4/5
Mamą turim kiekvienas, bet kiek tų turinčiųjų, tiek ir skirtingų būdų būti (ne)mylimam ir (ne)mylėti. Visos neilgos esė, iš kurių sudarytas šis rinkinys, atsitrenkia į kokią problemą. Net jei ji – per didelė abipusė meilė. Autoriai ieško (ir randa, bent jau daugelis) būdų per mitologiją, istoriją, politiką ar literatūrą aiškintis savo santykius su mamomis – jų charakteriais, psichiniais sutrikimais, politinėmis ar socialinėmis pažiūromis, ribotumais ar nuostabumais. Įdomu tai, kad nesitarę ir nesiderinę kai kurie autoriai naudoja tuos pačius nebanalius ir nedažnai parenkamus žodžius, kad apsakytų savo santykį su mamomis. Tokių pastebėjau net keletą. Visgi, bendrystės tarp istorijų ir daugiau: nesusikalbėjimo, „ką žmonės pagalvos“ tipo baimių, negydomų ligų, paslapčių, kurios buvo patikėtos, bet kuriomis nepatikėjo. Nė už ką nevadinčiau istorijų, kurios čia atskleidžia motinų ribotumus, perdėm kritiškomis. Atvirkščiai – visos man vis tiek rodėsi esančios apie vienokio ar kitokio santykio paiešką. O jei neišeina – apie mokymą paleisti ir suprasti. Kad ir kokia tvarka šie du eitų.
Kaip kad būna rinkiniuose, istorijos tiesiog negali būti vienodai geros. Tačiau balsai – labai skirtingi, visai kaip ir prieigos, kurias autoriai renkasi. Istorijos irgi nesupanašėja. Tuo ir įdomus autorių sąstatas – ne tik įspūdingas, bet ir prie kitų kūrinių vedantis – skaitant vis gūglinau man negirdėtus autorius, žymėjausi, traukiau į norimų perskaityti knygų sąrašą. Visgi, redaktorės akis, pastebinti talentus – žvitri. Simboliška, jog paskutinę esę rašo Brandon Taylor – tuomet tik studentas, dabar jau pripažintas autorius, shortlistintas Bookeriui. Gaila, kad lietuviškai iš visų 15 kol kas teturime vieną – Andre Aciman. Kas ieško įdomių, jautrių istorijų ir unikalių balsų – rekomenduoju.