Kiaurai kūnus

by Rimvydas Stankevičius

„Kokia yra kiekvieno mūsų sielos alcheminė formulė? Iš kokių sudėtinių dalių ta siela „padaryta“? Meilė, sąžinė, pasąmonė, nuojautos, kraujo atmintis, estetinė pajauta, kūrybiškumas?.. Kam priklauso tie balsai, nuolat vis ataidintys manyje, tavyje, kiekviename mūsų?

Šioje knygoje mėginu rasti savitą, poetinį atsakymą į šiuos klausimus. Vartus į ją netikėtai atrakino pokalbis telefonu su poetu Donaldu Kajoku, tiksliau – jo frazė, pasakyta mudviem besišnekučiuojant apie gyvenimą: „Poezija yra tai, ką kažkur kažkada jau esi girdėjęs. Bet ne iš žmogaus – iš medžių ar paukščių... “

Štai taip – rankiodamas iš savęs visa, kas ne iš žmogaus (ne tik iš medžių ir paukščių, bet ir iš kaži kokių – niekada neskaitytų, bet vis tiek šnabždančių mums knygų, kaži kokių – niekieno dar nenutapytų, bet jau tarsi regėtų paveikslų, nesukurtos, neatliktos, bet vis tiek skambančios muzikos) nejučia parašiau šią knygą, kurią laikau taip pat ir vienu svarbiausių kūrinių viso mano kūrybinio kelio kontekste“, – Rimvydas Stankevičius.

„Kiaurai kūnus“ – devintoji daugelio literatūros premijų laureato, poeto Rimvydo Stankevičiaus poezijos knyga.

Genres: Poetry

120 pages, Hardcover

Published January 1, 2020

Reviews

[Neringa · Rating 3 out of 5]

Kadaise man darė įspūdį, kaip Stankevičius gali vienas sukurti ypatingą valandą pokalbio apie poeziją ir skaityti tekstus. Viskas atrodė labai įtaigu. Bet jo žodžių magija nublėso sulig trečiąja trilogijos knyga.

„Kiaurai kūnus“ vadinti išskirtine negaliu. Kaip tik ją skaitant toliau persekiojo įvairiausi déjà vu. Norėjosi pasakyti kažką kita, bet suprantu, kad prieš trejus metus rašyta recenzija tebetinka: Aukštai virš rugių, giliai po bedugnėmis

Anksčiau įkvėpusi kitiems matavimams, dabartinė Stankevičiaus poezija jau kitokia, nugalėta prisiimtos misijos. Ji reiškia įsipareigojimą būti visų, didaktiškai palaikyti moralinį autoritetą. Lengvai įsivaizduoju, kaip kitomis sąlygomis poeto pasitelkiamos priemonės tampa propagandinėmis: justi, kad siekiama labai aiškaus, lengvai suprantamo, „teisingų“ pažiūrų teksto apie nepaprastąsias padėtis - ne tik dvasines, bet ir politines.
Galbūt, kad nesuabejotume prasmingumu, labai daug dėmesio skiriama papildomai privilegijuoti paties kalbėtojo padėtį ir poetinę kalbą. Pastaroji kaip tik susiaurinta iki kolektyvinių realijų folklorizavimo, aiškių alegorijų. O tuo ji ir pralaimi pamėgtai tradicijai (nuo Maironio iki sovietmečiu rašiusių stiprių autorių): savo laiku priemonių poveikio sritis, jų naujumas, daugiaprasmiškumas ir pačios poezijos įtaka visuomenei skiriasi. Galbūt tuo Stankevičiaus poezija ir labiausiai nuvilia, nes viską absorbuoja savo saugykloje, ne plečia, kreipia, gilina. Sukurtam kontekste galingasis kalbėtojas ir atrodo savo globėjišką autoritetą, kasdieninę patirtį iškėlęs labai nekukliai.

Tačiau neabejoju, kad tiems, kam per sprangūs visokie postmodernizmai ar kitaip vadintini šiuolaikiniai mandravojimai, nauja knyga yra atgaiva, paguoda, galvos paglostymas, parašytas būtent tais gražiais žodžiais ir ta forma, kuri asocijuojasi su tikrąja poezija.

[Greta · Rating 5 out of 5]

taip gera buvo ir šitos knygos puslapiuose pasibraukti vienišus ir lietingus vidurnakčius

[Ugnė · Rating 3 out of 5]

Buvo tikrai gražių vietų, tačiau visumoje mažiau kabino nei ankstesnės knygos.

<...>
Kodėl kai kuriuos
Kitados pasakytus žodžius,
Klaidas ir jausmų melodijas
Mums reikia vėl
ir vėl pakartoti?..

Kad pasaulis
Ant jų laikytųsi.

Kad žiedlapiais
Kartais snigtų.

Kad skaudėtų mažiau -

Bent jau ten, bent mums

Nepažiniose
Mūsų gyvenimų
Pusėse.

[Medeinė Kukevičiūtė · Rating 5 out of 5]

"Kad ne siužetai šiame pasaulyje yra svarbūs,
O tik meilės promilių žaismė
Mūsų kraujyje?"

Ir

"Sapnininkas - toks linksnis,
Reiškiantis,
Jog viskas, ką ligi šiolei
Tareisi žinąs
Apie pasaulį ir žmogų -

Tebuvo tušti
Plepalai"

Bei

"Žiūrėk tik, kad streso ant padų
Neprineštum į vidų - šiukštu, nėra ko
Vogčiom į kitus dairytis"

Ir tai tik keletas eilučių, įstrigusių atmintin iš šios knygos. Aš, skaitydama knygas, o labiausiai - poezijos rinkinius, nejučia, tarsi užsimerkus ieškau atsakymų, ar bent jų nuotrupų į tai, ką šiuo metu išgyvenu ar išjaučiu. Apskritai, poetų valdomos žodžių karuselės ir kviečia į dualų susitikimą: su savimi ir pasauliu išsyk. Skaitydama šio poetą jaučiuosi bent dalelę išgyvenanti tai, ko niekad (nebent neužrašytuos sapnuos) nesu fiziškai išgyvenus. Taigi, po "Valhalos", naujosios "Kiaurai kūnus" asmeniškai keliausiu į kitus R.S. knygų susitikimus.

[Monika · Rating 5 out of 5]

Kiaurai kūnus rankose, o lauke vėjas kiaurai kaulus.
----
Gupijos

Jos čia tam,
Kad mums būtų
Gražiau.

2023/02/20
[...] Sustabdžius laiką, ne viskas sustoja -

Tai padeda įsitikinti, kad poezija -
Ne mūsų, o kiaurai mus: [...]

--
[...] Apie tai,
koks šiurpus būna garsas,
kai trenkiasi vėjas į vėją, [...]
[...]
Ir dar apie tai,
kad jau nėra ko bijoti,

kad patys ir esam didžiausios
mūsų protėvių baimės,

su kaupu

išsipildžiusios.[...]

--
[...]
Jos čia tam,
Kad mums būtų
Gražiau.

Juk malonu žinoti,
Kad žuvytėms akvariumuose irgi
Retsykiais norisi pasikarti

Paklaikusios nuo tuštumos,
Ankštumos,
Vienatvės ir nuobodulio
[...]

[Deimantė · Rating 5 out of 5]

"Nes gyvybė - ne mūsų, ji - kiaurai mus-
O kiaurai ją - šuorais-
Vėjas , Dievas
Ir vėjas..."
.

[Justė · Rating 5 out of 5]

"Meilė - ne mūsų, o kiaurai mus -"

[Giedrius Alkauskas · Rating 5 out of 5]

Kaip sako kinų patarlė, „Kas netiki dievais, tepalieka juos ramybėje“. Daug galimų variacijų šia tema:

Kieno sąmonė nebuvo tiek įsisiūbavusi, jog reikėjo stabdyti sinchroniškumų srautą, palikti taką grįžimui iš pasąmonės gaivalijos - tenecituoja C. G. Jungo; nėra taip viskas komplikuota, kur užtenka vien meilės;

Tas, kurio A. Strazdas ir A. Baranauskas neišneša tiek, jog norisi klupti prieš kūrinijos altorių, tenebando suprasti S. Gedą, tenerašo tekstų, „jog jau supranta“ - manau, kad dar ne;

Kas neturėjo ribinių dvasinių patirčių; bet kokių dvasinių patirčių; kam žodis „dvasingumas“ nepatinka; nepajuto to skausmo, užvaldžiusio Maksimą Maksimičių, kai Pečorinas, vietoj apkabinimo, ištiesė ranką; nesapnavo tokių pat sapnų, kaip nykštukas Nosis; kas nemėgsta žiemos; tas, kuriam Haris Haleris, mocartiana, gogoliana, puškiniana - seniai užgesusių dienų legendos; kam literatūra yra ne tas pats, kas gyvenimas ir t.t. ir pan. - teneskaito šios Stankevičiaus knygos.

Knyga pilna aliuzijų - Puškinas, Lermontovas, Hesė, Tarkovskis, Haufas. Man asmeniškai, „Šermuonėlių mantija“ yra mylimiausia Poeto knyga. Bet knygoje „Kiaurai kūnus“ Metaforiją palengva keičia Išmintis.

Ne modernizmas ir brutalizmas, ne šmaikštybė ir puikybė, erudicija, kompetencija, ne sąjungystė ir meistrystė, ne remiančios tarybos finansinės perspektyvos rašo poeziją, o gyvi žmonės. Aišku, sponsoriams reikia atsiskaityti, recenzijų prirašyti. Bet kas pildė projektų ataskaitas, žino - niekas jų neskaito. Tad rašykite tie, kam išpažinėjai yra žemesnė kasta nei fariziejai ar sedukiejai. Mielai jūsų neskaitysim!

Gedos ištara, jog greitai išsipildys babiloniečių dievo Anu pranašystė „jei ir toliau taip elgsitės, išleisiu iš požemių mirusius, kurių užsiveis daugiau nei gyvųjų“, atrodo kiek per kategoriška. Bet skaitant poeziją, matosi, kuris autorius yra gyvas, kuris susigyvens, o kuris dar neaišku, ar iš viso įsigyvenęs.

Tad kai bus gyvesnis autorius, kuris parašys geresnių knygų, bus galima kabintis ir prie Stankevičiaus. O dabar tiesiog dar nėra. Didelė, galinga knyga.

[Vytautas Vyšniauskas · Rating 3 out of 5]

Rimvydas Stankevičius savąja trilogija iškėlė absurdiškai aukštus reikalavimus, kurių vėlesnės jo knygos niekaip negeba ne tik kad patenkinti, bet net negali į juos pretenduoti. Net ir ankstesnės jo knygos „Akis“ bei „Tylos matavimo vienetai“ savo poetine jėga ir egzistencine įtampa gerokai pranoksta viską, kas parašyta po trilogijos.

Galbūt didžiosios trys knygos – „Laužiu antspaudą“, „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ ir „Ryšys su vadaviete“ – pareikalavo tiek jėgų, tokios iškrovos, tokio įsitempimo ir atsidavimo, kad atsikartojantis sykiais visai pusgyvis stilius, kuriame jau tik šen bei ten pasivaidena senoji poeto dvasia, yra visiškai natūralus reiškinys.

Ne išimtis ir ši knyga. Skaitant vietomis susidaro įspūdis lyg kas kitas bandytų mėgdžioti R. Stankevičiaus stilių, neturėdamas tos jėgos, su kuria poetas rašė savo didžiuosius tekstus. Galbūt, bandydamas per poeziją išsiaiškinti kuo daugiau apie pomirtinį pasaulį, išsiaiškino per daug ir ta apstabarėjusi aiška persisunkia ir į eilėraščius.

Dalis eilėraščių tikrai verti dėmesio, bet visiškai nesuprantu, kaip poetas šią knygą gali laikyti vienu svarbiausių kūrinių viso savo kūrybinio kelio kontekste. O galbūt aš nebemoku skaityti? Tiesą sakant, niekada ir nemokėjau...

„Šermuonėlių mantija“ (ypač po asmeniniu nusivylimu tapusio „Kertinio skiemens“) teikė vilčių, kad poetas pamažu atgauna jėgas po savo trilogijos, tačiau naujausioji knyga verčia manyti, jog tas procesas dar užtruks. Tai ir liūdna, ir kartu teikia vilties laukiant kitų R. Stankevičiaus knygų, kurios, tikiuosi, pamažu sugrįš į tą lygį, kuriame buvojo 2006-2012 m. laikotarpyje. Nes pranokti jo bemaž neįmanoma.

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 2 out of 5]

Devintoji Rimvydo Stankevičiaus sufleruoja, kad dažnai produktyvumas – pastaruoju metu poetas išleidžia po naują knygą kas du-tris metus – yra kartotės sinonimas. „Kiaurai kūnus“ plėtojama poeto mėgstama pasižvalgymų po anapusybę tema. Didžiausias skirtumas nuo ankstesnių rinkinių, kad klajonės tarp kelių pasaulių nebeteko skausmo, kančios auros – dabar ši poeto lemtis ir misija kaip tik teikia prasmės ir saugumo jausmą. Įkvėpimas suteikia galimybę peržengti savasties ribas, į save priimti kažką anapusiško („poezija – / Ne mūsų, o kiaurai mus“).
Rinkinį galima ir tikriausiai reikia skaityti kaip asmeninį mitą, kuris pradedamas savosios misijos ir savojo išskirtinumo suvokimu. Toliau seka kiti, iš ankstenių rinkinių jau žinomi poeto nuotykiai, skausmai ir džiaugsmai. Svarbus atsigręžimas į „tamsuoliškas protėvių gadynes“ – visa ko pamato ištakas, į kurias, atrodo, poetas ir taiko savo klajonių metu. Į akis labai krenta griežtesnio ir atidesnio redagavimo stoka (red. Aidas Marčėnas).

[Justinas Rastenis · Rating 3 out of 5]

Sunku labai vertinti, kadangi man Rimvydo Stankevičiaus poezija atrodo kaip neįkandamas rebusas: kažkas iš tiesų svarbaus tarsi užkoduota, ko nepajėgiu suprasti. Taip ir šioje knygoje buvo keli eilėraščiai, kurie tarsi užkabino kažką manyje, bet atrodė, kad taip ir neatrakinau viso rinkinio. Verta pažymėti, kad ir šiame rinkinyje autorius meistriškai tapo vaizduotės vaizdinius, demonstruoja talentą kurti tam tikrą tyrinėjimo ir ilgesio nuotaiką.

[Skaistė · Rating 3 out of 5]

Dėl pirmojo eilėraščio knygą labai verta turėt kažkur lentynoje.
O šiaip gan pritrūko daugiau įvaizdžių, ne vien sapnų, mirties ir pseudoprisikėlimo.
Smagu, jog aptariama kiek kitokia kartos problematika nei kad esi pratęs matyti S. Parulskio pristatytą.

[Greta · Rating 3 out of 5]

Keistas jausmas. Pranašystės nesuprantamos (ir turbūt jos net nėra metaforos...), kaip ir reinkarnacinio pobūdžio prisiminimai ir kt. Prisimenu, kad per praeitą PP jais stebėjausi. Bet nepaisant to atrodo, kad ši knyga galėtų padėti kažkam išbūti. Atsakymų pasirinkus ieškot sapnininke. (Spaudžiu tris, bet kada nors perskaičiusi antrą kartą ir kitokios būsenos turbūt ištaisysiu į keturis.)