What do you think?
Rate this book
Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse
Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „MENAS IR POLITIKA“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą.
Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, nuo 2011 m. yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė.
„Autorė yra talentinga meno istorikė ir ne mažiau talentinga pasakotoja. Atverdama naujus Lietuvos istorinės sostinės pažinimo horizontus Antanavičiūtė įtikinamai parodo, kaip devyni politiniai režimai skubėjo pakeisti miesto aplinką, kad pasisavintų svarbiausias Vilniaus viešąsias erdves."
Giedrė Jankevičiūtė, meno istorikė
„Kodėl mums vis dar svarbus simbolinis reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip memorialai rašo istoriją?
Ar paminklai yra praeities šmėklos? O gal priešingai – mūsų neurotiškos dabarties simptomai?
Savalaikė, argumentuota ir išsamiu tyrimu pagrįsta Rasos Antanavičiūtės knyga susieja meno ir politikos dimensijas, kurios leidžia užduoti (į-) ir (iš)paminklinimo kartėlį lydinčius klausimus."
Kristupas Sabolius, filosofas
„Šios knygos svarbi žinia gali nuteikti pesimistiškai – pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų. Bet knygos turinys nuteikia optimistiškai: autorė tiesiog meistriškai atskleidžia šią netikėtai įdomią miesto dramą, – tai ekspertinis žvilgsnis į 20 a. pirmos pusės atminties politiką pačia geriausia prasme.
Ir kiekvienas, kas knygą perskaitys, prisidės prie prakeiksmo išsklaidymo."
Tomas Vaiseta, istorikas
Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, nuo 2011 m. yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė.
„Autorė yra talentinga meno istorikė ir ne mažiau talentinga pasakotoja. Atverdama naujus Lietuvos istorinės sostinės pažinimo horizontus Antanavičiūtė įtikinamai parodo, kaip devyni politiniai režimai skubėjo pakeisti miesto aplinką, kad pasisavintų svarbiausias Vilniaus viešąsias erdves."
Giedrė Jankevičiūtė, meno istorikė
„Kodėl mums vis dar svarbus simbolinis reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip memorialai rašo istoriją?
Ar paminklai yra praeities šmėklos? O gal priešingai – mūsų neurotiškos dabarties simptomai?
Savalaikė, argumentuota ir išsamiu tyrimu pagrįsta Rasos Antanavičiūtės knyga susieja meno ir politikos dimensijas, kurios leidžia užduoti (į-) ir (iš)paminklinimo kartėlį lydinčius klausimus."
Kristupas Sabolius, filosofas
„Šios knygos svarbi žinia gali nuteikti pesimistiškai – pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų. Bet knygos turinys nuteikia optimistiškai: autorė tiesiog meistriškai atskleidžia šią netikėtai įdomią miesto dramą, – tai ekspertinis žvilgsnis į 20 a. pirmos pusės atminties politiką pačia geriausia prasme.
Ir kiekvienas, kas knygą perskaitys, prisidės prie prakeiksmo išsklaidymo."
Tomas Vaiseta, istorikas
- GenresHistory
438 pages, Paperback
First published January 1, 2019
5 people are currently reading
99 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
March 28, 2025
Dar tik studentiškai gyvenant Vilniuje tikrai neprisiminiau ir neatpažinau visų minimų gatvių, gatvelių, rajonų, aikščių ir užkampių, tačiau vis tiek buvo įdomu save apšviesti vaizdiniais ir priežastimis kaip šios vietos atrodė anksčiau.
November 7, 2021
mėtytas ir vėtytas Vilnius
Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė į monografiją ‘Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse’ perkelia savo disertaciją apie XX amžiaus pirmoje pusėje Vilnių besisavinusių įvairių valdžių bandymus kolonizuoti jo aikštes, gatves ir žmonių sąmonę. Tekstas nors ir dėstomas sudėtingų konstrukcijų sakiniais, yra pagaulus ir gana žaismingas, todėl skaitymas tikrai neprailgsta, o mane įtraukė net labiau nei dauguma šiemet skaitytų grožinių romanų.
‘Vilniaus - Europos paribio miesto, esančio ties politinių techtoninių plokščių sandūra, įamžinimo retorika ir tikrovė labai skiriasi: atrodo, kad joks kitas amžinai turintis išlikti žmogaus kūrinys Vilniuje nestovi taip trumpai kaip bronziniai paminklai.’
Kaip autorė mini įvade, tiek imtis tokio mokslinio darbo, tiek rašyti šią monografiją ją pastūmėjo ir šiandien vykstančios nuožmios diskusijos apie paminklų Vilniuje statymą - arklys ar kalnelis, kurios niekuo nėra naujos ir originalios. Man ši tema atrodo ypač aktuali ir aš stipriai viliuosi, kad kada nors mes atsisakysime visų šitų provincialių, pora šimtų metų jau pasenusių bronzinių balvonų ant arklių statymo tradicijos. Aš suprantu paminklus Paryžiuje, kurie buvo ten statomi daug metų atgal, visai kitomis istorinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis, bet net ir ten man jie nėra įdomūs. Taip, bendrai jie rodo turtingą to miesto istoriją, bet aš keliaudama retai einu žiūrėti paminklo, nes jis tiesiog nėra įdomus. Todėl visiškai nesuprantu kodėl XXI amžiaus Lietuvoje mes vis dar norime vietoje originalių, prasmingų monumentų statyti bronzinius balvonus, nesvarbu kokią asmenybę ar mitą jos vaizduotų. Šitas visas moralizavimas grynai mano, o pačioje knygoje jo nerasime nė su žiburiu. Knygos pabaigoje pateikiamos kelios nuotraukos šiandieninių ir istorinių paminklų palyginimui - parodyti, kad ne tiek ir daug šie skiriasi, bet bendrai knyga labai neutrali, kalba apie viešąją erdvę ir nesiima istorinių posūkių vertinimų, o jeigu ir išlenda kokie nors kaltinimai tai tik amžininkų, o ne autorės balsu.
‘Amžininkai skundėsi, kad senosios pavadinimų lentelės yra skubiai nuimamos, o naujosios nepritvirtinamos, tad net miesto senbuviai sunkiai randa tinkamą adresą.’
Paradoksaliai ir turbūt gana ciniškai Antrojo pasaulinio karo metai Vilniuje iš papasakotos prizmės atrodė kiek juokingai. Tik pastatomas paminklas, tuoj griaunamas, tik pakabinama kokia lentelė, jau ji plėšiama lauk, tik pakeitei gatvės pavadinimą, jau kraustais lauk ir tos gatvelės laukia nauja tapatybė. Kita vertus kai kurie projektai net ir tos visuotinės suirutės metais buvo tęsiami ir man patinka įsivaizduoti, kaip architektai ir kiti suinteresuoti asmenys bandė įtikinti esamą valdžią, kad tęsti pradėtus darbus yra jiems itin naudinga.
‘Generalinio plano rengimas, kaip ir aikščių rekonstrukcija, trijų skirtingų, viena kitos atžvilgiu priešiškai nusiteikusių politinių valdžių mainymosi laikotarpiu pavertė Antrojo pasaulinio karo Vilniaus urbanistinį planavimą tam tikru viršpolitiniu fenomenu. Perimdami lenkiškus projektus Lietuvos Respublikos valdininkai tęsė “okupantų” pradėtus darbus, sovietai įgyvendino ideologinių priešų planus, o naciai investavo į miestą be ateities.’
Nors Vilnius man yra savas, mylimas miestas, šioje knygoje sužinojau ir šio to naujo. Perskaičiusi ‘Optimizmo architektūrą’ ir nuoširdžiai apžiūrėjusi bene visus tarpukario Kauno modernizmo paminklus kažkaip stipriai pajutau, kad Vilniuje nėra nieko panašaus ir aiškinau tai tuo, kad lenkams Vilnius nė velnio nerūpėjo ir jie į jį neinvestavo. Pasirodo, kad jis jiems dar ir kaip rūpėjo, bet nebuvau labai toli nuo tiesos, nes įgyvendinti jiems bene jokių savų planų nepavyko, o jeigu ir būtų pavykę, nepanašu, kad būtų pastatę kažką tikrai išskirtinio. O šiaip skaitydama šią knygą supratau kokia permaininga ir gana unikali yra Vilniaus istorija. Retas miestas net ir karo metais per tokį trumpą laiką pakeitė šitiek šeimininkų ir patyrė tiek sunkumų. Natūralu būtų būtent tą išskirtinumą pabrėžti, o ne lygiuotis į Paryžiaus karalių skulptūras.
Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė į monografiją ‘Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse’ perkelia savo disertaciją apie XX amžiaus pirmoje pusėje Vilnių besisavinusių įvairių valdžių bandymus kolonizuoti jo aikštes, gatves ir žmonių sąmonę. Tekstas nors ir dėstomas sudėtingų konstrukcijų sakiniais, yra pagaulus ir gana žaismingas, todėl skaitymas tikrai neprailgsta, o mane įtraukė net labiau nei dauguma šiemet skaitytų grožinių romanų.
‘Vilniaus - Europos paribio miesto, esančio ties politinių techtoninių plokščių sandūra, įamžinimo retorika ir tikrovė labai skiriasi: atrodo, kad joks kitas amžinai turintis išlikti žmogaus kūrinys Vilniuje nestovi taip trumpai kaip bronziniai paminklai.’
Kaip autorė mini įvade, tiek imtis tokio mokslinio darbo, tiek rašyti šią monografiją ją pastūmėjo ir šiandien vykstančios nuožmios diskusijos apie paminklų Vilniuje statymą - arklys ar kalnelis, kurios niekuo nėra naujos ir originalios. Man ši tema atrodo ypač aktuali ir aš stipriai viliuosi, kad kada nors mes atsisakysime visų šitų provincialių, pora šimtų metų jau pasenusių bronzinių balvonų ant arklių statymo tradicijos. Aš suprantu paminklus Paryžiuje, kurie buvo ten statomi daug metų atgal, visai kitomis istorinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis, bet net ir ten man jie nėra įdomūs. Taip, bendrai jie rodo turtingą to miesto istoriją, bet aš keliaudama retai einu žiūrėti paminklo, nes jis tiesiog nėra įdomus. Todėl visiškai nesuprantu kodėl XXI amžiaus Lietuvoje mes vis dar norime vietoje originalių, prasmingų monumentų statyti bronzinius balvonus, nesvarbu kokią asmenybę ar mitą jos vaizduotų. Šitas visas moralizavimas grynai mano, o pačioje knygoje jo nerasime nė su žiburiu. Knygos pabaigoje pateikiamos kelios nuotraukos šiandieninių ir istorinių paminklų palyginimui - parodyti, kad ne tiek ir daug šie skiriasi, bet bendrai knyga labai neutrali, kalba apie viešąją erdvę ir nesiima istorinių posūkių vertinimų, o jeigu ir išlenda kokie nors kaltinimai tai tik amžininkų, o ne autorės balsu.
‘Amžininkai skundėsi, kad senosios pavadinimų lentelės yra skubiai nuimamos, o naujosios nepritvirtinamos, tad net miesto senbuviai sunkiai randa tinkamą adresą.’
Paradoksaliai ir turbūt gana ciniškai Antrojo pasaulinio karo metai Vilniuje iš papasakotos prizmės atrodė kiek juokingai. Tik pastatomas paminklas, tuoj griaunamas, tik pakabinama kokia lentelė, jau ji plėšiama lauk, tik pakeitei gatvės pavadinimą, jau kraustais lauk ir tos gatvelės laukia nauja tapatybė. Kita vertus kai kurie projektai net ir tos visuotinės suirutės metais buvo tęsiami ir man patinka įsivaizduoti, kaip architektai ir kiti suinteresuoti asmenys bandė įtikinti esamą valdžią, kad tęsti pradėtus darbus yra jiems itin naudinga.
‘Generalinio plano rengimas, kaip ir aikščių rekonstrukcija, trijų skirtingų, viena kitos atžvilgiu priešiškai nusiteikusių politinių valdžių mainymosi laikotarpiu pavertė Antrojo pasaulinio karo Vilniaus urbanistinį planavimą tam tikru viršpolitiniu fenomenu. Perimdami lenkiškus projektus Lietuvos Respublikos valdininkai tęsė “okupantų” pradėtus darbus, sovietai įgyvendino ideologinių priešų planus, o naciai investavo į miestą be ateities.’
Nors Vilnius man yra savas, mylimas miestas, šioje knygoje sužinojau ir šio to naujo. Perskaičiusi ‘Optimizmo architektūrą’ ir nuoširdžiai apžiūrėjusi bene visus tarpukario Kauno modernizmo paminklus kažkaip stipriai pajutau, kad Vilniuje nėra nieko panašaus ir aiškinau tai tuo, kad lenkams Vilnius nė velnio nerūpėjo ir jie į jį neinvestavo. Pasirodo, kad jis jiems dar ir kaip rūpėjo, bet nebuvau labai toli nuo tiesos, nes įgyvendinti jiems bene jokių savų planų nepavyko, o jeigu ir būtų pavykę, nepanašu, kad būtų pastatę kažką tikrai išskirtinio. O šiaip skaitydama šią knygą supratau kokia permaininga ir gana unikali yra Vilniaus istorija. Retas miestas net ir karo metais per tokį trumpą laiką pakeitė šitiek šeimininkų ir patyrė tiek sunkumų. Natūralu būtų būtent tą išskirtinumą pabrėžti, o ne lygiuotis į Paryžiaus karalių skulptūras.
June 24, 2019
Rasos Antanavičiūtės monografija prisideda prie svarbių viešosios erdvės tyrinėjimų Lietuvoje, atkreipdama dėmesį į sudėtingą Vilniaus istoriją. Dėl didėjančio “lietuvybės” vajaus nepriklausomybės metais didesnis dėmesys buvo skiriamas Kauno tarpukariui kaip tikrosios lietuvybės židiniui. Prie to žinoma prisideda artėjantis Kaunas 2022 bei Marijos Drėmaitės ir kitų architektūros ir dailės istorikų išleistos knygos apie tarpukario Kauno architektūrą, taip Vilnių paliekant periferijoje. Vis dėl to, būtų priekaištų dėl pačios knygos pavidalo. Knygą būtų buvę galima padaryti mažesnės apimties, truputį sumažinant šriftą ir kitaip perplanavus reprodukcijas, kurios užima gan didelę dalį knygos (galvojant apie popieriaus taupymą ir ekologiją). Taip pat pačiame knygos susirišime yra broko (?). Vos perskaičius knygą, kai kurie spaudos lankai pradėjo keisti pozicijas.
May 14, 2025
Norintiems geriau pažinti Vilnių ši knyga yra privaloma. Joje galima rasti daug atsakymų kodėl jis taip atrodo, kodėl gyventojai yra tokie kokie yra, kaip jis keitėsi ir kaip, nepaisant visų istorinių peripetijų, jam vis dėlto pavyko išsaugoti savo lietuviškumą. Knygoje nemažai pateikta vizualinės medžiagos, istorinių nuotraukų. Ši knyga ypač svarbi dabartiniame politiniame kontekste.
June 9, 2020
Knyga vilniečiams ir visiems besidomintiems Vilniaus istorija bei gerai pažįstantiems centrinę miesto dalį. Radau ir visai negirdėtų faktų ir detalesnės informacijos apie viena ausim girdėtas istorijas. Na, o perskaičius monografiją nejučia imi galvoti apie dabartines aktualijas, susijusias su Lukiškių aikšte.
March 25, 2020
Nuostabi knyga! Privaloma kiekvienam vilniečiui arba mylinčiam šį nepakartojamą miestą!
October 24, 2019
Rekomenduojama save laikantiems tikrais vilniečiais :)
Teksto stilius labai akademiškas.
Turbūt didžiausias privalumas - daug senų Vilniaus nuotraukų.
Teksto stilius labai akademiškas.
Turbūt didžiausias privalumas - daug senų Vilniaus nuotraukų.
October 14, 2025
Knygoje puikiai perteikiamas (nors ir gerai žinomas) faktas, kad simboliais viešojoje erdvėje dažniausiai formuojama nuomonė, negu atspindima toje visuomenėje paplitusi (ir tuo labiau tikrai ne pateikiamas kažkoks 'neutralus' istorijos atminimas).
Turbūt labiausiai įsimena knygoje aprašomos absurdiškos situacijos, kurios pasiekiamos vykdant šį ideologinį įprasminimą - sparčiai keičiantis patiems režimams išlieka nuolatinis lėšų trūkūmas, įgyvendinimo vėlavimas dešimtmečiais (o ir įgyvendinami tik projektai pagal seną braižą, labiau ambicingi planai greitai žlunga). Aktualumas akivaizdus ir paralelių su šiais laikais surasti nesunku - argi ne pagal galiojantį Lukiškių aikštės įstatymą Seimo nariai spręndžia kas kokioje aikštėje turi būti?
Turbūt labiausiai įsimena knygoje aprašomos absurdiškos situacijos, kurios pasiekiamos vykdant šį ideologinį įprasminimą - sparčiai keičiantis patiems režimams išlieka nuolatinis lėšų trūkūmas, įgyvendinimo vėlavimas dešimtmečiais (o ir įgyvendinami tik projektai pagal seną braižą, labiau ambicingi planai greitai žlunga). Aktualumas akivaizdus ir paralelių su šiais laikais surasti nesunku - argi ne pagal galiojantį Lukiškių aikštės įstatymą Seimo nariai spręndžia kas kokioje aikštėje turi būti?
Displaying 1 - 8 of 8 reviews