4.5/5
Gyvenimas – tarsi istorijų kaleidoskopas. Priklausomai nuo to, kas jį suka, pasakojimai suspindi vis kitomis spalvomis ir atspalviais, gyliais ir skauduliais. Adrienne Brodeur gyvenimas – tobulas puikios, kaleidoskopinės istorijos pavyzdys. Įrodantis, kad visi, dalyvaujantys veiksme, turi tokius skirtingus žiūrėjimo kampus, kad priklausomai nuo perspektyvos gali jaustis taip, lyg persikeistų visa realybė. Nėra nei vienos tiesos, nei vieno moralinio kompaso rodmens – viskas persipynę ir suvelta, o vienas kaleidoskopo suktelėjimas sujudina visa ko pamatus, o tada susvyruoja ne tik tikėjimas, logika ir suvokimas, bet gal net ir pats gyvenimas.
Laukiniai žaidimai tampa tarsi siaubingo, toksiško ir skausmingo šeimyninio santykio vadovėliu. Vietomis sunkiai suvokiamu, bet tokiu atviru ir nuogu, jog nejauku ne tik tiems, kurie stovi nepridengtomis gėdomis – nejauku ir žiūrinčiajam. Autorė nemanipuliuoja nei skaitytojo jautrumu, nei geranoriškumu ar požiūriu į gyvenimą, ji situaciją vertina blaiviai ir kuo puikiausiai suvokia, kaip gali pasirodyti iš šono – ne tik gyvenimo aplinkybės, bet ir visi veikiantieji – tiek pagrindiniai, tiek epizodiniai realybės aktoriai. Adrienne Brodeur taip užliūliuoja gurmaniškais kasdienybės aprašymais, skausmingais dialogais ir skrodimą be anestezijos primenančiais prisiminimais, jog kartais reikia atsitraukti ir sau priminti, jog tai – ne grožinė literatūra. Jog žmogus, kuris kalba, leidžia žvilgtelėti į vietoje širdies patalpintą tiksinčią bombą – Adrienne perimtas motinos paslaptis, jos kaltę. Autorė, gyvenusi tokiomis nevaikiškomis baimėmis tuomet, kai dar tik turėjo mokytis pati ragauti gyvenimą, puikiai įrodo, kad kartais net ir savo pačios gyvenime gali pagrindinį vaidmenį užleisti kam nors kitam.
Autorė čia tampa tiek išpažintį atliekančiąja, tiek teisėja, tiek kaltinamųjų advokate. Ji sugeba pažvelgti į situaciją iš tokių skirtingų kampų, vos tik skaitytojas ima jausti kartėlį. Tarsi ekstrasensė Brodeur nuspėja, kada imi kaltinti, badyti pirštais ir baisėtis, o tada sukteli kaleidoskopą – atsiveria naujos spalvos ir naujos realybės. Kuriamą paveikslą tobulai papildo kasdienybės ragavimo aprašymai, tokie kvapnūs, tikri ir klampūs, neįmanomi be vertėjos Ievos Sidaravičiūtės talento. Tačiau didžiausias Laukinių žaidimų laimėjimas – autorės sugebėjimas skaitytojui į rankas įduoti kaleidoskopą ir neleisti pajausti, kada lieki jį laikyti vienas pats.