What do you think?
Rate this book
Graudaragio užkalbėjimas
– Įsakau tau galingiausios Vakarinio jūržemio valdovės teise, įsakau tau kaip Skaisčioji Aušros princesė. Imk šias knygas ir grįžk į salas, perskaityk jas ir tada parašyk apie mane.
Siiri Enoranta (g. 1987 m.) – viena garsiausių Suomijos jaunimo autorių. Jos knygos nominuotos daugeliui prestižinių literatūros premijų. „Graudaragio užkalbėjimas" – šeštasis jos romanas. Tai magijos pilna istorija apie atokią salą, kurioje gyvena liūdesio žmonės, ir Aušros princesę Sadėją. Sadėjai tik šešiolika, tačiau ji – visagalė valdovė. Jos galioje – suburti aplink save merginas, valdančias stiklą. Jos lobyne – puikiausių stiklo papuošalų kalnai. Niekas nedrįsta prieštarauti princesei, intrigos ir galios žaidimai rūmuose klesti, o viena klastinga maža mergaitė slapta nuo visų verda žudančius nuovirus...
O kitoje vandenyno pusėje gyvena Graudaragio tauta. Kiekvienas šios tautos vaikas, sulaukęs šešerių metų, pamato graudaragį ir sužino, kiek liūdesio jam teks šiame gyvenime. Kuo ilgiau graudaragis pabūna su vaiku, tuo didesnę liūdesio dalį jam teks nešti. Uliui teko pati didžiausia našta – didesnė, nei jis įstengė pakelti. Ir mažas berniukas parašė pagalbos laišką, kurį vandenynas nunešė daug toliau, nei jis manė... Ir jie atplaukė. Tik visai ne jo gelbėti.
„Graudaragio užkalbėjimas" – istorija, sužavėjusi Suomiją. Pasakojimas apie valdžios troškimą ir trapią kaip stiklas meilę, apie liūdesį, kuris visada su tavimi, apie kovas ir meną. Tamsi, žiauri, aistros ir vilties kupina istorija, pasakojama daugelio balsų, kurie apgaubia ir nuneša į nepažįstamą pasaulį.
Siiri Enoranta (g. 1987 m.) – viena garsiausių Suomijos jaunimo autorių. Jos knygos nominuotos daugeliui prestižinių literatūros premijų. „Graudaragio užkalbėjimas" – šeštasis jos romanas. Tai magijos pilna istorija apie atokią salą, kurioje gyvena liūdesio žmonės, ir Aušros princesę Sadėją. Sadėjai tik šešiolika, tačiau ji – visagalė valdovė. Jos galioje – suburti aplink save merginas, valdančias stiklą. Jos lobyne – puikiausių stiklo papuošalų kalnai. Niekas nedrįsta prieštarauti princesei, intrigos ir galios žaidimai rūmuose klesti, o viena klastinga maža mergaitė slapta nuo visų verda žudančius nuovirus...
O kitoje vandenyno pusėje gyvena Graudaragio tauta. Kiekvienas šios tautos vaikas, sulaukęs šešerių metų, pamato graudaragį ir sužino, kiek liūdesio jam teks šiame gyvenime. Kuo ilgiau graudaragis pabūna su vaiku, tuo didesnę liūdesio dalį jam teks nešti. Uliui teko pati didžiausia našta – didesnė, nei jis įstengė pakelti. Ir mažas berniukas parašė pagalbos laišką, kurį vandenynas nunešė daug toliau, nei jis manė... Ir jie atplaukė. Tik visai ne jo gelbėti.
„Graudaragio užkalbėjimas" – istorija, sužavėjusi Suomiją. Pasakojimas apie valdžios troškimą ir trapią kaip stiklas meilę, apie liūdesį, kuris visada su tavimi, apie kovas ir meną. Tamsi, žiauri, aistros ir vilties kupina istorija, pasakojama daugelio balsų, kurie apgaubia ir nuneša į nepažįstamą pasaulį.
464 pages, Hardcover
First published August 8, 2015
19 people are currently reading
470 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 87 reviews
February 17, 2020
„Gyvenimas turėjo velnišką įprotį pasiūlyti žmogui tai, ko tas troško užvis labiausiai, tik absoliučiai netinkamu metu.“
Metų pradžia mane nustebino naujais atradimais. Kaip sakoma, gera pradžia, pusė darbo. Tad jei mano skaitymo metai ir toliau bus tokie puikūs, tai būsiu labai laiminga.
„Graudaragio užkalbėjimas“ – pasaka jaunimui. Bent aš taip vadinu tokias knygas – pasakomis. Mistika, fantastika, kiti pasauliai – niekada nejaučiau noro skaityti tokio žanro knygų. Tikrai maniau, kad jos ne mano. Bet po kelių man svarbių žmonių rekomendacijų „Graudaragį“ aš visgi paėmiau į rankas. Ir man pakako pirmų skyrių, kad pagalvočiau: „Kur gi ši knyga buvo anksčiau?“
Pirmiausiai mane palietė labai taiklios ir gyvenimiškai išmintingos citatos. Štai kad ir ši, kurią pateikiu žemiau. Joje slypi tiek motinystės esmės, tiek grožio, kiek nė vienoje knygoje apie vaikų auginimą aš nebuvau radusi.
„Jis sėdėdavo greta Lėanos ir jiedu laikydavosi susikibę už rankų, o jeigu kildavo audra, Ulis susirangydavo jos glėbyje. Jiedu tylėdavo ir Lėana mažam berniukui nebyliai perduodavo savo meilę, per odą ir liną prasiskverbiančią iš kūno į kūną, ir Ulis kaupdavo ją tol, kol būdavo pasirengęs susidurti su jūra.“
Bet dabar šiek tiek apie patį siužetą. Knygoje pasakojama apie skirtingose vandenyno pusėse gyvenančias dvi tautas. Viena jų gyvena turtingoje ir galingoje karalystėje – Sidrinėjoje, kurią valdo aikštinga, bet dėl to ne mažiau protinga ir drąsi princesė Sadėja. Didžiausias Sidrinėjos turtas – stiklas, o gražiausius rūmų dirbinius kuria kruopščiai šiam darbui atrinktos stiklės. Kiekviena jų atsisako savo seno gyvenimo, seno vardo ir senų svajonių tam, kad taptų princesės patarėjomis. Rūmuose ir visoje karalystėje tiesiog klestėte klesti feminizmas. Todėl, jei lyginčiau šią knygą su feministiška „Galybe“, visgi turėčiau pasakyti, kad šioje knygoje tas moterų valdovių pasaulis kur kas realesnis ir skoningesnis.
Tuo tarpu kitoje vandenyno pusėje gyvena graudaragių tauta, kuriai svetimas vartojimas ar materialus turtas. Gamta, kalnai, slėniai – pagrindinis žmonių turtas. Ir, žinoma, jų graudaragiai, kurie pasirodo salos gyventojui tik jam sulaukus šešerių. Salos gyventojai šventai tiki, kad graudaragis tau išpranašauja liūdesio naštą. Ir štai mažajam Uliui to liūdesio teko kur kas daugiau, nei kitiems. Berniukas parašo laišką ir įmeta jį į vandenį, tikėdamasis, kad vieną dieną kas nors atvyks jo pasiimti ir graudaragių tautai nereikės kartu patirti jo lemties. Ir štai dvi skirtingos tautos susitinka.
Pats istorijos veiksmas vyksta 3114 metais, tačiau jokiu futurizmu istorijoje net nekvepia. Kaip tik, jaučiausi tarsi skaityčiau kokio XVIII a. istorinį romaną. Ir tik vietomis, dialoguose jutau, kad veikėjai, kalbėdami apie praeities žmones, kalba apie mus.
Ir štai perskaičiusi ir gerai mintyse praskenavusi istoriją, aš supratau, kad jokios čia fantastikos ar didelio misticizmo ir nėra. Jokių nerealių mistinių gyvūnų, antgamtiškų veikėjų, stebuklingų galių ar pan. Tiesiog skaitydamas tu pats visam tam pasauliui uždedi kažkokį mistišką, pasakišką šydą. Gal šis žanras tuo ir dėkingas, kad gali sukurti tolimas tautas, rūmus ir princeses, graudararius, bet kiek visiems jiems suteiksi žmogiškumo, realumo, kiek moralo ir minties visam tam įkvėpsi, parodys tavo kaip rašytojo talentą.
„Li mąstė, kad niekuomet negalėtų taip savęs išsižadėti. Tačiau ji taip pat suprato, kad niekuomet iki galo nesupras visų sidriniečių tradicijų ir įpročių, ypač to, kad kažkas kažkur nusprendė, jog vieni žmonės yra vertingesni už kitus, ir visi tuo tikėjo, visi taip ilgai save įtikinėjo, kad tai tapo tikrove.“
O labiausiai vertinu šią knygą už žmonių jausmų ir jų tarpusavio santykių gvildenimą. Vidiniai virsmai, išsipildymo jausmas atradus tai, ko ieškojai, meilė, kuri tokia realistiška ir gyvenimiška, kad net liūdna. Ir net netektis, kurios šioje knygoje gan daug, viskam suteikia ne pasakos, o realaus gyvenimo skonį. Aš labai norėčiau, kad kiekvienas jaunas žmogus perskaitytų šią knygą, nes tas, kuris skaitys, bus skatinamas tikėti ir pasitikėti savimi, nesižeminti ir jausti savo vertę. Ši žinutė knygoje ypač stipri.
Man patiko. Aš mėgavausi. Gal tai lėmė pirminių lūkesčių šiai knygai nebūvimas, bet man nerūpi. Aš tiesiog įsimylėjau šią knygą ir džiaugiuosi, kad ji yra ir bus mano knygų lentynoje. Tad nuoširdžiausiai rekomenduoju – jei neskaitot tokių knygų, pabandykite. Aš pabandžiau ir įsimylėjau. Gal ir jūsų laukia tas pats.
Beje, turite laiko iki šių metų Knygų mugės, nes šiemet atvyksta pati knygos autorė Siiri Enoranta. Smagu, kad jau žinau, kurioje eilėje prie parašų stovėsiu.
Gero skaitymo
Metų pradžia mane nustebino naujais atradimais. Kaip sakoma, gera pradžia, pusė darbo. Tad jei mano skaitymo metai ir toliau bus tokie puikūs, tai būsiu labai laiminga.
„Graudaragio užkalbėjimas“ – pasaka jaunimui. Bent aš taip vadinu tokias knygas – pasakomis. Mistika, fantastika, kiti pasauliai – niekada nejaučiau noro skaityti tokio žanro knygų. Tikrai maniau, kad jos ne mano. Bet po kelių man svarbių žmonių rekomendacijų „Graudaragį“ aš visgi paėmiau į rankas. Ir man pakako pirmų skyrių, kad pagalvočiau: „Kur gi ši knyga buvo anksčiau?“
Pirmiausiai mane palietė labai taiklios ir gyvenimiškai išmintingos citatos. Štai kad ir ši, kurią pateikiu žemiau. Joje slypi tiek motinystės esmės, tiek grožio, kiek nė vienoje knygoje apie vaikų auginimą aš nebuvau radusi.
„Jis sėdėdavo greta Lėanos ir jiedu laikydavosi susikibę už rankų, o jeigu kildavo audra, Ulis susirangydavo jos glėbyje. Jiedu tylėdavo ir Lėana mažam berniukui nebyliai perduodavo savo meilę, per odą ir liną prasiskverbiančią iš kūno į kūną, ir Ulis kaupdavo ją tol, kol būdavo pasirengęs susidurti su jūra.“
Bet dabar šiek tiek apie patį siužetą. Knygoje pasakojama apie skirtingose vandenyno pusėse gyvenančias dvi tautas. Viena jų gyvena turtingoje ir galingoje karalystėje – Sidrinėjoje, kurią valdo aikštinga, bet dėl to ne mažiau protinga ir drąsi princesė Sadėja. Didžiausias Sidrinėjos turtas – stiklas, o gražiausius rūmų dirbinius kuria kruopščiai šiam darbui atrinktos stiklės. Kiekviena jų atsisako savo seno gyvenimo, seno vardo ir senų svajonių tam, kad taptų princesės patarėjomis. Rūmuose ir visoje karalystėje tiesiog klestėte klesti feminizmas. Todėl, jei lyginčiau šią knygą su feministiška „Galybe“, visgi turėčiau pasakyti, kad šioje knygoje tas moterų valdovių pasaulis kur kas realesnis ir skoningesnis.
Tuo tarpu kitoje vandenyno pusėje gyvena graudaragių tauta, kuriai svetimas vartojimas ar materialus turtas. Gamta, kalnai, slėniai – pagrindinis žmonių turtas. Ir, žinoma, jų graudaragiai, kurie pasirodo salos gyventojui tik jam sulaukus šešerių. Salos gyventojai šventai tiki, kad graudaragis tau išpranašauja liūdesio naštą. Ir štai mažajam Uliui to liūdesio teko kur kas daugiau, nei kitiems. Berniukas parašo laišką ir įmeta jį į vandenį, tikėdamasis, kad vieną dieną kas nors atvyks jo pasiimti ir graudaragių tautai nereikės kartu patirti jo lemties. Ir štai dvi skirtingos tautos susitinka.
Pats istorijos veiksmas vyksta 3114 metais, tačiau jokiu futurizmu istorijoje net nekvepia. Kaip tik, jaučiausi tarsi skaityčiau kokio XVIII a. istorinį romaną. Ir tik vietomis, dialoguose jutau, kad veikėjai, kalbėdami apie praeities žmones, kalba apie mus.
Ir štai perskaičiusi ir gerai mintyse praskenavusi istoriją, aš supratau, kad jokios čia fantastikos ar didelio misticizmo ir nėra. Jokių nerealių mistinių gyvūnų, antgamtiškų veikėjų, stebuklingų galių ar pan. Tiesiog skaitydamas tu pats visam tam pasauliui uždedi kažkokį mistišką, pasakišką šydą. Gal šis žanras tuo ir dėkingas, kad gali sukurti tolimas tautas, rūmus ir princeses, graudararius, bet kiek visiems jiems suteiksi žmogiškumo, realumo, kiek moralo ir minties visam tam įkvėpsi, parodys tavo kaip rašytojo talentą.
„Li mąstė, kad niekuomet negalėtų taip savęs išsižadėti. Tačiau ji taip pat suprato, kad niekuomet iki galo nesupras visų sidriniečių tradicijų ir įpročių, ypač to, kad kažkas kažkur nusprendė, jog vieni žmonės yra vertingesni už kitus, ir visi tuo tikėjo, visi taip ilgai save įtikinėjo, kad tai tapo tikrove.“
O labiausiai vertinu šią knygą už žmonių jausmų ir jų tarpusavio santykių gvildenimą. Vidiniai virsmai, išsipildymo jausmas atradus tai, ko ieškojai, meilė, kuri tokia realistiška ir gyvenimiška, kad net liūdna. Ir net netektis, kurios šioje knygoje gan daug, viskam suteikia ne pasakos, o realaus gyvenimo skonį. Aš labai norėčiau, kad kiekvienas jaunas žmogus perskaitytų šią knygą, nes tas, kuris skaitys, bus skatinamas tikėti ir pasitikėti savimi, nesižeminti ir jausti savo vertę. Ši žinutė knygoje ypač stipri.
Man patiko. Aš mėgavausi. Gal tai lėmė pirminių lūkesčių šiai knygai nebūvimas, bet man nerūpi. Aš tiesiog įsimylėjau šią knygą ir džiaugiuosi, kad ji yra ir bus mano knygų lentynoje. Tad nuoširdžiausiai rekomenduoju – jei neskaitot tokių knygų, pabandykite. Aš pabandžiau ir įsimylėjau. Gal ir jūsų laukia tas pats.
Beje, turite laiko iki šių metų Knygų mugės, nes šiemet atvyksta pati knygos autorė Siiri Enoranta. Smagu, kad jau žinau, kurioje eilėje prie parašų stovėsiu.
Gero skaitymo
July 9, 2017
Siiri Enoranta kuvaa teoksessaan Surunhauras, Lasinterävä ihmislajin kehittymistä eri olosuhteissa. Kirja on todellinen lukuhelmi, joka sisälsi Surukauriin saarten uskomattoman kaunista esittelyä. Mielestäni luontokuvaukset ovat tekstin kielikuvien ja tarinaan liittyvien erikoisten sanojen ohella unenomaista ja satumaista luettavaa. Surunhauras, Lasinterävä on kaunein tarina mitä olen lukenut fantasiakirjallisuudesta.
Siiri Enoranta aloittaa vuoden 2016 Topelius-palkinnon voittaneen teoksensa tapahtumalla, joka muuttaa kirjan henkilöiden elämää Surukauriin saarilla. Leanan pienempi lapsi Uli haluaa pois saarilta, sillä hänen kantamansa suru on valtavan suuri taakka, liian suuri taakka pienelle kuusivuotiaalle pojalle. Niinpä Uli lähettää pullopostia ja pyytää hakemaan hänet pois uskomattoman kauniilta saarelta, jossa surukauriit ennustavat jokaiselle kuusivuotiaalle lapselle tulevaisuuden.
Kirje saavutti lukijoita, mutta mitä sitten tapahtui? Saapuiko joku hakemaan Ulin? Lue tämä kirjahelmi ja tiedät vastaukset <3
Siiri Enoranta aloittaa vuoden 2016 Topelius-palkinnon voittaneen teoksensa tapahtumalla, joka muuttaa kirjan henkilöiden elämää Surukauriin saarilla. Leanan pienempi lapsi Uli haluaa pois saarilta, sillä hänen kantamansa suru on valtavan suuri taakka, liian suuri taakka pienelle kuusivuotiaalle pojalle. Niinpä Uli lähettää pullopostia ja pyytää hakemaan hänet pois uskomattoman kauniilta saarelta, jossa surukauriit ennustavat jokaiselle kuusivuotiaalle lapselle tulevaisuuden.
Kirje saavutti lukijoita, mutta mitä sitten tapahtui? Saapuiko joku hakemaan Ulin? Lue tämä kirjahelmi ja tiedät vastaukset <3
Read
January 8, 2020DNF after 5o pages.
I liked the Finnish touch, the nature was definitely inspired by the landscape of Finland, author plays with names and places in a wonderful way. But all the world building/characters seemed a little too simplistic to my taste, everything was wonderful, magical, amazing, awesome and etc. (the words used are so common in YA) without depth. Many regarded this one as cruel and unexpected, but first 50 pages were quite normal. Simplicity is the curse of YA and I guess right now I am just looking for something different to read.
I liked the Finnish touch, the nature was definitely inspired by the landscape of Finland, author plays with names and places in a wonderful way. But all the world building/characters seemed a little too simplistic to my taste, everything was wonderful, magical, amazing, awesome and etc. (the words used are so common in YA) without depth. Many regarded this one as cruel and unexpected, but first 50 pages were quite normal. Simplicity is the curse of YA and I guess right now I am just looking for something different to read.
January 21, 2016
Viimeiset sivut oli pakko lukea keskellä yötä, vaikka aamuherätys puski päälle. Enoranta on luonut runsaan ja kiinnostavan fantasiamaailman, jossa on upeita maisemia, kiinnostavia hahmoja ja hienoa kerrontaa. Huh. Suosittelen. Pakko tälle on läväyttää viisi tähteä.
January 17, 2020
Truputį netinkamai marketinta knyga – viršelis kičinis, ant jo tie žodžiai „Magija, meilė, mirtis“ truputį santa barbara. Todėl romanas iš pirmo žvilgsnio manęs nepatraukė. O po tuo keistu viršeliu, pasirodo, visai graži, netikėta istorija. Taip, tai lyg ir fantasy žanro romanas, tačiau magijos ir burtų jame iš esmės visai nėra – visa magija tik žmonių galvose. Tas man ir patiko.
Knygoje pasakojama apie skirtingose žemės pusėse gyvenančių tautų gyventojus Graudaragio salas ir Sidrinėjos karalystę, bei jų susidūrimą. Graudaragio salų gyventojai turi nuo seno įsišaknijusį tikėjimą, kad kiekvienas šešerių metų vaikas privalo eiti į lanką miške ir susidurti su neva stebuklingu žvėreliu – graudaragiu. Kuo ilgiau žvėrelis į vaiką žiūri, tuo daugiau liūdesio jis išgyvens. Kitoje pasaulio pusėje – moterų valdoma Sidrinėja (tas moterų valdžios / galingų moterų tropas atsikartoja pastarųjų metų knygose, pvz., taip pagarsėjusioj „Galybėj“). Rodosi, moterys čia turi visa, ko panorėjusios, tačiau kiekviena mergina gyvenanti toje nuostabioje, pasakiško grožio ir galios karalystėje yra savaip nelaiminga.
Apie tai ir yra šis romanas. Apie liūdesį, persmelkiantį žmones iki kaulo. Bet būtent apie tokį, kurį susikuriame kaip tauta. Apie šalies istorijos, politinės santvarkos, galų gale kolektyvinės pasąmonės įtaką žmogaus savijautai. Aš tai sakyčiau, kad čia ne tiek fantasy, kiek graži, šiuolaikiniam pasauly be galo aktuali, sėkmingai išpildyta alegorija. Jei traktuosime ją kaip suaugusiųjų literatūrą, tai galima kabintis prie to, kad ta alegorija yra gan akivaizdžiai suregzta – na, maždaug, kad religija arba perdėtas tautiškumas gali apdūmyt žmogui akis ir „condition‘int“ jį būti nelaimingu, nes „taip reikia, nes mes tokia tauta“. Tačiau kadangi čia vis dėl to yra YA – maždaug šešiolikmečiams skirtas romanas, vertinu jį labai teigiamai. Graži, poetiška kalba, įdomi filosofiška plotmė, nevienaplaniai veikėjai, nėra skirstymo į juoda ir balta, gera ir bloga – tai geri YA bruožai!
Knygoje pasakojama apie skirtingose žemės pusėse gyvenančių tautų gyventojus Graudaragio salas ir Sidrinėjos karalystę, bei jų susidūrimą. Graudaragio salų gyventojai turi nuo seno įsišaknijusį tikėjimą, kad kiekvienas šešerių metų vaikas privalo eiti į lanką miške ir susidurti su neva stebuklingu žvėreliu – graudaragiu. Kuo ilgiau žvėrelis į vaiką žiūri, tuo daugiau liūdesio jis išgyvens. Kitoje pasaulio pusėje – moterų valdoma Sidrinėja (tas moterų valdžios / galingų moterų tropas atsikartoja pastarųjų metų knygose, pvz., taip pagarsėjusioj „Galybėj“). Rodosi, moterys čia turi visa, ko panorėjusios, tačiau kiekviena mergina gyvenanti toje nuostabioje, pasakiško grožio ir galios karalystėje yra savaip nelaiminga.
Apie tai ir yra šis romanas. Apie liūdesį, persmelkiantį žmones iki kaulo. Bet būtent apie tokį, kurį susikuriame kaip tauta. Apie šalies istorijos, politinės santvarkos, galų gale kolektyvinės pasąmonės įtaką žmogaus savijautai. Aš tai sakyčiau, kad čia ne tiek fantasy, kiek graži, šiuolaikiniam pasauly be galo aktuali, sėkmingai išpildyta alegorija. Jei traktuosime ją kaip suaugusiųjų literatūrą, tai galima kabintis prie to, kad ta alegorija yra gan akivaizdžiai suregzta – na, maždaug, kad religija arba perdėtas tautiškumas gali apdūmyt žmogui akis ir „condition‘int“ jį būti nelaimingu, nes „taip reikia, nes mes tokia tauta“. Tačiau kadangi čia vis dėl to yra YA – maždaug šešiolikmečiams skirtas romanas, vertinu jį labai teigiamai. Graži, poetiška kalba, įdomi filosofiška plotmė, nevienaplaniai veikėjai, nėra skirstymo į juoda ir balta, gera ir bloga – tai geri YA bruožai!
April 4, 2024
Tämä kirja upposi muhun kuin lasinsirpale! Eeppinen tarina, jossa käsitellään monitahoisesti, kauniisti ja julmastikin mm. surua, ihmisen identiteetin haurautta, valtaa, maailmankuvaa järisyttäviä muutoksia sekä tarinoiden sekä uskomusten voimaa. Upea! Lisäksi mukana monentasoista huumoria. En pääse yli Imupaperi -nimestä, niin hieno esimerkki vallankäytöstä. 😀
June 18, 2024
Nepatiko. Buvo labai nuobodu. Gaila laiko skirto šiai knygai.
January 6, 2016
Kirja lähtee hyvin hitaasti liikkeelle, mutta kun sisään pääsee, tarina imaisee mukaansa. Oikeastaan kirja on minulle 3,5 tähden tapaus, sillä en yleensä pidä siitä, että kirja pitää lukea puoleen väliin, ennen kun se kunnolla nappaa.
Tämän kirjan hahmot ovat nuoria, mutta tarina ei ole vain nuorille. Hahmot ja maailma onnistuvat lumoamaan, ja kirjan lopussa oli surullista jättää heille hyvästit. Pitkästä aikaa luin kirjan, johon haluaisin jatkoa ihan vain siksi, koska haluan lukea heistä ja heidän maailmastaan lisää. Tarina loppuu hyvään kohtaan, mutta jäin vielä nälkäiseksi.
Tämän kirjan hahmot ovat nuoria, mutta tarina ei ole vain nuorille. Hahmot ja maailma onnistuvat lumoamaan, ja kirjan lopussa oli surullista jättää heille hyvästit. Pitkästä aikaa luin kirjan, johon haluaisin jatkoa ihan vain siksi, koska haluan lukea heistä ja heidän maailmastaan lisää. Tarina loppuu hyvään kohtaan, mutta jäin vielä nälkäiseksi.
March 2, 2020
Apie šią knygą sužinojau iš Book I Took apžvalgos, kur ji atrodė nuostabi. Tada kantriai laukiau bibliotekos eilėje, o po to jau knyga laukė lentynoje, kol bus paimta į rankas.
Tai maginė pasaka, kaip pristato knygų apžvalgininkai. Knyga skirta jaunimui (o aš dar jaučiuosi tikrai jauna 😇). Autorę noriu pagirti už sukurtą visą naują civilizaciją: dvi tautas, kurios gyvena skirtinguose jūros kraštuose. Saloje gyvena Graudaragio tauta, kurie yra tikri gamtos vaikai. Jie tiki Graudaragiais, kurie per šeštąjį gimtadienį išpranašauja, kiek liūdesio lankys per gyvenimą. Visas gyvenimas apipintas mitais ir ženklais.
Na, o Vakarų jūržemyje yra Sirdinėjos pusiasalis, kurį valdo princesė Sadėja. Ten galioja visai kitokios taisyklės: vertinamas stiklo grožis: Sadėja yra pati stiklė ir ją supa kitos stiklės, kuriančios nuostabius meno kūrinius. Čia vyrauja matriachatas, vyrai niekinami. Na, o pati Sadėja, kaip ir būdinga princesėms, kiek išpaikinta, nors karalystę padarė pačia turtingiausia visa jūržemyje. Kaip šios dvi skirtingos tautos susiejo nepasakosiu, reikia perskaityti knygoje.
Pasakojimas sodrus, pilnas naujoviškų žodžių, vaizdų ir netgi kvapų. Rašytoja tikrai pasistengė iki menkiausių detalių apgalvoti veikėjus, jų charakterius, jų aplinką. Na, o vertėja nuostabiai išvertė. Ne be reikalo ji nominuota vertėjų prizui. Tiesa, kartais pasimesdavau tarp visų veikėjų, norėjosi greitesnio veiksmo vystymo ir skaityti tapdavo nedideliu iššūkiu. Turbūt ilgiausiai skaityta knyga - beveik 3 savaites jinai nepasidavė.
Perskaičiau ir susimąsčiau, kokiam gi jaunimui tai skirta. Tikrai dėčiau ženklą N-16 ir dėkui tiems, kas perspėjo neskaityti šios knygos su vaikais. Labai patiko kelių meilės rūšių linijų vystymas. Rašytoja ne banaliai užgriebia šių dienų aktualijas: tos pačios lyties santykius, lyties identifikavimą, lyčių lygybės klausimą, tradicijas ir tiesiog draugystę.
Vis dėl to man patiko. Nors žadėjau, kad mesiu, bet vis duodavau antrąjį šansą. Labai džiaugiuosi perskaičiusi ir mielai rekomenduosiu perskaityti savo vaikams po 10 m.
Tai maginė pasaka, kaip pristato knygų apžvalgininkai. Knyga skirta jaunimui (o aš dar jaučiuosi tikrai jauna 😇). Autorę noriu pagirti už sukurtą visą naują civilizaciją: dvi tautas, kurios gyvena skirtinguose jūros kraštuose. Saloje gyvena Graudaragio tauta, kurie yra tikri gamtos vaikai. Jie tiki Graudaragiais, kurie per šeštąjį gimtadienį išpranašauja, kiek liūdesio lankys per gyvenimą. Visas gyvenimas apipintas mitais ir ženklais.
Na, o Vakarų jūržemyje yra Sirdinėjos pusiasalis, kurį valdo princesė Sadėja. Ten galioja visai kitokios taisyklės: vertinamas stiklo grožis: Sadėja yra pati stiklė ir ją supa kitos stiklės, kuriančios nuostabius meno kūrinius. Čia vyrauja matriachatas, vyrai niekinami. Na, o pati Sadėja, kaip ir būdinga princesėms, kiek išpaikinta, nors karalystę padarė pačia turtingiausia visa jūržemyje. Kaip šios dvi skirtingos tautos susiejo nepasakosiu, reikia perskaityti knygoje.
Pasakojimas sodrus, pilnas naujoviškų žodžių, vaizdų ir netgi kvapų. Rašytoja tikrai pasistengė iki menkiausių detalių apgalvoti veikėjus, jų charakterius, jų aplinką. Na, o vertėja nuostabiai išvertė. Ne be reikalo ji nominuota vertėjų prizui. Tiesa, kartais pasimesdavau tarp visų veikėjų, norėjosi greitesnio veiksmo vystymo ir skaityti tapdavo nedideliu iššūkiu. Turbūt ilgiausiai skaityta knyga - beveik 3 savaites jinai nepasidavė.
Perskaičiau ir susimąsčiau, kokiam gi jaunimui tai skirta. Tikrai dėčiau ženklą N-16 ir dėkui tiems, kas perspėjo neskaityti šios knygos su vaikais. Labai patiko kelių meilės rūšių linijų vystymas. Rašytoja ne banaliai užgriebia šių dienų aktualijas: tos pačios lyties santykius, lyties identifikavimą, lyčių lygybės klausimą, tradicijas ir tiesiog draugystę.
Vis dėl to man patiko. Nors žadėjau, kad mesiu, bet vis duodavau antrąjį šansą. Labai džiaugiuosi perskaičiusi ir mielai rekomenduosiu perskaityti savo vaikams po 10 m.
February 6, 2020
„Graudaragio užkalbėjimas“: knyga, kurios homofobai savo vaikams neduos
Ne, šio teksto pavadinimas nėra pigus būdas pritraukti skaitytojų. Maginės fantastikos autorė iš Suomijos Siiri Enoranta iš tikro parašė jaunimui skirtą knygą, kurią paskaitę homofobai turbūt pakrauptų, dėl nuolatinių aliuzijų į homoseksualius santykius tarp merginų. Bet apie viską iš pradžių.
Knyga „Graudaragio užkalbėjimas“ yra lengva maginės fantastikos knyga. Ir sakydamas lengva turiu omenyje, kad ji greičiausiai orientuota į jaunimą, tačiau parašyta taip, kad turėtų sudominti ir suaugusiuosius.
Istorijoje pasakojama apie dvi karalystes: Sidrinėją ir Graudaragio salas. Sidrinėją valdo autoritarė Sadėja – šešiolikmetė mergaitė, užtikrinusi, kad vyrai neturėtų jokių teisių ir jais būtų šlykštimasi. Santykiai su vyrais nepriimtini, nors dėl giminės pratęsimo laikomi neišvengiamais. Tuo metu aukštuomenėje romantiški santykiai tarp moterų yra laikomi priimtinais ir skatinamais. Na, kažkuo panašu į atvirkščią Aleksandro Makedoniečio pasaulio versiją.
Sidrinėjoje gaminami stiklo papuošalai ir dirbiniai, o stiklė – aukščiausia gyventojų kasta, nusileidžianti tik princesei.
Plačiau skaikyte Knygos nugarėlėje.
Ne, šio teksto pavadinimas nėra pigus būdas pritraukti skaitytojų. Maginės fantastikos autorė iš Suomijos Siiri Enoranta iš tikro parašė jaunimui skirtą knygą, kurią paskaitę homofobai turbūt pakrauptų, dėl nuolatinių aliuzijų į homoseksualius santykius tarp merginų. Bet apie viską iš pradžių.
Knyga „Graudaragio užkalbėjimas“ yra lengva maginės fantastikos knyga. Ir sakydamas lengva turiu omenyje, kad ji greičiausiai orientuota į jaunimą, tačiau parašyta taip, kad turėtų sudominti ir suaugusiuosius.
Istorijoje pasakojama apie dvi karalystes: Sidrinėją ir Graudaragio salas. Sidrinėją valdo autoritarė Sadėja – šešiolikmetė mergaitė, užtikrinusi, kad vyrai neturėtų jokių teisių ir jais būtų šlykštimasi. Santykiai su vyrais nepriimtini, nors dėl giminės pratęsimo laikomi neišvengiamais. Tuo metu aukštuomenėje romantiški santykiai tarp moterų yra laikomi priimtinais ir skatinamais. Na, kažkuo panašu į atvirkščią Aleksandro Makedoniečio pasaulio versiją.
Sidrinėjoje gaminami stiklo papuošalai ir dirbiniai, o stiklė – aukščiausia gyventojų kasta, nusileidžianti tik princesei.
Plačiau skaikyte Knygos nugarėlėje.
February 8, 2021
Tämä ei ollut mun juttu. En pitänyt siitä että kertojia oli niin runsaasti. Aluksi tarina tuntui hyvin sekavalta ja lopuksi tuntui ettei juoni etene jatkuvan hyppelyn takia tarpeeksi joutuisasti. Olen enemmän juonivetoisten tarinoiden ystävä. Minua myös häiritsi epätasa-arvoinen maailma, jonka varmasti oli tarkoituskin herättää ajatuksia. Inhosin prinsessa Sadeiaa alusta loppuun, pidin Asporista ja Kurkumasta sekä Varhusta, muut henkilöhahmot ärsyttivät. Tirilaiasta olisin halunnut lukea enemmänkin, mielenkiintoinen henkilöhahmo, jonka koko potentiaalia ei hyödynnetty.
January 29, 2020
Puiki maginė istorija apie skirtumus, kurie sujungia ir panašumus, kurie išskiria. Pasakojimas apie pažeidžiamumą, kuris slepiamas po nepasiekiamumo stklu, apie meilę, kurią bandoma “užsidirbti” nuodais, apie liūdesį, kuris kuria, ir kuris griauna, apie pasirinkimus likti ir bėgti, pažadus, kurie privalo būti tesimi.
January 23, 2021
Trumpai drūtai: MANE PAKERĖJO IR BUVO SUPER.
Nuo pirmų puslapių apsupo magija – be jokių realių burtų, gal tik su lengvais užkalbėjimais ir rimtais įtikėjimais – tačiau tokia tikra, išreikšta nuostabia knygos kalba.
Tai nėra „skaitaliukiškas“ YA, kur, na, koks skyrius-du ir veiksmas užsisuka. Čia jis taip iš lėto įrėplioja perkopus daugiau nei šimtą puslapių (man šis lėtumas buvo priimtinas ir, sakyčiau, labai skandinaviškas!) Mačiau atsiliepimų, kad žmonės dėl to ją ir pametė, nes KAS PER NUOBODYBĖ... Tačiau vėliau veiksmas tikrai įgauna pagreitį, veikėjai šoka į nežinomybę ir pokyčius. Viskas taip... subtiliai dramatiška ir vietomis kiek paaugliškai juokinga (gerąja prasme:)). Paskutinius 100 puslapių taupiau, nes nenorėjau grįžti į realybę, kurioje nebeturiu šito gėrio...
Vienintelis dalykas, kuris gal kiek trikdė – istorija iš LABAI įvairių perspektyvų. Jau atrodo baigi surišti galus apie vieną, antrą, trečią pasakotoją ir tada dar BAM koks nors naujas, ir dar vėliau vėl jis, tik kitu vardu.
Įdomu, kad girdimas ne tik veikiančių paauglių balsas, tačiau ir vyresniųjų ar jaunesniųjų. Galima jausti skirtumą, kai į situaciją žvelgia suaugęs, kuris gana objektyviai įvertina, kad vienas ar kitas veikėjas pasielgė, pavyzdžiui, kvailai, tačiau to nedaro teisdamas, o tiesiog priimdamas kaip esamą situaciją ir tiek.
Autorė labai gražiai per išgalvotą civilizaciją perteikia daugelio žmonių buvimo nelaimingais priežastį – įsileistą liūdesį ir šiam vešėti atiduotą visą savo dūšelę, nes kitaip būti negali, kai tuo pat metu kiti gyvenimą ima į savo rankas ir šį nusilipdo taip, kaip jiems patiems norisi, nepaisant to neišvengiamo niūraus jausmo.
Ir dar vienas nesklandumas... tą graudaragį įsivaizdavau kaip kokį auksaplaukį skruzdėdą, o paskui supratau, kad, ehem, biški kažką praleidau. Bet nieko tokio.;)
Nebaigus knygos ėjau googlinti , ką gero dar turim šios autorės lietuvių kalba ir užliūdėjau... tikiuosi ateityje atsiras dar kas nors. BŪTINAI skaitysiu, nes iš YA literatūros turbūt neišaugsiu niekada.
Nuo pirmų puslapių apsupo magija – be jokių realių burtų, gal tik su lengvais užkalbėjimais ir rimtais įtikėjimais – tačiau tokia tikra, išreikšta nuostabia knygos kalba.
Tai nėra „skaitaliukiškas“ YA, kur, na, koks skyrius-du ir veiksmas užsisuka. Čia jis taip iš lėto įrėplioja perkopus daugiau nei šimtą puslapių (man šis lėtumas buvo priimtinas ir, sakyčiau, labai skandinaviškas!) Mačiau atsiliepimų, kad žmonės dėl to ją ir pametė, nes KAS PER NUOBODYBĖ... Tačiau vėliau veiksmas tikrai įgauna pagreitį, veikėjai šoka į nežinomybę ir pokyčius. Viskas taip... subtiliai dramatiška ir vietomis kiek paaugliškai juokinga (gerąja prasme:)). Paskutinius 100 puslapių taupiau, nes nenorėjau grįžti į realybę, kurioje nebeturiu šito gėrio...
Vienintelis dalykas, kuris gal kiek trikdė – istorija iš LABAI įvairių perspektyvų. Jau atrodo baigi surišti galus apie vieną, antrą, trečią pasakotoją ir tada dar BAM koks nors naujas, ir dar vėliau vėl jis, tik kitu vardu.
Įdomu, kad girdimas ne tik veikiančių paauglių balsas, tačiau ir vyresniųjų ar jaunesniųjų. Galima jausti skirtumą, kai į situaciją žvelgia suaugęs, kuris gana objektyviai įvertina, kad vienas ar kitas veikėjas pasielgė, pavyzdžiui, kvailai, tačiau to nedaro teisdamas, o tiesiog priimdamas kaip esamą situaciją ir tiek.
Autorė labai gražiai per išgalvotą civilizaciją perteikia daugelio žmonių buvimo nelaimingais priežastį – įsileistą liūdesį ir šiam vešėti atiduotą visą savo dūšelę, nes kitaip būti negali, kai tuo pat metu kiti gyvenimą ima į savo rankas ir šį nusilipdo taip, kaip jiems patiems norisi, nepaisant to neišvengiamo niūraus jausmo.
Ir dar vienas nesklandumas... tą graudaragį įsivaizdavau kaip kokį auksaplaukį skruzdėdą, o paskui supratau, kad, ehem, biški kažką praleidau. Bet nieko tokio.;)
Nebaigus knygos ėjau googlinti , ką gero dar turim šios autorės lietuvių kalba ir užliūdėjau... tikiuosi ateityje atsiras dar kas nors. BŪTINAI skaitysiu, nes iš YA literatūros turbūt neišaugsiu niekada.
November 10, 2015
En ottaisi mitään pois, en lisäisi mitään.
Ihana, täydellinen fantasiakirja. Niille, jotka pitävät verkkaisesta tahdista, pysyvistä inhimillisistä totuuksista, viisaista sanoista ja raastavasta kirpeydestä, joka tekee makean makeammaksi.
Olen surullinen siitä, että kirja päättyi, mutta enemmän kuitenkin onnellinen että se alkoi ja että tutustuin Surukauriiden saareen, Hahtuvaarojen perheeseen ja prinsessa Sadeiaan, joka on läpäisemätön.
Ihana, täydellinen fantasiakirja. Niille, jotka pitävät verkkaisesta tahdista, pysyvistä inhimillisistä totuuksista, viisaista sanoista ja raastavasta kirpeydestä, joka tekee makean makeammaksi.
Olen surullinen siitä, että kirja päättyi, mutta enemmän kuitenkin onnellinen että se alkoi ja että tutustuin Surukauriiden saareen, Hahtuvaarojen perheeseen ja prinsessa Sadeiaan, joka on läpäisemätön.
April 16, 2020
Pradedant skaityti nieko gero is sio knygos nesitikejau, ir mano spejimai pasitvirtino. Pradzia knygos buvo gal visai ir nieko itraukianti pamazu, bet ties viduriu istorija nesudomino, faktai tapo nuspejami. Nepatiko ir tai, kad knygoje propraguojamas moteriskas patriarchatas, nors zinant, kad rasytoja skandinave nera ko noreti.
March 26, 2016
Upea kirja. Mielenkiintoisia hahmoja, upeita miljöitä ja kaunista kieltä. Rakkautta ensimmäiseltä sivulta viimeisiin sanoihin.
July 28, 2016
Ihana, ihana kirja.
November 20, 2020
128 psl. Va kiek iškentėjau ir sau pagaliau nusprendžiau. Enough. Nebeskaitysiu knygų, kur net 100tajam puslapyje man nyku. Metu knygą bene pirmą kart. Ir va kodėl. Su šia knyga į pasaulį paleidžiu naujus "mano textotyros" terminus.
Pirmas būtų "buitinė poezija". Tai tokia poezija, kai prie daiktavardžio pridedamas žibantis, ružavas ir pūkuotas būdvardis. Šitoje knygoje pilna perlinio vyno, deimantinio šampano, pūkuotų uolų ir panašių pliurzių. Šie deriniai yra bereikšmiai ir tokia žemo lygio poezija nei papildo pasaulį naujumu, nei padeda ką nors įsivaizduoti. Tiesiog autorei tai matyt labai gražu.
Antras būtų "bereikalinga wiki". Toks terminas reiškia, kad autorius sugalvoja pasaulio detales ir jas pavadina. Problema ne autoriaus fantazijoje, bet vice versa. Sugalvoti dalykai, gyvūnai ir reiškiniai, yra lygiai tokie pat kaip ir mums įprasti, bet vat autoriui prispičijo pavadint tai kitaip. Blablabla (neradau tikslios citatos) miltų duona - WTF. Duona ir tiek, jokių ypatingų savybių ji neturi, bet va bus tokia ir ne kitokia. Skaudgėlė. Pagal aprašymą - sualašarė, bet ne. Bus - skaudgėlė. Medžiotojai medžioja suktaragius, o ne elnius. Paukščiai atskrendantys į salą - riestasnapiai, o ne kikiliai. Žvyrdriežiai. Dykuogės. Graudžio šokis. Ir visa tai be reikalo. Pavadinimas sugalvotas, tam kad... ką žinau kam. Kad vertėjui sunkiau būtų.
Trečias terminas būtų "vienos idėjos knyga". Tai reiškia, kad ta idėja, kur aprašyta knygos gale, kad jūs ją pirktumėt yra vienintelis dalykas, kuris pavyko autoriui. Viskas kita - briedas paskutinis. Tai va Graudaragis ir jo idėja man patiko. O visa kita, tai tiesiog pritempta fantasy. Aukščiausias karalystės luomas - stiklės moterys. Kodėl stiklės? Kodėl moterys? Kaip jos išlaiko valdžią? Kodėl vazų pūtimas priverčia barbarus vyrus jų klausyt? Neklausinėkit nesąmonių, yra taip ir viskas. Berniukas, sužinojęs, kad jo laukia liūdnas gyvenimas, parašo ir į jūra įmeta laišką. Kur prašo kad kas nors jį išsivežtų iš salos, nes jo liūdesys, bus jo šeimai per sunkus, tai geriau jis liūdės už jūrų marių. Dar kartą... Tai tada šok nuo uolos. Efektas tas pats. Išgelbėsi šeimą nuo savo liūdesio. Žodžiu labai daug vietų, kur reikia priimt negalvojant, o man tai per sunkus uždavinys. Tokią knygą reikia skaityt išjungus 5 iš 6 cilindrų. Nes kitaip detonuosi. Nea. #LEBooks #SurunhaurasLasinterava #GraudaragioUžkalbėjimas
Pirmas būtų "buitinė poezija". Tai tokia poezija, kai prie daiktavardžio pridedamas žibantis, ružavas ir pūkuotas būdvardis. Šitoje knygoje pilna perlinio vyno, deimantinio šampano, pūkuotų uolų ir panašių pliurzių. Šie deriniai yra bereikšmiai ir tokia žemo lygio poezija nei papildo pasaulį naujumu, nei padeda ką nors įsivaizduoti. Tiesiog autorei tai matyt labai gražu.
Antras būtų "bereikalinga wiki". Toks terminas reiškia, kad autorius sugalvoja pasaulio detales ir jas pavadina. Problema ne autoriaus fantazijoje, bet vice versa. Sugalvoti dalykai, gyvūnai ir reiškiniai, yra lygiai tokie pat kaip ir mums įprasti, bet vat autoriui prispičijo pavadint tai kitaip. Blablabla (neradau tikslios citatos) miltų duona - WTF. Duona ir tiek, jokių ypatingų savybių ji neturi, bet va bus tokia ir ne kitokia. Skaudgėlė. Pagal aprašymą - sualašarė, bet ne. Bus - skaudgėlė. Medžiotojai medžioja suktaragius, o ne elnius. Paukščiai atskrendantys į salą - riestasnapiai, o ne kikiliai. Žvyrdriežiai. Dykuogės. Graudžio šokis. Ir visa tai be reikalo. Pavadinimas sugalvotas, tam kad... ką žinau kam. Kad vertėjui sunkiau būtų.
Trečias terminas būtų "vienos idėjos knyga". Tai reiškia, kad ta idėja, kur aprašyta knygos gale, kad jūs ją pirktumėt yra vienintelis dalykas, kuris pavyko autoriui. Viskas kita - briedas paskutinis. Tai va Graudaragis ir jo idėja man patiko. O visa kita, tai tiesiog pritempta fantasy. Aukščiausias karalystės luomas - stiklės moterys. Kodėl stiklės? Kodėl moterys? Kaip jos išlaiko valdžią? Kodėl vazų pūtimas priverčia barbarus vyrus jų klausyt? Neklausinėkit nesąmonių, yra taip ir viskas. Berniukas, sužinojęs, kad jo laukia liūdnas gyvenimas, parašo ir į jūra įmeta laišką. Kur prašo kad kas nors jį išsivežtų iš salos, nes jo liūdesys, bus jo šeimai per sunkus, tai geriau jis liūdės už jūrų marių. Dar kartą... Tai tada šok nuo uolos. Efektas tas pats. Išgelbėsi šeimą nuo savo liūdesio. Žodžiu labai daug vietų, kur reikia priimt negalvojant, o man tai per sunkus uždavinys. Tokią knygą reikia skaityt išjungus 5 iš 6 cilindrų. Nes kitaip detonuosi. Nea. #LEBooks #SurunhaurasLasinterava #GraudaragioUžkalbėjimas
July 25, 2019
Tavallaan sekä lasinkirkkaan prinsessan hovimaailma että surukauriin viidakkomaailma olivat kauniita ja mielenkiintoisia kehitelmiä, ja paikoin teksti oli hienoa, mutta lopulta hahmot ja juoni tökeröivät kunnolla. KAIKKIEN rakkaus oli nopeasti syttyvää ja intohimoista, ja kuolemat tapahtuivat sen kummemmitta seurauksitta (varsinkin se Ulin ja Linanian isä, mitä ihmettä). Monet asiat ja teemat tuntuivat hyvin päälleliimatuilta, kuten matriarkaatin käänteinen seksismi ja lesbousihanne (jota edes sen keksinyt prinsessa ei noudattanut) ja Sadeian selittämätön pakkomielle surukauriisiin. Aluksi kauriit tuntuivat kiehtovilta taruolennoilta, mutta niitä käytettiin liikaa, ja oliko se nyt lopulta muuta kuin söpö eläin, josta kaikki ovat lukevinaan suuria ajatuksia ja ennustuksia? Ilmeisesti sillä ennustuspuolella ei ainakaan ollut mitään pohjaa.
Miksi Sadeia lopulta pestasi Imupaperin hoviinsa, vaikka kaikkien mukaan tämä ei ollut tarpeeksi kaunis eikä mikään loistavan ihmeellinen töissäänkään + kriittinen prinsessaa kohtaan?
Mitä merkitystä oli sillä, että kauris lähti kaupunkilomalle Sadeian kanssa?
Miksi radhut, jotka muuten tappaa ja ryyppää ja on oikein pahiskansa (tm), jättää hyökkäämättä 16v prinsessan ja hänen hovineitojensa kimppuun heti, kun he palasivat vallattuun kaupunkiin?
Niin paljon selitystä vaille jääviä asioita.
Miksi Sadeia lopulta pestasi Imupaperin hoviinsa, vaikka kaikkien mukaan tämä ei ollut tarpeeksi kaunis eikä mikään loistavan ihmeellinen töissäänkään + kriittinen prinsessaa kohtaan?
Mitä merkitystä oli sillä, että kauris lähti kaupunkilomalle Sadeian kanssa?
Miksi radhut, jotka muuten tappaa ja ryyppää ja on oikein pahiskansa (tm), jättää hyökkäämättä 16v prinsessan ja hänen hovineitojensa kimppuun heti, kun he palasivat vallattuun kaupunkiin?
Niin paljon selitystä vaille jääviä asioita.
This entire review has been hidden because of spoilers.
February 5, 2021
toisella lukukerralla pääsin loppuun kirjakerhokirjana. liikaa hahmoja, liikaa kertojaääniä, liian pitkä. kirjan alkupuolikas olisi voitu jättää kirjoittamatta, toka puolisko sentään sisälsi jotain tapahtumia. ilmeisestä tämä menee spefi-kategoriaan ja jopa fantasia, mutta eihän tässä oikeastaan ole mitään fantasiaelementtejä 🤔
sadeia: sietämätön lievästä tunteestaan huolimatta lopussa. pitäisikö mun sääliä tätä hahmoa? ilmeisesti, mutta en sääli.
aspor: ansaitsi parempaa.
tirilaia: valtava buildup tälle hahmolle joka oli lopulta aika turha.
kaikki monet muut hahmot: ihan ok, jäivät pinnallisiksi
uli: kirjan paras hahmo. kuusivuotias poika joka on itkuinen ja pelokas. kertonee muista hahmoista tarpeeksi.
ekstrapettymys kun edellinen (ja eka) lukemani enoranta oli kesämyrsky, joka oli upea.
eka lukukerta:
dnf n. sivulla 80. kirjan ainoa ansio on maailmanjärjestys jossa naiset hallitsevat maailmaa miesten sijaan (eikä se ole mikään pieni ansio toki). hahmot olivat tylsiä ja juonta ei ainakaan vajaassa 100 sivussa ollut nimeksikään.
sadeia: sietämätön lievästä tunteestaan huolimatta lopussa. pitäisikö mun sääliä tätä hahmoa? ilmeisesti, mutta en sääli.
aspor: ansaitsi parempaa.
tirilaia: valtava buildup tälle hahmolle joka oli lopulta aika turha.
kaikki monet muut hahmot: ihan ok, jäivät pinnallisiksi
uli: kirjan paras hahmo. kuusivuotias poika joka on itkuinen ja pelokas. kertonee muista hahmoista tarpeeksi.
ekstrapettymys kun edellinen (ja eka) lukemani enoranta oli kesämyrsky, joka oli upea.
eka lukukerta:
dnf n. sivulla 80. kirjan ainoa ansio on maailmanjärjestys jossa naiset hallitsevat maailmaa miesten sijaan (eikä se ole mikään pieni ansio toki). hahmot olivat tylsiä ja juonta ei ainakaan vajaassa 100 sivussa ollut nimeksikään.
November 11, 2015
Hieno ja kauniisti solmittu tarina, jonka keskiössä ovat kaksi erillään olevaa saarta ja niiden kansat. Aluksi useat eri kertojaäänet tuntuivat hiukan sekavilta, mutta kun tapahtumat alkoivat kunnolla rullaamaan, niin moniääninen tarinankulku olikin todella koukuttavaa luettavaa.
February 10, 2021
Jauki ir liūdna knyga. Labiau apie jausmus, nei apie veiksmus. Apie tai, kas lieka nutylėta, ką išskaitome kitų akyse ir gestuose. Apie norą būti laimingiems permainų kupiname pasaulyje.
Beje, viršelis visiškai neatitinka knygos turinio - panašu, jį darė knygos neskaitęs žmogus.
Beje, viršelis visiškai neatitinka knygos turinio - panašu, jį darė knygos neskaitęs žmogus.
Read
August 23, 2015Kiehtovan maailman Enoranta on rakentanut! Kirja pyörittelee kysymyksiä surusta, vallasta, rakkaudesta ja kohtaloon uskomisesta raikkaalla tavalla. Tämä jää mieleen.
March 11, 2021
i remember not particularly liking this but ive consistently thought about this every now and then so maybe it wasnt that bad lmao vois lukee joskus vaik uudellee
December 31, 2020
äänikirja
January 22, 2020
Kerrassaan upeaa proosaa. En ole aikoihin lukenut suomeksi kirjaa, joka saisi mut haukkomaan henkeä ihastuksesta silkan kielenkäytön takia, mutta Surunhauras, lasinterävä oli sellainen. Enorannan tyyli tässä on inspiroivan kaunis ja tehokas ja tunteita nostattava. IHANAA. Etenkin Surukauriin saarten osiot olivat tosi elävästi kirjoitettuja: pystyin melkein hengittämään saarten ilmaa.
Sidrineian valtakunnan "käänteinen seksismi" -asetelma tuntui vähän epäuskottavalta ottaen huomioon, kuinka nopeasti yhteiskunnan muutoksen olisi pitänyt tapahtua. Ja mua ärsytti, että radhut olivat kaikki aika samanlaisia eli kurjia köriläitä. Eli maailmanrakennuksesta jäi mielestäni puuttumaan syvyyttä, mutta toisaalta arvostelen tätä nyt ehkä niin kuin aikuisten romaania arvosteltaisiin, ja tämä taitaa olla nuortenkirja, eli yksinkertaistuksilla lienee paikkansa.
Juonessa oli etenkin loppua kohti vähän epätasaisuutta (lähinnä palatsissa tapahtuva vallankaappaushomma tuntui vähän erilliseltä juonikuviolta), mutta hahmojen ja proosan takia tätä oikeastaan luinkin. Epäilin aluksi, etten pitäisi kaleidoskooppimaisesta tarinankerronnasta, mutta itse asiassa se loi todella hyvin sitä moniäänisyyden tunnetta, jota Enoranta varmasti halusi tässä luoda. Hahmot kuitenkin saivat kaikki riittävästi kehitystä ja syvyyttä. Iloitsin myös naistenvälisestä romanssista.
Vaikka suru ja menetys olivatkin kantavana teemana, Enoranta käsitteli niistä toipumista (ja sitä miten jotkut eivät toivu) todella herkästi ja hienosti.
Sidrineian valtakunnan "käänteinen seksismi" -asetelma tuntui vähän epäuskottavalta ottaen huomioon, kuinka nopeasti yhteiskunnan muutoksen olisi pitänyt tapahtua. Ja mua ärsytti, että radhut olivat kaikki aika samanlaisia eli kurjia köriläitä. Eli maailmanrakennuksesta jäi mielestäni puuttumaan syvyyttä, mutta toisaalta arvostelen tätä nyt ehkä niin kuin aikuisten romaania arvosteltaisiin, ja tämä taitaa olla nuortenkirja, eli yksinkertaistuksilla lienee paikkansa.
Juonessa oli etenkin loppua kohti vähän epätasaisuutta (lähinnä palatsissa tapahtuva vallankaappaushomma tuntui vähän erilliseltä juonikuviolta), mutta hahmojen ja proosan takia tätä oikeastaan luinkin. Epäilin aluksi, etten pitäisi kaleidoskooppimaisesta tarinankerronnasta, mutta itse asiassa se loi todella hyvin sitä moniäänisyyden tunnetta, jota Enoranta varmasti halusi tässä luoda. Hahmot kuitenkin saivat kaikki riittävästi kehitystä ja syvyyttä. Iloitsin myös naistenvälisestä romanssista.
Vaikka suru ja menetys olivatkin kantavana teemana, Enoranta käsitteli niistä toipumista (ja sitä miten jotkut eivät toivu) todella herkästi ja hienosti.
April 18, 2020
Nesu fantastinės ar magijos literatūrosgerbėja, tačiau Knygų mugės metu patraukė šios Siiri Enoranta knygos pristatymas ir autorės paprastumas, nuoširdumas, pasakojimas apie knygos istoriją sužadino norą ją turėti ir perskaityti. Ir tikriausiai ne veltui. Kai aplink vien tik naujienos apie virusą, kai esame uždaryti namuose, panirimas į autorės kuriamą magijos pasaulį buvo kaip pabėgimas nuo kasdienybės.
Knyga priskiriama jaunimo literatūrai, tačiau tinka skaityti ir suaugusiems. Tačiau tikriausiai nerekomenduočiau skaityti homofobams ar seksistams, nes knygoje nemažai kalbama apie meilę tai pačiai lyčiai ir pabrėžiama vienos lyties galybė. Ir šiuo atveju kaip galingoji lytis parodoma moteriškoji. Tai kol kas vis dar nėra įprastas požiūris.
Man patiko, kad šioje knygoje autorė nesistengia slėpti ir parodo, kad egzistuoja įvairios emocijos, kad gyvenime ne vien tik geri dalykai atsitinka, kad meilė gali egzistuoti ne vien tik tarp skirtingų lyčių.
Knyga priskiriama jaunimo literatūrai, tačiau tinka skaityti ir suaugusiems. Tačiau tikriausiai nerekomenduočiau skaityti homofobams ar seksistams, nes knygoje nemažai kalbama apie meilę tai pačiai lyčiai ir pabrėžiama vienos lyties galybė. Ir šiuo atveju kaip galingoji lytis parodoma moteriškoji. Tai kol kas vis dar nėra įprastas požiūris.
Man patiko, kad šioje knygoje autorė nesistengia slėpti ir parodo, kad egzistuoja įvairios emocijos, kad gyvenime ne vien tik geri dalykai atsitinka, kad meilė gali egzistuoti ne vien tik tarp skirtingų lyčių.
June 1, 2017
kauneinta kieltä mitä oon pitkään aikaan lukenut. rakastuin surukauriin saariin
September 8, 2019
I am quite amazed about this book, about how good it was! I have been reading a lot of good, interesting, entertaining stories lately, but this one just gave me so much more. It was easy to give this book five stars. I simply do not know what else I could want in a book.
First, the language. I was in heaven most of the time reading this, it was so beautiful (read it in Finnish). So poetic, so simple. So much between the lines, that could never have been anywhere else. Second, the story, the characters. There were quite a lot of people in this one, but it was still easy to keep up. They were all different and they all had their own voices. I loved the way the story unraveled through their eyes, one at a time they all got to speak. There was a lot of emotions, but no empty words or unneeded explanations. I found myself in tears more than once, just felt so much empathy for these lovely characters. I think I´m going to miss these folks! And the island, oh I wish I could visit!
First, the language. I was in heaven most of the time reading this, it was so beautiful (read it in Finnish). So poetic, so simple. So much between the lines, that could never have been anywhere else. Second, the story, the characters. There were quite a lot of people in this one, but it was still easy to keep up. They were all different and they all had their own voices. I loved the way the story unraveled through their eyes, one at a time they all got to speak. There was a lot of emotions, but no empty words or unneeded explanations. I found myself in tears more than once, just felt so much empathy for these lovely characters. I think I´m going to miss these folks! And the island, oh I wish I could visit!
Displaying 1 - 30 of 87 reviews