Syrjäisen erämaa-alueen hoitaja Aino löytää henkitoreissaan olevan miehen. Tomas on kaapattu suoraan lentokentältä, huumattu ja hylätty vaatteitta kuolemaan.
Tomaksen toivuttua he alkavat selvittää, ketkä ovat teon takana ja miksi. Tomas tajuaa olevansa syyttömänä keskellä hengenvaarallista rikosvyyhtiä – ja verenjanoisen moottoripyöräjengin takaa-ajama.
Valapatto kertoo kahdesta tavallisesta, kunnollisesta ihmisestä, jotka joutuvat ilman omaa syytään keskelle ammattirikollisten kostoretkeä. Se on tarina ystävyydestä, hylkäämisestä ja petoksesta. Onko toivoa selvitä hengissä sotkusta, jonka joku toinen on pannut alulle? Onko aika rikkoa kauan sitten tehdyt valat?
Leena Katriina Lehtolainen is a Finnish crime novelist, best known for her series of novels about the policewoman Maria Kallio.
Lehtolainen was born in Vesanto, Northern Savonia. Her first novel was released when she was only 12 years old. She studied literature in Helsinki until 1995 and wrote crime novels from 1993 on. Since about 2007 she has written other genres of books. Her works have been translated into various languages: Spanish, Dutch, Chinese, Lithuanian, Polish, French, Swedish, German, Estonian, Czech.
Vėsiais rudens vakarais skaityti kriminalinius romanus yra man pats tas. Nors knygas renkuosi nepaisydama metų laiko, tačiau rudenį tamsios istorijos labai tinka. Šį romaną parašė viena garsiausių bei sėkmingiausių Suomijos kriminalinių romanų autorė. Leenos romanai išversti į 29 kalbas ir pasaulyje parduoti 2,5 milijono tiražu.
Nuošalioje miško sodyboje gyvenanti moteris, vaikštinėdama ežero pakrante aptinka nuogą bei leisgyvį vyrą. Aina supranta, jog tai nėra pats protingiausias sprendimas, tačiau vyrą parsigabena į savo sodybą. Atgavęs sąmonę jis prisitato Tomo vardu ir teigia, jog buvo pagrobtas iš oro uosto. Jam pačiai bei Ainai kyla daugybė klausimų.. Kas ir kodėl kėsinosi jį nužudyti? Tomas teigia neturintis jokių priešų. Vyrui taip pat pasirodo keista, jog tokia daili bei jauna moteris gyvena Dievo užmirštame krašte be automobilio.. Interneto.. Pamažu pradeda aiškėti vis daugiau detalių ir šis pagrobimas įgauna vis aiškesnį vaizdą.
Anotacija man pasirodė gana intriguojanti ir aš su dideliu susidomėjimu ėmiausi šios knygos. Deja, bet šį kartą teko nusivilti.. Visiškai blankūs veikėjai, "mediniai" dialogai bei siužetas toks, kurį skaitant norisi varyti akimis.. Bei žiovauti iš nuobodulio. Šį kartą manęs istorija visiškai neįtikino ir skaityti man buvo nuobodu. Pasirodė, jog kūrinyje ir nemažai veikėjų be kurių buvo galima drąsiai apsieiti. Man būtų labiau patikę, jog autorė padirbėtų labiau prie pagrindinių veikėjų kūrimo. Šį kartą iš jų nei vienas manęs nesužavėjo, pritrūko cinkelio. Kas dar skaitėte mažai kriminalinių romanų, galbūt ši knyga ir patiks, aš šį kartą sužavėta nelikau.
Labiau kulinarijos knyga negu detektyvas ar trileris. Kupina smulkmenų apie tekšių tortus, tirštuosius špinatų kokteilius ir beržo lapų arbatas, bet man tokių dalykų mažiausiai norėjosi kriminaliniame romane.
Pagrindinis veikėjas Tomas labai blankus, ilgą laiką net neaišku, koks jo gyvenimo planas ir kodėl jis elgiasi taip, kaip elgiasi. Jį išgelbėjusi mergina būtų įdomesnė dėl gyvenimo pelkynuose, bet jų aprašymams užimant vis daugiau vietos nei veiksmui ir intrigai - man pasidarė nuobodu. Galiausiai ir jos charakteris prieštaravo sau, čia ji sakoma yra labai stipri vieniša moteris, čia išgirsta vardą ir prapliumpa verkti ir drebėti... Ir nuolat taip keičiasi. Nėra jokio stabilumo.
Gaujos nariai, kurie ant liemenių užsirašę "Torpedos"? Kur taip būna? Ir apskritai ta gauja tik žodis knygoje, nes jokių tikrai kriminalinių veiksmų per pusę knygos nepavyko aptikti. O jau rašymo stilius, o gal vertimas... Policininkai vadinami "agurkais", nors net dabartiniai nusikaltėliai jau menkai bevartoja tokį žargoną ir jis atrodo labai pasenęs bei suteikia komedijos skonį. Gaujos nariai kalba tarpusavyje: "jis padėjo šaukštą" (mirė) lyg būtų iš knygų prieš 50m. Visiškai netikroviška ir baisiai numuša gero trilerio toną, gaila neaišku ar čia vertėjos/redaktorės sudirbtas tekstas, ar pati autorė rašė konkrečiai taip. Manau, kad verčiant tiesiog prastai pasirinkti palyginimai ir slengas. Prie tokio knygos tono pajusti trilerį nepavyko niekaip, nuolat atrodė komedija.
Siužetas visiškai neįdomus, niekaip neužsikūrė jokia intriga, puslapiai kupini gamtos smulkmenų, o katinas rainis veiksme dalyvavo daugiau nei pagrindiniai veikėjai.
En päässyt tarinaan ollenkaan sisään. Alku oli liian hidasta ja salaperäistä makuuni. Hahmot olivat ohuita ja liian persoonattomia. Melkein jäi lukematta. Toivottavasti seuraava kirja ei ole tämän tyylinen. Tämä ei tuntunut edes Lehtolaisen kirjoittamalta.
"Tai, kas juodu susaistė, prasidėjo prieš daugelį metų. Jie tartum suko ratus vienas apie kitą, tarpais prasiskverbdami kits kito realybėn, nežinodami, kad dar susitiks nuošalaus ežero pakrantėje ir, norės ar nenorės, jau neatsiplėš vienas nuo kito."
Knyga, tobulai tinkanti vasaros pabaigai/rudens pradžiai ar tam metui, kai norisi vėl prisiminti rudenėjančią gamtą. Man labai patiko autorės perteiktas suomiško draustinio gamtovaizdis ir jo aprašymai: miškai, pelkės, augalai, grybai ir uogos. Ypač dažnai minimos tekšės, net smalsu pasidarė koks jų skonis. Savotiško žavesio romanui suteikė aprašyti paukščiai, žvėrys ir kiti gyviai.
Čia, gamtos prieglobstyje, atsiskyrusi nuo visų, ramiai gyvena savotiška hipė Aina. Ji neturi interneto, retai naudojasi telefonu, pjauna malkas, augina vištas, grybauja ir uogauja. Bet ne tik iš didelės meilės gamtai ji čia atsidūrė, nes, vėliau išaiškėja, kad ji turi praeities paslapčių, nuo kurių bando pabėgti.
Bėgti nuo praeities jai sekėsi visai gerai, kol vieną dieną miške prie ežero, Aina aptiko gulintį išsekusį vyrą. Iškyla daug klausimų: kas jis toks, kas ir už ką jį bandė nuskandinti ir kodėl būtent prie šio ežero? Vyro likimas susipynęs su Ainos daug glaudžiau, nei iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, nors kai kuriuos siužeto vingius galima ir nuspėti.
Pasakojimo stilius neskubus, neįtemptas, nėra žiaurių aprašymų. Ko dažnai pasigendu kriminaliniuose romanuose – veikėjų elgesio motyvų. Tai čia pakankamai detaliai galime stebėti, kas nulemia žmogaus apsisprendimą ar veiksmą. Juk ir realiame gyvenime priimdami sprendimą, apsvarstome jį iš įvairių pusių.
Nors pabaigoje man pritrūko loginio pagrindimo, bet man rodos, autorė persistengė skubėdama viską užbaigti. Kai kurie veikėjai, mano nuomone, išvis nereikalingi. Pavyzdžiui, jei nebūtų buvę Ainos mamos su sužadėtiniu, aš jų net nebūčiau pasigedusi. O apibendrinant, tikrai vertas dėmesio skaitinys, mėgstantiems skandinavų autorius ir įtraukiančias istorijas.
Pidin aikanaan Maria Kallio -kirjoista, Hilja Ilveskero- sarja sen sijaan hyytyi kohdaltani ensimmäiseen osaan. Tähän tartuin suurin odotuksin, mutta en ollenkaan päässyt tarinaan kiinni ja lopulta päädyin vain selailemaan kirjan loppuun. Tylsä ja mitäänsanomaton, lukeminen tuntui lähes ajan hukkaamiselta. En tiedä, olenko itse muuttunut vai Lehtolaisen kirjat, mutta tämä ei ollut minun juttuni.
Kad mėgstu skandinaviškus kriminalinius trilerius ir detektyvus, supratau pirmą kartą paėmusi į rankas Jo Nesbo romaną. Nenuvylė ir Leena, nors matau, kad daugumai įspūdžio nepadarė. Įdomi ir istorija, ir lėtas pasakojimo būdas, ir personažai nenuobodūs. Tamsu, supinta, daug detalių, pats tas prieš miegą.
Отличная криминальная драма о двух людях, пытающихся пережить два преступления прошлого, о людях, которых столкнула вместе то ли случайность, то ли судьба, и все на фоне красивого финского заповедника.
Vidutinė, nebuvo didelio susidomėjimo ar įsitraukimo skaitant, didelio įspūdžio nepaliko, daug ką gali nuspėti į priekį, labiau priminė romaną su trupučiu detektyvo.
Pidin todella paljon ja tempaisi heti mukaan. Kirja pysyi yllättävänä loppuun asti. Päähenkilöt olivat hyvin kuvailtuja ja aidon tuntuisia Olisin toivonut päähenkilöiden suhteen syvenemistä, mutta saattaa olla että oli oikea ratkaisu olla tekemättä sitä kirjan kokonaisuuden ja henkilökuvan kannalta.
Tai pirmas kartas, kai "Balto" leidžiamas trileris man ne prie širdies.
✖Visų pirma, man nepatiko Suomių autorės Leenos rašymo stilius, labai jau savitas. Pasakoja apie vieną ir, šast, ji jau nukrypusi kitur. Reikėjo labai stengtis nepamesti minties. Nuolat būti įtampoje, bet ne sekti istorijos kenkėjų pėdsakais, o susigaudyti autorės pasakojimų gijose!
✖Antra, nepatiko ilgi neįprasti vardai bei vietovių pavadinimai. Man dėl šios priežasties keista būna skaityti Norvegijos autorių literatūrą, tačiau čia buvo daug daugiau naudota įvairių pavadinimų. Tarp jų juk taip lengva pasimesti, kai nesi ten buvęs!
✖✔Trečia, itin keista neįprasta istorija. Nesuprasi - patiko ji man ar nepatiko. Patikti gal būtų ir patikę, jei ne prieš tai paminėti keli mane erzinę knygos minusai.
✖Ketvirta - gan lengvai nuspėjama pabaiga. Nors baigėsi kiek kitokiu požiūriu, nei maniau, bet tikrai buvo galima numatyti jau istorijos pradžioje, kaip viskas pasibaigs.
✔Džiugu nors tiek, kad knyga suskirstyta aiškiais, trumpais skyriais❗
~Beje, ir veikėjai pasirinkti kažkokie keistuoliai: jaunikis Tomas, pabėgęs nuo altoriaus, jo draugas Pavas, kuris nori pasirodyti už visus visa galva aukščiau, ir Aina, Tomą išgelbėjusi gražuolė, bet kažkodėl gyvenanti viena kaip atsiskyrėlė šalia ežero esančiuose pelkynuose.
~O istorija yra apie tai, kaip Pavas padaręs avariją su Tomo automobiliu, pasprunka iš įvykio vietos.
~Likę gyvi po avarijos Suomių mafijos vyrukai pradeda ieškoti kaltininko ir randa...Tomą!
~Tačiau vyrui nėra laiko pasiaiškinti, kad ne jis tą vakarą vairavo. Tad jis yra apsvaiginamas, surišamas ir įmetamas į ežerą draustinyje. Kur kitą rytą jį ir randa atsiskyrėlė Aina.
~Tuomet ir prasideda Tomo ir moters draugystė. O juos supažindina pamažu apie vienas kitą nusikaltimo aplinkybėse atsiskleidžiantys faktai.
Ar jau skaitėte šį "kitonišką" trilerį? Ar jums patiko?🦋
Tykkään Lehtolaisen kirjoista ja kiva huomata että, se ei johdu vain siitä, että haluan kuulla mitä Maria Kalliolle tai Helinä Ilveskerolle käy seuraavaksi, vaan kerronta tempaa mukaan. Uudet päähenkilöt saivat minut viihtymään ihan yhtä lailla. Aino löytää Tomaksen alastomana veden tuntumasta, jonne mies on jätetty kuolemaan. Aino auttaa ja piilottelee miestä, jota moottoripyöräjengi etsii. Odotan aina innolla Lehtolaisen kirjoja.
Helmet 30/2020 Kirjassa pelastetaan ihminen => 🎧 Lehtolainen Leena, Valapatto 👍 🎧 2020 Äänikirja
Lukuhaasteen kohtaan 9, kirjailijan etunimi ja sukunimi alkavat samalla kirjaimella, luin Leena Lehtolaisen Valapaton (2019), joka löytyi omasta hyllystä. Valapatto puhuu kostosta, ystävyydestä, lupauksista ja lupausten rikkomisesta. Varsin mukavasti luettava, mutta ei nyt mikään ihmeellinen. Yhteensattuma, jolla Tomas Lupo ja Aino Elonen liittyvät yhteen, tuntuu vähän turhan uskomattomalta. Aioin kirjoittaa ”ollakseen totta”, mutta eihän se tietysti olekaan.
Labai nustebau, kad tai garsiausios ir sėkmingiausios Suomijos kriminalinių romanų autorės knyga. Vos prisiverčiau perskaityti iki pabaigos. Keisti pagrindinių herojų santykiai, charakteriai neišbaigti. Blaško intarpai apie gyvūnus, gamtą, kurie dar gana keistai ir, mano manymu, kažkaip ne vietoje, aprašyti. Vargu ar tęsiu pažintį su šios autorės kūryba.
Kirja alkoi erinomaisesti ja jatkui kiinnostavana. Henkilöt eivät olleet avuttomia tai ylen typeriä. Alun viittaukset menneeseen avautuivat sopivasti. Oikein hyvä kokonaisuus. Jos jompikumpi päähenkilöistä olisi ollut vielä miellyttävämpi tyyppinä, olisin antanut neljä tähteä. :-)
En olekaan tainnut lukea tältä kirjailijalta koskaan ennen mitään. Tämä kirja kyllä vakuutti lukemaan muitakin kirjoja häneltä. Kerronta oli mukaansa tempaavaa ja jouhevaa. Tarina kulki mukavasti eteenpäin erilaisine käänteineen. Henkilöhahmot oli jokseenkin hyvin kirjoitettu, ainakin suurin osa.
Prastai. Jokios paslapties, viskas daugmaž aišku nuo pat pradžių. Kartais atrodė, kad autorė nori specialiai prailginti knygą tokiais beprasmiškais herojų svarstymais. Gan banali
Aika kevyt. Alun jälkeen kovin kliseinen. Dekkari, jossa sekaisin myös tyttökirjamainen romanssi. Kovin erikoisia hahmoja esim äiti Evasofia Aamunkoitto ja ghanalainen Jamie sulhanen. Aino ja Tomas Luppo...
Olenkohan kasvanut ulos Lehtolaisen kirjoista? En oikeastaan pitänyt tästä. Tarina oli vähän epäuskottava, odotettavissa oleva loppu. Tarina oli pitkä ja paljon sivujuonteita, jotka eivät vieneet juonta eteenpäin. Luin monta kohtaa vain silmäillen. En vaan jaksanut. Jos olisin ollut järkevä, en olisi lukenut loppuun.... Maailmassa on niin paljon luettavaa, ettei itseään kiinnostamattomiin kirjoihin kannattaisi tuhlata aikaa 😊
Pitkälti länsiuusmaalaiseen erämaamaisemaan sijoittuva kertomus, jonka pääosassa suomalais-italialainen kielitieteilijä ja lapsuudessaan haavoitettu, eläimiin kiinnittynyt metsänhoitaja, jotka sattumalta ajautuvat toistensa yhteyteen, ja jotka kohtalo ja menneisyys kiinnittävät yhteen. Tarina kulkee kiinnostavasti, henkilöhahmot ovat moniulotteisia, maisema ja miljööt yksityiskohtaisesti kuvattuja. Kuuntelin tätä kirjaa mielelläni. Vain loppuratkaisu tuntui vähän turhan rajulta (ehkä se johtui lukijan yltiörauhallisesta äänestä), ja osa sivuhenkilöistä karikatyyreiltä.
Mahtava suomalainen dekkari. Kertomus kahdesta viattomasta ihmisestä, joiden tiet risteävät ikävien sattumien kautta ja jotka päätyvät yhdessä jakamaan oikeutta rikollisille. Henkilöhahmot ovat mielenkiintoisia: aika erikoisia mutta niin elävästi kuvattu, että täysin uskottavia. Kummankin taustatarinaa avataan juuri sopivasti niin, että persoona saa syvyyttä ja tarinanaikaiset teot käyvät järkeen. Kertomus lähtee nopeasti liikkeelle, on mukaansatempaava ja jännittävä. Lisää Lehtolaista minun lukulistalle!
Loistava Lehtolainen. Kuuntelin äänikirjana - heti ensimmäisten minuuttien jälkeen toivoin, että tämä kestäisi vielä kauan. Toisaalta en malttanut olla kuuntelematta, koska halusin henkeä pidätellen tietää, miten päähenkilöille käy.
Alussa tuntui epäuskottavalta, lopussa tuntui epäuskottavalta, mutta välissä ihmisten välisten syyllisyyksien ja riippuvuuksien, väkivallan ja sen seurausten pohdinta oli onnistunutta. Äänikirjana kuunneltuna arkiaskareiden lomassa tämä meni.
Perusvarma dekkari, itse tykkäsin siitä, ettei poliiseja ollut niin merkittävässä roolissa. Sattumuksia, juonittelua ja omankädenoikeutta riitti korvaamaan normaalin poliisitutkinnan. Tapahtumia ja henkilödynamiikkaa riitti sopivasti.
Helppolukuinen ja mukaansatempaava Lehtolaisen dekkari viihdyttää. Päähenkilöt jäävät hieman ohuiksi ja loppuratkaisu on aika epäuskottava, mutta tarina on kaikkiaan kelpo viihdettä.
Taattua laatua. Lehtolaisen dekkarit olivat lähes ainoita dekkareita, joita aikoinaan luin. Nyt luen (tai enemmänkin kuuntelen) muitakin, mutta kyllä Lehtolainen on silti aina odotuksen arvoinen.