M. Axelsson romanas “Balandžio ragana” – iš tų, kuriuos norisi mesti pradėjus skaityti ir... neįmanoma to padaryti, nes knyga palengva užvaldo. Kodėl toks pirmas įspūdis? – Nes nelengva į lentynėles susidėlioti veikėjas ir įvykius, ypač po tokio laiško-eilėraščio:
Trys moterys gimdė vaikus.
Oi, aiktelėjo Astrida, oi, aiktelėjo Elena, oi, aiktelėjo Gertrūda.
Ojojoj.
Pribuvėja nusigręžė. Plumpt plumpt plumpt plumpt!
Išlėkė keturi vaikai.
Vienas atsidūrė ant grindų. Kieno ši netikėlė?
Gėda! Gėda! Kad niekas jos nenorėjo!
Gėda! Gėda! Kad niekas tavęs nenorėjo!
Kai po to viena iš taip gimusiųjų – Margareta, kalbėdamasi su kita, tokiu pat būdu “plimpterėjusia” – Kristina, keistai samprotauja: “ O ką tu žinai apie savo tėtę? Arba aš? Juk net nežinau, kas buvo mano mama”, skaitytoją gali apimti neviltis, kuri nepraeina ir toliau skaitant knygą: “Margareta Juhanson – moteris, paleistuvystę pavertusi menu” (taip mums autorė pristato savo heroję). Ne, ji ne prostitutė ar kurtizanė, ji – mokslo žmogus, fizikė, dirbanti kosmoso tyrimo institute, “nesusitupėjęs talentas” (bent jau taip galvoja apie save; beje, labai savikritiškai). Gal profesija, gal genai ją verčia balansuoti tarp racionalumo ir iracionalumo? O gal paauglystėje patirta trauma: “O sugadino ją Andre, įdiegęs mintį, kad jai būtina praskėsti kojas kaip atpildą už kiekvieną meilų žodį. Už švelnumą mokama seksu. Už susidomėjimą mokama seksu. Už teisę egzistuoti tokios kaip Margareta moka seksu.” Andre – jos mokytojas gimnazijoje... Bet labiausiai ją žeidžia tai, kad ji rastinukė, ką tik gimusi palikta skalbykloje.
Kristina – Astridos (tikrosios raganos, kaip ją pristato autorė) duktė, gydytoja, dvynukių mama, sėkmingą šeimą sukūrusi moteris, bet...Kristina savo tikrąja motina laiko našlę Eleną, ją pasiėmusią iš vaikų namų, kai jai buvo šešeri, bet ji dar nemokėjo kalbėti. O kai Kristinai buvo penkeri, jos vos nenužudė motina, todėl ji ir atsidūrė vaikų namuose, o po to – pas Eleną. Aplinka gydo – Kristina išmoko, ir dar daug ko gero išmoko moteriškoje Elenos šeimoje. Deja, Kristinos laimė trunka neilgai – dar paauglystėje ji atsiduria pas motiną Astridą, nes Elena sunkiai suserga... Santykiai su motina: “Per daug leistis į šnekas su Astrida buvo šiek tiek pavojinga. Niekada negalėjai žinoti, kokie žodžiai ir pokalbio temos įžiebs tą blizgesį jos akyse, šaltą blykstelėjimą, neišvengiamai priversdavusį Kristiną nuleisti akis ir nutilti. Negalėjai minėti tetos Elenos ir klausinėti apie asmeninį Astridos gyvenimą ar vyrą, kažkada užtaisiusį jai vaiką. Be to, buvo uždrausti pokalbiai, galintys nukrypti į tokias temas, kaip vaistai, gaisrai ir maži vaikai.” Sunkus, labai sunkus Kristinos kelias į pasiekimus, bet ji užsispyrusi ir gabi – įveikia visus sunkumus.
Teta Elena – iš pradžių sunku suprasti – kurios mama, kurios teta? Visų globėja? Keistoka moteris, ir čia kalčiausia autorė – štai kaip ją pristato: “...tas, kas stebėjo ją įdėmiai, galėjo pamatyti, kad viršutinė lūpa virpčioja. Keista. Lyg namuose ji būtų kaip svečias.” Gal ir globotines jai liepė priimti velionio vyro brolis, kad ji skęstų vaikų priežiūros darbuose, o nesižvalgytų naujo vyro? Globotinės Kristina ir Margareta konkuruoja dėl jos meilės ir šilumos, ir ta konkurencija išlieka net Elenai mirus. Ir kažkokia kraupi paslaptis...
Visų nekenčiama Birgita – Gertrūdos (kuri gimdė vienu metu su Elena, tad žino jos didžiąją paslaptį) duktė , bet, paimta iš vaikų namų, kartu su Kristina ir Margareta, gyveno pas Eleną kol tapo visuomenės atmata (pasileidėlė, narkomanė). Įseserėms nemalonu su ja bendrauti: “Jos pagurklis virtęs karančiu maišu. Paakiai mėlyni. Lūpos šerpetotos ir suskirdusios, plaukai dulksvi ir susiraitę kybo ant veido nelyginant pusiau užtraukta uždanga. Šlaunys tokios storos, kad džinsai ties tarpukoju išsitrynę. “ O juk kažkada buvo gražuolė... Gal ją sugniuždė tai, kad iš jos, vos sulaukusios 19, globos organai atėmė sūnelį, o mama Gertrūda mirė 35-erių? Ir vis dėlto būtent Birgita knygos pabaigoje pasako labai gilią prasmę turinčius žodžius, atskleidžiančius knygos esmę: kartais žmogus jaučia tokią tuštumą, apie kurią aplinkiniai net neįtaria; tokią – “kai kurios tuštumos neužpildomos. Niekada. Kad ir kaip stengtumeis.” Ir čia apie Eleną, kurios paslaptį Birgita žino, ir kurios neišduoda net po jos mirties.
Dezirė – visiškai neįgali fiziškai (cerebrinis paralyžius), bet turinti sąmonę ir mistišką galimybę įsikūnyti į bet ką. Ji girdi, kaip slaugytojos kalbasi apie ją : “Išgulėjo tampydamasi trisdešimt metų, nejau tampysis dar trisdešimt? Ar dar daugiau. Geriau viską užbaigtų.” Ji – nesėkmingo gimdymo auka. Ji – toji balandžio ragana (paukštis čia niekuo dėtas, prasmę turi mėnesio pavadinimas). Dezirė rašo tuos keistus laiškus ir gąsdina savo giminaites. Apie jos egzistavimą (seserys?) nieko nežino, nes po nesėkmingo pagimdymo ji buvo palikta likimo valiai. Jos sunkią dalią charakterizuoja ši ištrauka – neįgalios mergaitės svajonė (sunku patikėti, kad tai vyko Švedijoje): “Mes gausime teisę lankyti mokyklą! Ir bus uždrausta rišti vaikus prie lovos, o pasiilgusią namų Mariją – vilkti tramdomaisiais marškiniais”. O štai kaip ankstesnę situaciją jau suaugusiai Dezirei aiškina jos gydytojas: “Nukrypimų visuomenė nepakęsdavo, ypač gydytojai. Atrodė savaime suprantama, kad luošame kūne glūdi luoša siela. Mano klinikoje buvo vyresnysis gydytojas, kuris patardavo tėvams palikti ir užmiršti luošą vaiką.”
Skaitant iš pat pradžių atrodo: kažkoks jovalas. Ir tada skaitytojas pagalvoja: ir už ką ši autorė gavo prestižinę Švedijos premiją? Neperskaitęs nesužinosi; reikia skaityti toliau. Pagaliau kantrus skaitytojas suvokia – šis romanas apie keturias netikras seseris ir jų nelengvus likimus. Autorė sugeba taip sudėlioti knygos fabulą, sumėtyti siužeto vingius, kad skaitytojas tiesiog negali atsistebėti veikėjų veiksmais ir paslaptimis. Tai ne detektyvinė istorija, nes netgi knygos pabaigoje jos veikėjos taip ir nesuvokia, kad tebeegzistuoja visų pamiršta Dezirė, nepastebimai daranti jų gyvenimams nemažą įtaką.
Šiaip jau niūri, labai nevientisa knyga, bet turinti ir privalumų: puiki autentika, modernios raiškos priemonės, įtaigumas, emocingumas. Nors šią knygą nesunku buvo parašyti kaip mistinę-siurrealistinę, bet joje realijų kur kas daugiau negu mistikos ar fantastikos. Tad ją gali įveikti ir normalių knygų skaitytojai. Vertinu 4, stipriu.
P.S. Smulkmena, bet svarbi: jeigu tais laikais, apie kuriuos rašoma knygoje, Švedijoje gimdyvėms būtų plačiau taikytas Cezario pjūvis, jei gimdyvė būtų prieš gimdymą tinkamai ištirta, kūdikis būtų gimęs nesužalotas ir... “balandžio raganos” fenomeno gal ir nebūtų.