What do you think?
Rate this book
Istorijos inžinierius. Edvardo Gudavičiaus tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį
Knygoje "Istorijos inžinierius. Edvardo Gudavičiaus tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį" – svarbiausi medievistikos profesoriaus Edvardo Gudavičiaus tekstai, straipsniai ir interviu, skelbti 1987–2008 metais.
"Edvardas Gudavičius – neabejotinai ryškiausia Lietuvos istoriografijos figūra transformacijos laikotarpiu. Jis mokė apie Lietuvos istoriją mąstyti europiniame kontekste ne tik gausų mokinių būrį, bet ir visuomenę. Galiausiai padovanojo Lietuvai naują istorijos datą – Liepos 6-ąją."
Rimvydas Petrauskas
"Edvardas Gudavičius yra istorijos Maestro. Mūsų medievistikoje iškyla kaip uola, nuo kurios skrydžiui atsispyrė puikių istorikų karta. Jo dėka į savo valdovus ir istoriją galime žiūrėti be prasčiokiškų romantizmo akinių.
Rimvydas Valatka"
"Kuo labiausiai skiriasi Edvardas Gudavičius nuo visų kitų istorikų? Tuo (nors pats jis neprisipažįsta), kad visa jo sistema iš esmės yra dedukcinė. Jis pirmiau susikūrė pasaulio istorijos modelį ir dabar jame suranda Lietuvai vietą. Ir net jeigu nėra faktų, jų trūkumą užpildo dedukcine logika."
Alfredas Bumblauskas
"Edvardo Gudavičiaus dėka istorija mūsų akyse tapo didinga, paslaptinga ir kartais tragiška amžinąja žmogaus tiesos paieška, o ne trumpalaikių dabarties interesų žaislu. Jo darbai ne tik išplėtė mūsų žinias apie Lietuvos istoriją, bet ir prisidėjo prie naujų istorinių pasakojimų, naujų interpretacijų gimimo ir naujų atsakymų atradimo."
Paulius Gritėnas
"Edvardas Gudavičius – neabejotinai ryškiausia Lietuvos istoriografijos figūra transformacijos laikotarpiu. Jis mokė apie Lietuvos istoriją mąstyti europiniame kontekste ne tik gausų mokinių būrį, bet ir visuomenę. Galiausiai padovanojo Lietuvai naują istorijos datą – Liepos 6-ąją."
Rimvydas Petrauskas
"Edvardas Gudavičius yra istorijos Maestro. Mūsų medievistikoje iškyla kaip uola, nuo kurios skrydžiui atsispyrė puikių istorikų karta. Jo dėka į savo valdovus ir istoriją galime žiūrėti be prasčiokiškų romantizmo akinių.
Rimvydas Valatka"
"Kuo labiausiai skiriasi Edvardas Gudavičius nuo visų kitų istorikų? Tuo (nors pats jis neprisipažįsta), kad visa jo sistema iš esmės yra dedukcinė. Jis pirmiau susikūrė pasaulio istorijos modelį ir dabar jame suranda Lietuvai vietą. Ir net jeigu nėra faktų, jų trūkumą užpildo dedukcine logika."
Alfredas Bumblauskas
"Edvardo Gudavičiaus dėka istorija mūsų akyse tapo didinga, paslaptinga ir kartais tragiška amžinąja žmogaus tiesos paieška, o ne trumpalaikių dabarties interesų žaislu. Jo darbai ne tik išplėtė mūsų žinias apie Lietuvos istoriją, bet ir prisidėjo prie naujų istorinių pasakojimų, naujų interpretacijų gimimo ir naujų atsakymų atradimo."
Paulius Gritėnas
- GenresHistory
352 pages, Hardcover
Published January 1, 2019
8 people are currently reading
66 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 6 of 6 reviews
October 22, 2019
Lengva būtų pasakyti, kad į knygą yra sudėti stiprūs Profesoriaus tekstai. Žinoma, kai kurie iš jų buvo jau išleisti 2002 m. rinkinyje "Lietuvos europėjimo keliais", tačiau leidinys nuo to tikrai nenukenčia. Tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį ne tik praturtins kiekvieno žinias, bet ir leis geriau pajusti Profesoriaus minties aštrumą bei skvarbumą, kuris kaip aštri strėlė skrodžia laiko audinį. Na, o galiausiai, pačioje knygos pabaigoje esantys keli interviu su Profesoriumi tikrai praskaidrins net ir niūriausią dieną.
January 21, 2021
Jau laukiu dienos, kada vėl šią knygą paimsiu į rankas.
Read
January 27, 2020Simboliška, jog Gudavičiaus tekstai baigti skaityti būtent šiandieną
November 7, 2021
Devyniasdešimtaisiais prof. Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko vedama autorinė laida (arba kaip dabar būtų sakoma podkastas) „Būtovės slėpiniai“ iškarto užsitikrino jei ne patį didžiausią, tai vieną ištikimiausių žiūrovų srautų. Profesorius žavėjo viskuo – šukuosena, griežtai ir akcentuotai tariamais skiemenimis ir, kas svarbiausia, tiems laikams gana netradiciniu savo požiūriu į istoriją bei provokuojančiomis įžvalgomis. Neatsitiktinai būtent šios laidos vėliau ne vieną jaunuolį paskatino universitetuose rinktis istorijos studijas.
Knygą sudaro įvairių E. Gudavičiaus straipsnių, daugiausia paskutiniame XX a. dešimtmetyje publikuotų įvairiuose mokslo ir kultūros žurnaluose („Politika“, „Kultūros barai“, „Veidas“) ar tiesiog laikraščiuose („Atgimimas“, „Gimtasis kraštas“, „Respublika“). Beje, straipsnis apie vienintelę Lietuvos karalienę Mortą netgi buvo publikuotas žurnale „Laima“, kuris anais, kur kas labiau patriarchaliniais laikais buvo priskiriamas taip vadinamų moterims skirtų žurnalų kategorijai. Tačiau rimtesnių istorijos gerbėjų tai neturėtų trikdyti – net ir rašydamas į gliancinius žurnalus profesorius išliko pakankamai akademiškai konkretus ir kai kurie jo bandymai šioje vietoje atrodyti šmaikščiam vertintini greičiau kaip nesusipratimas. Kita vertus, būtent akademinis sąmojis, kuris visada buvo neatskiriamas E. Gudavičiaus palydovas, išlieka ir jeigu jis ir nėra juntamas gliancinės publicistikos skaitytojui, tai rimčiau besidomintys istorine literatūra jį pajus. Kaip antai - „Vytenis vokiečių belaisvių akivaizdoje trypė ostiją kojomis. Tai netrukdė jam derėtis dėl krikšto, o tai gerai rodo, jog Lietuvos valdovų politinė samprata vis dėlto neprarado europietiškojo akiračio"(77 psl.).
Knygą sudaro trys dalys. Pirmąją sudaro E. Gudavičiaus tekstai, kuriuose nagrinėjami bendro pobūdžio Lietuvos istorijos klausimai, atitinkamai joje yra daugiausia istoriosofinių samprotavimų ir apibendrinančių išvadų. Čia yra plėtojama taip vadinama E. Gudavičiaus paribio koncepcija, „pastumtos kortų kaladės dėsnis“ ir kt. Antra dalis yra paskirta straipsniams, kuriuose yra nušviečiami Lietuvos istorijai reikšmingi įvykiai konkrečios istorinės asmenybės. Trečioje dalyje sudėti profesoriaus duoti intervių, kurie yra pakankamai atviri ir dar kartą paliūdijantys, kad nors ir neretai būdamas griežtas kitiems, pats griežčiausias jis buvo sau pačiam. Čia rasime ne tik pokalbius apie istoriją, bet ir paties profesoriaus pasakojimus apie asmenines patirtis išgyvenant jo amžiuje vykusius istorinius lūžius.
Kaip viduramžių specialistas jis tyrinėjo labiausiai romantizuotą mūsų istorijos periodą, kuomet Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorija driekėsi „nuo jūros iki jūros“. Būtent tuomet, daugelio lietuvių įsivaizdavimu, buvo pakloti tie lietuviško valstybingumo didybės pamatai, kurie istorijos eigoje nepastebimai sueižėjo į gabalus. Visgi, priešingai tuometiniam populiariojoje kultūroje paplitusiam įsitikinimui, kad to meto LDK buvo aukštos pagoniškos kultūros ir moralės bastionas, E. Gudavičius priešpastatydavo savo istorinę viziją, kuri interpretavo LDK raidą bendrame Vakarų civilizacijos, o konkrečiau, viduramžių periodo, kontekste. Būtent šiame kontekste ir išaiškėja LDK, kaip Vakarų Europą besivejančios valstybės įvaizdis.
Vėlgi, reikia pastebėti, kad nepaisant moksliškai skeptiško (nors gal tiksliau būtų sakyti netgi priešiško) E. Gudavičiaus požiūrio į viduramžių Lietuvos išskirtinumą ir unikalumą, skaitant šiuos straipsnius nuolat juntamas poreikis atsakyti į klausimą, o kuo visgi Lietuva buvo unikali, apart to, kad buvo feodalinės Europos „paribio valstybė“? Greičiausiai tai buvo ir tas pasąmoningas savos tapatybės įtvirtinimo poreikis, kurio negalėjo nejausti ką tik nepriklausomybę atgavusi lietuvių visuomenė. Pasak profesoriaus, viena išskirtiniausių Lietuvos ir lietuvių tautos savybių tai sugebėjimas itin greitai mokytis ir forsuotu žingsniu per kelis dešimtmečius pereiti tuos etapus, kuriuos kitos vakarų europos tautos ėjo, jeigu taip galima sakyti, „natūralia eiga“ kelis šimtmečius.
Knygą sudaro įvairių E. Gudavičiaus straipsnių, daugiausia paskutiniame XX a. dešimtmetyje publikuotų įvairiuose mokslo ir kultūros žurnaluose („Politika“, „Kultūros barai“, „Veidas“) ar tiesiog laikraščiuose („Atgimimas“, „Gimtasis kraštas“, „Respublika“). Beje, straipsnis apie vienintelę Lietuvos karalienę Mortą netgi buvo publikuotas žurnale „Laima“, kuris anais, kur kas labiau patriarchaliniais laikais buvo priskiriamas taip vadinamų moterims skirtų žurnalų kategorijai. Tačiau rimtesnių istorijos gerbėjų tai neturėtų trikdyti – net ir rašydamas į gliancinius žurnalus profesorius išliko pakankamai akademiškai konkretus ir kai kurie jo bandymai šioje vietoje atrodyti šmaikščiam vertintini greičiau kaip nesusipratimas. Kita vertus, būtent akademinis sąmojis, kuris visada buvo neatskiriamas E. Gudavičiaus palydovas, išlieka ir jeigu jis ir nėra juntamas gliancinės publicistikos skaitytojui, tai rimčiau besidomintys istorine literatūra jį pajus. Kaip antai - „Vytenis vokiečių belaisvių akivaizdoje trypė ostiją kojomis. Tai netrukdė jam derėtis dėl krikšto, o tai gerai rodo, jog Lietuvos valdovų politinė samprata vis dėlto neprarado europietiškojo akiračio"(77 psl.).
Knygą sudaro trys dalys. Pirmąją sudaro E. Gudavičiaus tekstai, kuriuose nagrinėjami bendro pobūdžio Lietuvos istorijos klausimai, atitinkamai joje yra daugiausia istoriosofinių samprotavimų ir apibendrinančių išvadų. Čia yra plėtojama taip vadinama E. Gudavičiaus paribio koncepcija, „pastumtos kortų kaladės dėsnis“ ir kt. Antra dalis yra paskirta straipsniams, kuriuose yra nušviečiami Lietuvos istorijai reikšmingi įvykiai konkrečios istorinės asmenybės. Trečioje dalyje sudėti profesoriaus duoti intervių, kurie yra pakankamai atviri ir dar kartą paliūdijantys, kad nors ir neretai būdamas griežtas kitiems, pats griežčiausias jis buvo sau pačiam. Čia rasime ne tik pokalbius apie istoriją, bet ir paties profesoriaus pasakojimus apie asmenines patirtis išgyvenant jo amžiuje vykusius istorinius lūžius.
Kaip viduramžių specialistas jis tyrinėjo labiausiai romantizuotą mūsų istorijos periodą, kuomet Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorija driekėsi „nuo jūros iki jūros“. Būtent tuomet, daugelio lietuvių įsivaizdavimu, buvo pakloti tie lietuviško valstybingumo didybės pamatai, kurie istorijos eigoje nepastebimai sueižėjo į gabalus. Visgi, priešingai tuometiniam populiariojoje kultūroje paplitusiam įsitikinimui, kad to meto LDK buvo aukštos pagoniškos kultūros ir moralės bastionas, E. Gudavičius priešpastatydavo savo istorinę viziją, kuri interpretavo LDK raidą bendrame Vakarų civilizacijos, o konkrečiau, viduramžių periodo, kontekste. Būtent šiame kontekste ir išaiškėja LDK, kaip Vakarų Europą besivejančios valstybės įvaizdis.
Vėlgi, reikia pastebėti, kad nepaisant moksliškai skeptiško (nors gal tiksliau būtų sakyti netgi priešiško) E. Gudavičiaus požiūrio į viduramžių Lietuvos išskirtinumą ir unikalumą, skaitant šiuos straipsnius nuolat juntamas poreikis atsakyti į klausimą, o kuo visgi Lietuva buvo unikali, apart to, kad buvo feodalinės Europos „paribio valstybė“? Greičiausiai tai buvo ir tas pasąmoningas savos tapatybės įtvirtinimo poreikis, kurio negalėjo nejausti ką tik nepriklausomybę atgavusi lietuvių visuomenė. Pasak profesoriaus, viena išskirtiniausių Lietuvos ir lietuvių tautos savybių tai sugebėjimas itin greitai mokytis ir forsuotu žingsniu per kelis dešimtmečius pereiti tuos etapus, kuriuos kitos vakarų europos tautos ėjo, jeigu taip galima sakyti, „natūralia eiga“ kelis šimtmečius.
April 29, 2020
Labai svarbūs, bet gana sudėtingi tekstai.
July 25, 2020
Gilūs pamąstymai įvairių įvykių bei personalijų temomis. Tikrai įdomu paskaityti ir pagalvoti apie tai pačiam. Sunkoka tik pirma dalis, labai sudėtinga mokslinė kalba.
Displaying 1 - 6 of 6 reviews