„Trečioje poezijos knygoje Ernestui Noreikai pavyksta pavojingas ir sykiu retas jaunajam poetui skrydis – atsiplėšti nuo ankstesniųjų eilėraščių vaizdinijos bei akustikos ir katapultuotis į mūsų raštijoje dar niekieno nelankytas teritorijas ir nepažintas žemes.
It Arthuro Rimbaud „Girtas laivas“ jo poetinė raketa „Apollo" atsiduria vis naujuose „mėnuliuose“, įtraukdama skaitytoją svaigion eilėraščio orbiton, eilėraščio, kuris dažnai atrodo kaip maištas prieš save patį. Keliauti pačiu eilėraščiu kaip „žydinčių minų lauku“ – štai uždavinys! Kartais išmanesnio skaitytojo akiratyje gali sušmėžuoti Alleno Ginsbergo ar Bruno K. Öijerio figūros – nežinia, ar dar šmėklos, ar jau vėlės. Kartais – pasigirsti akordai iš skęstančio „Titaniko“, trumpam nuaidėti Islandijos fiordų ambientas.
Tik trumpam – nes raketa jau skrieja nauja, niekieno neįspėta kryptimi!“ – Rolandas Rastauskas
ir aš esu dabar pakibusi virš žemės, kai norėčiau įsižemint. lengviau bijoti. šiom dienom daug integracijų į mane. nuo laisvės pakilimo tako iki verkių miško popierinėj gatvėj. pirmadienį skaičiuosiu.
Kai pradėjau skaityti, iškart adrenalinas nudažė skruostus: "oi, kokios metaforos, kaip žaidžiama žodžiais, kaip taip galima, kas ten dedasi galvoj, iš kur visa tai, kodėl kodėl kodėl ir pan.". Atsimenu, penktoj klasėj po kažkokios rašliavos mokytoja liepė parašyt dar. Kiek tik noriu. Žinokit, tiek įsijaučiau, kad prirašiau visą sąsiuvinį pasakų ir mitų. Atidaviau ir pamiršau. Liepė tai liepė. O ir vaikystėj visos pasakos buvo iliustruotos mano papildymais. Po mėnesio kažkodėl gavau kažkokį diplomą. Po to atėjo laikas, kai liepdavo ir liepdavo. Rašydavau ir rašydavau. Iki užsiknisimo. Atėjo toks laikas, kai reikėdavo važiuot į Maironio kiemą ir klausytis kitų, kuriems matyt irgi liepdavo. Dar atėjo laikas, kai reikėdavo klausytis didesnių už mane, kas ten negerai ir kas gerai. Apimdavo jausmas, kad jie patys tarpusavy nesusikalba. Ai, nu taip, tų diplomų kažkaip stalčiuj padaugėjo. Net iš ministro. Po to gavau ramybę, nes pagaliau baigiau vieną etapą, esu didelė, pagaliau spręsiu už save. Naivi mergiotė. Įstojus po pirmos sesijos vėl liepė. Susipykom. Diskutavom. Nepasidaviau. Vėliau truputį gailėjaus, po to didžiavausi, kad viena statistine grafomane mažiau. Kodėl apie tai dabar, kai Apollo ruošiasi kilti? Nes atsimenu vieną diskusiją. Dėl metaforų. Apstu, per daug, nereikia, slepiasi, širdies nerodo ir t.t. Liepia ir po to kabinėjasi, zarazos. Bet šįkart aš tai diskusijai pritariu. Tiesiog jaudinuosi, kad dėl svorio Apollo nenusileis.
Išvada: 4,49*, kadangi esu geros širdies(primenu visiems), apvalinam iki 5* ir dedam prie favoritų. Atleisk, gerb. Ernestai, nesiruošiu Apollo užkast po žemėm :)
Knygos skyreliai, sunumeruoti nuo 10 iki 0, tarsi atgalinis skaičiavimas iki... pakilimo. Gausiose iliustracijise – pilki paviršiai. Žemės, vandens, mėnulio?.. Matyti kosmonautai, o gal kariai?.. Ieškantys, keliaujantys, kovojantys su... savimi, visata... Tokia stilistika papildo ir turinį, kuris kupinas atvirų erdvių, nuo vidinio žmogaus pasaulio iki Visatos. Daug geležies, konstrukcijų, lūžių. Sunkis. Tačiau jo fone ir laisvas formoms, taisyklėms, dėsniams nepaklūstantis lyrinio subjekto išgyvenimų, išjautimų, mąstymo pasaulis. Žmogus Visatoje, Visata žmoguje. Ir: METAFOROS!!! Kiek jų ir kokios! ❤
Turiu įprotį iš visumos išsirinkti detales, kurios man atstoja tą visumą. Ypač poezijoje. Nors visas eilėraštis – pilnatvė, man kelios eilutės būna didžiausias atradimas. Jas ir pasilieku sau:
„ <...> klausysies kaip cypia ir cypia stabdžiai kaip stoja vilkikai mašinos
ir nežinia iki kur paveža tai
kas tau seniai nepriklauso“ („kelkraštis“)
„ <...> bijantys kad vanduo turi atmintį laukiantys kad lietus juos užmirštų“ („kalno kišenė“)
„ <...> kaip žengiu link tavęs su žaibuojančia audros uniforma pilnas pasimetusių paukščių
ir į suglaustus delnus įspraudžiu
negyvenamą salą“ („jei būčiau“)
„ <...> mes vis sekame ženklus
užmiršę sekti save užmiršę kad kiekvienas esam
paženklintas“ („ženklai“)
„nesunku atskirti suklastotą žmogų
jame niekas neišryškėja žvelgiant prieš šviesą <...>“ („vandens ženklai“)
„<...> sutriuškinti visus prie skausmo stalo aplink kurį susirinkusieji
žaidžia žaizdom tarsi kortom <...>“ („keliavimas tikrovėmis“)
„<...> esame sudėvėti laiko megztiniai, per dažnai dėl nieko ardomės, bet nenorim būti pagauti už siūlo, tad kišame galvas į adatų kilpas, kad save savimi užsiūtume, siūlomės kartais nebūti; <...> liūdesys yra deganti valtis, kurią tempiame anglėjančiom rankom per užšalusią upę“ („hablas")
Kai socialiniuose tinkluose pasirodė Noreikos poezijai netipinė „Indėnė“ ir dar keli tekstai, tapo įdomu laukti naujos jo knygos. „Apollo“ - poeto kūrybos proveržis, atskleidžiantis, kad autorius balansuoja tarp ankstesnės poetikos ir dabar gryninamo poezijos modelio, todėl girti knygą dėl progreso gal ir verta, bet man atrodo skubota. Visas tekstas: >Metaforomis apaugusi tikrovė<
Nežinau, ką apie knygą sako tai, kad ją perskaitęs nepamenu nė vieno eilėraščio. Pamenu žodžių srautą, bet eilėraščio – ne. Nebuvo ir tokio, į kurį įsipjaučiau. O įsipjauti man yra geros poezijos bruožas.
Nors, reikia pripažinti, yra stiprių eilučių, įvaizdžių, metaforų. Tikrai. Bet jie kaip kokie deimančiukai akimirką sublizga, o tada vėl užverčiami daiktavardžių žeme. Tiesiog daiktų ir dalykų vardinimu, kuriam, regis, nebus galo. O gal čia ir stiprybė? Ta ištisinė srovė? Bet kam tuomet eilėraščių pavadinimai? Galėjo, pavyzdžiui, būti viena ilga poema.
Pirmi penki skyriai, mano galva, stipresni nei likusieji. Skaičiau ir džiaugiausi, kad štai – pagaliau – pajaučiau, kas ir koks yra Noreikos poezijos kalbantysis. Tas kosmosas, kažkokios šachtos, atominės elektrinės, urvai, laivai, skafandrai, metalas – tikrai gražu. O tada – bam! – knygos vidurys ir toliau baterija silpsta...
Summa summarum: talentingas poetas. Bet ne mano. Vis dar.
Sudėtinga poezijos knyga, parašyta labai vaizdinga ir ryškia, tačiau pernelyg smarkiai užkoduota kalba. Visgi, labiausiai patiko vienas eilėraštis pavadinimu "Smaugliai". Eilėraštis, kuriame galėjau susikurti savo istoriją. Apie elektriką gyvenantį pajūrio mieste. Kiekvieną rytą atisbundantį ir matantį žmonių statomus laivus. Jis ir pats prisideda prie šio darbo: rengiu skardiniais žvynais / metalinius smauglius... tiems plaukiantiems miestams - jis tiesia laidus. Tačiau, šis darbas jam nepatinka. Šis elektrikas jaučiasi nereikšmingas, mažas, ir naktimis grįžęs po darbų jis kovoja su mintimis apie savižudybę. Galvoja, kaip jam ne pasismaugti tais pačiais laidais, kuriais narplioja laivų vidurius. Yra ir daugiau gražių eilėraščių pilnų aštraus sąmojo, tačiau raketa “Apollo” nuskrido tolyn į tamsiąją mėnulio pusę ir mano palydovai, bei radijo imtuvai nebepajėgė užmegzti ryšio su ja.
Neišsitenka herojus savyje, jis neramus kaip seismografas per Žemės drebėjimą. Neatitrūkęs kuo toliau, savęs jau nebesurenka. Norėdamas save surinkti – privalai tik dar plačiau barstyti. Arba viską žudyti, kaip lyg kokioj litanijoj vardija subjektas, iki kol suvokia, kad „nužudytuose dalykuose buvo itin daug manęs“ (p. 71).
3...2...1... APŽVALGA! 🌚 "Apollo" - trečiasis poeto Ernesto Noreikos poezijos rinkinys, kurį skaityti buvo vienas malonumas. Tokia vaizdingi, gyvi, stebinantis, prasmingi eilėraščiai. Keletas ištraukų iš man labiausiai patikusio "Hablas": "mes lyg cigaretės užgesinti kambariai, kuriuose pelenų žmonės / meldžiasi žiebtuvėliams iš degtukų suklijuotomis kanojomis / mėgindami perplaukti liepsnojančius saulės vandenis;" <> "prabudau nežinodamas, kur save padėti, su dideliu nerimu / žiūrėdamas į laikrodžius, jausdamas sunkų kamuolį viduje, / nesuprasdamas, kur yra ta riba, kuri skiria tikroves" Tiesiog nerealūs! Iš esmės visi Ernesto Noreikos poezijos rinkiniai kaip ir pavieniai eilėraščiai yra puikūs: "Apollo" rinkinys gerumu prilygsta ar net lenkia antrąjį "Andalūzijos šuo", tik pirmasis "Povų ežeras" kiek sunkiau suprantamas, painesnis, bet jau skleidžiantis tokį savitumą, kuriuo pasižymi tik šio poeto eilėraščiai. Jei bent truputi prijaučiate poezijai ir norite kažko drąsaus, neįprasto poezijoje - Ernestas Noreika yra tas poetas.
Labiausiai patiko knygos konceptas ir eilėraščiai „x“, „povandeninis“, „indėnė“, „iš-gertuvės“, „keliavimas tikrovėmis“, „hablas“.
Yra ir dalykų, kurie gana stipriai kartojasi ir poeziją verčia nuspėjama, ypač kalbinių. Bet, kita vertus, tai jau susiformavusi poeto rašysena, stilius – nepaisant to, kaip eilėrašty bebūtų išskaidytos eilutės.
Turiu pripažinti, kad šiam rašytojui jaučiu nemenką simpatiją, mat pirmoji jo skaityta knyga, 'Andalūzijos šuo' pakerėjo mane nuo pat pradžios iki galo. Tad šis autoriaus kūrinys, 'Apollo' taipogi manęs nenuvylė. Maniau žinanti, ko tikėtis, tačiau šis kūrinys pasirodė kiek kitoks, nei ankstesnieji. Darbai priverčiantys susimąstyti, šiuolaikiški, modernūs. Skaitysiu dar ne kartą ir ne du!