Itin plačiai prigijęs yra manymas, kad per 50 sovietų okupacijos metų buvo tiesiogiai engiama (lietuvių) tauta, (nesėkmingai) meginant ją paversti (tik) liaudimi. Tokiu atveju nuoseklu manyti, kad tautinės kultūros formos anuomet reiškusios jei ne pasipriešinimą sovietizmui, tai bent rimtą atsparą jam. Ir štai jums prašom: Nerija Putinaitė šioje paradigminį istorijos supratimo lūžį atnešančioje knygoje nuplėšia tyrus lietuvių liaudies drabužėlius nuo Lietuvos ansamblio, dianų švenčių, Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos ir net Rumšiškių muziejaus. Visa tai buvę pagal sumanymą ir paskirtį tautiškumo sovietizacija, susovietintas lietuviškumas. Oi, tai bus aslužėj ruimužio!
"Naujosios liaudies kultūros prasmė pirmiausia buvo propagandinė: ją priimti ir sava laikyti turėjo ir liaudis. Kelias į visuomenės sovietizaciją ėjo per pastangas kurti kultūrą, kurią ji jei ne priimtų entuziastingai, tai bent neatmestų." Beprotiškai sudėtinga knyga, reikalaujanti didelių intelektualinių pastangų, stengiantis suvokti ir bent jau iš dalies suprasti tai, kas išdėstyta jos puslapiuose. Daug išnašų, sąsajų bei terminų, kuriuose reikia ne tiesiog perskaityti, bet ir suprasti, stengiantis suteikti prasmę ką tik perskaitytam sakiniui. Dar sudėtingesnė ji bus tiems, kurie tvirtai laikosi savo įsitikinimų ir kris negyvi, bet juos gins, neleisdami suabejoti nei Dainų švente, nei J. Marcinkevičiaus trilogija, nei kitais lietuviškumo ramsčiais sovietmečiu. Tačiau tiems, kurie į pasaulį žiūri atvirai, yra pasirengę diskusijoms ir stengiasi girdėti kito nuomonę, matyti pasaulį tokį, koks jis yra ir priimti visus jo netobulumus, neteisdami ir nesmerkdami, ši knyga, nepaisant sunkaus ir ilgo kelio iki paskutinio jos puslapio, tikrai bus puikus būdas dar kartą sau patvirtinti "Žinau, kad nieko nežinau." "O į ką tada remtis, - paklaus, priekabus skaitytojas ar skaitytoja? Mes jau remiamės į gausybę kitų atramų. Į valstybę, kuri nėra tautą naikinanti idėja, o tautos kuriama realybė. Į tautiškos giesmės giedojimą liepos 6 d. 21 val., kam vykti nereikia valstybės organizacinio mechanizmo ir specialaus pasirengimo. Į trispalvės ar Vyčio džiugų kėlimą valstybinių švenčių proga ar ir be valstybinės progos. Į nesitaikstymą su blogiu savame kieme ir už jo ribų. Į neatlygintiną pagalbą pažįstamam ar nepažįstamam bednrapiliečiui. Į sąžiningą darbą, atsakingą santykį su savo vaikais ir kasdienį geranoriškumą. Į daugelį kitų dalykų, kurie išreiškia kiekvieno mūsų asmeninį santykį su Lietuva."
Galima gerbt ar negerbt N. Putinaitę už drąsą dekonstruojant 'tautinius' epus ir stereotipus. Bet tik pažiūrėkit čia:
"O į ką tada remtis? <... > Į valstybę, kuri nėra tautą naikinanti idėja. Į tautiškos giesmės giedojimą liepos 6 d. 21 val., kam įvykti nereikia valstybės organizacinio mechanizmo ir specialaus pasirengimo. Į trispalvės ar Vyčio džiugų kėlimą valstybinių švenčių proga ar ir be valstybinės progos. Į nesitaikstymą su blogiu savame kieme ir už jo ribų. Į neatlyginamą pagalbą pažįstamam ar nepažįstamam bendrapiliečiui. Į sąžiningą darbą, atsakingą santykį su savo vaikais ir kasdienį geranoriškumą. <... > Visi jie susiję su laisve ir įvairialypiu patriotizmu, kuris yra laisvai pasirinktas ir laisvai reiškiamas, nėra kančia, sunkis ar „tradicijos“ saugojimo našta.
Buvo labai įdomu, daug visko sužinojau, daug minčių kilo. Tik kad pirma dalis buvo įdomesnė ir lengviau suėjo negu antra.
„Būtent sovietmečio tautiškumui priskiriamas „tradiciškumas“ ir „epiškumas“ trukdo perimtą palikimą vertinti kritiškiau, o tautiškumą ir patriotizmą susieti su įvairiomis naujomis raiškomis, kurioms galimybę suteikia nepriklausoma Lietuva. <...> Vis dėlto neturėtume pamiršti, kad dainų šventės ir Mindaugas išreiškė nelaisvos tautos tautinius lūkesčius. Šis tautiškumas rėmėsi ir tebesiremia tautos ir valstybės atskirumu ar net supriešinimu. Jis skatina į valstybę ir jos gyvenimą žvelgti kaip į potencialiai grėsmingą tautiškumui. Ir tai yra pagrindinis argumentas, kodėl šios „tradicijos“ nėra tai, į ką turėtų remtis dabartinis patriotizmas.“