What do you think?
Rate this book
Mirtingumo įrodymai
Likus maždaug mėnesiui iki šios knygos pasirodymo, vieną naktį atsigavau iš hipoglikeminės komos. Šalia manęs buvo mylimoji, ji buvo iškvietusi greitąją.
Vienas kraupiausių dalykų – pabusti į tikrovę, kurioje kažkas manė, jog tavęs neteko. Kurioje mylimiausio žmogaus akyse yra skylė, tuštuma. Ir ji turi tavo kontūrą, tavo siluetą.
Kartais nebetikiu, kad esu mirtingas. Užmirštu. Paradoksalu, bet man regis, kad būtent tuomet nustoju gyventi. Kai užmirštu mirtį, atidedu viską: mylėsiu rytoj, kalbėsiu rytoj, dirbsiu, rašysiu ir tikėsiu rytoj... nieko nebelieka šiandienai.
Veikiausiai dėl to ir yra ši knyga.
Kad prisiminčiau. Kad nenustočiau gyventi mirtingai.
Marius Povilas Elijas Martynenko - aktorius, dramaturgas, poetas, (ex)barmenas, įgarsintojas, tinklaraštininkas. „Mirtingumo įrodymai" – trečioji autoriaus knyga.
Vienas kraupiausių dalykų – pabusti į tikrovę, kurioje kažkas manė, jog tavęs neteko. Kurioje mylimiausio žmogaus akyse yra skylė, tuštuma. Ir ji turi tavo kontūrą, tavo siluetą.
Kartais nebetikiu, kad esu mirtingas. Užmirštu. Paradoksalu, bet man regis, kad būtent tuomet nustoju gyventi. Kai užmirštu mirtį, atidedu viską: mylėsiu rytoj, kalbėsiu rytoj, dirbsiu, rašysiu ir tikėsiu rytoj... nieko nebelieka šiandienai.
Veikiausiai dėl to ir yra ši knyga.
Kad prisiminčiau. Kad nenustočiau gyventi mirtingai.
Marius Povilas Elijas Martynenko - aktorius, dramaturgas, poetas, (ex)barmenas, įgarsintojas, tinklaraštininkas. „Mirtingumo įrodymai" – trečioji autoriaus knyga.
- GenresPoetry
96 pages, Paperback
First published January 1, 2019
4 people are currently reading
66 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 9 of 9 reviews
February 10, 2020
Nu va, esu skaičiusi visas Martynenko knygas, o to negaliu pasakyti apie didžiąją daugumą mėgstamiausių savo autorių. Liūdesiukas :(
Knyga parašyta iš savo mirtingumo išgyvenimo perspektyvos, o tas mirtingumas... ogi hipoglikeminė koma, jau daug panaudota pirmose dviejose knygose ir turbūt esanti Martynenko kaip rašytojo tapatybės vienu skiriamųjų bruožų. Tačiau anotacija - vienintelė vieta, kur ta koma pasirodo, ir tai būdinga visai knygai: joje beveik išnykę ankstesni Martynenko kūrybos elementai - bybiai, gėrėjimasis savo kūnu, nuolatinis galvojimas, kaip jį mato kiti (nes juk mato!!!). Beveik nespekuliuoja savo biografija, nėra nė žodžio apie tai, kaip jis sudegino namus (tik vienoj vietoj panaudoja - nežinau ar tikrą - faktą, už ką gi jo tėvas sėdi kalėjime. SPOILERRRRR: žmogžudystė. Ar tikrai??).
Vietoj to - daug dvasios, maldos, pamąstymų... Vietom primena išplėtotą Beną Lyrį, kiek aš jo skaičius FB:
Atrodo, kad dabar Martynenko daugiau galvoja, ne ką parašyti, o kaip: ieško ritmo, gludina eilutę. Kartais tada nutinka, kad iš didelio rašto išeini iš krašto:
I may be a simple reader, gal kas gali paaiškinti, tai kas čia su kuo išsiskyrė ir kas ką myli???
Skaitydama galvojau apie Rupi Kaur - vietomis yra panašiai naivu ir panašiai nuobodu (tik visai nėra nei Rupi Kaur reakcingumo, nei - nebėra - demonstratyvaus kūniškumo, matyt, ir kulto nebus). Nu kad ir pirmas eilėraštis:
Nesitikėjau, bet labiausiai man patiko tie pora tekstų, kurie dar liko slemeriški. Galvojau, kad tekste tai neveikia, bet iš tikrųjų - šalia dvasių gėlių minčių ėjimo tik ėjimo (!!!) nusiėjėlių (!!!!!!) - kažkas pažįstama ir net fainiau. Va šitas turbūt man visai net ir nieko:
SPOILER - TAI KAS YRA EILĖRAŠTY NĖRA DVISKAITA O DVISKAITA YRA JAU BEVEIK IŠNYKUSI GRAMATINĖ FORMA PLG DU MEDU, CHO CHO CHO.
Knyga parašyta iš savo mirtingumo išgyvenimo perspektyvos, o tas mirtingumas... ogi hipoglikeminė koma, jau daug panaudota pirmose dviejose knygose ir turbūt esanti Martynenko kaip rašytojo tapatybės vienu skiriamųjų bruožų. Tačiau anotacija - vienintelė vieta, kur ta koma pasirodo, ir tai būdinga visai knygai: joje beveik išnykę ankstesni Martynenko kūrybos elementai - bybiai, gėrėjimasis savo kūnu, nuolatinis galvojimas, kaip jį mato kiti (nes juk mato!!!). Beveik nespekuliuoja savo biografija, nėra nė žodžio apie tai, kaip jis sudegino namus (tik vienoj vietoj panaudoja - nežinau ar tikrą - faktą, už ką gi jo tėvas sėdi kalėjime. SPOILERRRRR: žmogžudystė. Ar tikrai??).
Vietoj to - daug dvasios, maldos, pamąstymų... Vietom primena išplėtotą Beną Lyrį, kiek aš jo skaičius FB:
retorinis klausimas krumpliais
prieš dvidešimt metų
paskambinę durų skambučiu pabėgdavome,
tai buvo jaudinantis potyris.
nebuvo svarbu,
ar kas nors jas atidarydavo.
vien jau galimybė kirbino jaudulį.
po penkiolikos metų, manrods,
tuo pačiu būdu
mes bandom melstis. (p. 44)
Atrodo, kad dabar Martynenko daugiau galvoja, ne ką parašyti, o kaip: ieško ritmo, gludina eilutę. Kartais tada nutinka, kad iš didelio rašto išeini iš krašto:
abilobystė
akys apsčios dangaus, rankos pilnos rytojaus,
drabužis nudėvėtas beveik iki minties,
o mintis - tanki kaip valkatos kaltūnas -
vakaro kuisiai joje įstringa.
taip atrodo tas, kuris
kalbasi su tavo meile.
jis pats keistos mylėsenos.
likimas, ištinkantis kitus likimus,
šiuo pokalbiu stebisi, ir tai stebėtina.
viltis tuo viliasi -
kad jis nesibaigtų.
šis pokalbis švelnus kaip kandis,
kaip pati beprasmybė, švelnus
kaip sapnas ir jis pakyla grumtis
su tokiom tikrenybėm
kaip batai, viešpatie, kaip
jis grumiasi - - -
- - -
taip nesustodama
mane sapnuoja
mano meilė
kiekvieną naktį
atsivesdama tave. (p. 52)
I may be a simple reader, gal kas gali paaiškinti, tai kas čia su kuo išsiskyrė ir kas ką myli???
Skaitydama galvojau apie Rupi Kaur - vietomis yra panašiai naivu ir panašiai nuobodu (tik visai nėra nei Rupi Kaur reakcingumo, nei - nebėra - demonstratyvaus kūniškumo, matyt, ir kulto nebus). Nu kad ir pirmas eilėraštis:
dailininkai
mano protėvis piešė anglimi ant sienos,
mano protėvis žudė galingesnius už save,
vieną dieną mano protėvis pradėjo piešti ugnį,
jis nupiešė ugnį, o ugnis piešė ant mano odos,
ji piešė protėvį, kurį įsimylėjo, ir sekė visais keliais,
kuriais ėjo laikas, kol rado mane,
mano protėvį ištrėmė iš genties,
nes jis kalbėjo apie ugnį,
mano protėvį ištrėmė, nes jis padegė jų tylą,
ugnis nupiešė jį ant mano odos ir jiedu bučiavosi,
turiu to bučinio randus ir mane ištrėmė mano gentis,
bet kodėl, dieve, kodėl, dieve, -
juk piešti nemoku... (p. 6)
Nesitikėjau, bet labiausiai man patiko tie pora tekstų, kurie dar liko slemeriški. Galvojau, kad tekste tai neveikia, bet iš tikrųjų - šalia dvasių gėlių minčių ėjimo tik ėjimo (!!!) nusiėjėlių (!!!!!!) - kažkas pažįstama ir net fainiau. Va šitas turbūt man visai net ir nieko:
naktinė dviskaita
delčia. tu čia?
pačioj nakties aky visi akli,
tu prie nakties tinki,
nakvišų dvasioms leidus
suglauskime veidus it gyvastis,
nes mirtis mumis mis visomis dienomis
todėl tik čia ir tik nakčia, kai delčia,
kai mėnulio šviesa svetur,
kur apie mus nė mur mur,
du veidai yra vienaskaita,
kai tas ir ta
pavirsta tai. (p. 42)
SPOILER - TAI KAS YRA EILĖRAŠTY NĖRA DVISKAITA O DVISKAITA YRA JAU BEVEIK IŠNYKUSI GRAMATINĖ FORMA PLG DU MEDU, CHO CHO CHO.
October 25, 2019
Skaitydamas tekstus pajutau, kaip buvau pavargęs nuo ankstesnėje Mariaus eseistikos knygoje „Praeis“ vaizduojamų brutalių įvaizdžių, visos tos falologikos. Nors vietomis ir šiuose tekstuose autorių užneša į vulgarias asociacijas, pati visuma gerokai ramesnė, taikingesnė.
Rinkinys nenuoseklus, aiškiai netolygaus svorio ir struktūriškai padrikokas, tačiau kai kurie tekstai užgauna ir vien dėl to negaila ketveriukės. Šiaip „Mirtingumo įrodymai“ yra rinkinys, primenantis burgerį: gražiai kvepia, skaniai atrodo, bet suryji akimoju tokį ir vis tiek jautiesi nesotus. Tebūnie šįkart tiks ir taip, nes, prisipažįstant subjekto žodžiais, kas daugiau lieka:
ir myliu tave,
aišku, kad myliu,
ką dar su tavimi daryt (p. 88).
Rinkinys nenuoseklus, aiškiai netolygaus svorio ir struktūriškai padrikokas, tačiau kai kurie tekstai užgauna ir vien dėl to negaila ketveriukės. Šiaip „Mirtingumo įrodymai“ yra rinkinys, primenantis burgerį: gražiai kvepia, skaniai atrodo, bet suryji akimoju tokį ir vis tiek jautiesi nesotus. Tebūnie šįkart tiks ir taip, nes, prisipažįstant subjekto žodžiais, kas daugiau lieka:
ir myliu tave,
aišku, kad myliu,
ką dar su tavimi daryt (p. 88).
July 8, 2020
Retorinis klausimas krumpliais
prieš penkiolika metų
paskambinę į duris pabėgdavome.
tai buvo jaudinantis potyris.
nebuvo svarbu,
ar kas nors jas atidarydavo.
vien jau galimybė kirbindavo jaudulį.
po penkiolikos metų, man regisi,
kad tuo pačiu būdu mes bandome melstis.
prieš penkiolika metų
paskambinę į duris pabėgdavome.
tai buvo jaudinantis potyris.
nebuvo svarbu,
ar kas nors jas atidarydavo.
vien jau galimybė kirbindavo jaudulį.
po penkiolikos metų, man regisi,
kad tuo pačiu būdu mes bandome melstis.
April 28, 2020
Trečiosios knygos „Mirtingumo įrodymai“ sąmoningai nelyginau su pirmomis, nes ji reikalauja atskiro dėmesio. Kaip leidykla to nepastebėjo ir nepasiūlė autoriui išleisti knygą kad ir kitais metais, man išlieka paslaptis. Dar didesnė paslaptis, kaip pats M.P.E.Martynenko, perskaitęs tiek gerų filosofų, religinių raštų ir grožinės literatūros, nekompleksavo atiduodamas tokį rankraštį. Nors suprantu, kad sąskaitas susimokėti reikia.
Naująją knygą galima kaltinti viskuo, kas pirmose dviejose buvo tik kvestionuotina. Tai tikras liguisto potraukio rašyti ar deadline'o šmėklos padarinys.
„Mirtingumo įrodymai“ yra ankstesnių temų aidas, kur senas autofikcines istorijas bandoma perrašyti kaip lyriką. Pavyzdžiui, pirmosios knygos tekste „Tu bent šikt sugebi?/ lenkiška gulbės giesmė“ teigiama:
Kiekvienas lavonas ant Everesto kalno veikiausiai kažkada buvo labai motyvuotas žmogus (15)
Remdamasis šia analogija vėliau subjektas ironizuoja ypatingai „užsimotyvavusius“ žmones:
Jei samdyčiau valytoją, norėčiau, kad šis asmuo išvalytų tai, ką reikia išvalyti. Man būtų keista, jei jis degtų entuziazmu ir motyvacija šveisdamas grindis ar klozetą (16)
Analogiškai ir trečiosios knygos eilėraštyje „Kas ten tiksi“ vėl minimas mirusio žmogaus kūnas ant Everesto kalno, kuris greičiausiai buvo motyvuotas. Viską būtų galima pateisinti, jeigu motyvas būtų apsiginklavęs nauja interpretacija. Tačiau ir „Pykšt“ vėl pasakojama per visus rinkinius besitęsianti istorija apie brolį kareivį, kartojami beprasmybės motyvai. „Mirtingumo įrodymuose“ pabarstomi įdomių M.P.E.Martynenko pasakojimų trupinėliai.
Pati kalba taip pat atrodo tikrai skurdžiai – nuo rašymo apie rašymą iki tokių vietų kaip eilėraštyje „Apokrifas (ką kierkegaardas pamiršo)“ :
stojo tyla.
buvo tylu.
užspengė visatą ir tada (37)
Manyčiau, kad geriausia knyga galima laikyti pirmąją „Be penkių pasaulio pradžia“, kurioje ryškiausiai užfiksuota M.P.E.Martynenko gaivališka autofikcija, pagaliau užrašyti performansų tekstai leido su didžiuliu susidomėjimu pasižiūrėti į menines raiškos priemones, kurios būdamos primityvios ir naivistiškos nepadaro autoriaus kūrybos mažiau įdomios. Vis dėlto, analizuoti „Praeis“ kaip atskiro kūrinio ir neprireikė. Joje rasite viską, dėl ko domitės M.P.E.Martynenko.
„Mirtingumo įrodymus“ vertinčiau kaip didžiulį regresą. Rinkinio kalbinis ir teminis plokštumas sukelia nuobodulį, knygoje skaitytojas neranda nieko naujo.
https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
Naująją knygą galima kaltinti viskuo, kas pirmose dviejose buvo tik kvestionuotina. Tai tikras liguisto potraukio rašyti ar deadline'o šmėklos padarinys.
„Mirtingumo įrodymai“ yra ankstesnių temų aidas, kur senas autofikcines istorijas bandoma perrašyti kaip lyriką. Pavyzdžiui, pirmosios knygos tekste „Tu bent šikt sugebi?/ lenkiška gulbės giesmė“ teigiama:
Kiekvienas lavonas ant Everesto kalno veikiausiai kažkada buvo labai motyvuotas žmogus (15)
Remdamasis šia analogija vėliau subjektas ironizuoja ypatingai „užsimotyvavusius“ žmones:
Jei samdyčiau valytoją, norėčiau, kad šis asmuo išvalytų tai, ką reikia išvalyti. Man būtų keista, jei jis degtų entuziazmu ir motyvacija šveisdamas grindis ar klozetą (16)
Analogiškai ir trečiosios knygos eilėraštyje „Kas ten tiksi“ vėl minimas mirusio žmogaus kūnas ant Everesto kalno, kuris greičiausiai buvo motyvuotas. Viską būtų galima pateisinti, jeigu motyvas būtų apsiginklavęs nauja interpretacija. Tačiau ir „Pykšt“ vėl pasakojama per visus rinkinius besitęsianti istorija apie brolį kareivį, kartojami beprasmybės motyvai. „Mirtingumo įrodymuose“ pabarstomi įdomių M.P.E.Martynenko pasakojimų trupinėliai.
Pati kalba taip pat atrodo tikrai skurdžiai – nuo rašymo apie rašymą iki tokių vietų kaip eilėraštyje „Apokrifas (ką kierkegaardas pamiršo)“ :
stojo tyla.
buvo tylu.
užspengė visatą ir tada (37)
Manyčiau, kad geriausia knyga galima laikyti pirmąją „Be penkių pasaulio pradžia“, kurioje ryškiausiai užfiksuota M.P.E.Martynenko gaivališka autofikcija, pagaliau užrašyti performansų tekstai leido su didžiuliu susidomėjimu pasižiūrėti į menines raiškos priemones, kurios būdamos primityvios ir naivistiškos nepadaro autoriaus kūrybos mažiau įdomios. Vis dėlto, analizuoti „Praeis“ kaip atskiro kūrinio ir neprireikė. Joje rasite viską, dėl ko domitės M.P.E.Martynenko.
„Mirtingumo įrodymus“ vertinčiau kaip didžiulį regresą. Rinkinio kalbinis ir teminis plokštumas sukelia nuobodulį, knygoje skaitytojas neranda nieko naujo.
https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
January 25, 2021
Dažniausiai neskaitau poezijos, nes ne visada pagaunu ką gi man mena vienas ar kitas eilėraštis. Mirtingumo įrodymuose atradau, sau pažįstamą pasaulį tik jautriau ir brutaliai, kasdieniškai giliau pavaizduotą, negu kad pati įžiūriu kasdienybėje.
Read
November 5, 2022"aš esu.
nors kartais ieškau
daiktinių savo nebuvimo įrodymų."
nors kartais ieškau
daiktinių savo nebuvimo įrodymų."
December 4, 2023
Labai patiko gal tik penktadalis, bet tas penktadalis tai patiko labai.
January 18, 2025
Neužkabino
December 10, 2019
Paprasti, neretai gylūs eilėraščiai, kurie akimoju užaugina poreikį "daugiau" - daugiau laisvės, daugiau paprastumo, daugiau nuoširdumo, daugiau visko visame kame.
Tačiau, kad ir kiek daug norėtum, viskas slypi akimirkoje, kuri baigiasi.
Tačiau, kad ir kiek daug norėtum, viskas slypi akimirkoje, kuri baigiasi.
Displaying 1 - 9 of 9 reviews