Kapo vaikas

by Abraham Sutzkever, Laurynas Katkus (vertėjas), Akvilė Grigoravičiūtė (pažodiniai vertimai)

100 pages, Paperback

First published January 1, 2020

About the author

Abraham (Avrom) Sutzkever was one of the tiny percentage of creative artists who lived through and survived the devastation. He was one of fewer still who lived through it as a writer, producing between 1941 and 1945 some of his finest poems. The works of those years, written not in retrospect, and not at a distance, but during the daily wretchedness of ghetto life and under constant threat of death, constitute an exceptional instance in the history of art. Sutzkever knew that the writing of Yiddish verse could satisfy the demands of art. His ghetto poems are the more significant because they are not only expressions of the will to resist, but in their subtlety and power, obdurate proofs of survival in a body of work that stands beyond circumstance and time.
Ruth R. Wisse

Source: http://www.mosaic-press.com/product/b...

Reviews

[Caro the Helmet Lady · Rating 4 out of 5]

Beveik 100 puslapių tyro liūdesio, nukeliančių ten, kur vilties nebuvo ir net įvykus išsigelbėjimo stebuklui saldu nuo to nepasidarė.

Man labai pritrūko geros įžangos, pasakojančios ir apie Poetą, ir apie istorinį laikotarpį. Ne, ne visiems viskas žinoma ir ne, neužtenka gyvenimo ir kūrybos datų sąrašo, kaip kokioje studento špėroje. Arba bent leidėjo žodis galėjo būti šiek tiek platesnis. Nežinau, ar būčiau paėmusi šią knygutę į rankas, jeigu nebūčiau susidomėjusi Suckeveriu skaitydama Knygų gelbėtojai Vilniaus gete, kurią nesustodama visiems rekomenduoju.

[cypt · Rating 5 out of 5]

Nusipirkau mugėj, kur pristatinėjo dvi naujai išleistas Suckeverio poezijos knygas. Dar neskaičiau jo "Žalio akvariumo", bet visai norėjosi pradėti nuo šitos, kurios didelė dalis rašyta slapstantis Vilniaus gete ir dalyvaujant "Popierinėj brigadoj" (apie tai daug rašo Knygų gelbėtojuose).

Knyga labai gražiai išleista, vertimo įvertinti negaliu, bet atrodo įspūdingai - ir ritmas, ir kartais atsirandantis rimas. Patys eilėraščiai labai įvairūs - didelė dalis man visai neužsiliko, kaip ir titulinė poema "Kapo vaikas", bet keli neįtikėtinai pagavo, net ašarą nuliejau.


Man gražiausias:

Mano Siamo katei atminti

Lyg iš liepsnojančio kalėjimo paspruko mano
Katė pas mylimą,
O gal net ir pas sutuoktinį.
Tai atsitiko šitaip netikėtai,
Kad mano "laiminu" jos nepavijo.

Kas pavydėjo jai smagybės? Kažkas gal sąskaitose,
Kurių suprasti neįmanoma, įvėlė klaidą?
Gyvenimų gesintojas negaišdamas pavirto
Guminiais ratais,
Ir mano Siamo katę gatvėj partrenktą surado.
Net rankų vandeniu nenusiplovė
Gyvenimų gesintojas. Jis kaltininką greit numatė,
Kuris negailestingoj miesto gatvėje paliko
Akis hipnotizuojančias ir atviras,
Bet atėmė gyvybę mano katei.

Kai aš padabinau ją šilko marškiniais naktiniais
Ir žemėje užliūliavau kaip mums visiems nuskirta,
Atitipeno ten jos mylimas ar sutuoktinis
Ir katiną našlaujantį išvydau pirmą kartą.

1987 (p. 56)

Tos katės - nesužmogintos, bet suasmenintos, su savo pasauliais ir savo užsibaigiančiom istorijom - kažkas didesnio negu gali suprasti, ką gali tik stebėti ir gerbti.

Ir šitas:

Mano sesė Etelė

Trylikos sulaukusi Etelė, mano sesė,
Mintinai Słowackio mokėjo gerą pusę.
Net palėpės sienų apsilaupęs mėlynumas
Palei karvelidę šviesdavo iš malonumo,
Kai nelyginant iš knnygos atverstos, iš savo
Atmintis ji Król-Duch šešėliams deklamavo.

Paslaptis - jos atmintis, fantazija;
Lankė smalsūs mokytojai iš gimnazijos
Mano motiną: kada ir kokį būdą rado
Jos dukra Etelė mintinai išmokti,
Pavyzdžiui, didžiausius gabalus iš Iliados?
Kas jai uždavė tą šopenhauerišką toną?
Ir iš kur ji žino apie metafiziką?
Stebuklinga erudicija. Ir milžiniška.
Prieš Etelę mokytojai jautėsi
Tartum nuolankus valstietis priešais poną.

Vieną vakarą Etelė, mano sesė,
(Gatvėj saldžiai virė speigas, lyg gesinant kalkes),
Paltą violetinį raudonu pamušalu
Apsivilko, veltinius apsiavė, išėjo.
Sau viena po kapines pavaikščioti išėjo.

Mano sesė vakaro žaras labai mylėjo.
Koks tą vakarą saulėlydis, kokios spalvos -
Įsižiebdavo kaip tik toks sapnas jos galvoj.
Tarp ugninių debesies dantų ilgam pakibo
Saulė, tarsi perpjauta pusiau. Gal mano sesė
Panorėjo jos trupučio, saulės palikimo?

Ir tada Etelė, sesė mano, sukarščiavo.
Jos palėpės kambarėlis vakarais žioravo
Spalvomis saulėlydžio, kurių ji
Nebepajėgė laikyti galvoje.

Su Etele ir saulėlydžio gaisai užgeso
Kambarėlyje, kur laiptai statūs ir slidu.
Tarp motulės baltutėlių rūbų suruoštų
Pasiliko tik jos ilgos juodos kasos.

Dvidešimtį metų motina raudojo - taip ilgai,
Kol pražilo mano sesės mirusių kasų plaukai,
Kol Berlyną gailestingą pasiekė jos raudos,
Jis atėjo ir motulės ašaras sušaudė.

1972 (p. 53-55)

Šitas man buvo ypač įspūdingas: visas vaikystės paveikslas, ir laikas, kuris kažkaip keistai eina tada, kai turėtų nebeit (mirusios kasos toliau žyla, sensta), ir tas galas, kur kažkokia istorija įsibrauna į vidinę istoriją, kuri tarsi viską ir taip buvo apėmusi. Ir visas pasakojimas apie tolimus laikus, iš distancijos, ir skausmas, kuris dar net sustiprėja nuo to.

O šitas kažkoks labai gražus apie meilę, gal net gražesnis pasidaro, kai imi jausti ne geležinį, biški klibantį rimą ir staiga jis tampa eilėraščio rėmu:

Vieną vienintelį

Jos baltumas kaip vyšnios žiedelis eglyne
Nusileido ant mano dirvožemio juodo,

Ir suskambusį prakilniai gintarinį
Lapą saulė užliejo verdančiu jodu.

Beprotybė ar eilės randasi mirksnį kaip šis -
Iš pasaulio pirmojo sapno, iš nieko.

Tad tyla buvo mūsų tikrovės ašis
Ir gaivino mudu labiau negu miegas.

Ir kai mano šešėlis į širdį jai krito,
Jos ranka virpėdama glostė ir kėlė jį.

Ir skausminguose jos sapnuose nuo to ryto
Vis vaidenasi mano galva šešėlyje. (p. 12)

Parašiau "apie meilę", bet juk nebūtinai - ir apskritai apie ryšį, o paskui netektį. Man dar labai gražu, kaip parašyta rimuotai, bet dvieiliais, visai atskirais vaizdiniais, tarsi su pauzėm, išvardijant.

Įspūdingiausia knygoje - 29 psl poema "Kol Nidre" (išgyvenusiojo pasakojimas), rašyta Vilniaus gete, užbaigta 1943. Apie naikinimą, žudymą, bet sykiu - ne dokumentiška, o labiau apeiginė, ritualinė, tarsi net literalizuoja patį Holokausto terminą. Vietomis paprasta ir buitinė, vietomis sprangi, vietomis atsiranda keistas rimas, vietomis išnyksta. Kažkada labai džiaugiausi Littelo "The Kindly Ones", kur jis, įsodindamas Holokaustą į graikų mitą, kažkaip perkelia jį į plotmę, kuri yra anapus suvokimo, tai, ko negalim paaiškinti, tik kažkaip liudyti. "Kol Nidre" tą daro dar šiurpiau, gal dėl to, kad praktiškai tame pat procese ir atsiradusi, vos ne kaip kūno dalis.

Gabalas iš "vaizdelio" naktį gete:

[...]
Ant lūpų sukepusių
Sustingsta malda
Jaunuolių, senolių -
Šalta.
Mėnesienos šukės
Tartum stiklas baltuoja.
Į vidų įšoka
Plėšrūnas: pavojus.
Kanda į ranką
Ir lūpas perveria -
Pavojus sienose,
Pavojus žalvary.
Galūnių išduoti kaulai seni,
Broliai -
Perskirti. Vienų vieni.
Kūnas ant kūno.
Sąmyšis. Jovalas.
Šoka pavojus
Štai iš po stalo
Tiesiai į veidus.
Netikėtai įsidega
Štai pavojus
Žvakidėse -
Dega,
Krenta,
Apima pastatą.
Ne tik šventovėj - lauke
Pavojus bastosi. (p. 63)

"Kol Nidre" tikrai turėtų būt mokyklinėj programoj šalia "Dievų miško" ir "Chapel B".

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

Atsisveikinimas

2

Tu mano pirmutinė meilė - ir tokia pasiliksi.
Nešu per svietą tavo vardą,
kaip skrynią Sandoros manasis prosenis
Įkaitusia dykyne nešė ant peties.
(O proseni, tu irgi vyleisi išvysti krantą!)
Ir kur tik beklajočiau -
kiekvienas miestas
Pavirs į tavo atvaizdą.
Aš neįsišaknysiu
Jokiam kitam krašte,
Kaip neįsišaknija
Nutrūkus nuo ilgos bambagyslės lelija,
kuri po vandenų kalnais neranda savo lopinėlio -
Ir supas pasimetus virš bangų bedugnės,
Bet niekas, niekas neįžiūri, kad nutrūkęs siūlas --

Šis ciklo eilėraštis buvo parašytas arba tebesant Vilniaus gete, arba jau pabėgus iš jo ir besislapstant Naručio miškuose, ir man šiurpiai ir liūdnai gražus savo pranašiška nuojauta. Motina sušaudyta Paneriuose, naujagimis sūnus miręs, neaišku, kiek laiko liko pačiam. Vilnius tikrai nebe tas, tačiau vis tiek tebemylimas. Gyvenimas tikrai nebe tas, tačiau vis tiek besitęsiantis. Kiek stiprybės reikėjo turėti, kad tuo tebetikėtum?