Reivas

by Simonas Bernotas

Į „Reivą“ įsisuki kaip į gerą tūsą. Visų pirma kalbos, iliuzijos.
Jame realybė persipina su virtualybe. Eilėraščiai kinematografiški,
kadras taupus, neperkrautas – akis turi kur pabėgti.
Tai svarbu. Autorius tame vakarėlyje laisvas, dalyvauja
visomis teisėmis, yra jo šeimininkas, tačiau viską stebi iš
šalies, stovi atokiau, su svaigulio sklidinu stiklu rankose.
Poezija čia ir užgimsta iš stebėjimo, išlaukiant.

Gytis Norvilas

Redaktorius Gytis Norvilas
Dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė
Fotografė Goda Gurinskaitė

Genres: Poetry

56 pages

First published January 1, 2019

Reviews

[Lijana · Rating 2 out of 5]

neoniniai žirniukai. ant liežuvio galo. su šypsenom. dabar. tai bus!
alkūnėm daužysiuos. į kitų krūtines. veidu krisim. į cukrų. pėdomis. iki smilkinių. garsas atbėgs.
šokių aikštėj. laužyti kūnai. iki konvulsijų iki iki ik ik

ne mano muzika reivas, bet netyčia sudalyvavus toj bendruomenėj esu. erzina mane tenai viskas iki negalėjimo, bet kaskart ima juokas, kai penktą kartą klausia ar turiu, ar noriu (patys suprantat, ko). kol taip apvaikštau visus neoninius kambarius, žiū, jau ir rytas. kažkas miega, kažkas vemia, o dar kažkas myli iki negalėjimo. ir čia tikėjaus didelio erzelio, triukšmo, bet berods sulaukiau išsikvėpusio reiverių vakarėlio. matyt prieš grįžtant namo reiks sustot prie kebabų kioskelio.

[Neringa · Rating 4 out of 5]

trumpas, lauktas ir stiprus debiutas.

[cypt · Rating 4 out of 5]

Man baisiai patiko - belytė, be-grand-klausimų, gal netgi betikslė poezija, kaip iš Vernono Subutexo tūsų, kur svarbu tik judėti ir nestovėti vietoj, bet kokį realiai judesį atlieki - jokio skirtumo. Bernoto debiute juda viskas - judama eilėraščiuose, juda mintys, net tu judi skaitydama, nes knyga sumaketuota taip, kad reikia nuolatos ją vartyt tai vienu, tai kitu šonu ar kampu. Bet tas judėjimas netrikdo ir nedezorientuoja, kaip tik užduoda malonų ritmą. Buvo labai keista skaityti nežinant nieko nei apie reivo muziką, nei apie šokius, va nebent tik iš Vernono, bet nepasijutau labai svetima. Ir tas žiauriai smagu - su poezija labai dažnai pasijuntu, negalėdama pagauti kitam kylančių klausimų, asociacijų, nuorodų į kažkokius Svarbius Įvykius. "Reive" to irgi yra, bet čia niekas nekuria atskirties, iš tavęs nereikalaujama į nieką įsijausti ar nieko perprasti. Šia prasme tai labai draugiški eilėraščiai. Gal tai hipsteriški eilėraščiai? Nežinau, gal ir nereikia tų įvardijimų, tiesiog smagu skaityti.

Skaitydama prisiminiau Nojų Saulytį - kažkuo prisišaukė, gal kažkokiu uždaru "mes", tik Bernoto "mes" draugiškesni, taip pat Tomą Petrulį - tokiu intensyvo ir ritmo stebėtoju iš šalies, tik Bernoto stebėtojas nėra toks intensyvus ir įsitempęs.

Mėgstamiausias turbūt buvo titulinis, nors šiaip gal du:


>>> reivas

mums sakė kad čia vyksta geriausi vakarėliai
bet atėjom kai jau viskas ėjo į pabaigą mediniai
veidai vaškinės šypsenos keistai mitrūs gyvūnai
išvirtę iš savo gardų pateko į mėsos kombinatą
riebi dūmų uždanga slėpė hienų snukius
grifų akis

iš pradžių visa tai tik po to viskas ėmė trauktis
mažėti kol sutilpo į sakinius sakinį žodį garsą ūkimą
pagal kurį visi linksime pritardami instinktams
susitraukimui iki absoliutaus nulio kuriame nors ir
beviltiškai šalta esi kažkoks savas sako man
balta mergina ir išpučia žvaigždę

viskas suskirstyta į lygius savaime suprantama
norėdamas pereit į kitą lygį turėsi peržengt save ne
juokauju turėsi laiptais pakilti į kitą aukštą tik va stogas
mums neegzistuoja užtverta reikia tenkintis vidum
neiškilti į paviršių dusti kaip žuvims po vidužiemio ledu
laukiant kol iškirs eketę ir ištrauks mus iš čia
o kol kas savo žiaunomis
gremžiame ledą
(40 p.)


>>> piknikas šalikelėje

kai trumpoji laikrodžio rodyklė pasiekdavo
nulį o mano tamsybė minusą eidavome
pasivaikščioti rengdavome pikniką šalikelėje
rungtyniavome kieno laužas kaitresnis
kūnai taip švytėdavo kad drąsiai galėjome
eiti pakele be atšvaitų ar žibinto
patys būdavome tarsi vedliai šioje aklybėje
rodydavom didžius stebuklus
kaip prasmukti pro pačius siauriausius tunelius
kompaso rodyklė blaškėsi bet greitai
pasivijo laikrodį tada vieta ir
laikas trumpam sutapo
(43 p.)


Gražu ir poroje su Stalkeriu, bet gražu ir be Stalkerio, tokia savarankiška kelionė, kur nereikia vedlio (Tarkovskio ar kitokio), nes gal nėra ir jos tikslo ar numanomos pabaigos. Nu ir tie šokiai - vis dėlto man Bernoto stilius yra tiesiog įsikūnijęs Vernonas, ir Despentes taip ir nepavyko taip paaiškinti, kuo ypatingi tie Vernono baliai, per kuriuos žmonės "išeina iš savęs" ir kurių visą gyvenimą nepamiršta, o va perskaitai šią knygą ir supranti, kuo. Gal visi reivo tūsai tokie? Aš nežinau, bet literatūriškai jie be galo pagauna.

[Monika Bertašiūtė · Rating 4 out of 5]

Debiutinė vertėjo iš ispanų kalbos ir poeto Simono Bernoto poezijos knyga – spragus ledinukas „Zozole“ su „Red Bulliu“ recenzentui, nes savo tekste galima neblogai „pareivinti“. „Reivo“ aplinkybės, į kurias nukeliamas skaitytojas, – ryškios. Pradedant nuo nuobodžios kasdienybės „Western Union“ biure, teroristinio akto interpretacijos, reivo Mėsos kombinate ir baigiant skaitymo patirtį keičiančiu muzikiniu kodu. Atsižvelgiant į tai, S.Bernoto tekstai, išnešdami už realybės ribų, galėtų neblogai „iššauti“ buvusios „Platformos“ didžėjų „tūsuose“.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...

[Skaistė · Rating 1 out of 5]

Pažadu parašyti normalų atsiliepimą, bet dar ne dabar.