Žurnalistės, menininkės Rasos Rožinskienės knyga „Žalio turisto užrašai. Kuba: kelionė per save“ – tai gyvas ir šmaikštus pasakojimas apie moterį, nukeliavusią į kitą pasaulio kraštą, kur tenka kovoti su kompleksais, įveikti trūkumus ir iš kone kasdien iš naujo lipti per save.
„Žalio turisto užrašai. Kuba: kelionė per save“ pasakoja apie vienos paprastos šeimos atostogas. Taip, čia rasite nemažai patarimų, tačiau tai tikrai nėra kelionių vadovas. Keturiasdešimtmetį perkopusi moteris pasakoja apie save – emocionalią, bijančią naujovių, iššūkų, kasdien susiduriančia akis į akį su savo kompleksais ir nerimu. Tai jos dienoraštis, kuriame rasite ir senatvės baimės, ir vidinės tuštumos, kurią sukelia nuolatinis galvojimas apie darbą. Kaip susiorientuoti visiškai nepažįstamame pasaulio krašte? Kaip įveikti kalbos barjerą, technologijų žinių stoką? Tačiau autorė nedaro didelės tragedijos, dažniausiai ji nusiteikusi pozityviai ir sugeba su smagiu humoru vertinti netgi sudėtingas, o kartais ir pavojingas situacijas.
Keliauti gali visi – netgi tokie žali turistai, kurie ryžtasi sunkesniems iššūkiams nei yra pasiruošę. Štai tokia pagrindinė knygos „Žalio turisto užrašai“ mintis, o kad ją įrodytų, autorė pateikia šiurpą keliančius ir kvatotis verčiančius savo nuotykių aprašymus.
Kuba yra didžiausia ir uždariausia Karibų jūros sala. Tai nuostabus spalvingas kraštas, kur kartais dvelkia sustojusiu laiku ir Fidelio Kastro bei Če Gevaros revoliucijų nuotaikomis, o kartais trykšte trykšta Lotynų Amerikos laisvės dvasia. Knygos „Žalio turisto užrašai“ autorė su šeima keliavo po šią šalį tiek amerikietiškais ševroletais, tiek nostalgiškomis volgomis, moskvičiais ir kitokiais išradingai perdirbtais taksi automobiliais. Knygoje rasite ir Kubos miestų architektūros ženklų, ir pasakojimų apie šiltus bei draugiškus žmones.
Ketinau duoti dvi žvaigždutes, bet viena knygos vieta "davedė". Šiaip tikrai labai prasta "kelionių" knyga, nes daugiau nei apie kelionę autorė rašo apie savo dukros būsimas vestuves (gal 5 kartus, neskaičiavau, bet tikrai per daug, nes, na, nelabai daug kam tai įdomu iš vis) ar, kad jos šeima labai sportiška, ką ji dirba ir pan. Bet blogiausia vieta laukia jūsų 102-103 psl., kur rašoma, kad vietinis gidas paprašė niekam nepasakoti, ką jis kalbėjo apie Kubos valdžią, o autorė ne tik, kad aprašė, bet DAR IR JO NUOTRAUKĄ ĮDĖJO! Ir šiaip visa knygos nuotaika tokia rich white people nuvažiavo į trečiojo pasaulio šį ir ten jiems viskas negerai ir gaila mokėt už viską centus, pvz., pietūs už 15 dol. jiems baisi apgaulė. Aišku, kas, kad kubiečiai už tuos 15 dol. mėnesį pragyvens, ane?