Labai dviprasmiški jausmai apėmė, nes labai galvojau ar jį apskritai visgi rašyti, nes tai pirmasis autorės romanas, tad labai teisti ir smerkti aš nenorėčiau. Nes suprantu koks tai sunkus darbas parašyti knygą. Ir kiekvienam autoriui tai lyg savas vaikas. Tad trumpai pasakysiu kas man užkliuvo jame. Pirmiausia, tai man užkliuvo per staigi pradžia. Jei tiksliau, pirmą kartą pamačiau ir buitiškai sakant tas myliu, noriu, negaliu. Iš karto meilė ir aistra iki gyvenimo galo net dorai nesusipažinus. Neįtikino visiškai ir tikrai tai neatspindi suaugusių žmonių santykių, suprasčiau, jei būtų aprašomi paauglių jausmai. Bet 32 metų vyras, kad taip iš karto imtų svaičioti tai mažai tikėtina. Na bet ok, gal būna vienam iš daugelio ir taip. Kitas dalykas,kuris erzino tai laiko šuoliai. Tarkim tik prasidėjo vakaras, kitam sakiny jau rytas. Ir taip visoje knygoje. Tik įsijauti į atmosferą, istoriją ir jau baigias viskas. Apie logikos trūkumą taipogi, bet gal būna ir taip. Dvi su puse taurės vyno ir baisios pagirios iš ryto, nors kitur maukiama tekila ir pagirios panašios. Man ši knyga sukėlė labai daug panašumų į 50 pilkų atspalvių. Bent jau dėl veikėjų pasirinktų. Situacijos ir net kai kurie dialogai pasirodė žodis į žodį. Dar juokingas sutapimas prieš tai skaitytoje knygoje pagrindinio veikėjo mergina, kurią paliko buvo Kamila, ir su ja draugavo 5 metus, šioje - Kamilė ir su ja draugavo 4 metus. Kas su tom Kamilėm/om negerai? 😁 Apie patį pavadinimą ir turiu savo nuomonę, buvo tas romanas, bet ar taip galima teigti, jei iš karto galima sakyt turėtas jam sprendimas be didelių pasekmių. Nežinau, bet lyginant su Indrės Vakarės ar Donatos Kontenienės knygomis tai ši toli gražu neprilygsta. Apie scenas aprašytas nekalbu, nes daugelį jų praleidau, neįtraukė ir pasirodė nuobodu.