Sadistas

by Asta Padagaitė

„Visi vienodai liūdi, vienodai myli ir vienodai šika. Visi nori meilės ir visi būna vieniši. Visi vienodi. Priemonės tikslams pasiekti skiriasi, esmė – ne.“

Beviltiška galios ir iliuzijų kova, ieškant savęs ten, kur egzistuoti neįmanoma. Grubu ir švelnu, drastiška ir sentimentalu, trikdo, stebina, erzina, bet abejingų nepalieka!

„Sadistas“ tyliai praveria ne vienų namų duris ir apnuogina juose gyvenančias realias, kruopščiai slepiamas tamsias paslaptis. Vieni piktinasi ir smerkia pamokančia nuostaba, kiti gūžiasi išgyvendami stiprias emocijas, atpažindami artimo istoriją ar patys save.

Asmeninės aplinkos ir realių moterų gyvenimų paslapčių įkvėpta istorija, nugulusi į vieną sodrų meilės nuotykį.
-
Pastaruosius penkiolika metų praleidau stebėdama daugybės moterų istorijas. Buvusi asmeninė nevaisingumo patirtis savo laiku visiškai panardino į sunkias emocines skirtingiausių moterų keliones, o pakeliui gimę trys vaikai ir kartu su jais nuosavas verslas, artimai susijęs su besilaukiančiomis ir mažylius auginančiomis mamomis, priartino ne tik prie gražios gyvenimo pusės, bet ir prie to, kai atsiveria emocinės žaizdos. Moterų istorijos, kurios yra anapus socialinių tinklų, niekam nepasakojamos, gniaužiamos baisia kalte, kaip gyvenimo pralaimėjimai, kuriuose gyveni kasdien ir negali išeiti. Kodėl?
Asmeninė mano kelionė, atsakymų paieškos, didžiulis moterų pasaulio užtaisas atvedė į vieną kūrinį, kurio neplanavau parašyti. Jis išėjo iš manęs pats, kaip realaus pasaulio pažinimo rezultatas.

Asta Padagaitė
-
"Tai knyga apie medžioklę. Ji elegantiškai neutralizuoja iliuzijas – sumedžioti galima bet ką.
Sumedžioti medžiotoją? Laisvai. Taip, ir tave, su visa tavo gyvenimiška patirtimi, išmintimi,
intelektu, ironiškai pakreipta lūpa. Kai pradeda kvepėti velniu, atsispirti nebegali. Kaip ir sustoti skaityti."

Sociologė
Veronika Urbonaitė-Barkauskienė
-
"Drąsus, atviras ir tikroviškas romanas apie meilę ir jos grimasas, kiek daug mes esame pasiryžę mokėti už savo iliuzijas. Labai prancūziškas debiutas lietuviškos literatūros padangėje. Tikėtina, kad Vilniuje sklando daug tokių realių istorijų, bet retas kuris išdrįsta apie tai garsiai prabilti."

Rašytoja ir žurnalistė
Erika Umbrasaitė

204 pages, Paperback

First published January 1, 2020

Reviews

[Dmitrijus Andrušanecas · Rating 4 out of 5]

Asta Padagaitė. SADISTAS.

Ką gi, dar niekada taip buvau suklydęs, kaip kad šį kartą – perskaitęs SADISTĄ. Rodos, kad romano metu buvau apipiltas karštu vandeniu, tuomet šaltu, karštu, vėl šaltu. Ir taip nuolatos.

Buvau skeptiškas. Pradėjęs skaityti nesupratau kur link autorė mane vedasi. Rodos, kad rašymo stilius primena minčių srautą čia ir dabar – pastraipos su tarpais, brūkšneliais, skyriais. Sunkiai sekėsi įsivažiuoti į pirmuosius puslapius. Juokiausi garsiai, nes toks buvo tas turinys ir toks buvo tas vaikiškas supratimas apie autorės gebėjimą rašyti. Pateikdavau savo draugams ir kolegoms citatas be jokio gilesnio konteksto. Koks ten gali būti kontekstas, kai pats jo dorai nesupratau.

O tuomet kažkas persijungė. Po pagrindinės veikėjos laiško. Toks tas netikėtas buvo lūžis, jog pačiam pasidarė labai gėda, kad juokiausi, pašiepiau veikėjos būdą, negerbiau istorijos ir besivystančių įvykių. Iki šiol man gėda.

Istorija, rodos, žinoma kaip trys kapeikos. Pasitiksliniu – daugelio atvejų žinoma už uždarų durų, ne visada išlendanti į viešumą. Ar pasakoma artimiesiems, geriausiems draugams. Ir tik artėdamas į pabaigą supratau, kaip šauniai autorė manipuliavo mano emocijomis ir nuotaikomis – net nesuvokiau, kad čia garsiai juokiuosi troleibuse pakeliui namo ir dar pasidalinu su draugais juokingos vietos ištraukia, o tuoj, čia pat, jis trenkia jai.

Aš šypsojausi ir juokiausi, nors paties „kieme“ siaubingi dalykai vyksta. Kiek kitokie, tačiau esme labai panašūs. Juk pats nesijuokiu, kai žinau, kad mamos begalinė meilė siaubingam padarui ją skaudina, žeidžia, gniuždo, naikina.

Lengva sakyti, kad Vilija pati kalta. Nebuvo tokia, nebuvo anokia, nesuprato to, o kodėl nepadarė ano. Pamėginkite patys išlipti iš tokios duobės, kad protingi. Pavyzdžiui, kelionė į Vieną man pasirodė simboliu to, kaip dažnai moterys užsidaro, negali pasprukti, nori išgyventi, prisitaikyti, išbūti.

Tai – kraštutinumų knyga. Ji nori, kad jis prablaivėtų, o jis nori, kad ji visad liktų apkvaitųsi. Ar čia galimas normalus ryšys? Ir kitas klausimas, kuris man neduoda ramybės – ar eiti agresija į adresorių yra teisinga?

Rekomenduoju. Koncentruota emocinė katastrofa, kuria leisitės aukštyn-žemyn, eisite pirmyn-atgal, bus karšta-šalta, jausite skaudu-švelnu. Istoriją paskaityti duočiau kiekvienai moteriai ir perskaičius paklausčiau, ar tai, kokie yra du paskutiniai knygos sakiniai, ir yra/bus Jūsų pabaiga?

[Patricija || book.duo · Rating 2 out of 5]

2/5

Visi žinom žanro klasiką. Kai kažkas pradeda kalbėti apie kokią konkrečią smurto šeimoje situaciją, dažniausiai tenka susidurti ne tik su užuojauta, bet ir smerkiančiu: TAI KODĖL JI PASILIKO??? Į psichologines subtilybes ir vingrybes veltis šį kartą nepradėsiu – gal todėl, kad to nedaro ir autorė. Vis dėlto, kad ir kokia amžinoji cinikė bebūčiau, o ir kaip kartais ir pačiai norėtųsi tokią klasikinę frazę mestelėti, skaitydama Sadistą galėjau tegalvoti apie vieną vienintelį dalyką: KODĖL JI SU JUO IŠ VISO SUSIDĖJO? Vėliau ėmiau svarstyti ir kodėl su šita knyga susidėjau ir aš pati. Bet galbūt čia ir yra tikrasis smurto artimoje aplinkoje pavyzdys, toks autorės sociologinis eksperimentas?

Knyga prasideda taip prancūziškai daug žadančiai, taip klampiai ir protingai. Puslapiai nesiverčia žaibiškai, bet ir nesinori skubėti, nes čia ir puikus rašymo stilius, akivaizdus A.Padagaitės intelektas ir talentas, ir tokie pažįstami, net jei nebūtinai simpatiški veikėjai, su kuriais susigyveni taip, kaip su kai kuriomis neišsprendžiamomis gyvenimo problemomis: kartais žmonės tiesiog užknisantys ir nieko čia nepadarysi. Apie tokius skaityti gal net įdomiau. Vis dėlto, į dienos šviesą įžengus Sadistui, viskas pasikeičia. Netikiu, kad dėl to, jog toks buvo sumanus ir laiką pralenkiantis autorės planas. Imi pastebėti problemas: čia ir neįtikinantys dialogai (supranti, kad iki šiol jų buvo tiek nedaug, jog net neatkreipei dėmesio), ir toks visais aspektais, visais klausimais neįdomus, neseksualus, raudonomis įspėjimo vėliavomis apvyniotas santykis, kad nesvarbu, jog močiutė dar nuo vaikystės liepė nesidyvyt ir į jokius šulinius nespjaudyt, nes gi visi žinom, kad maža ką – įsijauti į tos herojės pasaulį ir galvoji – būčiau aš tokia faina, tai jau bėgčiau nuo jo laukais palaidais plaukais.

Nes Sadistas, kaip ir jo vilionės, manęs nė akimirkai neįtikino. Kaip moteris, piešta tokiomis tobulai parinktomis spalvomis, tokia visapusiškai įdomi, faina ir savarankiška, prie mužiko ir akivaizdaus mulkio (bet tokio akivaizdaus visiems visiems, VISIEMS, net jai pačiai), susilydo tarsi sviestas keptuvėje, užsimerkdama prieš viską, ką mato nuo pat pradžių: jo kvailumą, jo stačiokiškumą, jo pasipūtimą, materialistiškumą, agresyvumą. Ir vardan ko? Kelių nuostabių orgazmų? Dėl to, kad jis suprato, jog ant pagrindinės herojės peties ištatuiruota pušis, kai to dar niekas niekada anksčiau nebuvo perpratęs? Aha, tvirtas pagrindas santykiui. Ir taip, supratau visus tuos pykčio rato simbolizmus, iš serijos „smurtas gimdo smurtą, pyktis gimdo pyktį“, o ir dramatiškus „tai gali nutikti kiekvienai...........“ ir panašiai, bet nelikau įtikinta. Kaip ir nelikau supratusi kam tiksliai buvo skirta ši knyga. Sadistams? Tiems, kurie gali jiems pasiduoti? Tiems, kurie JAU jiems buvo pasidavę? Nes nei čia sprendimo būdų, nei patarimų, nei psichologinių gelmių, nei kokių sėkmės receptų, nei jokios vilties ar įkvėpimo. Tik labai, labai liūdna istorija, pati iš savęs tokia nyki, tokia TV Pagalbiška ir 24 valandiška, kad lieki kaip Pelenė prie moliūgo, nesuprasdama kaip tiek daug žadanti pradžia užliūliavo pakankamai, jog privertė praktikuoti skaitymo mazochizmą.

[Ringa Sruogienė · Rating 3 out of 5]

Labai lengvai skaitėsi? Taip, kaip koks Malūkas.
Erzino? Tai aišku, ypač, kad "meilė" ir "afigienas seksas" tai būtinai, kai apatinis trikotažas už N babkių ir butai Nidoje bei Užupyje, nauji automobiliai ir vardiniai drabužiai, nes, po velniais, nei ubagų, nei vidurinės klasės romantinės istorijos tai neegzistuoja.
Vis dėlto patiko? Ką aš žinau, neprastai sukalta, norėjosi sužinoti, kuo baigsis.
Bet patys aprašomi santykiai - šlykštūs, tai tas poskonis š... lieka paskaičius kuriam laikui.
Ar rekomenduočiau? Kodėl ne, pažįstu bent keletą asmenų, kuriems (real tai - kurioms) labai patiktų, bet kad jos visai neskaito, serialus tik žiūri.

[Agnė | laikas knygai · Rating 3 out of 5]

Skaitosi lengvai ir greitai, tad tai vienos dienos skaitinys. Deja, bet knygos pradžioje detaliai pateiktas Vilijos portretas visiškai netiko ir neatitiko vėliau besidėliojančio siužeto. Gaila, knyga ne apie sadistą (nes sadistas yra daug daugiau ir subtiliau nei Kristoforo personažas atskleidė), o Kristoforo Vilijai skirti epitetai turi pagrindo. Taip lengvai pasimauti ant by*io ir būti papirktai brangių šmutkių, kad toleruotum įžeidimus, smurtą, taptum išgėrinėjančia išlaikytine ir norėtum dar.. Negana to, dar kliedėti apie kažkokį kerštą, juokingai grasinti ir įsivaizduoti, kad perėmei valdžią į rankas.. Skaičiau ir stebėjausi. Taip, yra moterų, kurių savivertė tiek žema, kad kenčia psichologinį ir /ar fizinį smurtą, bet tam yra priežastys.. O čia.. Vilija stipri, savarankiška moteris, kuri savo noru įsivelia į destrukcinius santykius, paremtus fizine trauka ir tiek. Na, o pabaiga labiausiai neįtikino. Bet ne'spoil'insiu. Mano manymu, knyga galėtų būti tinkama jaunoms merginoms, tiesiog prevencijai. Truputį vyresnės moterys, kurios susidūrusios bent iš dalies su kažkuo panašiu, tikrai nebus įtikintos.

[Rūta · Rating 2 out of 5]

Nors tikėjausi kažko tokio stipraus, ir ši knyga ilgokai buvo mano perskaityti norimų knygų sąraše, likau nusivylusi. Niekaip negalėjau suprasti pagrindinės veikėjos poelgių, kad ir kaip bandžiau įjungti empatiją ir suprasti, kodėl galima taip elgtis.

[Beatričė · Rating 3 out of 5]

,,Daugiau nieko gyvenimo tėkmėje iš esmės nevyksta, tik priežasčių ir pasekmių ciklai."

,,-Kaip miegojai? Kas tau vakar buvo?
-Man? Nieko. Atvažiuos pas tave autobusas žemaičių ir uždaužys pagaliais. Tada aš tave parsinešiu, sumalsiu ir sušersiu kiemo katinams. Kaip manai, tavęs kas nors kada nors ieškos?"

MUŠA - MYLI.

Sena kaip pasaulis toksiškų santykių tema. Knyga su TV pagalbos laidos aromatu, nuo vidurio vis stiprėjančiu. Ar patiko? Gal labiau nepatiko, nei patiko.

Pradėjus skaityti Padagaitės stilius įtraukė beveik iškart. Įdomus pasirodė pastraipų išdėstymas, nors ar davė kažkokį ypatingą efektą, tai gal nelabai. Vis tik pradžioje tokia artima man pasirodė pagrindinė veikėja Vilija. Bet kai į sceną įžengė sadistas Kristoforas, jau žinojau, kad čia bus neskanių reikalų.

Myliu-myliu-glostau-mušu-atsiprašau-vėl myliu - šita karuselė į galą pradėjo varginti, ir visa laimė, kad knyga nebuvo ilga, nes vargu ar būčiau daug pakėlusi. Klasikinis ,,jei muša tai myli" reikalas akims pavartyti ir klausti, nu kodėl tu nebėgi tolyn nuo jo. Ar tokios moterys per silpnos, kad paliktų smurtaujančius vyrus? Neturi jokios savivertės ar savigarbos? O gal kaip tik mazochistės, kuriom patinka kankintis?

Ar daug būčiau praradus jei nebūčiau skaičius? Nemanau. Ar kažką išsinešiau iš šios knygos? Nebent tik sunkumą ant dūšios ir nepaaiškinamą neskanumą.

[Verčiant Puslapius | Ina · Rating 4 out of 5]

Paimdama skaityti šią knygą nežinojau ko tikėtis. Ir rezultatas mane labai nustebino. Nesitikėjau rasti tokią liūdną, jautrią ir kartu stiprią istoriją, kurioje taip smulkiai nagrinėjama smurto tema. Labai patiko patys Vilijos pamąstymai, gyvenimo įžvalgos, kadangi jose gali rasti kur kas daugiau savęs, nei gali atrodyti iš pradžių. Skaitant taip susitapatini su Vile, jog mintyse pradedi kovoti su gyvenimu daugiau, nei ji pati. Pradedi nekęsti Kristoforo vis labiau ir labiau. Nepajunti, kaip pati Vilija netyčia virsta Kristoforu, kaip sadistas persikelia į kitą kūną... Ir pasimeti kurio labiau reikėtų bijoti...
Knyga labai patiko. Labai liūdino ir motyvavo vienu metu. Pabaigos tikėjausi šiek tiek pilnesnės, dramatiškesnės, kažko pritrūko. O galbūt tiesiog pernelyg smarkiai norėjau atsilyginti Kristoforui...

Knygoje daug keiksmažodžių. Lietuviškų ir rusiškų. Tad, kas nemėgsta to, teks užsidengti akis. Man, asmeniškai šioje knygoje jie neįtikėtinai gerai "prilipo", nes tikrai padėjo sukurti tą tikrovišką, niurią, liūdną nuotaiką, bei suteikė spalvų sadisto paveikslui ir būdui vaizduoti.

[Asta Miškinytė · Rating 4 out of 5]

Tokia labai tiksli toksiškų ( kaip dabar madinga sakyti) santykių su sadistinių polinkių turinčiu vyresniu ir ( oje, žinoma, neturtingi sadistai turi mažiau žavesio) gana turtingu verslininku studija.
Toks įspūdis, kad pasakojama labai artimo žmogaus istorija.
Ir skaitant nuolat lydėjo klausimai, kurios čia garsių spaudoje nuolat šmėžuojančių šeimų istorija.
Viskas taip tiksliai sudėliota ( ne kartą ir ne du matyti skirtingi tokių porų santykių etapai realiam gyvenime), jog pasigedau kiek daugiau rašytojiškos fantazijos, ne ne tam, kad sušvelnintų įspūdį, ne. Greičiau tam, kad teiktų vilties, jog išeitis yra. Mes visi sutinkame būti šiek tiek apgauti, kad tik galėtumėm tikėti, jog viskas bus gerai.
Dabar ta nematoma spindesio pusė arba kaina, kurią tenka mokėti už keliones, namus, vilas, jachtas, originalias rankines ir t.t., kurių visi pavydi, nes nuotraukų pilnas fg ar ig.

Pagarba autorei už drąsą kalbėti nepatogiomis temomis.
Norint rašyti, reikia rašyti...
Apie ką bus kita knyga?

[Sandru Tis · Rating 3 out of 5]

Tema man asmeniškai labai tolima, todėl daugelis pagrindinės veikėjos sprendimų nesuprantami. Nors knyga įtraukianti, tačiau nei pabaiga nei kita knygos vieta nebuvo netikėta. Skaitant tokią istoriją norisi bent jau nenuspėjamumo. Skaičiau tik susidomėjusi dėl pačios autorės.

[Augustė | knygarankoje · Rating 2 out of 5]

Knyga, žvelgdama į mane iš bibliotekos lentynų, suviliojo savo pavadinimu. „Sadistas? O tai apie ką čia?“ Tokioms mintims sukilus pasiėmiau romaną į rankas. Autorė nepažįstama, skaičiusiųjų atsiliepimai ant viršelio taip pat suintrigavo, o ir šiaip viršelis patrauklus kažin kodėl pasirodė. Žodžiu, iš knygos, bala žino kodėl, tikėjausi daug. Ar pasitvirtino tie pirminiai įspūdžiai? Nevisai. Kodėl? Dabar jums papasakosiu.

„Sadisto“ pagrindinė istorijos linija - Vilijos, kūrybiškos ir brandžios moters, gyvenimas, pažintis su Kristoforu, turtingu ir už ją vyresniu vyru, jų santykių eiga. Moteris gyvena gerai, dirba mėgiamą darbą, yra graži ir jaunatviška, tačiau tokia įprasta ir vienoda kasdienybė jai nusibodo. Vyrų dėmesys jos taip pat pernelyg nedomino. Tiesa, nedomino tol, kol ši nesutiko Kristoforo. Jis - už Viliją vyresnis vyriškis, dirba su 𝘧𝘶𝘳𝘰𝘮𝘪𝘴, pinigų jam toli gražu netrūksta. Ką gi tokio akinančio Vilija pamato jame, kad staiga joje atgyja toks susižavėjimas lyg ji būtų paauglė? Jei atvirai, to paties skaitydama knygą ir pati savęs klausiau mažiausiai dešimt kartų. Kad ir kaip ten bebūtų, Kristoforas Vilijoje pažadina meilės, rūpesčio, erotinius jausmus, anksčiau buvusius nuošalyje. Per gana trumpą laiką jiedu pradeda artimai bendrauti, Vilija persikelia gyventi pas Kristoforą, galiausiai jie susituokia. Vyrui ji - tobulumo įsikūnijimas. Žinoma, tik tol, kol jis siekia moterį „apakinti“, pavergti ją dovanomis, priversti su juo likti. Įprastai Kristoforas būna išgėręs, piktas. Viliją jis žemina vadindamas ją neadekvatumu pasižyminčiais žodžiais, grasindamas ir net smurtaudamas prieš ją. Kad ir kiek kartu prieš moterį buvo pakelta ranka, ji vyro nepaliko. Atsipeikėjo Vilija tik pabaigoje, kai žala jau buvo padaryta ir pasekmės ryškiai švietė, buvo lengvai pastebimos kitiems.

Astos Padagaitės romanas „Sadistas“ man nesukėlė kažkokių ypatingų emocijų ir nesužavėjo. Tiesa, skaityti tikrai buvo lengva, informacijos per daug neprikrauta, tad skaitydama galvai duodavau pailsėti. Taip pat Vilijos charakteris (išskyrus visą jos padėtį, nusistatymą ir problemos sprendimą dėl Kristoforo elgesio) man pasirodė visai įdomus, pati retkarčiais tarp jos monologų atrasdavau dalelę savęs. Tačiau tai, kaip ji sprendė Kristoforo smurtavimo problemą, kaip ji jam atleidinėjo, pasiliko su juo ir nieko nedarė gana ilgą laiką... Na, nežinau, kažkaip rodėsi perspausta. Kristofore, bent jau aš, to žavesio, kuris galėtų kažkaip uždengti jo ydas, nepastebėjau, bet čia, žinoma, kiekvieno skonio reikalas. Taip pat kažkaip nepatogiai jaučiausi dėl perdėto keiksmažodžių kiekio. Kaip skaičiau @siukslynelis_knygu_blogas apžvalgoje, Literatūros mokytoja tikrai neliktų patenkinta dėl keiksmažodžių. Pabaigoje Vilijos reakcija į Kristoforo sutikimą kavinėje mane išmušė iš vėžių. Kažkodėl taip nepatiko knygos pabaiga, kad net pusseserei tariau: „KODĖL?¿“. Žinoma, dėl tos toksiškumo temos galima daug ginčytis. Visaip gyvenime būna ir tikrai egzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje žmonių, kurie kamuojami toksiškai besielgiančio partnerio, tačiau jų vis tiek nepalieka. Nevadinu tokių žmonių kvailiais, tikrai ne. Linkiu jiems didžiausios stiprybės ir noro ieškoti pagalbos. O ko linkiu tiems, kurie skaitys šį romaną? Jei nepatinka keiksmažodžiai knygose (ar apskritai), palinkėsiu didelės kantrybės, o jei norėjote lengvo skaitinio, šis tikrai per daug neprailgs.🤓

[Lilija Sk · Rating 2 out of 5]

KAsta Padagaitė „Sadistas“.
Perskaičius knygą liko labai dviprasmiški jausmai.

Atvirai, tikėjausi šiek tiek kitokio tūrinio, kitokios istorijos ir kitokio įvykio plėtojimo. Knyga nepasirodė nei sunki, nei šokiruojanti. Būtent stiprumo ir, tarsi kažkokio dramatizmo, man labiausiai ir pritrūko.

Daug žadantis pavadinimas nuvylė neišplėtotais „aukos“ jausmais prieš ją taikomo smurto akimirkų metu. Norėjosi ryškesnių emocijų, tiek vidinio, tiek fizinio skausmo detalizavimo per pagrindinės veikėjos sampratą. Dabar viskas pasirodė gan sausai, maždaug – „bijau-drebu“, „skauda“, „nekenčiu“ ir isteriniai „nužudysiu tave ir sužlugdysiu“. Todėl asmeniškai man, pagrindinės veikėjos (Vilijos) išgyvenimai nekėlė ryškesnių emocijų ar gailesčio. Priešingai – knyga skaitėsi lėtai (lėta veiksmo plėtotė ar tokio išvis nebuvimas iš pradžių, o į pabaigą – viskas dėstoma greitai, trumpai, laiko šuoliais), Vilijos personažas erzino (veikėja taip pat aiškiai turinti psichologinių problemų, kas yra minima), o pati istorija, nors ir plėtojama III asmeniu, labiau panašėjo į protagonistės vidinį monologą, apmąstymus ir pasakojimą būtent per jos asmenį. Kaip pagrindinį pipiriuką išskirčiau drąsius dialogus, kurie pagyvino tekstą, įnešė jaudulio ir dramos, vietomis pasipiktinimo.

Kitoje medalio pusėje „sadistas Kristoforas“ – manipuliuojantis, skriaudžiantis, žeminantis ir mušantis Viliją. Tokia klasikinė, buitinė aukos ir budelio istorija, be didesnės idėjinės vertės. Nors pasakojime daug kalbama apie meilę ir norą turėti artimą žmogų šalia, romantizuojama „žmogiška šiluma“. Kaip esminiai pančiai, pririšantys Viliją prie Kristoforo, yra ganėtinai gyvuliški instinktai ir „100% orgazmai kiekvieną kartą“, dėl kurių galima ir „pakentėti“ ar net verta „mirti“. Vilija pati prisipažįsta, kad bijanti prarasti šiuos potyrius ir yra įsitikinusi, kad su niekuo kitu to nepatirs (būtent po smurto patirto Vienoje, moters pojūčiais paaštrėjo).

Nors kūrinyje dažnai minimas Jung‘o vardas, man daugiau asociacijų kilo su Fromm‘o „Menu mylėti“. Veikėjai atlieka tradicinį sadisto ir mazochisto vaidmenį, santykiai paremti instinktais ir nemokėjimu mylėti – vienas nori valdyti ir turėti, kitas – būti valdomu ir gauti. Todėl šioje situacijoje abu veikėjai yra vartotojai. Kita vertus, pritruko detalesnio vaikystės (ir vaikystėje patirtų psichologinių traumų) įvedimo. Nors tikrai buvo vietų, kurios užvedė ant kelio, leido suprasti, kad Vilijai „Kristoforas priminė tėvą“, o pastarasis – „nuo vaikystės svajojo turėti moterį šalia“. Galiausiai tokie toksiški santykiai tarp dviejų žmonių su traumuota psichika nepriveda prie nieko daugiau, kaip tik prie depresijos, agresijos, neigimo, neapykantos, geismo ir meilės sąvokų painiojimo bei frustracijos.

Iš techninės pusės knyga parašyta tikrai neblogai, bet didesnės emocinės, motyvacinės ar didaktinės naudos sau neradau.

Reziumuojant, galima padaryti esminę išvadinę mintį, kurią neša „Sadistas“, kad toksiški santykiai nepriveda prie nieko gero ir žmogus, turintis sutrikimų ar polinkį į agresiją, alkoholizmą ir smurtavimą, nepasikeis. Tai – naivus moteriškas tikėjimas į „happyendingą“ ir ego išpūsta svajonė tapti „išgelbėtoja“ blogam vyrukui, kurio artumas taip jaudina. Deja, ši gelbėjimo misija pasmerkta žlugimui ir savęs sugriovimui.

[Puslapėlis · Rating 4 out of 5]

Nieko panašaus gyvenime nesu skaičiusi ir tai yra gerasis OHO.

[Kamile · Rating 5 out of 5]

Butina visoms kurios turi kopriklausomybe, kurios myli per daug ir kas neturi ribu santykiuose - joms tai yra a must!

['Marius Steponavičius · Rating 3 out of 5]

Sadistas. Patinka man šitas žodis.
Aš net neskaičiau jokio knygos aprašymo, nepasidomėjau autorės biografija ar skaitytojų atsiliepimais, tiesiog nutariau ją nusipirkti ir viskas. Gražiai ant viršelio tas pavadinimas išbraižytas. Tarytum tai darė psichiškai nestabilus, neadekvatus ir agresyviai nusiteikęs asmuo. SADISTAS. Primena siaubo filmuose naudojamą šriftą.

Bet siaubo šioje knygoje nebuvo. Nebent keli pursleliai šalto dušo arba gėla pirmų vandens grybšnių, ką tik įnėrus į įšilti nespėjusį ežerėlį pavasario ankstybėj.

Knyga realistiška ir skaudi. Ir smurto yra, ir niekuo neparemtų ambicijų, jog viskas pasitaisys ir bus gerai (kada nors), ir vienas kito smerkimo, ir krūva keiksmų - rusiškų, riebių. Liūdna, kad ir realybėje su tokia kasdienybe susiduria nemaža dalis moterų ir maža dalis vyrų. Arba atvirkščiai. Visaip čia būna.

Keiksmažodžių dialoguose gausa, visgi, pernelyg man akių neišbadė, nes jie buvo realistiški ir atspindėjo įprastinę maroziukų leksiką, naudojamą supykus.

Knyga įtraukianti. Kokiai nors namų šeimininkei čia būtų "vienos dienos knyga" ir dar liktų laiko perskaityti portale "Žmonės" kokius dešimt straipsnių. Man, aišku, nepavyko nei per dieną perskaityt, nei per savaitę, bet esant laisvai akimirkai su malonumu imdavau ją į rankas ir palikdavau telefoną ramiai krautis ant virtuvinės spintelės.

Gal kam keista atrodys, kad išsilavinusi, versli, patraukli ir savimi pasitikinti pagrindinė veikėja Vilija susidomėjo tokiu neišvaizdžiu ir snobišku vyru kaip Kristoforas. Susidomėjo juo tik dėl pasitikėjimo savimi ir gero sekso.
Jos draugėms irgi atrodė keista. Net labai. O man, deja, ne itin. Aišku, atrodo, kad įvyko kokia tai Vilijos charakterio ir vertybių transformacija lyginant su tuo, kaip ji buvo pristatyta pirmuosiuose knygos skyriuose.
Gaila, bet impulsyvus susižavėjimas slopina racionalų ir adekvatų asmens vertinimą, todėl ir užgimsta kartkartėm šiltas artumas tarp žmonių, už kurių "susimetimą" pokerį žaisdamas, rodos, nė vieno žetono pastatyt nesugalvotum.

Kristoforas. Mjooo. Rašytojai tokių romanuose dažniausiai į pagrindinius vaidmenis nestato. Tik tiek, kad turtingas, bet šiaip tai kvailas, maroziškas, amoralus, už pagrindinę veikėją vyresnis, nepatrauklus ir mužikiškas. Kur kas toliau (keletu šviesmečių at least) nuo popsinio tobulo vyro idealo nei kad, tarkim, Kristianas Grėjus.
Veiksmui vystantis, žinoma, ima aiškėti, kad nieko gero iš jo nebus ir laimingos pabaigos čia nesulauksime. Bet apie pabaigą nekalbėsiu ir nespoil'insiu.

Siužeto plėtotė nustebino. Ypač antroje knygos pusėje. Dinamiškumo pradžioje itin trūko, atrodė, kad autorė vis neapsisprendžia, kuria linkme kreipti tolimesnį naratyvą, tačiau vėliau net per greitai viskas ėmė rutuliotis, nors nereta situcija galėtų būti plėtojama ir detalizuojama.

Aš vis stebiuosi - kodėl gi moterys tokiuose santykiuose nusėda (kaip kavos tirščiai ant puodelio dugno), smirsta ir pūva? Epitetus parinkau negražius, aha. Bet tokie santykiai ir nebūna gražūs! Gaila, bet įsimylėję tampam kiek apatiški mylimojo trūkumams. Apatiški tampam net ir savo asmeninės laimės nebuvimui. O santykių toksiškumui įgaunant kontūrus ir vis ryškėjant, baimė viską nutraukti ima paraleliai augti, nes prisigalvojama, kad nieko geriau vis tiek nerasim ir/ar nesame verti. Ir vis dėlto. Stenkimės neužprogramuoti sau destruktyvios ateities.

Kam galima rekomenduoti?
Nežinau, gal tam, kas jau visą beletristiką, kurią planavo, perskaitė, bet vėl nebeturi ką veikt. Kai kas pasimokys, kaip nesielgti, o kai kas - kokių žmonių prie savęs neprisileisti ir kokios draugijos vengti.
Iš dalies tai dar vienas romanas apie buiteką, smurtą artimoje aplinkoje ir moterį, kuri išsikviečia policiją, bet po 8 minučių perskambina pagalbos numeriu ir sako "ai gal visgi atšaukit tą policiją, viskas čia tvarkoj, tepalo turiu nuo sumušimų, su vyru pasikalbėjom ir išsiaiškinom". Mhm, išsiaiškinot iki sekančios pjankės.

Tai turbūt bus trejetas iš manęs.

[Dovilė Bačinskė · Rating 3 out of 5]

Nors knygoje ir daug, mano akiai, nelogiškų dalykų, visgi skaitėsi gan įdomiai ir įtraukiančiai. Tema man asmeniškai labai tolima, todėl skaitant apie tuos žiaurius ir toksiškus santykius, vietomis net nervino, kad pagrindinė veikėja kenčia smurtą ir pažeminimus, prisidengdama didele aistra ir meile. Iš to kilo ir daug apmąstymų, bet deja empatijos smurtą prieš save tam tikra prasme toleruojančioms moterims neatsirado, juolab, kad pagrindinė veikėja buvo aprašyta kaip stipri, nepriklausoma, charizmatiška asmenybė, o susidūrusi su visišku psichopatu "susileido" ir leido jam su savimi elgtis tiesiog nežmoniškai.
Kitas dalykas. Kas apie knygą komentuoja, kad per daug keiksmažodžių, spėju yra labai jautrūs, nes man tikrai neatrodo jų per daug, nes bent jau mano aplinkoje niekas nevaidina šventų ir kartais nusikeikia 😀
Iš esmės visiškai neblogas keleto dienų skaitinys.

[Dovilė Gilytė · Rating 4 out of 5]

Knygos pradžia buvo labai lengvabūdiška, iškart radau vadinamą ryšį su Vilija. Žavėjo jos charakteris - lyg ji būtų niekieno nepalaužiama. Iš tikro nerealu, kaip greitai gali viskas apsiversti.

Nemeluosiu, knygos pavadinimas labai intrigavo ir iškart sukau galvą kas gi bus tas sadistas. O susipažinus su Vilija kažkaip galvojau, kad galbūt tai bus ji. Klydau.

Jos ir keistojo žmogaus iš kelto - Kristoferio santykiai atrodė tobuli, bet galiausiai buvo "smagu" tiesiog po vieną, kaip kokį parazitą, traukti red flagus iš tarp eilučių.

Manau ir buvo toks tikslas - parodyti kaip toksiški santykiai matosi iš šono. Neabejoju, kad mums visiems atrodė mojuojantys raudona vėliava ir rėkiantys garsiausiom sirenom, o esant tuose santykiuose matėsi Vilijos užrištos akys ir užkimštos ausys. Visgi Viliją Kristoferis privertė skristi, o ne sviedė per visą kambarį, ar ne?:)

[Simona · Rating 3 out of 5]

2.5/5 ⭐⭐

Mixed feelings.

Šiaip mėgstu lietuviškus romanus, ypač psichologinius su kriminaliniu twistu, bet šį kartą, Sadistas - nuvylė. (Nors pati knygos pradžia ir pagrindinė veikėja labai užkabino).

Tema - toksiški vyro ir moters santykiai man jau gerokai atsibodusi. Galvos daužymas, žeminimas, kopriklausomybė, alkoholizmas ir kitos problemos - nebestebina, nebe užkabina ir visiškai nebedomina. Nieko iš knygos nepasisėmiau ir neišmokau.

Žodžiu, romanas pasirodė niekuo neišskirtinis. Pagrindinė istorija jau šimtus kartų skaityta ir matyta. Vienintelis pliusas, kad viskas vyko lietuviškam kontekste. 2.5/5

[A-Ra · Rating 1 out of 5]

beprasmiškai išnaudojamas visuomenės polinkis kaltinti smurto artimoje aplinkoje aukas -- tekstas labiau primena parodiją. nėra rišlaus siužeto, pastovumo ar aiškios dinamikos kartoninių, tuščiavidurių veikėjų asmenybėse, jokių loginių (ar bent jau suprantamų) sąsajų tarp veikėjų minčių ir/ar jų priimamų sprendimų -- jie skirti tik vesti „siužetą“ autorei reikalinga kryptimi. pasakojimas neįtraukia, skaitytojas turi intuityviai nuspėti ir aktyviai kurti dalį istorijos, kad suprastų kokių minčių ir jausmų vedini veikėjai, konkrečiais momentais, priėmė tuos sprendimus, kuriuos priėmė.

[Irma (Blebleteka) · Rating 4 out of 5]

Kažkodėl buvau įsitikinusi, kad ši ilgai namuose gulėjusi knyga yra dalykinė psichologinė ir nustebau, kai pagaliau paėmusi į rankas pamačiau, kad tai romanas. Tiesa, nuo psichologijos čia pajudėta nelabai toli - knyga apie vyro smurtą prieš moterį. Kristoforas ir Vilija. Kaip visada pradžia intriguojanti ir žavi, bet istorija netrunka apkarsti. Skaitytojas su visa galva įtraukiamas į vyriškio smurto protrūkius ir viduje vis kirba klausimas, kiek ji tai dar kęs.

[Reda Marozienė · Rating 2 out of 5]

Nepatiko ši knyga, nes niekaip negalėjau suprasti pagrindinės knygos veikėjos poelgių. Esu skaičiusi apie smurtą artimoje aplinkoje, bet tokio sadistiško savęs kankinimo nesupratau, pradžioje moteris vaizduojama stipri, o paskui nesugeba palikti tokio vyro dėl sekso??? Daug keiksmažodžių, kurie man nėra priimtini skaitant grožinį kūrinį, o ne biografinį.

[Lina Tylūnienė · Rating 4 out of 5]

Nesu Romanų megėja, tačiau man patiko. Tai emociškai jautri knyga apie liguistą meilę vyrui nepasant savo ego. Apie vyro pykčio protrūkius ir nepaaiškinamą jo norą mylėtis ir valdyti, o gal net verbuoti savo moterį, kad ši nepabėgtų. Kilo labai daug jausmų skaitant šią knygą.

[Diana Razmiene · Rating 1 out of 5]

Dar tokios šlykštynės neteko skaityti...
Visada bandau išbaigti,dėl pagarbos rašančiąjam. Šį kartą - gaila savo laiko,popieriaus ir jausmų (kuriuos sujaukė ši bjaurąstis,kuri buvo bandyta atmiešti skambiais posakiais)....

[Agnė Kazevičiūtė · Rating 2 out of 5]

nors daug bandymų meistriškai vartoti žodžius, kūrinys išlieka labai primityvus. taip pat sadizmo sąvoka apibūdinama ne visai tiksliai.

[Ugnė Lukošienė · Rating 1 out of 5]

Nei vienoje knygoje nera tekę matyti tiek keiksmažodžių ir purvo bei kvailumo...
Moteris mazohistė, iki kol pavargo ja būti ir labai lengvai tiesiog išėjo....
Nerekomenduoju niekam.

[Akvilė · Rating 3 out of 5]

Lengvas šiuolaikinis romanas, kaip nepamesti savęs iš didelės meilės. Pagarba sau.

[Reader · Rating 3 out of 5]

Geriau nei tikėjausi, bet neskaityčiau darsyk. Tačiau pati knyga suglumino, tokio turinio mažiausiai tikėtasi.

[Dovile Adamonyte · Rating 5 out of 5]

Tai kas lieka už užvertų durų tarp dvieju asmenų... Ši knyga pilna pulsuojančių toksiškų santykiu ir emocijų, kurių niekas nenorėtų patirti. Tuo ši knyga prikausto. Nuo pat pirmų iki paskutinių sakinių.