Jono ir Adolfo Mekų vardai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. 1949 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidūrę broliai kūrė avangardo istoriją, bendravo su žymiausiais pasaulio menininkais, tačiau už profesinių pasiekimų slypėjo ir nepaliaujamas gimtojo krašto ir Semeniškiuose (Biržų r.) likusios šeimos ilgesys.
„Šią knygą būtų galima pavadinti filmu, atsidūrusiu ant popieriaus, kuriame susitinka Mekų šeimos nariai ir jų artimieji. Dviejų brolių gyvenimas skleidžiasi laiškuose šeimos nariams, likusiems Lietuvoje“, – pasakoja knygos sumanytojas Kęstutis Pikūnas.
Nuo 1957 iki 1995 metų iš Niujorko megapolio į Semeniškių kaimą Jonas ir Adolfas Mekai išsiuntė daugybę mamai, broliui Petrui ir kitiems artimiesiems adresuotų laiškų. Laiškuose pasakojamos išskirtinės brolių istorijos, minimos neįtikėtinos pažintys ir patirtys Amerikoje, tačiau dauguma jų persmelkti vaikystės ilgesio ir prisiminimų iš Lietuvos. Daugiau nei šimtas knygoje pirmą kartą viešai publikuojamų laiškų atskleidžia ne tik itin artimą ryšį tarp Jono ir jo jauniausio brolio Adolfo, bet ir visos Mekų šeimos istoriją.
Originalius laiškus, iškarpas ir nuotraukų albumus išsaugojo brolis Petras Mekas, o su knygos sudarytoju Kęstučiu Pikūnu šia medžiaga pasidalijo Biržuose gyvenančios Mekų dukterėčios Edita Rubinienė ir Ina Guogienė. Knygoje gausu ir mažai kam matytų šios giminės gyvenimą iliustruojančių nuotraukų, kurios surinktos iš plačios Mekų giminės asmeninių albumų bei žinomų Lietuvos fotografų Algimanto Kunčiaus, Antano Sutkaus, Viktoro Kapočiaus ir kitų fotomenininkų archyvų. Beveik šimtą metų apimantis fotopasakojimas papildytas šeimos narių prisiminimais.
„Man vienas svarbiausių šios knygos tikslų buvo parengti ją taip, kad skaitytojui tai būtų nenuobodi ir įtraukianti patirtis. Svarbu, kad knyga nebūtų per sunki, kad ją būtų malonu liesti ir vartyti“, – sako K. Pikūnas.
Knyga išskirtinė ir savo dizainu – skaitytojas joje esančiais „peiliukais“ turi pats praplėšti dvigubuose lapuose besislepiančius laiškus. Taip kuriamas intymus ryšys tarp laiškus rašiusiųjų ir juos skaitančiojo.
Jonas Mekas is a Lithuanian-American filmmaker, poet and artist who has often been called "the godfather of American avant-garde cinema." His work has been exhibited in museums and festivals world-wide.
In 1944, Mekas left Lithuania because of war. En route, his train was stopped in Germany and he and his brother, Adolfas Mekas (1925–2011), were imprisoned in a labor camp in Elmshorn, a suburb of Hamburg, for eight months. The brothers escaped and were detained near the Danish border where they hid on a farm for two months until the end of the war. After the war, Mekas lived in displaced person camps in Wiesbaden and Kassel. From 1946 to 1948, he studied philosophy at the University of Mainz and at the end of 1949, he emigrated with his brother to the U.S., settling in Williamsburg, Brooklyn, New York. Two weeks after his arrival, he borrowed the money to buy his first Bolex 16mm camera and began to record moments of his life. He discovered avant-garde film at venues such as Amos Vogel’s pioneering Cinema 16, and he began curating avant-garde film screenings at Gallery East on Avenue A and Houston Street, and a Film Forum series at Carl Fisher Auditorium on 57th Street.
In 1954, together with his brother Adolfas Mekas, he founded Film Culture, and in 1958, began writing his “Movie Journal” column for The Village Voice. In 1962, he co-founded Film-Makers' Cooperative and the Filmmakers' Cinematheque in 1964, which eventually grew into Anthology Film Archives, one of the world’s largest and most important repositories of avant-garde film. He was part of the New American Cinema, with, in particular, fellow film-maker Lionel Rogosin. He was a close collaborator with artists such as Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon, Salvador Dalí, and fellow Lithuanian George Maciunas.
In 1964, Mekas was arrested on obscenity charges for showing Flaming Creatures (1963) and Jean Genet’s Un Chant d’Amour (1950). He launched a campaign against the censorship board, and for the next few years continued to exhibit films at the Film-makers’ Cinemathèque, the Jewish Museum, and the Gallery of Modern Art. From 1964 to 1967, he organized the New American Cinema Expositions, which toured Europe and South America and in 1966 joined 80 Wooster Fluxhouse Coop.
In 1970, Anthology Film Archives opened on 425 Lafayette Street as a film museum, screening space, and a library, with Mekas as its director. Mekas, along with Stan Brakhage, Ken Kelman, Peter Kubelka, James Broughton, and P. Adams Sitney, began the ambitious Essential Cinema project at Anthology Film Archives to establish a canon of important cinematic works.
As a film-maker, Mekas' own output ranges from his early narrative film (Guns of the Trees, 1961) to “diary films” such as Walden (1969); Lost, Lost, Lost (1975); Reminiscences of a Journey to Lithuania (1972), Zefiro Torna (1992), and As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, which have been screened extensively at festivals and museums around the world.
Mekas expanded the scope of his practice with his later works of multi-monitor installations, sound immersion pieces and "frozen-film" prints. Together they offer a new experience of his classic films and a novel presentation of his more recent video work. His work has been exhibited at the 51st Venice Biennial, PS1 Contemporary Art Center, the Ludwig Museum, the Serpentine Gallery, and the Jonas Mekas Visual Arts Center.
In the year 2007, Mekas released one film every day on his website, a project he entitled "The 365 Day Project."[2] Since the 1970s, he has taught film courses at the New School for Social Research, MIT, Cooper Union, and New York University.
Mekas is also a well-known Lithuanian language poet and has published his poems and prose in Lithuanian, French, German, and English. He has published many of his journals and diaries including "I Had Nowhere to Go: Diaries, 1944–1954," and "Letters from Nowhere,
Perskaičius ir perplėšius (apie tai vėliau) visą nuotraukų ir laiškų rinkinį, atrodo, kad Joną ir Adolfą Mekus pradedi pažinti asmeniškai. Laiškai prasideda Amerikoje, kur Jonas ir Adolfas atsiduria pabėgę iš karo draskomos Lietuvos ir Europos, praleidę tiek laiko "dipukų" stovyklose Vokietijoje. Kiekvienas laiškas mamai, o kartu ir gimtiesiems Semeniškiams, kurį pakaitomis rašo Jonas arba Adolfas leidžia suprasti kokia buvo jų realybė ir gyvenimas New Yorke/Amerikoje bei koks gilus bei stiprus ilgesys juos lydėjo visą gyvenimą savo gimtinei. Jie gyveno tokiam dideliam mieste su milžiniškomis galimybėmis, turėjo vienas kitą, o vėliau ir savo šeimas, o labiausiai ilgėjosi savo mažo kaimelio Biržų rajone. Visada šalia laiškų eina stiprus palyginimas - Amerika, jos žmonių pasišventimas pinigams (tam tikra prasme blogiui) ir gimtojo krašto tikrumas, gamta (gėris).
Man atrodo, emociškai, labai sunku skaityti tuos laiškus, kuriuose tiek asmeninių detalių - kūrybos, kelionių, šeimos ir artimųjų. Bet kaip ir minėjau pradžioje, po knygos, atrodo, kad pažįsti juos asmeniškai: Joną, Adolfą, jų žmonas, mamą, Alzbunę ir kitus jų šeimos narius. Smagu matyti, kaip jų šeimos po kelionių į Semeniškius irgi pamilsta šį Lietuvos kampelį ir jo žmones.
Grįžtant į plėšymo dalį, tai knyga sukomponuota kaip laiškai, kuriuos reikia perplėšti. Tam išsirinkau aštriausią peilį namuose ir labai atsargiai plėšiau tuos Mekų laiškus. Tai tiek skaitymas, tiek procesas man patiko.
Tokia graži ir tikrumo kupina knyga. Nieko ,,mandro" - paprastas artimųjų bendravimas, kasdieniai reikalai, ryšys su gimtine ir šeima.
Vienas gražiausių dalykų - tai, kad žmonės, prigiję stipriai kapitalistinėje sistemoje, nepasikeičia, lieka tais pačiais paprastais ir darbščiais žmonėmis iš lietuviško kaimo, reflektuoja aplinką, ją kritikuoja ir visa širdimi yra namie. Ir tas ryšys su mama. Suaugusių vyrų. Dėkingumas, pagarba, pastangos parodyti mamą visam pasauliui tarsi didžiausią stebuklą. Pagarba tėvui - intelektiniam autoritetui. Vaikystės ir jaunystės istorijos. Gražu, kad niekas nepamiršta, kad pasaulinio pripažinimo susilaukę žmonės nepasidavė naujojo pasaulio įtakai ir išlaikė savitumą. Gal čia ir slypi sėkmės paslaptis?
Viską, kas manyje yra gero, gavau iš tavęs, viską, kas bloga, - iš kitų. Kažkaip panašiai Jonas Mekas rašė mamai. Vis pakartoju sau tuos žodžius mintyse. Taip artima ir suprantama.
Ir tie gražūs žmonės nuotraukose! Knyga kupina šeimyninio, buitinio gyvenimo - tokio paprasto, tikro ir žavaus. ❤️
Nėra paprasta sutalpinti meilę į keletą žodžių. Tačiau o kas belieka, jei tik tokiu būdu tegali ją parodyti? O tada pamatai, kad tie žodžiai yra patys paprasčiausi - man viskas sekasi, esu sveikas, dirbu ir Jūsų visų pasiilgau, nes viskas čia ne taip, kaip namuos.
Ir tada visas ilgesys tiesiog liete perlieja - galima atsidurti didžiausiuose pasaulio miestuose ir būti kviečiamu į svarbiausius kino festivalius, būti žinomu ir užsiėmusiu, o širdis vis tiek primins, kokią kainą sumokėjus buvo čia atsidurta.
P.S. Knygą pasiėmiau skaityti per Jono Meko mirties metines. Neatsiminiau to, kol šiandienos FB prisiminimuose neradau jo eilėraščio ir nepradėjau ieškoti, o prie ko aš jį ant savo sienos buvau įsikėlusi.
Pati kokybiškiausia ir mieliausia knyga iš skaitytų paskutiniu metu. Įdomus leidimo formatas - norint perskaityti laiškus, pirmiau turi susipjaustyti puslapius, tarsi atplėšti voką ir tik tada gali pamatyti jo turinį. Daug nuotraukų, atspindinčių Mekų gyvenimą. Laiškai alsuoja meile šeimai, namiškiams, iš jų galima susidaryti menininkų portretus.
Šitai knygai pasirodžius mano burbulas judėjo – kokia knyga! O man ji tapo pavyzdžiu, kad geriau visai nedaryti, jei negali padaryti gerai. Kartais impozantiškas dizainas tiesiog gadina gerą reikalą. Seniai nebuvau to patyrusi.
Knygą sudaro pirmą kartą skelbiami Jono ir Adolfo laiškai, siųsti iš Amerikos į sovietų Lietuvą, ir šalia bandoma parodyti alternatyvų Mekų šeimos istorijos pasakojimą. Viskas būtų puikiai, bet… Skaitai dviejų brolių – Jono ir Adolfo – laiškus mamai, o beveik visa knyga vizualu paraleliai primena, koks šaunus, koks charizmatikas tas mūsų lietuvaitis Jonas. Semeniškiai, kuriuos įprasmina ši knyga, yra jo Semeniškiai, graudulys yra pokarinio lyriko „sielos rauda“. O motina su skarele juk tokia panaši į simbolinę liaudies dainų Motutę Sengalvėlę. Ar man vienai neatrodo etiška taip daryti, jei negirdime to kito balso?
Faksimilių knyga praneša, kad laiškus skaityti yra jauku, tikras praeities fenomenas. O jeigu rašai mamai į namus – apskritai, kas gali būti mieliau ir prasmingiau už namų ilgesį? Neįtikėtina, kad apie naują šaltinį galima tik tiek iškomunikuoti. Nuo sentimentalumo gali sulipti puslapiai ir tektų sudarytojų pridėtais popieriaus rėžtukais juos vėl prapjauti.
O skaitydama laiškus radau visai kitus dalykus. Kaip bandoma įveikti prarają tarp kapitalistinės Amerikos ir socialistinės Lietuvos, tarp atminties ir dabarties. Laiškai natūraliai per pagarbą tėvams praneša apie XX a. būdingą etiketą, šeimos institutą. Ypač džiaugiausi išgirdusi Adolfą Meką – jausmingą keliautoją, racionalų, rūpestingą žmogų. Labai įdomu, kokias knygas jis rašė Meksikoj, jaudino jo rūpestis tuo, kaip išvyko iš namų su lašinių paltim po pažasčia, palikęs konspiracinę palėpę.
Tačiau tvarkingas akademiko Adolfo gyvenimas ir racionalumas, rodos, visai netiko prie knygos sentimenalios koncepcijos. Brolį nustelbė gėrėjimasis poetišku Jonu. Citatos be šaltinių, pakartojimai... Daug priežasčių duoti šiai knygai vieną žvaigždutę, bet tiek to. Žiauriai gaila, kad tingima dirbti su nauju šaltiniu, kad įmanoma ignoruoti, jog knygos autoriais nurodomi DU broliai. Bet tam reikia turėti noro ne tik investuoti į superdizainą ir proginius sentimentus.
Atrodo, skaitai tą patį per tą patį, bet atidėt negali. Turi kažkokio tyro ir nuoširdaus magnetizmo šis išskirtinio leidimo kūrinys, kurį geriausiai man apibendrina Jono eileraštis:
MOTINA
Aš sėdžiu viena ir verpiu, o byra ašaros man iš akių,
o byra ašaros man iš akių, ir liejas ant mano baltų plaukų.
Mano vaikai toli, toli, mano linai balti, balti,
ir vėjas barbina į langines, ir sėdi katinas šalia manęs,
ir liūdna, vieniša, nyku, ir aš verpiu, verpiu, verpiu.
Ši knyga tokia pilna nostalgijos ir meilės Lietuvai, ir brolių Mekų mamai, kad kartais net ašarot norėjos!
Verčiau verčiau tuos laiškus ir nuotraukas, ir su tokiu susižavėjimu skaičiau brolių didžiulę pagarbą, susižavėjimą ir dėkingumą mamai. Tiesiog apšąlus dėl tokio gražaus santykio į ją. Ne viename laiške - pilni dėkingumo už patį gyvenimą ir mokymą būt geriems kitiems ir nelaužyt Dievo įsakymų. O tada nuotraukos, kuriose jauni žmonės, savo srities specialistai, daro tai, dėl ko dega širdys. Vartydama tik nuotraukas tikrai galėčiau visai kitą vaizdą susidaryt, kaip ir tik laiškus skaitydama. Kaip gražiai čia visuma užsipildo ir papildo bendrą vaizdą.
Broliai Mekai ne tik pagarbūs ir mylintys sūnūs, jie ir du broliai, stipriai vienas su kitu susiaistyti, kartu daug perėję, vienas į kitą įsikibę. 💛 Visoje knygoje tokia vienybė juntama, tiek dėmesio ryšiui ir bendrumo jausmui. Tiesiog negali nesužavėt.
Skaitant mano vidus taip prašėsi ne tik vienpusių laiškų, bet ir atsakymų! Kaip norėjau išgirst mamos, brolių, dėdžių ir tetų balsus!
Gražu čia tai, kad visur aukštinamas ir tarsi labiau žinomas Jonas Mekas yra vienas iš brolių, kurie abu čia svarbūs ir įdomūs. Vienas kito negožia, pakelia, tampa ramsčiais.
O dar Lietuva ir jos ilgesys. Aš net čia gyvendama pajaučiau jį kartu. Pražydusiom purienom, pažįstamam kraštovaizdžiui, gimtam kaimui, kuriame visi brangūs buvo drauge. Kiek čia meilės savam kraštui, kiek nostalgijos, kiek veržimosi į jį ir vis suskaustančios širdies!
Labai graži ir jautri knyga. Labai asmeniškas prisilietimas prie žinomų asmenybių. Pakylėja. 💛
Vasarą buvau prie Jono Meko kapo Semeniškių kapinėse ir nepaisant abstrakčių žinių apie J. Meko asmenybę, kartkartinių jo poezijos ar prozos paskaitinėjimų, vaizdinės medžiagos pažiūrinėjimų ir asmeninės simpatijos jaučiamos šiam asmeniui, mane labai nustebino tas kuklus "avangardinio kino tėvo" kapelis, su dar nesutvarkytu antkapiu (nors šitoj vietoj turbūt dar ir regioniniai ir visokie auklėjimo dalykai prisideda). Turbūt įspūdžius papildė ir ilgas dardėjimas Biržų apskrities keliukais ir nori-nenori galvojimas "Kuklus buvo Mekas, mylėjo savo kraštą, bet gi vis tiek pasaulinio lygio žvaigždė!!". Bet paskaičius šiuos nuostabius laiškus ir pasidairius po taip tinkamai sudėtas nuotraukas ir kitas knygos iliustracijas, viskas susidėliojo į vietas.
Labai graži knyga, padovanokit savo mamoms artėjančios motinos dienos proga. Nekalbant apie dizaino sprendimus, kurie yra fantastiški, labai šilta skaityti sūnų laiškus mamai, dar kai bandai įsisavinti, jog po paauglystės susitikti su mama spėjo tik 2-3 kartus.
Tai ilgas, kone penkių valandų filmas. jis privalejo būti ilgas, kad iš tiesu trauktų žiūrovą i mano gyvenimo aplinką. Kadangi jis nera apie koki nors vieną „dramatišką" įvykį, jis beveik apie nieką. Prireikia laiko įsijausti i kasdienio gyvenimo „nieką": jo malonumus, nuotaikas, smulkius ir nereikšmingus ivykius. Jie privalo lėtai kauptis, kad pradėtų igyti prasmę ir esmę. Visa tai sukasi aplink gyvenimo prasmę...
Niekuomet neslėpiau savo susižavėjimo Jonu Meku. Apie jo brolį, tiesa, žinojau kur kas mažiau, bet žinojau. Šiedu ūkininkai nuo Semeniškių, niekad neišsižadėję savo šaknų (Jonas Mekas net turėjo savo asmeninį laiškų popierių su plūgu!) pasiekė tai, ko daugelis iš mūsų, ypač dabar nori – visame pasaulyje žinomomis legendomis. Ir jie tik darė tai, ką liepė jų širdis, liko ištikimi savo dūšiai, stengėsi net ir būdami kitąpus vandenyno klausyti mamos bei gyventi taip, kad ir jiems, ir tiems aplink būtų gera. Labai džiugu gaut galimybę pažvelgt į jų asmeninius išgyvenimus, iš laiškų motinai patirt kas per žmonės tai iš tikro buvo, kaip keitėsi jie patys, jų gyvenimas JAV. Neįtikėtinai nuostabi knyga, įkvepianti tik ir toliau eit kur širdis veda, jei tik liksi jai ištikimas ir neišsižadėsi šaknų. Negaliu būt labai objektyvi, šiaip, bet tikrai viena gražiausių kada išleistų knygų. Ir išore, ir turiniu. Bei jau vien tai, kad kiekvieną laišką skaitytojas privalo pats ir atsidaryti – kaip voką! Taip ir užsimanai kam nors ranka rašytą laišką nusiųsti.
Knygoje sudėti Jono ir Adolfo Mekų laiškai mamai ir keli laiškai broliui Petrui. Visus laiškus apgaubia fotografijos, Mekų kurtų filmų stop kadrai, jų mintys apie gimtuosius Semeniškius, eilėraščiai. Knyga labai patiko. Lituanistės širdis liko sužavėta. Pavadinimas labai tinkantis šiai knygai, nes būtent joje atsiskleidžia brolių Mekų asmenybės, visas jų gyvenimas (darbai, filmavimai, rašymas, vėliau – šeima, vaikai), o labiausiai – meilė mamai ir gimtiesiems Semeniškiams. Apie tai būtent ir yra ši knyga–apie stiprų ryšį su gimtine ir tėvais.
„Bet tie paprasti mamos žodžiai, priminti man ir Adolfui išvažiuojant iš namų, yra lygiai gyvi ir svarbūs, ir tikiu, dar svarbesni ir reikalingesni šiandiena, šitais „moderniais“ laikais, ir jaučiu, kad nieko gražesnio aš negaliu jums geisti, linkėti, kaip
BŪKIT GERI VISIEMS IR PRISILAIKYKIT DEŠIMT DIEVO ĮSAKYMŲ!“
Šiaip knyga nuostabi ir labai įdomu šią istoriją pažint per brolių laiškus.
Duodu keturias žvaigždutes, nes man knygos dizainas yra kažkokia trauma... ta prasme idėjiškai aš suprantu visai gera mintis, bet praktiškai kai reik pačiam 200 puslapių karpyt/pjaustyt tai užknisa žiauriai. Aš greit skaitau, tai man tas nuolatinis puslapių ardymas tikrai buvo kaip pagalys ratuose.
Siūlyčiau ne visus puslapius tokia forma rišt, o tik keletą, arba kažkokius palengvintus prakirpimus padaryt kad jie lengviau prasidarytų.
Gal čia reik džiaugtis, kad bent nereikėjo pačiai tų laiškų į knygą susirišt iš pradžių? Arba kad nereikėjo pačiai jų atsispausdint? O tik prasikirpt?
Anyway, gera knyga, rekomenduoju tik iš draugų arba bibliotekų skolintis kad patiem nereiktų vargt.
Palangos vasaros skaitykloje užkliuvo akis už šios knygos, pradėjau skaitinėti ir taip sujaudino pirmieji laiškai, idealiai atspindėjo ta nostalgija savo vaikystei/paauglystei ir gimtajam kraštui. Nenorėjau skubėti skaityti, nes kiekvienas puslapis būdavo kaip desertas sielai ir jausmams. O dar tas laiško atplėšimo ritualas.... Katik užbaigiau ir sunku sulaikyti ašaras. Labai graži ir paprastos išminties kupina knyga. Didelis AČIŪ knygos sudarinėtojui bei Meku giminėms, kurie leido pasijusti privilegijuotai ir pažvelgti į gyvenima tokiu šviesiu žmoniu akimis :)
"Atsiminimai tegu lieka atsiminimais. Gyvenimas tegu lieka gyvenimu".
Šeimos albumas, likęs ne tik šeimai. Gražus, nors ir truputį pretenzingas leidimas. Jauki ir artima nostalgijos dozė kiekvienam, išėjusiam iš savo Semeliškių.
Atrodo, paprasti tie laiškai. Kasdienybės nuotrupos, detalės. Ir tuo pat metu jie susipina į vientisą istoriją, lyg gyvenimas prabėga pro akis, keičiasi laikai, vietos, aplinkybės... bet išlieka namų ilgesys, nesutraukomas ryšys ir didžiulė meilė mamai, šeimai, alsuojanti iš eilučių. Istorijos ir atstumo skausmas, kaip taikliai įvardino Hollis, Jono žmona, atsiliepdama apie viešnagę Lietuvoj, labai jautrus ir jaudinantis skaitinys.