Adata

by Jaroslavas Melnikas

Ant trijų kryžių kalno, esančio Vilniaus centre, randama nužudyta jauna moteris. Ant nužudytosios kaktos – negyvas balandis, ant kairio peties ištatuiruota raudona papūga, o kairė krūtis atrodo labai keistai. Danguje ratus suka erelis. Ką visa tai reiškia?

Patyrusiam policijos komisarui Algimantui Butkui, kurio asmeninis gyvenimas visiškai pairo, tenka spręsti patį sudėtingiausią savo praktikoje galvosūkį.

Jaroslavo Melniko, žinomo rašytojo – siurrealisto ir fantasto – knygos populiarios ir Lietuvoje, ir užsienyje. Naujausias šio autoriaus romanas – kvapą gniaužiantis skandinaviškas trileris, kuriame tyrinėjamos žmogaus psichikos gelmės.

Šį labai vilnietišką romaną apie neįprastą nusikaltimą lietuviai skaitys kartu su prancūzais, nes tuo pat metu pasirodo ir Prancūzijoje.

Prancūzų kritikai apie J. Melniką:

„Įspūdingas romanas." Lemonde

„Tikra sėkmė." Telerama

„Nuostabus, intelektualus: būtina perskaityti!" Fnac

„Kai rašiau romaną „Maša, arba Postfašizmas", aš irgi rizikavau. Detektyvas yra laikomas nerimtu žanru, kaip ir fantastika. Neva rimti rašytojai nerašo fantastikos nei detektyvų. Tai netiesa. Džordžas Orvelas, Bredberis – tai fantastika. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė" – detektyvas. Svarbu ne žanras, o tai, ar rašytojas turi ką pasakyti."

Jaroslavas Melnikas

Genres: Crime

440 pages, Hardcover

First published September 1, 2019

About the author

Yaroslav Melnik (born on 6 February 1959 in Smygoy, Dubno Region, Rovno Region, Ukraine) is a writer, literary critic, philosopher.

Graduated from the Faculty of Philology at the University of Lviv and the post-graduate course at the Gorki Institute of Literature. Worked in magazines "Laima" and "Woman" in editorial offices. The French magazine ELLE cursed the Psicho section.

Living in Vilnius. Since 1989 Member of the Lithuanian Writers 'Union, as well as a member of the Ukrainian Writers' Union.

Jaroslavas Melnikas (g. 1959 m. vasario 6 d. Smygoje, Dubno rajonas, Rovno sritis, Ukraina) – rašytojas, literatūros kritikas, filosofas.

Baigė Lvovo universiteto Filologijos fakultetą ir M. Gorkio literatūros instituto aspirantūrą. Dirbo žurnalų „Laima“ ir „Moteris“ redakcijose. Prancūzų žurnale "ELLE" kuravo skiltį "Psicho".

Gyvena Vilniuje. Nuo 1989 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, taip pat Ukrainos rašytojų sąjungos narys.

Kelių prozos, filosofijos, kritikos knygų, tarp jų ir išleistų už Lietuvos ribų bei sulaukusių gerų užsienio kritikų atsiliepimų, autorius. Romanas „Išguitieji iš Edeno“ („Les Parias d’Eden“) buvo išleistas prancūzų kalba vienoje didžiausių Prancūzijos leidyklų.

Lietuvoje rašytojo prozos kūriniai buvo publikuoti literatūriniuose leidiniuose „Metai“, „Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“, „Nemunas“ ir kt. 1996 m. Vilniuje išleista filosofinių esė knyga „Laisvė ar nuodėmė“. Melnikas yra taip pat Maskvos literatūrinio žurnalo „Novyj mir“ bei prancūzų „Les Alpes vagabondes“ autorius.

2008 m. gavo Jurgio Kunčino literatūrinę premiją ; 2009 m. – pirmoji premija už geriausią metų apsakymą („Šaknys“); knygas „Pasaulio pabaiga“ (2007 m.) ir „Tolima erdvė“ (2009 m.) literatūrologai išrinko į Metų knygos penketuką. Knyga „Kelias į rojų“ 2010 m. pateko į kūrybingiausių knygų dvyliktuką bei nominuota Europos literatūrinei premijai.

2012 m. geriausi tekstai iš knygų „Rojalio kambarys“ ir „Pasaulio pabaiga“ pasirodė rinkinyje ukrainiečių kalba „Skambink man, kalbėk su manimi“, kuris pateko į geriausių Metų knygų penketuką.

Reviews

[cypt · Rating 1 out of 5]

TL;DR: BIŠKI ŠLYKŠTOKA BUVO

Melniko daug kur išliaupsintą, ar bent paliaupsintą, detektyvą dar visai prieš pat karantiną spėjau nugriebt bibliotekoje; tikėjausi greito ir įtraukiančio skaitymo (nu vis tik detektyvas), be to, buvau mačius krūvą teigiamų atsiliepimų, o dar detektyvas įtrauktas į LLTI kūrybiškiausių dvyliktuką, - intriga!! Gal labai meniškas ir įdomus? O juk ir visas naratyvas apie tai, kad LT literatūra neturi detektyvo tradicijos, - atrodė, čia jau bus KAŽKAS.

Šiaip čia buvo labiau ne detektyvas, o trileris (nors žmogžudystės ir policininkai yra, bet aiškinimosi nelabai; paraleliai vis skaitom nusikaltėlio pezėjimus); jo skaitymą vis atidėliodavau, nes didžiąją dalį buvo tiesiog šlykštu skaityt. Galiausiai vakar skaičiau iki paryčių, kad pagaliau pabaigčiau, kad išsirištų "intriga" (šiaip tai nėr ten jokios intrigos) ir galima būtų knygą grąžint.

Taigi apie "Adatą":
1. Pirmiausia labai verta perskaityti Povilo Šklėriaus ir Vlado Rožėno apžvalgas, jos tikrai adekvačios (deja). Knyga išties visiškai, nemaloniai seksistinė (nu ok ok, būna tokių pažiūrų, būna tokių knygų), o siužeto konstravimo požiūriu (NEmotyvacija, personažų NEišpildymas, realistinio pasakojimo kodo NErealistiškumas) - tiesiog prastokai parašyta.

2. Knygoj veikia žudikas-sektantas, kuris gaudo moteris, turinčias pieno, išgeria joms pieną iš kairės (why?) krūties, nupjauna abiejų krūtų (why?) spenelius ir nužudo. Arba pirma nužudo, paskui išgeria. Whatever! Jokio skirtumo, nes jis psichas. Ir dar sektantas.

2. KODĖL ŠITA KNYGA VADINASI ADATA? GAL KAS NORS, KAS SKAITĖ, GALI MAN PAAIŠKINTI? TEN NĖRA ADATOS. Yra poroj vietų, kad žudikas moteris apsvaigina dujomis ir švirkštu suleidžia mirtiną dozę kažko. KODĖL DETEKTYVAS NESIVADINA DUJOS? JUOBA KAD VIENĄ KARTĄ JIS PANAUDOJO DUJAS, BET NESULEIDO ADATOS, TODĖL DUJOS KNYGOJE PANAUDOTOS DAUGIAU KARTŲ. WE WANT DUJOS!!!

3. What's up with motinos pienas these days? Ir gal dar tiksliau: what's up with vidutiniškų knygų, kur figūruoja motinos pienas, apdovanojimai? Ikstena, Melnikas... I dont get. Iš mamos žinau, kad manęs irgi beveik nemaitino pienu. Kam nors reikėjo tą faktą žinoti? O galgi tikrai kam nors, kas gal skaitys šitą apžvalgą, tas faktas bus svarbu?? Gal paaiškins, dėl ko aš tokia knygų heiterė???

4. KODĖL REIKĖJO NUPJAUT SPENELIUS? SPOILER: KNYGOJE NEPAAIŠKĖJA. KODĖL? KODĖL ABU?? KODĖL NE VISAS KRŪTIS??? KODĖL???? Kiekvienoj žmogžudystėj detaliai aprašinėjama, kaip siaubingai, tragiškai atrodo krūtys nupjautais speneliais. Creepy. Nuu....tai KODĖL?????

5. Ką reiškia "skandinaviškas" detektyvas? Prieš skaitydama galvojau: gal kad bus žiaurus, socialinis, slegiantis. Perskaičius matau, kad nei jis socialinis, nei slegiantis (ta prasme kaip slegia geri skandinavų detektyvai - kai matai, kad nusikaltimas išjudina visas visuomenės struktūras, visus sluoksnius, nuaidi kaip banga per belekiek gyvenimų ir juos sugriauna; galvoju apie puikųjį danų serialą "Forbrydelsen"). Bet jis tikrai žiaurus, tik kad tas žiaurumas yra vardan žiaurumo, visiškai savitikslis. Ir dar jis - turbūt netyčia - perėmęs prastų skandinaviškų detektyvų bruožą: bylos sprendimas susiveda į ekscentriškumą, psichikos ligas ir neišgydytas traumas. Visai kaip seriale "Tiltas": sezonas prasideda, atrodo, kad čia socialinė kritika, atrodo, kad čia kažkokie visą visuomenę apimantys procesai, paskui bac - paaiškėja, kad kerštingas ir nestabilus (švelniai tariant) IT'yšnikas siautėja. Arba sadistas. Šitaip, pirma, toliau stigmatizuojamos įvairios psichikos ligos, antra - absoliučiai naiviai traktuojami nusikaltimai - tik kaip deviacija, paraštėse esančių žmonių iškrypimai. Nes mes žinom, kad šiaip su visuomene, ekonomika ir nelygybe viskas čiki, tik tuos 3 iškrypėlius reikia išgaudyt, ane? Oi, ir dar sektantus, pamiršau.

**

Parodėlė:

Ir jiems ne gėda reklamuoti įklotus, kuriuos moterys dedasi į kelnaites, tarp kojų. Prakeikta visuomenė, kuri gyvena dėl pinigų. (p. 410)

Komiškai, hm, savotiškas stilius jau nuo pat pradžių:

[Liudininkė Vilniuj ant Trijų Kryžių kalno rado lavoną] Pamačiusi suriko nesavu balsu. Širdį veriantis riksmas nuskriejo virš Vilniaus kalvų ir sugrįžo tolimu aidu. Tą siaubo klyksmą, ko gero, girdėjo ir apačioje. Ji nesiliovė rėkusi bėgdama šalin ir klupdama, vilkdama rankoje krepšį. Ją visą purtė. Ašaros tekėjo upeliais. (p. 15)

Seksizmas, kurio dar nepacitavo abu kritiški apžvalgininkai:

Jis vis dar vylėsi, kad galbūt tai paprasta žmogžudystė. Paprastas išprievartavimas. (p. 19)

Dear book, thnx for reminding kad kai išprievartauja moterį, tai px, pasidarys abortą, svarbu nebūtų čia to vaiko, neaišku nuo kurio iš 3 prievartautojų. Bet kai išprievartauja vyrą/berniuką, tada jis užauga psichiškai nestabilus-genialus-beprotis žudikas maniakas, sukelia chaosą mieste ir tampa 450 psl "studijos" vertu pavyzdžiu.

Kai dirbi policijoje, every day is atradimų day:

Butkaus nuostabai, atidarė jo metų moteris [...]. Ir tokio amžiaus galima būti gražiai, pagalvojo Butkus. (p. 59)

Dalykai, kuriuos dar net šiandien sako Lietuvos policija, bet tikėtumeis, kad kultūros žmonės intelektualai jau nebesako:

Negalime kiekvienai moteriai skirti asmens sargybinio. Moterys pačios turi būti atsargios, nevaikštinėti vienos vakarais, ypač naktį, neatrodyti pernelyg seksualiai, jei jos vienos. (p. 245)

Tikrosios šlykštatys:

Butkus žvilgtelėjo ir nurijo gumulą. Vaizdas šiurpesnis nei pamačius žmogų su išverstais viduriais. Graži nuoga moteris gulėjo ant nugaros, o iš jos kairės krūties lėtai lašėjo kraujas su pienu. (p. 22)

SPOILER: o kai būna krūties vėžys, tai iš krūties dar laša PŪLIAI!!!!! Bet turbūt nesiskaito, nes veikiausiai vėžininkės jau nebebūtų Butkui jaunos ir gražios.

Bet kas yra šlykščiau už nuogą naują moterį + krūtys + pienas? This:

Butkus vėl stipriai užsikosėjo. Kosėjo ilgai, visi laukė. Stengėsi į jį nežiūrėti. Jam buvo nepatogu. Be to, vėl atkosėjo kažkokią šlykštynę. Bet juk negali visų akivaizdoje jos išspjauti. Akimirką užsimerkęs, prarijo. (p. 34)

TIKIUOSI ŠI KNYGA IŠPOPULIARĖS UŽSIENYJE IR KINAI ŠALIA RESPIRATORIŲ MUMS ATSIŲS VIENKARTINIŲ SERVETĖLIŲ.

Čia šiaip biški nesupratau anatomijos (analizuoja jaunos aukos rūsį):

Ant galinės sienos, rūsio gilumoje, kabėjo dviratis. Moteriškas. Balnelis nutrintas. Vadinasi, daug važinėjo. (p. 109)

Aš keletą metų labai daug važinėjau su dviračiu, bet vienintelis dalykas, kuris nusitrynė (važinėjimo pradžioj), buvo užpakalis, ne sėdyn.. balnelis.

Pasikartojantys užknisantys dalykai: kai po pokalbio su pažįstamu psichiatru Butkui DAUG KAS TAMPA AIŠKIAU; kai Butkus pamato jau daug kartų įvairiose situacijose, susijusiose su nusikaltimais, matytą žmogų, bet galvoja - negi čia imsi suiminėti visus matytus; kai Butkus / kiti policininkai/ės jaučiasi sekamos/sekami, bet galvoja - negi čia jau žudikas tūnos už medžio / už kampo / prie kito kavinės staliuko (spoiler: tūno).

Ne kiekvienas gali perinstaliuoti "Windowsus", suremontuoti kompiuterį... (p. 386)

LOOOOOL.
Kita vertus, gal man juokinga tik dėl to, kad manęs nemaitino pienu?
Dar kita vertus, prisiminiau, kai prieš kokius 10 metų Kaune vos ne viena po kitos dingo kelios jaunos merginos, liudininkai, vieną ar kitą matę, pradėjo postinti feisbuke ir tada paaiškėjo, kad policija negali tų liudijimų matyti, nes a) neturi feisbuko, b) nuovadoje veikia tik INTRAnetas. Tai gal čia ne knygos kaltė, kad Butkus toks.....senobiškas.

**

Vis galvoju apie tą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Ar tikrai šitoj knygoj galima buvo matyti ką nors kūrybiškiau nei daugelis kitų pernai išleistų knygų? Nei tema, nei stilius, nei idėjos, nei niekas. Išvis menkai kas ten kūrybiška, gal nebent pinigų-kalybiška. Gal aplodismentų nusipelno faktas, kad rašytojai, rašantys "aukštąją" literatūrą, drįsta rinktis ir populiarų žanrą - ir nesusimauti? Bet tą seniausiai darė ir Šerelytė, ir Parulskis, o aš jau nekalbu apie tuos, kurie gyvena populiariam žanre ir vargo nemato, ir dar mato pasaulį gražesnį, nei Butkus. Dar galvoju apie Sabaliauskaitės "Imperatorę": heitinau ją, purkštavau dėl visokio sentimentalumo, nacionalizmo ir visko, bet dabar kažkaip norisi kai kuriuos žodžius ar bent kategoriškumą susikišt atgal. Palygint su Butkum, "Imperatorė" yra imperatorė.

[Vladas Rožėnas · Rating 2 out of 5]

Nelabai supratau, iš kur tokie fantastiški vertinimai. Vis tikėjausi kažkokio tematinio užtwistinimo, kažkokio lūkesčių apvertimo, sužaidimo klišėmis. Bet baigėsi galiausiai lygiai taip, kaip tokios istorijos baigiasi visuomet, tik pakeliui nejaučiau jokio gerųjų detektyvų malonumo.

Visų pirma, mano galva, visiškai neišpildyta ir net nelabai pildyta, tik set-upinta seksualizavimo/vojerizmo tema. Kas kokius tris puslapis kuris veikėjas įsistebeilija į moters krūtis ir skaitome tada, kokios didelės ir gražios ir kaip užburia jį. Kurį laiką paralelė visai įdomi - nusikaltėlis pjausto spenelius, bet ir detektyvas galvoja apie tas pačias vietas, tik santūriau.

Bet pirmiausia tai su užuominomis į tai gerokai persistengta. Pvz. "Ir čia atsistojo Kavalienė, pademonstruodama visą savo augumą. Jos kone dvimetrinis ūgis, įspūdinga krūtinė ir pilnas pilvas, graži policininkės uniforma visiems padarė pritrenkiantį įspūdį. Kai kurie vyrai žurnalistai net išsižiojo"

Echm. Čia jau man kažkaip moters sudaiktinimu ne vyrų žvilgsniai kvepia, o pasakotojo tonas. Ir šiaip kuo toliau, tuo tie krūtinių stebėjimo atvejai didesnį žiovulį kėlė, nes moterys realiai knygoje ir yra tik tam, kad į jas būtų žiūrima. Kad ir ta pati Kavalienė, kuri čia savo kūnu vyrus verčia iš koto - visą knygą protagonistas ją giria ir žavisi, bet tik dėl to, kad ji kartais su juo pasikolioja, nors galiausiai ir pati, kaip visos, tampa išgelbėjimo reikalaujančia auka, eiline demsel in distress.

Aš vyliausi, kad gal pabaigoje pamatysime, jog ji kažkur buvo teisi ir kad užsižiūrėjęs į krūtinę mūsų detektyvas nepastebėjo kokio genialaus jos pastebėjimo, dėl kurio ne jam ją, o jai jį reiktų gelbėti. Bet ne, gelbėti reikia ją ir dar po tokio buko įsivėlimo į pavojų, kad žodžių trūksta. Maža to (čia toliau biški spoileris) - ji dar ir vaiką protagonistui pagimdė, nes gi jis šaunus vyras, jis nusipelnė, jį būtinai turi pamilti ta pati kiečiausia moteris. Pasirodo juk, kad tas nėštumas, kurį visą knygą aprašinėjo, nuo jo. Tiesiog apsalo širdis skaitant.

Žodžiu, gal visa bėda ir yra tame, kad moterys parašytos spoksojimui? Sukuri veikėją tik tam, kad būtų į ką vyrams žiūrėti, o tada sakai na va, kaip mes vieni kitus seksualizuojame, koktu, ne?

Taip toji paralelė ir lieka kaboti. Na, spokso mūsų detektyvas ir ką dabar, tegul spokso. Šiandien spokso, rytoj dal nuo maniako išgelbės.

Bet dar labiau mane erzino, kad Adatoje skaitytojas neturi jokių šansų ką nors pats išsiaiškinti. Čia nėra kažkokių užuominų, kurias visą knygą matai, bet neįsisąmonini ir kurias tada veikėjui sujungus siūlu suprasi, kaip kas nutiko. Apskritai nėra užuominų, nėra jokios gijos. Skaitytojas privalo būti visiškai pasyvus, nes koks atidus stebėtojas bebūtum, nieko išsaiškinti neįmanoma. Ne dėl to, kad per sudėtinga - dėl to, kad informacija neteisingai dozuojama ir motyvacija aiški dar net neįpusėjus, o tapatybės išsaiškinti literally neįmanoma.

Dėl ko skaitymas prailgsta. Jei jau nematau užuominų, na tai norėtųsi, kad bent jau pats procesas būtų įspūdingas. Pvz. naujausiam Šerloko seriale dažniausiai irgi nematai visų užuominų, bet užtai pats sprendimo būdas tą bent kažkiek atperka. Tuo tarpu Adatos detektyvas realiai padaro du didelius atradimus ir abu jie prasideda nuo štai tokio dedukcinio mąstymo pavyzdžio: "hm, gal nueit su kaimynais pakalbėt? nu dv, nueisiu". Ir tada kaimynai, kaip tyčia, žino reikalingus atsakymus.

Pats protagonistas praktiškai nieko neišsiaiškina. Na, išskyrus tokius basic dalykus kaip, pvz, jei žudikas geria moterų pieną, tai reikia pasidomėti, ar kas Lietuvėlėje rūpinasi tokio dalyko prekyba. Bet tiek padetektyvinti tai ir aš galėčiau. O tada jau belieka nueiti pas kaimynes ir tiesa pati atsivers.

Čia nėra jokių pirštų antspaudų, jokių batų pėdsakų, jokių staiga paaiškėjančių aukas jungiančių savybių, nėra nieko, kas kurtų kažkokią dinamiką.

Bet skaudžiausiai mano susidomėjimui kirto tai, kad net tada, kai tiesa visiškai prieš akis, detektyvas Butkus tarsi piktybiškai atsisako dėl jos pirštą pajudinti. Viename skyriuje jis išskridęs į svečią šalį ir nuėjęs į barą išgeria viskiuko. Tada nueina į tualetą ir grįžęs randa ant stalo negyvą balandą. Och, jis čia, tas "padugnė", kaip jį vadina veikėjai, kažkur šalia. Tada detektyvas paklausia poros žmonių, ar nematė, kas padėjo ant stalo balandį ir kai atsako šie ne, jis sako ai nu tai dzin, einu tada namo.

Hm. O gal pasakyk visam barui, kad tu policininkas? Jei bare ne 200 žmonių, tai per tą minutę tualete negalėjo labai jau daug vyrų atsistoti ir kur nueiti. Gal niekas nepastebėjo kur ir ko, bet kad atsistojo?.. Na bet tebūnie, šitą dar atleidžiu. O štai scenos po to jau niekaip.

Detektyvas Butkus lėktuve ir yra beveik tikras, kad tas "išgama", kaip dar jį vadina, skrenda kartu su juo. Todėl dažnai eina į tualetą ir grįždamas į vietą dairosi į vyrų veidus, ar nepastebės kokio įtartino. Ir štai paskutinįkart eidamas, jau praradęs viltį, grįžęs ant kėdės randa jo raštelį. Pačiame pasakojime patikinima, kad tualete jis užtruko 20 sekundžių. 20! Bet in classic detektyvas Butkus fashion jis paklausia dviejų artimiausių kaimynų ir tada mąsto nu dzin, teks kitąkart tada kažkaip paieškot, čia juk neišsprendžiamas rebusas.

Aaaam. Aš ne detektyvas, bet lėktuvas tai ne baras ir ne troleibusas - kai kažkas atsistoja, visi esantys už to žmogaus tai mato. O kryptis ėjimui yra tik viena - tualetas. Vadinasi, per tas 20 sekundžių kažkoks vyras atsistojo, nuėjo prie detektyvo sėdynės ir tada grįžo nenuėjęs į tualetą. Tai... gal... paklausk visų keleivių?! Tavęs 20 sekundžių nebuvo, toks praeivis tikriausiai buvo tik vienas, o ir grįžti turėjo vos atsistojęs, kas kaip ir keistoka. Nu nežinau, aš nepatyręs seklys, bet jei jau žinočiau, kad maniakas yra su manim vienam lėktuve, gal pabandyčiau ką nors daugiau nei paklausti dviejų kaimynių, kurių vieną dar ir pažadinti reikėjo.

Man šiaip labai patika, kai protagonistai daro klaidas - tai parodo, kad jie žmonės, kad varžovas juos įveikia protu, kad iš tiesų vyksta partija su savomis taisyklėmis, o ne tiesiog geras a prieš blogas b. Ir to pasekoje, kad tą partiją galima laimėti, jei pamatysi varžovo klaidas. Bet reiktų, jog toks klaidos neatskleistų absoliučios jų nekompetencijos. Kai, pvz, policijos pareigūnė vietoj mobilaus iš mašinos pas įtariamąjį netyčia pasiima plaukų šepetį, man kaip skaitytojui net nebe dzin jos gyvybė, aš išvis imu prieš ją sirgti, nes gal geriau blogiukas, bet bent jau mąstantis.

Which brings me to my next point - tragiškas blogietis, pradedant tuo, kad jo motyvacija tik labai arbitraliai dengia eilinį "tai psichinis" tipažą, baigiant tuo, kad jis nieko niekada nepergudrauja, jis tik turi technologijų kaip iš misija neįmanoma ir pinigų kaip gatesas. Realiai sužinojus kelius, kuriais jį galiausiai pagauna, blogietis atrodo dar bukesnis už detektyvą. Kas gan ryškiai pjaunasi su tuo, kaip jis apgauna gudriausias policijos kameras ir įsilaužia į bet kokią sistemą. Na bet turbūt kiekvienam savi talentai.

Ir dar maža žvaigždutė pabaigoje. Nesižymėjau, nes tingėjau, bet knygos kalba mane irgi vertė raukytis. Na dialogai dar tebūnie, žinau, jog ne visi, kaip aš, alergiški pertekliniams įvardžiams ar nenatūraliai oficialiems sakiniams. Bet ir pasakotojo žodžiai skamba kažkaip... verstai. Pilna nejaukių konstrukcijų. Štai vienas pvz - užteko atsiversti pirmą puslapį ir radau.

"Aplinkui - nė gyvos dvasios. Kiek nejauku. Bet jos baimė nebuvo labai didelė"

Jos baimė nebuvo labai didelė??? Čia kažkoks komentaras apie kalbą? Čia ironija, pastišas? Ar čia tik man vienam skamba kaip grėbliu per ausis?

[Povilas Šklėrius · Rating 1 out of 5]

Detektyvas apie Butkų, kuris vis į moterų papus dairėsi.

„Ji buvo tiesiog žirafa – 185 centimetrai, o dar didelė krūtinė.“

„Pastaruoju metu suapvalėjęs pilvas negadino Kavalienės figūros, veikiau atvirkščiai.“

„Butkus nejučiom pažiūrėjo į atsikišusią, aptemptą megztiniu krūtinę.“

„Tokios figūros ir išvaizdos merginai reikia podiumu vaikščioti, o ne paskui nusikaltėlius bėgioti.“

„Tada jis nusprendė iškart ją pastatyti į vietą, jei ims demonstruoti pernelyg nuogą krūtinę ar aptemptus sėdmenis.“

„Kavalienė subtiliai jautė saiką, iškirptėje niekuomet nepasirodė griovelis tarp krūtų. <...> Tačiau kai ją sutiko mieste, pastebėjo, kad iškirptėje griovelis matosi, o kai kartą prie vieno restorano vakare susidūrė su ja akis į akį, net nurijo seilę, pamatęs jos iškirptėje tiek krūtinės, kiek sau leidžia nebent operetės dainininkės.“

„Tik pamanyk – davė Dievas tokį ūgį, tokią krūtinę.“

„Jos palaidinė buvo turbūt dviem dydžiais mažesnė, negu reikėjo, kaip ir liemenėlė. Pusė krūtų, kone iki spenelių, lipo laukn, du dideli pusrutuliai. Kai ji juokėsi, pusrutuliai kaip medūzos šokčiojo į viršų, judėjo kaip gyvi.“

„Kodėl jos taip rengiasi? Mano jaunystės laikais taip vilkėjo tik prostitutės. Jauniklės pačios prisiprašo. <...> Juk apnuogintos putlios krūtys žadina vyrų instinktus.“

„[Ji] tylėdama apsisuko ir lėtai nuėjo, kraipydama darbinio sijono aptemptas šlaunis.

„Nikanorovo dukra tikra gražuolė, akys žydros, ilgutėlės blakstienos, kojos – nuo pažastų, akinanti šypsena. Tai ją ir sugadino.““

„Ji gražutė, baltaodė. Nors neaukšto ūgio, irgi turi didelę krūtinę...“

„Gydytoja Eglė Biruškaitė – ta pati jauniklė, prie kurios jauno veido jis niekaip negalėjo priprasti, - liepė jam nusirengt. Nustebo, kad truputį jos varžosi. Ankstesnės gydytojos, pagyvenusios moters, nesigėdijo. Galbūt todėl, kad ji pati buvo stora, netekusi formų? O Eglė – graži, jauna, kokių dvidešimt septynerių metų mergina. <...> Baltas chalatas labiau pabrėžė, negu slėpė jos krūtinę. Kai atsistojo jo paklausyti, chalatas prasiskleidė ties juosmeniu. Krūtinė natūraliai atsikišo į priekį, ir prie pažastų susimetė mažų klostelių saulutės.

„Žinoma, jos ūgis, atletiška figūra, įspūdinga krūtinė – visa tai negalėjo jo nepaveikti.““

„Chalatas viršuje prasiskyrė daugiau, negu derėtų, ir jis pamatė dideles krūtis.“

„Taisyklingos formos sėdmenys slankiojo po aptemptomis raudonomis kelnėmis.“

O visą romaną geriausiai apibūdina ši citata:

„Butkui buvo gėda, kad eina pirkti dešros, šeštadienį, kai žmonės vaikšto į teatrą.“

[Justė · Rating 2 out of 5]

speneliai, ereliai ir durneliai

Lietuviški detektyvai ant kiekvieno kampo nesimėto - bent jau aš skaitau tokį pirmą kartą ir nesu apie kitus girdėjusi, o jų norisi. Ne todėl, kad noriu pažiūrėti kaip Nesbo makabrija derinasi prie raudonų Vilniaus stogų, o todėl, kad noriu pilnavertiškumo lietuviškai literatūrai ir detektyvo lietuviškai, aišku pasūdyto ir pasaldinto, bet savito.

Savitumo neradau nė su žiburiu - serijinis žudikas, kuris žaidžia su policija, žiaurūs, simboliais apkarstyti nužudymai, asmeninio gyvenimo fiasko gyvenantis pagrindinis tyrėjas, kuriam dar ir sveikata trukdo dirbti. Labai jau Nesbo ir visai prie Vilniaus jis netinka.

Neįsivaizduojama ir šio pasakojimo tikslinė auditorija mat vargu ar tai lietuvis. Jam pasakoti, kas yra “Akropolis”, Kuršių Nerija, kad esame NATO, Šengeno erdvėje ir ES yra grynas pasityčiojimas. Kur matyta, kad detektyvo skaitytojui dėstomi visi šalies ir miesto, kuriame vyksta veiksmas ypatumai? Dauguma tų dalykų nėra nei svarbūs, nei įdomūs, o gimtąja kalba tą knygą skaitantis žmogus ir taip viską žino, tai jam tai dar neįdomiau. O jeigu jau žiūrint į vertimo galimybę, tai tam yra išnašos, o galų gale vertėjai. Suprantu, kai aprašoma vieta, jos istorija siejasi su tuo kas vyksta, bet ginkdie tas didaktiškas gido balsas kaip ‘Adatoje’.

O jeigu į kapus nenuvaro gido balsas, tai paskutinę vinį į karstą įkala budulių soctinkluose komentarų tonas, kuriais autorius bando parodyti, kaip pats sako, šalies socialinį foną. Rodymo čia jokio nėra, tik vėl begalinis dėstymas, dėstymas, kaip viskas blogai, kokie žurnalistai šiukšlės, kokia visuomenė išpuvus, kokie kapitalistai bjaurūs vietoj to, kad kažką apie tai papasakotų. Vietomis viskas pilama tokiais minčių srautais, kad būdavo jau sunku ir susigaudyt kaip nuo vieno burbėjimo pereita prie kito.

Prieš skaitydama buvau skeptiškai nusiteikusi visų komentarų apie papų ir užpakalių akcentavimo ir seksistinės etiketės atžvilgiu, bet ooo vaikyti, buvo taip blogai kaip kalbėta ir dar blogiau. Taip, galima daug ką nurašyti pagrindiniam veikėjui, maždaug, gal jis ir seksistas biški, žiūri pirmiausia į papus, jauna gydytoja jam iškart “mergužėlė”, bet čia knyga ir autorius nekalti. Tai vietomis tikrai stipriai išeita iš krašto ir ten, kur to veikėjo neapkaltinsi, o ir bendrai minėti spenelius po tris kartus puslapyje, nu iki vėmimo, ir nereikia kaltinti nusikaltimo niuansų, tam būtų užtekę ir poros kartų, nebūtina su lazda galvon daužyt.

Taip, taip, detektyvas čia visgi buvo, tai gal kiek ir apie tą jo dalį reikėtų paburbėti. Tyrimo būta - kad ir be struktūros, su daug bereikšmio važinėjimo iš vieno Lietuvos galo į kitą, skrydžiais į Londoną ir Stokholmą, kuriose vykusius reikalus buvo galima laisvai sutvarkyti telefonu, bėgiojant kaip vištoms be galvos. Nusikaltėlis ir išaiškėja, bet byla atveda niekur. Su dideliais užmojais pasinerti į žmogaus pasąmonės gelmes pavyko sukurti tik pernelyg suspaprastintą, neįtikimą blogiuką, su beveik antžemiškais sugebėjimais ir nepaaiškinamomis vaikystės traumomis.

[Asskaitau · Rating 4 out of 5]

"Negalite nekęsti pats savęs, bet galite nekęsti savęs kituose"

Haris Hūlė, Jonas Lina, Karlas Mjorkas - puikiai visiems žinomi skandinaviškų detektyvų protagonistai. Nuo šiol prie jų prisijungia ir lietuviška versija - komisaras Algimantas Butkus.

Danguje ereliui sukant ratus, ant trijų kryžių kalno randama jauna nužudyta . Ant kaktos - negyvas balandis, o kairė krūtis labai keista. Ką tai reiškia? Taip ir prasideda Butkaus kelionė nusikaltimo bei žmogaus psichikos pėdsakais.

Stiprioji knygos pusė - nusikaltimo psichologija, kapstymasis po žmogaus pasąmonę bei tokio elgesio priežasčių ieškojimas. Ar tikrai nusikaltėliais tampama? O gal mes, visuomenė, padarome juos tokiais? Daug dėmesio skiriama religijai, simbolikai, sektų įtaką žmonėms. Jaučiasi, jog autorius tuom domėjosi nepaviršutiniškai.

Knyga tikrai turi visus skandinaviško detektyvo bruožus: intriga, iki galo išlaikyta įtampa, šiek tiek naivumo ir meilės linijos. Man gal buvo per daug perteklinių siužeto linijų (visiškai nereikalinga tėčio ir dukters istorija). Bet mes tikrai galime turėti antrą Jo Nesbo. Vienu metu net suabejojau ir pradėjau ieškoti, kas vertė šią knygą. Ir tik vėliau supratau, jog tai lietuvių autorius ir jo įtaigus tekstas, jokio vertimo.

Viena iš priežasčių, kodėl man patinka lietuvių autorių knygos - paminėtos vietovės. Kai skaitai ir mintyse sau tari: ir aš buvau šitoj Rimi, ir aš lankiausi senam Vingio kino teatre. Žinau, kad paraleliai knyga buvo išleista ir Prancūzijoje, tai šis detektyvas galėtų būti vienas iš būdų viliojant turistus aplankyti Vilnių.

Knygose aš labai nemėgstu ir nepateisino vieno dalyko - seksizmo. Ir tai yra didžiausias šios knygos minusas. Kai moterys vadinamos žirafomis su didele krūtine, kuomet svarstoma, ar priimti ją į darbą dėl rodomos iškirptės (o jeigu pradės gundyt bendradarbius). Ir aš nekalbu apie pagrindinę siužeto liniją, kur nusikaltimas susijęs su moters kūnu ir jo seksualizavimas normalu. Bet antraeiliai veikėjai? Ar tikrai neįmanoma apklausti liudininkės nepaminint jos krūtinės dydžio? Ar mažakrūtės mažiau patikimesnės liudininkės? Daktarė buvo bjauri dėl savo charakterio, o ne dėl to, kad ji stora ir negraži. Prie vyresnio amžiaus gydytojos nėra gėdos nusirengti, o štai prie jaunos - nejauku, nes uniforma juk taip pabrėžia krūtis. Man vienu metu atrodė, kad ant viršelio reikėjo dėti visai ne erelį, o ...

Tačiau aš neatmetu versijos, jog tai buvo sąmoningas autoriaus sprendimas. Žinot, kaip daugelis skandinavų detektyvų turi problemų su alkoholiu, tai mūsų Algimantas - seksistas. O gal tuo nuolatiniu krūtų minėjimu buvo siekiama didesnės koreliacijos su pagrindiniu nusikaltimu?

Atmetus (ne)seksizmo faktą, keletą klišių bei stereotipų, pačią knygos idėją, jos išvystymą ir, svarbiausia, nusikaltimo psichologiją vertinu gerai. Visai patiko. Paskaitykit.

[Gintautas Ivanickas · Rating 4 out of 5]

Skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą.
Ne, ne pats sugalvojau – ant viršelio taip. Tai taip ir apžvelkim.
Skandinaviškas – tai nebent savo spalvomis. Rudenėjantis oras, dulksna, pilkuma – to kaip ir nestinga. O toliau? Akivaizdu, tokiu užrašu norėta bakstelt į pastaruoju metu gerokai išpopuliarėjusius skandinavų autorių detektyvus. Bet juk ir tie velniškai skirtingi ir įvairūs. Tai, sakykim, visas tas skandinaviškumas – leidybinis triukas, tad galim jį pamiršti.
Detektyvas. Čia ne viskas taip vienareikšmiška. Taip, detektyvas yra, linija išlaikyta, nenugrybauta. Pagrindinis tyrėjas – Butkus – kaip ir dera, vienišas, bet, atvirkščiai, nei jau įprasta ir nuvalkiota, neprasigėręs, nenusivažiavęs. Eilinis toks senstantis lietuvis. Ne sykį pabrėžiant, koks jis nepakeičiamas, nors tai kelia lengvą nuostabą, kai Butkus nepamato akivaizdžių dalykų, pamiršta tai, ką reikėtų daryti pirmiausiai, ne, bet tuomet romanas būtų smarkiai trumpesnis.
Antogonistas toks... Galimybės ir gebėjimai kiek hiperbolizuoti ir perspausti. Šioks toks psichologinis pagrindimas veiksmams yra. Bet va, adekvačiu priešininku Butkui netapo. Butkus vis dėlto gyvesnis, o žudikas – tokia labai jau kartoninė figūra.
Apie Lietuvą. Formaliai nepasiginčysi – tik trumpam veiksmas nusikelia į Londoną ir Stokholmą, o šiaip sukasi mums iki skausmo pažįstamose dekoracijose, kurias autorius dar nepamiršta ir paaiškint, kas lengvai erzino, nes akivaizdūs gi dalykai. Na, bet čia mums akivaizdūs, o užsienio skaitytojams atrodys kitaip. Nežinau, ar autorius taip iš anksto žinojo, kad romanas bus verčiamas į prancūzų kalbą.
Žodžiu, mūsų skandinaviškas detektyvas iki geriausių skandinaviško detektyvo pavyzdžių netempia. Bet ir tų skandinaviškų silpnesnių irgi yra. Tai toks silpnas, kiek pakrypęs ketvertas iš penkių. Bet silpnas.

[Ugnė | pilna_lentyna · Rating 4 out of 5]

"Lietuviškas detektyvas? Ačiū, ne." - būtent tokia mano reakcija būtų, jei kas nors būtų pasiūlęs perskaityti šią, ar panašią knygą, prieš keletą metų. Pastaruoju metu mano rankose atsiduria tokie kūriniai, į kurių pusę ankščiau net nebūčiau pažiūrėjusi. Ir dažniausiai lieku labai maloniai nustebinta.⠀
⠀
Vilniuje, ant Trijų kryžių kalno, randama nužudyta jauna moteris. Gal šis įvykis nesukeltų didelio susidomėjimo, jei ne ant aukos kaktos gulintis negyvas baltas balandis ir danguje skraidantis erelis. Byla paskiriama komisarui Butkui ir jo komandai. Sekdami žudiko pėdsakais, jie bando išsiaiškinti, kas kaltas dėl šio brutalaus nusikaltimo. Viena po kitos žudomos jaunos moterys pieno pilnomis krūtimis, pasėja didžiulę paniką visoje Lietuvoje. Reikia skubėti, nes neaišku, kada ateis kitos aukos eilė. ⠀
⠀
Motinos pienas, visur pasirodantys paukščiai, nuorodos į paslaptingą sektą, genialus, bet gilių vaikystės traumų turintis žudikas, siaubą keliantis žudymo būdas, tamsus ir lietingas lietuviškas rudens oras už lango - viską autorius meistriškai suplaka į vieną kokteilį, kurį norisi išgerti vienu gurkšniu iki pat dugno. ⠀
⠀
Labai tikiuosi, kad tai ne paskutinis autoriaus detektyvas, kurį jis parašys. Nes tai daryti jam labai gerai sekasi. Nors komisaras Butkus dar neprilygsta mano mylimam skandinaviškam Hariui Hūlei, bet mielai paskaityčiau, kaip jam sekasi kovoti su mūsų krašto nusikaltėliais toliau.⠀
⠀
Tikrai nustebinęs kūrinys. Rekomenduoju! ⠀

[Paulius · Rating 1 out of 5]

Viena tų keistų knygų, kai nė nežinau kaip pradėti, nes viskas čia buvo taip blogai, taip blogai...
Personažai plokšti ir kvaili, patapę aplinkybių aukomis. Pagrindinis tyrėjas-komisaras Butkus, nors ir nebe paauglys, tačiau suvaldyti savo asmeninių nusiskundimų bei nuotaikų kaitos nesugeba. Tai ištirti bylą jam svarbiausias dalykas, reiškiantis jo garbę, tai byla jam jau nebesvarbi ir jis galvojantis pasitraukti. Maža to – neproporcingai savo amžiui kvailas. Šalutiniai, jam akomponuojantys, personažai taip pat atlieka tik statistų funkciją ir nieko daugiau. Skaitai ir susimąstai, jog viskas panašėja į vaidinimą darželyje, kur vaikai ir už tvoras, ir už medžius palinguoja rankomis. Skirtumo ne daug. Galiausiai, supranti ir tai, jog nei vienas iš esančių personažų neišsiskiria niekuo, kad būtų įmanoma juos kaip nors atskirti. Ar tai bus Šepetys, ar tai Lina, ar dar koks kitas personažas. Knygoje jie tik tušti vardai, kurie laksto per puslapius, imituodami, jog atlieka ką nors svarbaus.
Viena didžiausių blogybių, kuri nutinka (blogiems) detektyvams, kai visas tyrimas tampa „pakabintas“ ant atsitiktinumų. Butkus pats savo jėgomis neištiria nieko – jis nueina į bažnyčią, ten visai netyčia kunigas išpila gairių dalį, jis grįžta namo, ant suolelio sėdi moteriškė, toji vėlgi jam duoda krūvas informacijos. Bet net ir su tokia eiga, kai kiekviename posūkyje duodamas lengvas atsakymas, Butkus nesuveda A su B, o scenos išduoda, kad autorius nėra girdėjęs, jog personažai turėtų kalbėti patys už save. Tai kas reikalinga pačiam veikėjui, o ne rašytojui. Dabar kiekviena scena paremta tuo, kad autorius niekaip negali sukurti jokio įdomesnio dialogo, turinčio nors kokį kontekstą, todėl imasi atpilti informaciją per epizodinius veikėjus.
Sekantis dalykas, kuris užkliuvo skaitant, tai ar autorius čia trolina, ar veiksmas vyksta kažkokioje alternatyvioje realybėje 2016 metais? Policija tiria nusikaltimus kaip gūdžiais 90-ais, kompiuteris, technologijos dar negirdėtas dalykas, o didžiausia tyrėjų baimė, kad apie juos parašys laikraščiai (dar pamini, kad skandalas jiems padės išparduoti tiražą – taip ir nesupratau, tai 2016 kaip teigta knygos pradžioje ar 1997? Ir kuo baimintis dėl laikraščių, jei žymiai greičiau parašys visi portalai?). Tuo tarpu kitame skyriuje jau lyg niekur nieko skraido erelis ant kurio prikabinta kamera. Bet tokia neįtikėtina, kad net žmonių veidus apačioje gali įmatyti su mažiausiomis smulkmenomis.
Loginis bei emocinis tęstinumas ir išvystymas knygoje tiesiog neegzistuoja. Visi susirenka kabinete, nusprendžia, viskas, turim ištirti šitą nusikaltimą, privalom ir tada kažkuris vienas: ei, chebra, bet juk šiandien šeštadienis. Ir visi numoja ranka, ai, ką čia tirsim, tikrai juk. Einam ilsėtis. Pirmadienį pratęsim. Tada kitoje scenoje Butkus neiškenčia, sėda už vairo – važiuos vienas tirti, bet pusiaukelėje ryžtas išgaruoja ir jis sumano tiesiog sustojęs viduryje kelio pasivaikščioti. Tai kas jam svarbiau – ištirti nusikaltimą ar tinginiauti? Žvelgiant į tai, kad scenų modelis - tirsiu-persigalvojau -- kartojasi nuolat, galima teigti, kad pastarasis variantas.
Butkaus silpnybė (liga) praktiškai niekinė. Ji niekaip netrukdo jam tirti nusikaltimo ir nekiša jam kojos ką nors sprendžiant. Atsikosėja, atsiprašo ir toliau gyvena. Įtaria, kad jam tuberkuliozė, bet gi tai ne motais, ne tik, kad jis neina pas gydytojus, bet ir rizikuoja užkrėsti visus savo komandos narius (nes tikrai ką padarytų protingas tyrėjas amžiuje, turintis nors šiek tiek atsakomybės jausmo).
Galiausiai nuskaičius pusę knygos, nė nebesinori jos atsiversti toliau, nes viskas vien tik loginės klaidos, emocijų stygius ir niekingi atsitiktinumai, kuriuos personažai turėdami savo rankose vis viena nesusigaudo ką reikia daryti.

[Ruth · Rating 3 out of 5]

3,5⭐️, nuoširdžiai tikiuosi, kad ši knyga nustums vieną kitą love story metiniam lietuvių skaitomiausiųjų dešimtuke. 🙂

Ko išties reikia geram detektyvui? Gero rašytojo ar neblogai žaidžiančio šachmatais stratego? Turbūt abiejų, neaišku, kokiomis produkto proporcijomis, ypač kai pyragas lietuviškas, niekad nebandytas.

Siužetas. Autoriui išties gana neblogai pavyko vingiuoti siužeto liniją, veiksmas nuolat rutuliojosi, nestrigo, bet man nelabai “lipo” pati jo idėja (bet čia jau skonio dalykas). Be abejonės, Lietuvos kvapas pridėjo nuostalgijos aromato👌.

Tekstas. Šiuo atžvilgiu knyga mane žavėjo mažiausiai. Aišku, kad jokio sudėtingo stiliaus “neišlauši”, jei nori “neapkrauti” skaitytojo ir nenuskandint egzistencinių klausimų liūne. Vis dėlto, tas, pavadinčiau, “nevaldomo minčių srauto” pateikimo būdas nupigino tekstą. Nepaisant tikslo - bet kokia kaina išlaikyti skaitytojo susidomėjimą, - aiškesnė struktūra ir šiek tiek nudailintų aprašymų būtų suteikę tekstui spalvų ir pakurstę įtampos židinį (Agata, Jo ir Arthur’as man pritartų 😀).

Veikėjai. Komisaras Butkus pasirodė esąs geriausias šio gaminio ingredientas. Ne todėl, kad žavėtų kaip asmenybė, kurio nuotraukos norėčiau savo IG, o tai, kad įdėta išties nemažai pastangų, kad skaitytojas jį pažintų iki smulkiausių detalių. Šis pagyvenęs, su visiems iki kaulų smegenų pažįstamomis kasdieninėmis problemomis susiduriantis pagrindinis veikėjas tampa gyvas, nes nėra tobulas, kartais - veikiantis nelogiškai, ir dėl to vis artimesnis jo gyvenimo mini/max dramoms pamažu įsiliejant į bendrą kūrinio tekstūrą.

[Skirmantė Rugsėjis · Rating 2 out of 5]

Kad kažkas pasiryžo parašyti lietuvišką detektyvą - puiku. Tik kodėl prireikė jį užvadinti skandinavišku? Mums per visur kišama būti patriotais (leidyklos skaitydamos rankraščius klausinėja kodėl ne LT veiksmas, "kolegos" GR primena, kad lietuviai lietuvius turėtų geriau vertinti ir t.t), bet štai ateina rašytojas su LIETUVIŠKA aplinka ir ant jo knygos užrašoma SKANDINAVIŠKAS. Tai mielieji, kad patys bėgate nuo patriotiškumo? Kodėl nerašėte TIKRAS LIETUVIŠKAS DETEKTYVAS?

Norėtusi paklausti leidyklos kuo jiems čia buvo skandinaviška? Ar visur kur šiurkščiau išmėsinėjama ir nupjaunama žmogaus kūno dalis jau skandinaviškas? Nes ne pagal tai pasaulis trilerius ir detektyvus priskiria skandinaviškiems. O senyvas, nuvargęs ir filosofuojantis tyrėjas labiau primena rusų detektyvuose naudojamus nei skandinaviškus kur veikia daug aktyvesni, jaunesni, išvaizdūs ir kiek supermenus primenantys tyrėjai (tiesa, dažnai dar pageriantys).

Žodžiu nei autorius skandinavas, nei veikėjai panašūs, nei tas mistinis šiurpumas atsiranda kaip skandinavų trileriuose ir reiktų palikti tą regioną jo rašytojams ir sakyti tiesiai - turime lėto tempo lietuvišką detektyvą. Taškas. Kas norės skaitys, kas nenorės neapgausi su skandinavišku marketingu ar viršelio.

Istorija prasideda pusėtinai, idėja normali, gana originali. Mačiau, kad visi čia rašė kiek daug buvo krūtų, tai aš atmesiu jau visa tai. Mane ne tiek nuvylė tyrėjo žvilgsniai ir mintys apie moterų išvaizdą kiek daug nelogiškų vietų.

Labai netiksliai vaizduojamas policijos grupės ir konkrečiai kriminalistų darbas. Įvairios detalės primena veiksmą tuoj po rusų laikų, o ne modernų 2016m Vilnių ir jo apylinkes. Pats pagrindinis veikėjas iš esmės nieko neištiria, nes visą informaciją jam suteikia svetimi atsitiktiniai asmenys, ko pasekoje, jis man rodėsi visiškas mėmė.

Jei tai būtų 1985m Drasiųjų Kelių serijos detektyvas net nesiginčyčiau. Nes kaip tik tokiu ir dvelkia (tik atmeskim erotinį priekonį). Bet jei mums siūlomas šių laikų modernus detektyvas, tai rašytojas neišpildė savo užmačios ir neperteikė dabartinio Vilniaus, dabartinių jaunų moterų, net pamiršo kiek technologijų mes naudojame (knygoje tyrėjai net kompiuteriais nedirba, nors erelis skraido su kamera).

Labai gražu, kad mums norėta pavaizduoti Lietuvos gamta. Tačiau skaitydama detektyvą aš nenoriu geografijos pamokų apie tai, kad Švedija yra toje ir toje pusėje, joje šaltos žiemos ir t.t (grynai tokiais sakiniais ir rašoma). Kai man norėsis sužinoti apie kažkokią valstybę rasiu wikipedijoje. Tad jei nepateikiama originalių, negirdėtų kultūros bruožų, nereikia pilti apie klimatą ir geografinę šalies padėtį. Rašomas juk ne vadovėlis, o detektyvas. Skaitytojas nori įtampos ir intrigos, o ne nuobodžios informacijos, kurią mokėsi mokykloje.

Taip pat autoriui (patriotui) reiktų privengti viešai drabstyti purvais emigrantus lietuvius. Jei ir nėra supratimo, kad žmonės išvažiuoja dėl įvairių priežasčių, tai reiktų prisiminti, kad emigravę lietuviai nuperka daug lietuviškų knygų ir perka ne po 1-2, o iškart po 20-30, dėžėmis. Tad daug šansų tarp jų surasti savo skaitytoją ir nereiktų jo nurašinėti, nes jei nebūtų išvažiavęs matomai ir tos knygos gal neįpirktų.

Pratarmėje rašytojas giriasi kaip gerai moka rašyti personažo psichologiją. Su šypsena pagalvojau kokie mes juokingi - vis norim girtis patys apie save. Neskubėkim. Tegu skaitytojas pagirs. Bet degama noru pačiam viską išsisakyti: moku tą, žinau tą, tikrai galiu tą... O paskui po metų žiūrėk tiražas neišparduotas, skaitytojai nusivylę, nepaėjo tas kūrinys. Tai kam girtis pirma laiko?
Mėgstu paprastus žmones, kurie gali išleisti 10 knygų ir neis apie save sakyti kokie nerealūs.

Palinkėsiu rašytojui kitą kartą atidžiau su leidykla pasikalbėti apie knygos pristatymą bei marketingą. Tikram patriotui kažkaip nepritinka slėptis po skandinaviško detektyvo šūkiais. Tikiuosi kada nors sulauksime modernių detektyvų apie mūsų didmiesčius, su jaunais, energingais policijos darbuotojais, šiuolaikinėmis visuomenės problemomis ir nesibaigiančia įtampa. Ir drąsiai galėsim juos pristatyti kaip modernius lietuviškus trilerius.

O tuo tarpu.... Matyt, liksiu prie skandinaviškų. Tikrų. Ne apsimestinių.

[Aušrinė · Rating 5 out of 5]

Kai kažkas iš mano GoodReads draugų pridėjo Jaroslavo Melniko knygą "Adata", aš iš karto supratau, kad turėsiu ją perskaityti. Juk tai lietuviškas detektyvas! Kaip būtų galima tam atsispirti? Tad ištaikiusi akciją knygoms ir panaudojusi sukauptus lojalumo taškus, šią ir Alice Feeney "Kartais aš meluoju" įsigijau vos už 13 centų. Ir nepadėjau niekur toli į lentyną, palikau tiesiog ant stalo, kad pabaigusi Agathos Christie "Žmogžudystė Mesopotamijoje" iš karto galėčiau imtis "Adatos".

Taip begulint knygai ant stalo, pastebėjau užrašą mažu šriftu ant viršelio: "Skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą". Ir išsigandau. Negi Jaroslavas Melnikas skandinavas? Prisipažinsiu, neseku Lietuvos rašytojų naujienų, tad galiu ir nežinoti ko nors. Bet pasiskaitinėjau internete ir supratau, kad jis tikrai ne skandinavas, o ukrainietis-lietuvis. Ir tada pyktelėjau ant tokios reklaminės kampanijos. Kodėl būtinai detektyvas turi būti skandinaviškas? Ar tai reiškia, kad stilius yra kopijuojamas? Jeigu taip, visai nėra čia kuo didžiuotis. Jau geriau turėti tikrą lietuvišką detektyvą, bet ne lietuvišką skandinaviško detektyvo kopiją. Nors aišku, šia eilute siekiama atkreipti dėmesį tų, kurie labai mėgsta būtent skandinavišką stilių.

Man nuo pat pirmų eilučių knyga ėmė priminti Dano Browno profesoriaus Roberto Lengdono seriją: religiniai, sektantiški motyvai, keistuolis, visuomenės atstumtasis žudikas. Tačiau čia nėra nei meno, nei architektūros, nei kodų. Pats nužudymo nagrinėjimas man labiau priminė Robert Galbraith Kormorano Straiko seriją: nuoseklus tyrimas bendradarbiaujant ir dalinantis darbus, bet tik pagrindinis tyrėjas geba sudėti visus taškus ant i.

Skaitydama patyriau jaudulį, išvertusi akis ir pražiota burna stebėjausi siužeto vingiais. Tikrai norėjosi kiekvienu prisėdimu perskaityti kuo daugiau, kad greičiau sužinočiau atomazgą. Netgi drįsčiau sakyti, kad ši knyga yra mano šių metų TOP trejetuke. Kartais pasijusdavau, lyg skaityčiau ne lietuvišką kūrinį, bet vertimą. Taip natūraliai į jį įterptos lietuviškos dabartinės ir kiek senesnės aktualijos, įvykiai, apibūdinamas lietuviškas mentalitetas, kraštovaizdis ir kt., kad viską būtų lengva suprasti ir užsieniečiui. Žinant mano santykį su 90-uosius vaizduojančia literatūra, čia buvo tikra atgaiva. Taip pat gal pirmą kartą lietuviškos pavardės kūrinyje man skambėjo natūraliai. Aš nežinau, ko kiti prisigalvoja, bet kartais sukurtos pavardės arba neskamba lietuviškai, arba yra visai negirdėtos. Dariausi sąrašiuką "Adatos" veikėjų ir kai kurias pavardes telefonas automatiškai siūlė pabaigti. Ir tos pabaigos buvo būtent tokios, kaip knygoje, kas tikrai parodo tinkamai pasirinktas veikėjų pavardes.

Tačiau kuo toliau skaičiau, tuo labiau ėmiau kibti prie smulkmenų. Kodėl veikėjai vyrai knygoje visada minimi tik pavarde, o veikėjos moterys visada kartu vardu ir pavarde? Kodėl Algimantui Butkui, pagrindiniam detektyvui, būtinai pirmiausiai reikia pastebėti ir pakomentuoti moters krūtis, kai su ja susitinka? Na taip, nusikaltimo pobūdis gali privesti prie tokio dalyko. Bet kodėl beveik visų moterų krūtinės yra didelės? O tos kelios, kurių krūtinių dydis liko nepakomentuotas, turi mažas krūtines ar kaip? Yra ir daugiau pavyzdžių, kur aiškiai matosi, kad moters paveikslas yra sukurtas vyro. Šią dalį verta tobulinti.

Buvo ir kitų smulkių detalių, kurios gali šiek tiek trukdyti. Pavyzdžiui, kai kalbama apie greitį, rašoma kilometrai, o ne kilometrai per valandą. Viename puslapyje sakoma, kad veikėjas tapė, o kitame - kad jis tuo metu buvo prie kompiuterio. Tyrėjai negali išplatinti aukos nuotraukos, nes sekmadieniais neleidžiami laikraščiai. (O kaipgi televizijos?) Ar tikrai kas nors drįs lįsti į Neries vandenį savo malonumui spalio mėnesio gale, kai oras jau atvėsęs?

Apie krūtis prisiskaičiau tiek, kad tikrai kurį laiką nenorėsiu nieko apie jas girdėti. Bet mane labai traukia pagooglinti, ar tikrai egzistuoja moters pieno rinka. Tačiau keisčiausia yra tai, kad ėmiau labiau pastebėti paukščius. Sėdžiu pas tėvus svetainėje ir tarsi pirmą kartą matau šalia televizoriaus medinę ilgasnapio, ilgakojo paukščio skulptūrėlę, nors prieš n metų ji stovėjo būtent mano kambaryje. Ten tikrai ne ibis, bet kas nors gal galėtų taip apsirikti. Žiūriu rytinę laidą, o joje - balandžių augintojas. Lyg ir baltų balandžių turi. Štai kaip giliai mane įtraukė Jaroslavo Melniko "Adata".

[Lina · Rating 4 out of 5]

Prieš skaitydama šią knygą prabėgomis peržvelgiau kiek daug prieštaringų komentarų ir vertinimų.. Smalsu buvo net pačiai, kurioje "barikadų" pusėje atsidursiu aš pati?
Vis tik man patiko šis detektyvas, kuris nėra vien sausas faktinis žmogžudysčių tyrimas. Čia užmenamos ir egzistencinės dilemos, žmonių tarpusavio santykių subtilybės, atradau šiek tiek mistikos, religijos ir to visų komentatorių minimo seksizmo. Kažkaip net kilo mintis, gal autorius specialiai kažkiek provokuoja skaitytojus, ypač šiuolaikines emancipuotas moteris? Man tai nekėlė pasipiktinimo, bet privertė susimąstyti, kiek tai gaju šių dienų Lietuvoje ir ypač tam tikrose "vyriškose" institucijose?

Visa istorija pasirodė gana nuosekli, neverčianti skaitytojo labai susipainioti tarp galimų žudikų ir pasiklysti tarp istorijos scenarijų variantų. Bet pabaiga nuvylė, kažkaip tikėjausi subtilesnės ir ne tokios banalios..(beje dažnai kabinėjuosi dėl istorijų atomazgų).
Dėl "šlykštumo" jausmo, tai žinokit, neįsivaizduoju žudiko maniako nedarančio kažko neįprasto ir visiškai nepriimtino visuomenei. Manau jų tokia "paskirtis"- išgąsdinti, sujaudinti ir šokiruoti žmones. Patiko, kad knygoje analizuojamos priežastys, kodėl žmogus virto psichopatu žudiku, turintį iškreiptą poreikį moters pienui. Įdomi ir pati sekta -tikėjimas į Dievą - paukštį, kas priminė kažkada skaityta S.Kingo knygą, kur buvo minimi žvirbliai, mirties pranašai..
Knyga buvo įdomi, su manieringais veikėjais (ne visi pilnai išpildyti), kurių vardai ir pavardės vis siejosi su kažkuo ką pažįsti, o kai kurios vietovės taip ryškiai iškilo atmintyje...
Skaitant kilo minčių, kodėl tyrėjas Butkus nepatikrino šito... kam vyko ten ir pan... Bet tai tik parodo, kad įsijauti į istoriją ir pradedi tapti tyrimo komandos nariu-kritiku, kuris vis tik turi daugiau informacijos ir mato vaizdą platesniu spektru.

[Paulius Jevsejevas · Rating 3 out of 5]

Po trečios dalies atsibodo skaityti, pasakojimas lyg tapo gan gremėzdiškas. Nesakyčiau, kad visai įklimpo, šiaip ne taip įvykiai rutuliojasi, bet tempas jau labai vangus ir beveik nėra smagumo pereinant nuo vieno įvykio prie kito, jau nekalbant apie tų įvykių prasmę veikėjams. Žodžiu, užteko.

[Salomėja | Veni Vidi Knygos · Rating 3 out of 5]

Itin keistai skamba “Skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą”, kai jį rašė lietuvių autorius. Na, bet skandinaviškus detektyvus skaitau kone visus iš eilės, tai imu ir šį. Esu skaičiusi porą autoriaus knygų, tad stilius pažįstamas. Pvz., labai patiko Maša. Ir ne, vegetare ją perskaičiusi netapau ir net šokiruota nebuvau, nes aš ir taip nemanau, kad mūsų valgomi gyvūnai yra kažkokie kitokie nei mes. Taigi, apie “Adatą”. Dar jos nepradėjusi iš kitų prisiklausiau apie seksizmą. Tai jau nusiteikiau… O perskaičiusi manau, kad ne kiekvienas papų paminėjimas yra seksizmas. Tačiau jo knygoje radau lygiai tiek kiek matau Lietuvoje. Nes jo yra. Pvz., pagrindinis veikėjas nusikaltimo vietoje pamatęs gražią ekspertę pagalvoja, kad jos vieta televizijos ekranuose, o ne šalia lavonų. Tačiau, privalau paminėti, kad tik pagalvoja. O aš besimokydama elektronikos inžinerijos, neretai ir garsiai girdėdavau panašias pastabas gražioms merginoms. Ir kiek grubesnes ne tokioms dailioms. Ir sutinku, kad nusirengti prieš gražią gydytoją yra labiau gėda nei prieš babytę, pačiai va jaunas daktaras rovė dantį ir buvau susinejaukinusi dėl savo ašarų 😀

Nusikaltime tikrai daug dėmesio skiriama krūtims, mat nusikaltėlis žudė maitinančias motinas ir čiulpė jų pieną. Tad iš tiesų atrodė, kad tyrėjas į krūtinę labai kreipė dėmesį ir kiekviename puslapyje papai papai papai ir visos sutinkamos moterys su milžiniškais balionais netelpančiais į drabužius.

Kas liečia patį detektyvą, tai jis gana keistas ir nežinau kiek ten to skandinaviškumo. Truputį pritempta. Algimantas Butkus, aišku, vienišas, aišku suirzęs dėl gyvenimo, aišku turi bėdų su valdžia, aišku, išgeria darbo metu. Taigi, gana tipinis tokių knygų herojus. Bet man kažkas kliuvo. Nenatūralumas, lietuviškumas. Per daug keista skaityti apie savas vietas, vardus, per sunku įsijausti. Nusikaltėlis savo mintimis pasirodė per daug panašus į patį Butkų, tad pritrūko stipresnių charakterių ir įtampos visoje istorijoje. Įdomu, kaip knygą įvertino prancūzai.

Bendros išvados? Jei čia būtų kažkurio iš mano mėgiamų skandinavų autorių knyga, tai sakyčiau, kad vidutinė. Bet savus autorius norisi kažkaip paglostyti vien už tai, kad rašo pramogines knygas, ne tik tas, kurios turi įtikti kritikų komisijai (na žinot, kryželis tolumoje, per langą rieda lašas, koks aš nelaimingas).

[Vaiva · Rating 4 out of 5]

Va tai tau ir metų siurprizas. Ir visiškai be jokios ironijos. Nes pasirodo, kad ir mes, lietuviai, galime turėti savo Jo Nesbo:) Visiškai rimtai. Na, pakeiti lietuviškus vardus į kokius nors Larsus, Gudrunas ar Svenas ir štai jums tikras skandinavų noir stiliaus detektyvas, kuris garantuoja miego trūkumą. Beje, norėtųsi tikėti, kad tuo ir nesibaigs, nes galbūt ateityje turėtume savo, lietuvišką Harį Hulę.
Kaip sakoma - viena yra kalbėti, bet tu imk ir padaryk. Daugelis žino, kuo pasižymi garsieji skandinaviški detektyvai, bet kol kas man neteko bent kiek į juos panašaus, parašyto lietuvių autoriaus, skaityti. Bet, geriau vėliau nei niekada. Žinoma, kartais nemaloniai dirgindavo tie pertekliniai paaiškinimai (kas nežino Trakų, Lentvario, mažų pensijų ir didelės emigracijos), nes atrodė, kad rašytojas skaitytojus na jau visiškais idiotais laiko. Bet paskui suvoki, kad ši knyga yra išversta į prancūzų kalbą (galbūt (net turėtų)) bus verčiama ir į kitas, o “nelietuviams” kai kurių paaiškinimų prireiks. Juk negali žinoti, gal Jo Nesbo kai kurios knygos dalys taip pat dirgina ir norvegus;)

[Kriste · Rating 3 out of 5]

Galiu pasakyti, kad knyga visai neblogai susiskaite, visai patiko, matyt gal del to, kad perskaicius kai kuriuos atsiliepimus, tikejausi, kad bus blogiau.

Patiko faktas, kad veiksmas vyksta Vilniuj, neblogai vystomas byos tyrimas.

Bet vietomis buvo tikrai slykstu, daug “perliuku”, truko logikos. Labiausiai mane nervino, Butkaus, sukresusio senio su atsikisusiais speneliais ir pilvu ir dar klibanciais dantimis, poziuris i moteris, ju vertinimas ir tas begalinis spoksojimas i krutis.

Pabaijoje jokio netiketo posukio, bet to buvo galima ir tiketis ir siaip pabaiga man pasirode siet tiek “be rysio”.

Visdelto manau, kad knyga verta skaityti.

[Kristijonas Kaikaris · Rating 5 out of 5]

JM "Rojalio kambarys" man yra šedevras. Kai tokia diagnozė, bet kokia kita to paties autoriaus knyga skaitosi gerai, nes kreipiu dėmesį ne į trūkumus, o ieškau privalumų.
Labai lengvai ir greitai perskaičiau. Geriausia dalis buvo sektantas psichopatas ir tai, kas dedasi jo galvoje. Krūtys (papai)? Jų knygoje nemažai. Nesistebiu, kad ne visus džiugina, netgi seksizmą galima užregėti. Aš ne. Mano akys pačios krypsta ten, kur gražu (ar krūtys nėra gražu?)
Butkus nebuvo mielas personažas. Sunku būti mielam, kai esi policininkas, mažas atlyginimas, kamuoja liga, nežinomybė. Tada galima padaryti ir tokių profesinių klaidų, kaip leisti visiems keleiviams išlipti iš lėktuvo, nors aišku, kad jame sėdi žudikas psichopatas. Galvojau, jeigu būčiau policininkas, elgčiausi kitaip.
Bet gi geros tos knygos, kurios priverčia galvoti?

[Gailė Ne · Rating 2 out of 5]

Metu nepabaigus, nors knyga savo prastumu ir teikė man be galo daug džiaugsmo. Panašiai, kaip būna B movies, tai būna ir B knygos. Kartais jos tokios parašomos specialiai, bet šita, man atrodo, rašyta rimtai. :D Ir ji yra tokia bloga, kad net gera. Tie onelineriai tokie kvaili, kad primena Švarcnegerio veiksmo filmus. :D
Deja, prastom knygom man labai gaila laiko, ypač šiemet, kai tiek mažai skaitau. Todėl ačiū už gerą laiką, bet viso gero.

[Agnė Balionė · Rating 4 out of 5]

Pamačiau, kad pasirodė lietuviškas detektyvas, kiek aptarinėjimų susilaukė, pati nė negalvojau skaityti, nes jau apturėjau tokį nusivylimą lietuvišku siaubo romanu, buvau beveik įsitikinusi, kad gero nelauk su tokiu kūriniu. Vis tik kažkas viduj sukirbėjo, kad reikia pabandyti, juk čia vienas mėgstamiausių mano žanrų, net jeigu ir nepatiks bent žinosiu kodėl. Nustebau. Pyktelėjau, kad nurašiau nė neskaičiusi. Skepsį dėl šio romano gerumo pati pradžia ėmė ir ištaškė. Papuoliau į įtampą ir intrigą. Rašymo stilius tikrai turi skandinavams būdingo tamsumo ir atšiaurumo. Jeigu ne pažįstama vieta mūsų šalyje, nemanau, kad galėčiau pagalvoti jog čia lietuviškas detektyvas. Mane visada patraukia knygos, kuriose minimos man žinomos, lankytos ar matytos vietos. Koks ypatingas įspūdis susidaro skaitant ir aiškiai sau piešiantis vaizdą mintyse. Įtaigumo lygis iškart kitoks, ryškesnis ir detalesnis bendras vaizdas mintyse, apskritai, paskui po knygos ta pažįstama vieta pasidaro kitokia.

Nužudymai dažniausiai pasitaiko tarp girtaujančių, dugną pasiekusių žmonių ir štai jaunos moters kūnas, išniekintas, žymioje Vilniaus vietoje. Nusimato sudėtingos paieškos, daug darbo ir laiko reikalaujantis tyrimas. Kaip ir pridera detektyviniams romanams, pagrindinis veikėjas policijos komisaras Algimantas Butkus, su savais sudėtingais charakterio bruožais ir įkyresnėmis ypatybėmis. Kiek keista matyti lietuvišką pavardę, kur dar tokios artimos ir iki skausmo pažįstamos mūsiškos aktualijos bei problemos, su kuriomis susiduriame kasdien ar matome per žinias. Kas dėl siužeto, tai yra kuo pasimėgauti. Skaitant vietomis jaučiasi įtarimas kas gali toliau būti, bet autorius gali staigiai suklaidinti ir pasukti tyrimą bei asmeninius gyvenimus kita linkme.

Buvo tokių nejaukių ir nerimą keliančių momentų. Tai ne nužudymo scenos ar baimė, kad egzistuoja maniakai, žudikai, iškrypėliai ir bet kas gali tapti auka. Ne. Tai technologijų galimybių baimė. Pavyzdžiui, klasikiniuose Agatos Kristi detektyvuose viskas kitaip, daug klausinėjama, šniukštinėjama, viskas aišku, nes matoma, o čia atsiranda tokia nepažinta, bet labai galinga sritis – technologijos. Gal kam ir nėra čia toks tamsus miškas kaip man, kuri kompiuterį naudoja daugiausiai rašyti, o kaip veikia programos nė bum bum, tai ir kelia baimę kaip pasitelkus šiuolaikines technologijų žinias galima išknisti informaciją apie žmogų. Nepasakosiu kokia tai sritis ir kokiu būdu šio romano maniakas veikia, bet bent mane tai paveikia ir verčia galvoti kiek baisių dalykų galima padaryti naudojantis šiomis galimybėmis.

Vertinu teigiamai šį detektyvą, autorius gudriai pasukioja siužetą, personažai pakankamai išpildyti ir gebantys nustebinti, veikiantys savarankiškai bei dalyvaujantys intrigose.

[Gabrielė Skarienė · Rating 2 out of 5]

Tiesiog ši knyga - tai prastas detektyvas. Žmogžudystė makabriška, nuolat skaityti apie krūtis ir spenelius mažų mažiausiai pabosta. Siužetas neįtraukia, skaičiau vien tam, kad pabaigti. O pabaiga tiesiog klasikinė, kai sužeidžiami geriečiai, bet jie išsigelbsti, o blogietis miršta.
Tik įdomesni buvo dialogai tarp Butkaus ir psichiatro.

[skaityti_mintimis · Rating 5 out of 5]

"ADATA" pagaliau baigta!!! 😊
Pagaliau ne ta prasme, kad pabodo skaityti ir neįdomus siužetas, pagaliau nes...beproto karštos dienos, bei darbų abstumas neleidžia susitelkti ties ramiu laiko praleidimu prie knygos. Atrodo lydaisi iš karščio, tad nė minties apie jas nėra... 🔴PATIKO- patiko pats žanras...detektyvas, bene pirmoji knyga kurią skaitau šiuo žanru. Patiko gvildenamos žmogžudystės. Patiko ir tas, kad detektyvą sukūrė lietuvių rašytojas(šiek tiek) abejojau kūriniu, bet vertinu labai labai gerai.
🔴NEPATIKO-knygos pabaiga... einant į pabaigą rodos tuoj tuoj sužinosiu, kas tas žudikas, rašytojas puikiai vedžiojo už nosies ir neatskleidė paslapties nors buvo momentas, kad buvo pasakyta kas jis toks...tikėjausi kitokios pabaigos kad bus didelė nuostaba sužinojus jo tapatybę, bet knygai įsibėgėjus- pabaigoje ji... NESPROGO...šiek tiek gaila tad nuimu puse žvaigždutės. Įtampos kulminacija virsta šnipštu...
🔴REKOMENDACIJA-rekomenduočiau aišku mėgstantiems detektyvus, apie nužudymus, kūrinius apie Lietuvą. Ši knyga turi S raidės trupinėlių, tad N-18 būtinas ...😊... 🔴NUSTEBINO-..ko iš pradžių nepastebėjau, nes knyga atsidūrė pas mane staiga ir netikėtai tai per tam tikrą laiką turėjau ją perskaityti... nustebino rašytojas, lietuvis. Iš šono girdžiu karts nuo karto..jeigu jau knygą parašė lietuvis...nieko gero nesitikėk...turiu keletą knygų mūsų rašytojų ir puikiai susiskaitė, priekaištų neturiu... 😊
🔴 4,5🌟 Visada tokias knygas apeidavau ir galvodavau, Šerlokas H... ir t.t šaudo gaudo ir tiria bylą....turbūt nuobodu ir man tai turėtų nelabai patikti... visgi kas mane pažįstat žinot, saldūs romanai ne man....MAN tai kas paremta tikrais faktais, arba turi būti veiksmo...veiksmo siužete, istorijoje ir t.t..kad skaitai ir negali paleisti...kolkas "suvalgiau" "egzekutorių" ir t.t. knygas tad žinot apie ką aš 😊 dar labai patikusi ir atmintin įsirėžusi.. "Gimdymo namai"...viskas rodos taip realu, tai kas vyko "senais laikais" kas labiausiai patinka...BE PAGRĄŽINIMŲ... dedu didelį LIKE šiems dalykams...romanų nemetu į šalį BET jiems neskiriu pirmos vietos eilėje...

[Jelena Jonis · Rating 2 out of 5]

Prisipažinsiu, sudėtinga vertinti Melniką 2★. Tačiau kai įsivaizdavau, jog šią knygą būtų parašęs užsienio rašytojas, supratau, kad ir tų 2 žvaigždžių turbūt nebūčiau jam davusi.
Tai kas gi taip labai užkliuvo:
(i) tai nėra detektyvas, tai trileris. Ir jokių šansų "atspėti" kas gi tas žudikas visgi yra, skaitytojas neturi. Nereikia knygos vadinti detektyvu ir dar skandinavišku, kad daugiau kopijų parduotum. "Nusikaltimas ir bausmė" taip pat nėra detektyvas, nors dėl man absoliučiai nesuprantamų priežasčių, autorius taip galvoja;
(ii) personažų arkos labai nuvilia. Tiek komisaro Butkaus, tiek jo kolegų. Net nenoriu kalbėti apie visus seksistinius pareiškimus, pokalbius ir apskritai kaip pasakiškai patogiai tas gyvenimas knygos pabaigoje susiklosto komisarui Butkui. Jeigu jau šis tyrėjas yra toks patyręs, tai jo klaidos atrodo pritemptos. Veikėjai priima sprendimus ne todėl, kad tai išplaukia iš jų charakterio savybių, o todėl, kad taip patogiau pačiai istorijai. Kaip "detektyvui", tai tokie sprendimai labai jau nerimti.
(iii) istorija parašyta gana prasta kalba. Ne, ne paprasta, o prasta. Skaičiau ir galvojau, kad prieš akis matau vertimą. Tiek dialoguose, tiek aprašymuose. Jokio inteletualinio pasitenkinimo ši literatūra nesukelia. Tai kaip ji gali būti gera?
(iv) ne mano pastebėjimas, bet taip užkabino, kad pakartosiu: jeigu vyras vaikystėje patiria prievartą, tai užaugęs jis tampa super gudriu, sėkmingu programeriu, tačiau nepagydomai sužalotu žmogumi. Jeigu prievartą patiria moteris ***(spoiler alert!)***, kalbu apie Butkaus dukrą, tai jai patariama tiesiog tai pamiršti kaip blogą sapną ir gyventi toliau. Aš labai tikiuosi, kad toks sprendimas buvo apgalvotas ir tikslingas autorius žingsnis, nors moralo taip ir neradau.

Kas patiko, tai įtampa. Bet kai rašai trilerį, kitaip ir būti negali.
Žodžiu, liūdesėlis ir nieko daugiau.

[Eglė Martinkevičiutė · Rating 5 out of 5]

Šią knygą parekomendavo mano tėtis, o juo aš tikrai pasitikiu. Ir teisingai darau!😳
Visų pirma, man LABAI patiko čia pateikta nusikaltimo idėja. Niekur kažko panašaus nebuvau skaičiusi, tad ir nusprendžiau nieko negalvodama griebti į rankas. Labai norėtųsi atskleisti, kas tai per nusikaltimas, bet įdomiausius dalykus reikia palikti perskaityti jums patiems.👌
Kadangi čia kaip ir detektyvas, tokioje knygoje visada norisi, jog nusikaltėlį išnarplioti nebūtų lengva ir skaitytoją ta atomazga tikrai nustebintų. Na, bent jau man asmeniškai, taip ir buvo. Už tai tikrai plojimai autoriui! O ir šiaip visas tyrimas vyko nenuobodžiai, nors knyga tikrai storoka, bet, skaitant laikas tikrai nesulėtėjo.😊
Rekomenduoju nusikaltimų narpliotojų mėgėjams!

[Justinas Rastenis · Rating 5 out of 5]

Puiki knyga. Seniai norėjosi taip neatsiplėšti nuo kūrinio skaitant. Taip, yra daug detalių prie kurių galima kabintis. Pavyzdžiui, kad pareigūnai vaizduojami kaip technologiniai analfabetai 2016 metais beveik nenaudojantys technologijų, interneto ir socialinių tinklų tyrimams arba kad ministro dukros gyvenimas labiau vaizduojamas kaip milijonieriaus oligarcho dukros su 4 tarnais namuose. Visgi kuriama atmosfera, istorija, siužetas pakankamai įtraukiantys ir užburiantys, kad knyga būtų verta tokio aukšto įvertinimo. Nemažiau svarbios ir knygos siužete paliekamos žinutės apie gyvenimą ir būtį. Tikrai verta dėmesio knyga.

[Monika · Rating 4 out of 5]

Įtraukianti lietuviška knyga su stipriais skandinaviško detektyvo bruožais - intriguojantis nusikaltimas, įtraukianti siužetas, apgalvotos detalės, nusikaltėlio psichologija ir viską apjungiantis finišas. Galbūt ne visos siužeto linijos ar pateikiami santykiai reikalingi, tačiau suteikia pagrindiniam veikėjui žmogiškumo ir realumo. Stiprus pasakojimas, kuris kokybe nenusileidžia skandinaviškiems favoritams.

[Aušra Strazdaitė-Ziberkienė · Rating 5 out of 5]

Lėtas, subtiliai skaitytojo nervus tampantis detektyvas! Žudančiai ramiai ir lėtai vystomas siužetas, įtaigios detalės ir neleidžianti atsitraukti įtampa! Tiesa - Melnikui įprasto kūniškumo, atviro seksizmo daugiau nei reikia, o dar įvairūs kūno skysčiai! Be to, istorijoje daug vizualumo, pasakojama vaizdiniais, tarsi tai būtų filmas, ne be tekstas. Ir negalėjau patikėti, jog senstant nuolat analizuojama išvaizda, padėtis, nuolat pereinant į savigailą. Kaip ir sunku (tiksliau - nesinori) tikėti, jog vyrai nuolat galvoja apie moterų kūnus!

[Sandra · Rating 5 out of 5]

Puiki knyga. Nemėgstu detektyvų, bet šis tikrai įtraukė. Labai skaniai derėjo ir tie visi aprašomi gyvenimai bei santykiai, niekas neatrodė ištęsta ar nereikalinga. Šiek tiek slogumo per daug ir kai kas buvo nuspėjama, bet tai visiškai netrukdė ir kas keisčiausia nebandžiau spėlioti pabaigos, o tiesiog mėgavausi knyga.

[ieva · Rating 1 out of 5]

Jei būtų įmanoma duočiau minusinį vertinimą.

[Ruta Alb · Rating 4 out of 5]

Knyga
4
Ši knyga yra apie vidutinio amžiaus kriminalinės policijos komisarą tiriantį sukrečiančias žmogžudystes Vilniuje. Jis dirba su nedidele grupele tirėjų, kiekvienas iš jų tyrimui atneša savo neįkainojamą patirtį ir žinias.
Skaitant šią knygą jaučiausi priartinta prie tyrimų realybės labiau, nei anksčiau. Tarsi kiti mano skaityti kriminaliniai romanai buvo “CSI” lygio, kur iš vieno plaukelio nustatoma visa nusikaltimo eiga, o šis pasakojimas buvo apie teisinę santvarką, kai ne visą reikiamą informaciją galima gauti ir panaudoti, kad greitai ir efektyviai būtų ištirtas žiaurus nusikaltimas. Vietomis skaitant knygą net norėjosi patarti, ką tyrimų grupei reikėtų daryti toliau, remiantis savo skaitytų kriminalinių romanų “patirtimi”.
Knyga įtraukė, sudomino, iš jos sužinojau nemažai įdomių detalių apie religijas, ir žmogaus proto vingrius. Kriminalinių romanų gerbėjai šios knygos siužetu, manau, nenusivils.

Siužetas - 5
Nusikaltėlio profilis, nors jau matytas, bet labai įdomus, pilnas kraštutinumų. Tyrimo eiga gal kiek lėtoka, bet nukreipianti netikėtais keliais, netikėtomis įžvalgomis. Knygoje yra pakankamai įtampos. Skaitant paskutinius skyrius buvo sunku padėti knygą, norėjosi kuo greičiau išsiaiškinti kas yra nusikaltėlis ir kaip visa istorija išsirutulios.

Tema - 4,5
Detektyvo eiga gana standartiška - kartais tyrimų grupė nuseka ne tais pėdsakais, kartais viskas susipainioja, įtampa auga. Nusikaltėlio motyvacija taip pat ne nauja - girdėta, matyta, skaityta. Vis dėlto, nusikaltimų pobūdis- negirdėtas, nematytas ir sukrečiantis.

Rašymo stilius - 3,5
Prie šio autoriaus ir šios knygos stiliaus man reikėjo pratintis.
Knygos pradžioje - autoriaus žodis, kuriame jis mini norintis parodyti Lietuvos “socialinį foną, klimatą, landšaftą”. Autorius teigia “šiuo romanu” atiduodantis “duoklę Lietuvai”. Skaitant tai labai jaučiasi. Tačiau man - jaučiasi per daug. Yra daug perteklinės informacijos apie Lietuvą ir jos istoriją, kuri neprideda vertės romanui, nepadeda supainioti ar išpainioti kriminalinės istorijos. Kai kurie istoriniai faktai aprašyti, tarsi vadovėlyje, o ne romane. Skaitydama jaučiausi tarsi autorius nuvertina skaitytojo kompetencijas ir išsamiai pateikia paaiškinimus apie Lietuvos socialinį foną.
Kita netikėta stiliaus detalė - skliaustelių naudojimas tekste. Labai retai romanuose sutinku tokį rašytojų pasirinkimą, ypač besikartojantį beveik kiekviename puslapyje. Kai kuri informacija skliausteliuose - taip pat perteklinė, nepridedanti vertės siužetui.
Labai patikusi detalė - lygiagretus pasakojimas iš tyrimų grupės ir iš nusikaltėlio perspektyvų. Tai tarsi suartina šiuos visus žmones ir leidžia pasijusti įvykių sūkuryje.

Trys žodžiai apie knygą
Įtraukiantis. Intriguojantis. Žemiškas.

[Roberta · Rating 3 out of 5]

Mėgstu detektyvus ir labai patiko, kad veiksmas vyksta Lietuvoje, Vilniuje. Pažįstamos vietos, pažįstama istorija, kultūriniai aspektai. Nelabai supratau, kodėl reikėjo pavadinti šį detektyvą skandinavišku, nes tuo nelikau įtikinta 🤷‍♀️

Knygos pradžioje įdėtas autoriaus žodis perspėja, kad detektyve dominuos ne nusikaltėlis ir nusikaltino tyrimas, bet veikėjų minčių eiga, jausmai, pasąmonė. Todėl tie, kas ieško tradicinio žanro elementų gali nusivilti skaitydami nusikaltėlio ar policijos komisaro bei kitų veikėjų pamąstymus. Man asmeniškai tai netrukdė.

Labiausiai knygoje kliuvo ir akis badė seksistiniai komentarai - tiek apie moteris, tiek apie vyrus. Nežinau, kiek tai yra paties autoriaus mintys. Mano supratimu, taip buvo specialiai pavaizduotas tipinio vidutinio amžiaus lietuvio mąstymas. Bet gal per daug stereotipinis?

Kaip autoriaus minėta, pavykusi knyga yra ta, kurios veikėjais patiki - kaip gyvais žmonėmis, kurie kaip ir mes, "vaikšto tomis pačiomis gatvėmis". Aš patikėjau - pabandykit ir jūs 😉