Na štai metus pabaigsiu su 91 perskaityta knyga. Tokį skaičių lėmė ne kažkokios lenktynės dėl perskaityto kiekio, ne noras pasipuikuoti, o tiesiog nenumaldomas alkis literatūrai ir knygoms. Dar vienas faktorius, įtakojęs tokį kiekį, kad šiemet stengiausi rinktis labai įvairią literatūrą:nuo vaikų ir paauglių iki suaugusiųjų ar net vaikų psichologijos, kas man labai svarbu auginant sūnų. 2018 metus pradėjau su vaikų knyga, o pabaigsiu su labai rimta, kuri pirmiausia mane paveikė kaip mamą. Sunku ir pradėti kalbėti apie tai, ką išgyvena mergaitės, merginos, kai joms pavydi jų pačių motinos. Sakyčiau, tai nesąmoningas elgesys su savo vaiku, kuomet tu iš vakarėlių liūtės turi virsti pavargusia, nuolat vaiko dėmesio reikalaujančia mama arba ta, kuri dėl savo vaiko atiduotų bei paaukotų viską, netgi gyvybę. Bet tapimą mama, juk moterys renkasi pačios, dažniausiai niekieno neverčiamos. Tokia buvo ir Mari, tikra vakarėlių pažiba ir naktinio gyvenimo fėja, kuri visada galvodavo, kad jei moteris anksti susilaukia vaikų, tai jos gyvenimas jau yra sugadintas. Bet ji dar nežino, kad tiesiog gyvenimo pokštui iškrėtus jai šunybę, ji pastos, laimingai ištekės, tačiau laimė nusisuks nuo jos supratus, kad ji pavydi savo gimusiai dukrai. Dėl ko? Jos nenusakomo grožio, žmonių dėmesio, to švelnumo, kurį turi gimę kūdikiai. Nežinau, galbūt ne man teisti ar kritikuoti, tačiau tokias moteris aš vadinu nesusitupėjusiomis ir savimylom, kuriom garbė ir dėmesys yra svarbiau už jų pačių vaiką. Skaitydama aš ir pykau ant Mari taip, kad galėčiau jai tokį moralą pasakyti, kad ojojoj. Bet tekdavo save nuraminti, kad čia tik knyga, o aš tik mama skaitytoja drąsiai stojanti ginti vaikus. Visa knyga persmelkta tokio liūdnumo aura, kad norėjosi padėti, mesti, vėl imti, vėl padėti. Tačiau ir Mari sulaukia atsako iš savo vaikų su kaupu kaip ir priklauso motinai, kuri kaskart gimus naujam vaikui, pamiršta prieš tai buvusį. Skaitant aplankė toks jausmas, kad Mari bijojo savo paties kraujo ryšio, vieninteliam kam nepavydėjo-tai savo sūnui. Aš kartais ir suprantu, ir keikiu tokias savimylas moteris. Tu negali pavydėti savo vaikui nieko, bet Mari to nesuprato. Ji buvo tarsi grožio etalonas, kurio negalėjo niekas užgožti, net jos dukterys. Kaip susiklosto tolimesnis jos dukterų gyvenimas, kas skaitysite, paliksiu išsiaiškinti patiems. Tai kitokia istorija nei įprastos-su skausmo, minėto pavydo, nusivylimo prieskoniu, kur moters pasaulis sudėliotas iš tokių stereotipų kaip grožis, pinigai, profesija ir sėkmė. Visgi perskaičius tokius kūrinius kaip šis, supranti, kad jei gyveni, jei ištveri tiek išbandymų, jei stengiesi ir toliau kvėpuoti, jei susitaikai su tiek lėkštų dalykų, - ištveri tam, kad pažintum meilę. Nesvarbu kokią, bet ištveri, nes tavo širdis vienaip ar kitaip privalo plakti.