What do you think?
Rate this book
Remontas
Rašytoja Jurga Tumasonytė pristato romaną „Remontas“, kuriame nemažai laikmečio ženklų ir situacijų, artimų šiuolaikinių trisdešimtmečių kartai. Tai ir vietomis tragikomiška pagrindinės bevardės veikėjos gyvenimo istorija, ir detektyvo elementų turintis pasakojimas. Romano pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – veikėjai po sudėtingų šeiminių išgyvenimų atlieka namų remontą, taip tarsi paslėpdami skaudulius po baltu dažų sluoksniu. Kita vertus, remonto reikia ir sergančioms sieloms, kurios, net ir užgriuvus sunkumams, mėgina atsitiesti ir viską pradėti iš naujo.
Kauštelėjęs vyriškis netyčia žoliapjove nupjauna dukrelei kojas – paskui jas prisiuva garsus gruzinų chirurgas. Mergaitės vardu pavadintoje gatvėje dabar stovi mūsų daugiabutis, į kurį prieš trisdešimt metų atsikraustė mano tėvai. Turiu pagrindo sakyti, kad mano gyvybė užsimezgė masinių Kašpirovskio hipnozės seansų per televiziją metu. Pastojusios tą patį mėnesį – mama ir kaimynė Nienė – greitai tapo neišskiriamomis draugėmis. Su Egle gimėme tą pačią dieną ir tapome beveik seserimis. Mudvi draugavome, kol paauglystėje nutiko šis tas baisaus. Ilgai jos nemačiau, o kai suaugusios susiėjome ir aš vėl patikėjau, kad turiu geriausią draugę, dėl kurios galima daug ką paaukoti arba net padaryti nusikaltimą, ji ėmė ir dingo. Pranešėme apie jos dingimą policijai...
Jurga Tumasonytė – prozininkė, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką. Antrasis autorės apsakymų rinkinys „Undinės“ (2019) pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketuką suaugusiesiems, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija.
Kauštelėjęs vyriškis netyčia žoliapjove nupjauna dukrelei kojas – paskui jas prisiuva garsus gruzinų chirurgas. Mergaitės vardu pavadintoje gatvėje dabar stovi mūsų daugiabutis, į kurį prieš trisdešimt metų atsikraustė mano tėvai. Turiu pagrindo sakyti, kad mano gyvybė užsimezgė masinių Kašpirovskio hipnozės seansų per televiziją metu. Pastojusios tą patį mėnesį – mama ir kaimynė Nienė – greitai tapo neišskiriamomis draugėmis. Su Egle gimėme tą pačią dieną ir tapome beveik seserimis. Mudvi draugavome, kol paauglystėje nutiko šis tas baisaus. Ilgai jos nemačiau, o kai suaugusios susiėjome ir aš vėl patikėjau, kad turiu geriausią draugę, dėl kurios galima daug ką paaukoti arba net padaryti nusikaltimą, ji ėmė ir dingo. Pranešėme apie jos dingimą policijai...
Jurga Tumasonytė – prozininkė, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką. Antrasis autorės apsakymų rinkinys „Undinės“ (2019) pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketuką suaugusiesiems, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija.
- GenresFiction
240 pages, Hardcover
First published January 1, 2020
2 people are currently reading
170 people want to read
About the author
Jurga Tumasonytė
6 books33 followersProzininkė, literatūros kritikė.
Gimė 1988 m. birželio 22 d. Kaune.
Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 2011 m. Vilniaus universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro laipsnį, o 2015 – literatūrologijos studijų programos filologijos magistro laipsnį. 2011 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido novelių rinkinį „Dirbtinė muselė“. 2012 m. už šią knygą gavo Kazimiero Barėno literatūrinę premiją. Autorė aktyviai reiškiasi literatūriniame lauke – rašo knygų apžvalgas, rengia interviu su rašytojais ir menininkais, yra prisidėjusi prie įvairių renginių organizavimo (iš jų žymiausi – „Vilniaus literatūrinis festivalis“, audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“). 2010-2013 m. dalyvavo slemo turnyruose. Šiuo metu dirba laisvai samdoma tekstų kūrėja.
Jurga Tumasonytė apie save: „Gimiau, kai Lietuvoje plito dainuojanti revoliucija, aižėjo geležinė uždanga, o poetai stadionuose virkdė žmones. Augau kaip ir visi vaikai. Gal tik per daug sirgau. Paauglystėje susižavėjau kinu. Labai patiko juodai baltos moterys su cigaretėmis lūpose. Norėjau kuo greičiau užaugti. Vėliau nebenorėjau, bet vis tiek užaugau.“
Gimė 1988 m. birželio 22 d. Kaune.
Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 2011 m. Vilniaus universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro laipsnį, o 2015 – literatūrologijos studijų programos filologijos magistro laipsnį. 2011 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido novelių rinkinį „Dirbtinė muselė“. 2012 m. už šią knygą gavo Kazimiero Barėno literatūrinę premiją. Autorė aktyviai reiškiasi literatūriniame lauke – rašo knygų apžvalgas, rengia interviu su rašytojais ir menininkais, yra prisidėjusi prie įvairių renginių organizavimo (iš jų žymiausi – „Vilniaus literatūrinis festivalis“, audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“). 2010-2013 m. dalyvavo slemo turnyruose. Šiuo metu dirba laisvai samdoma tekstų kūrėja.
Jurga Tumasonytė apie save: „Gimiau, kai Lietuvoje plito dainuojanti revoliucija, aižėjo geležinė uždanga, o poetai stadionuose virkdė žmones. Augau kaip ir visi vaikai. Gal tik per daug sirgau. Paauglystėje susižavėjau kinu. Labai patiko juodai baltos moterys su cigaretėmis lūpose. Norėjau kuo greičiau užaugti. Vėliau nebenorėjau, bet vis tiek užaugau.“
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 36 reviews
March 7, 2021
Turbūt priklausau mažumai, jei tokia yra, kuriai mažiau patiko Undinės, bet labiau - "Remontas". Labai seniai norėjau paskaityti, bet iš pradžių norėjau Daugiabučio - kažkodėl atrodė, kad šiedu bus companion pieces. Ir buvo!! Abu - 90-ieji, apie daugiabučius, abu net su šiokiu tokiu detektyvu. Labai gražiai suderėjo, net pavadinimiškai :) Daugiabutis + remontas - tokie 90-ieji, bandymas viską susitaisyt, sulipdyt, iš seno padaryt naują ir tuo labai džiaugtis, ir gyvenimo prasmę rasti tame. Ypač galvojant apie abi knygas kartu, tie 90-ieji dabar atrodo nebe kaip egzotika - maždaug iš Mo parodos ir malalietkos, Pietinia (tiesa, dar neskaičiau Pušies, kuri juokėsi), - o kaip nykybės, nuovargio settingas, kažkoks paradoksalus nepatogumas - kaip ir laisvė ir tūsai, bet sykiu viskas taip nejauku, taip ne taip, kaip turėtų būti, o iš viso to - didelė nykuma. Nežinau, ar dėl to LLTI dvyliktuko rinkėjai sakė, kad "Remonte" 90-tieji - jau perprodukcija, nes toks "per" tai smarkiai jaučiasi, - tik kad, bent man, ne kaip perteklinė LT literatūros tema, o šiaip - gyvenime. Biški tikrai jau bloga nuo to 10-ojo dešimtmečio. Tai gal nieko nuostabaus, kad ir knygoj tokios pat nuotaikos: tai, kas "Daugiabutyje" šaržuojama ir iš ko juokiamasi tiek dialogais, tiek pačia komikso forma, "Remonte" virsta grynai tokiu 90-ųjų remontu - su medžio imitacijom, pirties stiliuku dailylentėm išmuštom patalpom, fototapetais, kas viskas taip nelabai dera tarpusavyje, bet drauge kuria ne tiek kičą ar clashą, kiek liūdną nykybę.
Patiko:
- visas "socrealizmas" ir nyki nuotaika, labai gražus paauglės, kuri nėra nei too special, nei per daug nukankinta, nei per daug šustra, paveikslas (prisiminiau Vojâgo, ten irgi ta pati nuotaika, kažkoks labai lygus personažės-pasakotojos paveikslas patiko). Pilnas nejaukių, atpažįstamų patirčių (geriausios draugės, kaimynai, "įsivaikinantys" to paties narvelio vaikus, konkurencijos, išdavystės, neadekvatūs tėvai). Taip pat labai geros (šiaip tai BLOGOS) visos mamos ir pašaržuota, bet faina laiptinės rusakalbė, geriausios draugės mama.
- šiaip visokios labai gyvos, tarsi natūraliai atsiradusios smulkmenos. Pvz, klasėje yra bully'is Airidas (koks 90-ųjų vardas!!!), jis tyčiojasi iš pasakotojos draugių, nes jų mama stora, tada jos imasi planų jį nužudyti - nunuodyti - ir visai neblogai pasistūmėja, kol neužpelenguoja pasakotojos mama. Tada verkdamos aiškinasi, kad čia dėl to, jog įžeidė draugių mamą, labai nemandagu. Bet visai netyčia čia pat paminima, kad PO mamos įžeidimo draugės socialinis reitingas nukrito žemyn ir ji nebebuvo populiari, jos nebekabino bernai. Tai kuris čia tas tikrasis motyvas, a?? Bet Tumasonytė nerodo prikišamai pirštu, neaiškina, kur čia kokia veidmainystė. Tiesiog palieka tai kaip labai suprantamą, labai nesunkiai įsivaizduojamą persidengimą, kai gal net ir pačios mergaitės nesuprato, kas iš tiesų kelia joms tokį evil keršto troškimą. Gražu. Nu ir pati scena:
Nepatiko:
- detektyvinė linija. Pasakojimo "pretekstas", kaip po truputį sužinome jo pradžioje, bet viskas įsibėgėja tik knygai įpusėjus, - kad dingo pasakotojos vaikystės draugė Eglė, labai populiari, labai faina ir sėkminga moteris, su kuria pasakotoja vaikystėj ir paauglystėj buvo geriausios draugės, vos ne sesės, kartu išgyveno daug reikalų, bet po vienos traumos atitolo ir nebendravo gal 10 metų. Nors gyvena abi toj pačioj laiptinėj. Ta detektyvinė linija nepatiko net pora aspektų:
a) skaitant ją šalia šiokios tokios brandos, gal labiau - antibrandos romano, ji atrodo kaip visai nieko neduodanti. Nu dingo ta moteris, ir ką? Aišku, tada yra pretekstas papasakoti visą bendrą praeitį.... ilgą ilgą praeitį....... o tada: "ai nu ir paskui 10 metų nebendravom". O tai kam tada pasakot, kas buvo vaikystėj? Tu nei gedi tos moters (nes ji dar tik dingo, nenumirė, o iki tol nebendravot, tai kam čia viską prisimint nuo a iki z), nei tas labai svarbu dingimo tyrimui. Bet kai sugretini abi linijas - detektyvą ir laikmečio prisiminimus, man pertekliumi atrodo ne laikmetis, o būtent detektyvas. Žmonės visą laiką dingsta, ta tavo draugė iš tavo gyvenimo dingo jau prieš 10 metų, tai tikrai nėra big dealas, kad dabar dar ir policija ieško. Galbūt būtų big dealas, jei pasakotoja būtų cekava zosė - bet nėra, ji labiau plaukianti pasroviui, pavargusi, nejaučianti džiugesio. Tokie žmonės, ar bent jau atsidūrę tokiose būsenose, nelabai interesuojasi kitų žmonių dramom.
Šiaip duočiau 4*, nes tikrai patiko knyga, bet tas detektyvas, nu!!! Tumasonytė geresnė rašytoja, negu tam detektyvui reikia. Ir man patinka, kaip ji lygiai plėtoja ilgą formą, su gerais dialogais, mažiau eksperimentuoja nei trumpose (kaip buvo "Undinėse"). Įdomu, ką rašys toliau, o jei ir toliau rašys kokį antdetektyvą ar antitrilerį - irgi įdomu, net jei ir nepatinka, tai labai maloni, sava ir dar bereikalinga Didybe neprislegianti literatūra.
Patiko:
- visas "socrealizmas" ir nyki nuotaika, labai gražus paauglės, kuri nėra nei too special, nei per daug nukankinta, nei per daug šustra, paveikslas (prisiminiau Vojâgo, ten irgi ta pati nuotaika, kažkoks labai lygus personažės-pasakotojos paveikslas patiko). Pilnas nejaukių, atpažįstamų patirčių (geriausios draugės, kaimynai, "įsivaikinantys" to paties narvelio vaikus, konkurencijos, išdavystės, neadekvatūs tėvai). Taip pat labai geros (šiaip tai BLOGOS) visos mamos ir pašaržuota, bet faina laiptinės rusakalbė, geriausios draugės mama.
- šiaip visokios labai gyvos, tarsi natūraliai atsiradusios smulkmenos. Pvz, klasėje yra bully'is Airidas (koks 90-ųjų vardas!!!), jis tyčiojasi iš pasakotojos draugių, nes jų mama stora, tada jos imasi planų jį nužudyti - nunuodyti - ir visai neblogai pasistūmėja, kol neužpelenguoja pasakotojos mama. Tada verkdamos aiškinasi, kad čia dėl to, jog įžeidė draugių mamą, labai nemandagu. Bet visai netyčia čia pat paminima, kad PO mamos įžeidimo draugės socialinis reitingas nukrito žemyn ir ji nebebuvo populiari, jos nebekabino bernai. Tai kuris čia tas tikrasis motyvas, a?? Bet Tumasonytė nerodo prikišamai pirštu, neaiškina, kur čia kokia veidmainystė. Tiesiog palieka tai kaip labai suprantamą, labai nesunkiai įsivaizduojamą persidengimą, kai gal net ir pačios mergaitės nesuprato, kas iš tiesų kelia joms tokį evil keršto troškimą. Gražu. Nu ir pati scena:
Iš pradžių nenorėjau prisipažinti, paklūpojau kampe, o tada nebeištvėriau ir apsiverkusi pasakiau, kad iš ponios Nienės mokykloje tyčiojosi. Airidą reikėjo nunuodyti, nes jis peržengė ribą, tyčiojosi iš Jos. Mama paklausė, ar norime tapti žmogžudėmis ir sėstis į kalėjimą? Papurčiau galva. Tada paklausė, ar norėčiau matyti Airidą gulintį karste, negyvą, užpilamą žemėmis. Linktelėjau. (p. 75)
Nepatiko:
- detektyvinė linija. Pasakojimo "pretekstas", kaip po truputį sužinome jo pradžioje, bet viskas įsibėgėja tik knygai įpusėjus, - kad dingo pasakotojos vaikystės draugė Eglė, labai populiari, labai faina ir sėkminga moteris, su kuria pasakotoja vaikystėj ir paauglystėj buvo geriausios draugės, vos ne sesės, kartu išgyveno daug reikalų, bet po vienos traumos atitolo ir nebendravo gal 10 metų. Nors gyvena abi toj pačioj laiptinėj. Ta detektyvinė linija nepatiko net pora aspektų:
a) skaitant ją šalia šiokios tokios brandos, gal labiau - antibrandos romano, ji atrodo kaip visai nieko neduodanti. Nu dingo ta moteris, ir ką? Aišku, tada yra pretekstas papasakoti visą bendrą praeitį.... ilgą ilgą praeitį....... o tada: "ai nu ir paskui 10 metų nebendravom". O tai kam tada pasakot, kas buvo vaikystėj? Tu nei gedi tos moters (nes ji dar tik dingo, nenumirė, o iki tol nebendravot, tai kam čia viską prisimint nuo a iki z), nei tas labai svarbu dingimo tyrimui. Bet kai sugretini abi linijas - detektyvą ir laikmečio prisiminimus, man pertekliumi atrodo ne laikmetis, o būtent detektyvas. Žmonės visą laiką dingsta, ta tavo draugė iš tavo gyvenimo dingo jau prieš 10 metų, tai tikrai nėra big dealas, kad dabar dar ir policija ieško. Galbūt būtų big dealas, jei pasakotoja būtų cekava zosė - bet nėra, ji labiau plaukianti pasroviui, pavargusi, nejaučianti džiugesio. Tokie žmonės, ar bent jau atsidūrę tokiose būsenose, nelabai interesuojasi kitų žmonių dramom.
Šiaip duočiau 4*, nes tikrai patiko knyga, bet tas detektyvas, nu!!! Tumasonytė geresnė rašytoja, negu tam detektyvui reikia. Ir man patinka, kaip ji lygiai plėtoja ilgą formą, su gerais dialogais, mažiau eksperimentuoja nei trumpose (kaip buvo "Undinėse"). Įdomu, ką rašys toliau, o jei ir toliau rašys kokį antdetektyvą ar antitrilerį - irgi įdomu, net jei ir nepatinka, tai labai maloni, sava ir dar bereikalinga Didybe neprislegianti literatūra.
March 3, 2024
Pirmoji pažintis su autore, kuri išties suintrigavo - mažai apie “Remontą” žinojau, net anotacijos neskaičiau, tiesiog pasitikėjau labai įsimenančiu viršeliu. O gavau tikrai nemažai - labai įdomią pagrindinę veikėją, vietomis itin artimą ir niuansų nestokojantį pasakojimą apie vaikystės ir paauglystės išgyvenimus ir tai, kokiais suaugusiais mus jie užaugina, ir naujai atrastą balsą Lietuvos literatūroje, kuriuo tikrai domėsiuos daugiau.
Vienintelis abejonių kėlęs aspektas romane man buvo jo detektyvinė linija. Pradžioje ji intrigavo, viduryje apskritai pamiršau, kad egzistuoja, o gale viskas taip staigiai ir,
mano nuomone, ne itin efektingai išsisprendė, kad vos spėjau susivokti. Kai kur trikdė ir šokinėjimas laiku pasakojime, dažnai prireikdavo laiko susivokti, esam dabartyje ar praeityje, bet suprantu, kad čia dalis pasakotojos asmenybės.
Patiko ir ryškūs antraplaniai veikėjai, ir apskritai idėja pasakoti apie vidutiniškus žmones - jie nei kažkokie genijai ar daug pasiekę, nei gyvenantys dugne, ir todėl labai artimi. Daug humoro, nemažai ironijos, dar daugiau tokio liūdno pritarimą išreiškiančio linksėjimo skaitant. Manau praėjus kuriam laikui iš romano ryškiausiai prisiminsiu centrinę jo veikėją, sukurtą itin kruopščiai ir įtikinamai, taip, kad jos apatija tam tikriems dalykams net paveikė mano pačios situacijos ir kitų veikėjų vertinimą. Džiaugiuosi, kad knyga pagaliau atsidūrė rankose ir nekantrauju atrasti daugiau autorės kūrybos.
Vienintelis abejonių kėlęs aspektas romane man buvo jo detektyvinė linija. Pradžioje ji intrigavo, viduryje apskritai pamiršau, kad egzistuoja, o gale viskas taip staigiai ir,
mano nuomone, ne itin efektingai išsisprendė, kad vos spėjau susivokti. Kai kur trikdė ir šokinėjimas laiku pasakojime, dažnai prireikdavo laiko susivokti, esam dabartyje ar praeityje, bet suprantu, kad čia dalis pasakotojos asmenybės.
Patiko ir ryškūs antraplaniai veikėjai, ir apskritai idėja pasakoti apie vidutiniškus žmones - jie nei kažkokie genijai ar daug pasiekę, nei gyvenantys dugne, ir todėl labai artimi. Daug humoro, nemažai ironijos, dar daugiau tokio liūdno pritarimą išreiškiančio linksėjimo skaitant. Manau praėjus kuriam laikui iš romano ryškiausiai prisiminsiu centrinę jo veikėją, sukurtą itin kruopščiai ir įtikinamai, taip, kad jos apatija tam tikriems dalykams net paveikė mano pačios situacijos ir kitų veikėjų vertinimą. Džiaugiuosi, kad knyga pagaliau atsidūrė rankose ir nekantrauju atrasti daugiau autorės kūrybos.
May 23, 2020
perskaičiau su dideliu malonumu :) įtraukiantis siužetas, sklandus, gyvas pasakojimas, ryškios detalės, originalios, gražios metaforos. maloniai nustebino nepatikima pasakotoja (kažkodėl lietuvių literatūroje tokių nedaug) ir kaip gerai išsivystė detektyvinė linija (per vidurį buvau ėmusi ja abejoti, bet paskutinis knygos gabalas, kai pasakotoja tarsi įjungia kitą pavarą ir viskas emociškai ir siužetiškai įsisiūbuoja, buvo VAU)
Read
June 12, 2020Pati kūrinio idėja užčiuopti trisdešimtmečių kartos psichosocialinę būseną prasminga ir bemaž išpildyta. Vis dėlto romanas sugriūva pats į save autorei negrabiai atsimušus į kuriamos pasakotojos poziciją.
Pagrindinė knygos yda – pasakojimas atsitolinus dideliu (emociniu, laiko) atstumu nuo vaizduojamų įvykių, lyg tekstą būtų parašiusi kokia kalinė (užrašų iš belangės formatas, beje, istorijai su pagrindiniu dingusios moters motyvu netgi būtų tikęs). „Remonto“ pasakotoja, kuri yra pagrindinė veikėja, iš tikrųjų ne pasakoja, o atpasakoja, ne vaizduoja, o bendrais bruožais apibūdina.
O labiausia nuvilia ištisos pastraipos, puslapiai tiesiog nerelevantiško teksto. Štai sužinome, kad veikėja su draugėmis vaikystėje turėjo lėlių (p. 59): pasakotoja informuoja, kaip lėlės atrodė, kokios buvo medžiagos ir kokios spalvos akių, ką su jomis buvo galima veikti. Ir? Abejotina, ar tokia faktografija būtina apibūdinant gyvus žmones, juolab lėles.
Pagrindinė knygos yda – pasakojimas atsitolinus dideliu (emociniu, laiko) atstumu nuo vaizduojamų įvykių, lyg tekstą būtų parašiusi kokia kalinė (užrašų iš belangės formatas, beje, istorijai su pagrindiniu dingusios moters motyvu netgi būtų tikęs). „Remonto“ pasakotoja, kuri yra pagrindinė veikėja, iš tikrųjų ne pasakoja, o atpasakoja, ne vaizduoja, o bendrais bruožais apibūdina.
O labiausia nuvilia ištisos pastraipos, puslapiai tiesiog nerelevantiško teksto. Štai sužinome, kad veikėja su draugėmis vaikystėje turėjo lėlių (p. 59): pasakotoja informuoja, kaip lėlės atrodė, kokios buvo medžiagos ir kokios spalvos akių, ką su jomis buvo galima veikti. Ir? Abejotina, ar tokia faktografija būtina apibūdinant gyvus žmones, juolab lėles.
Read
August 29, 2020Kažkas man yra su „devyniasdešimtųjų“ romanais. Tos nuobodžios detalės iš MO parodos apkimba mane it usnys ir tempia į dugną. Ant tiek neįdomūs tie stereotipiniai įvaizdžiai ir įvykiai, kad nukreipia mano dėmesį ir skaitau knygas labai pikta.
Apskritai dėčiau skirtį ties 153 puslapiu – iki jo kažką prisimenu tik bendrais bruožais, kažkokį pasakojimą vardan pasakojimo. Bet ši knyga yra puikus pavyzdys, kad pradėtas skaityti visgi reikia pabaigti – į pabaigą ėmė truputį aiškėti veikėjų motyvai, pagrindinė mintis ir panašūs dalykai, kurių nesant, mano asmenine nuomone, romanui būtinas kapitalinis.
Apskritai dėčiau skirtį ties 153 puslapiu – iki jo kažką prisimenu tik bendrais bruožais, kažkokį pasakojimą vardan pasakojimo. Bet ši knyga yra puikus pavyzdys, kad pradėtas skaityti visgi reikia pabaigti – į pabaigą ėmė truputį aiškėti veikėjų motyvai, pagrindinė mintis ir panašūs dalykai, kurių nesant, mano asmenine nuomone, romanui būtinas kapitalinis.
September 14, 2020
Man labai patiko "Undinės", gal todėl "Remontas" nuvylė...
February 8, 2021
Nepriklausomybės laikotarpio vaikų gyvenimas - betoniniai namai, kiemo draugai, keisti kaimynai, turgūs, alkoholizmo norma ir t. t., rodos, tampa išsemta tema. Knyga primena ,,Malalietką", ,,Pietinia Kronikas", todėl sunku atrasti kažką naujo. Detektyvinė siužeto linija šiek tiek gelbėja kūrinį, tačiau tarpais vis tiek apima nuobodulys.
June 28, 2020
Gal dėl artimų įžvalgų ar kūrinio laiko, atspindėjusio ne tik pasakotojos, bet ir mano pačios vaikystę, o galbūt dėl suvirškintų aprašomų patirčių jaučiausi lyg skaityčiau puikiai pažįstamo bendraminčio užrašus. Istorija papasakota sklandžiai, meistriškai šuoliuojant iš dabarties į praeitį ir atvirkščiai, simpatizuoju ir glaustam, taikliam, ironiškam pasakotojos tonui be jokių “cackų pacackų”, o ir siužeto atomazga nenuvylė, neaptikau kabliukų, vertusių kilnoti antakius ir kvestionuoti kūrinio logiką. Tiesa, vienoje vietoje tie antakiai kilstelėjo, bet čia - niekinga smulkmė: pasakotoja ir jos geriausia draugė Eglė gimė tą pačią dieną, bet Eglė mokyklą baigia ir egzaminus laiko tuo pat metu kaip ir jos sesuo Agnė, kuri, minima, yra metais vyresnė.
Nors M. Gailiui užkliuvo pasakotojos distancija, per stiprus nuotolis nuo įvykių, apie kuriuos kalbama, man šis atotrūkis kaip tik pasirodė puikiai atspindintis pasakotojos norą remontuotis, pradėti nuo pradžių. Turbūt pasakotojos pozicija iš įvykio vietos, iš čia ir dabar, nebūtų taip paveikiai atspindėjusi esmės - norint balkoną atnaujinti arba suimti save į rankas ir pradėti nuo pradžių, vien dažais sienų pateplioti negana, reikia be sentimentų lupti lauk ir senąsias medines lenteles, lyg sėdint ant psichoterapeuto kušetės, mechaniškai vardinti visas praeities traumas ir skaudulius. Taip ir gimsta tas šaltas nuotolis, man, skaitytojai, nė kiek netrukdęs.
Kai kuriose recenzijose romaną norima dėti į tą pačią lentyną, kurioje - ir “Malalietka”, ir R. Kmitos kronikos, ir kitos autofikcijos, kuriose pasakojimo laikas - literatūroje madingu tapęs, kai kuriems jau ir įgrisęs ano amžiaus paskutinis dešimtmetis. Į tą pačią lentyną “Remonto” nedėčiau vien dėl to, kad minėtose knygose, kurios, beje, yra puikios, viskas sukasi tik apie pasakotoją-Saulę-pagrindinį veikėją, jo patirtis bei įžvalgas, o kiti veikėjai tarsi ištirpsta jo šviesoje. “Remonte”, priešingai, - pasakotoja, nors ir pagrindinė, išlieka pati paslaptingiausia, mažiausiai nuspėjama veikėja, užtat išgryninami kitų ją supančių žmonių psichologiniai portretai, o skaitytojas gali tapatintis su bet kuriuo aprašomu tipažu.
Nors M. Gailiui užkliuvo pasakotojos distancija, per stiprus nuotolis nuo įvykių, apie kuriuos kalbama, man šis atotrūkis kaip tik pasirodė puikiai atspindintis pasakotojos norą remontuotis, pradėti nuo pradžių. Turbūt pasakotojos pozicija iš įvykio vietos, iš čia ir dabar, nebūtų taip paveikiai atspindėjusi esmės - norint balkoną atnaujinti arba suimti save į rankas ir pradėti nuo pradžių, vien dažais sienų pateplioti negana, reikia be sentimentų lupti lauk ir senąsias medines lenteles, lyg sėdint ant psichoterapeuto kušetės, mechaniškai vardinti visas praeities traumas ir skaudulius. Taip ir gimsta tas šaltas nuotolis, man, skaitytojai, nė kiek netrukdęs.
Kai kuriose recenzijose romaną norima dėti į tą pačią lentyną, kurioje - ir “Malalietka”, ir R. Kmitos kronikos, ir kitos autofikcijos, kuriose pasakojimo laikas - literatūroje madingu tapęs, kai kuriems jau ir įgrisęs ano amžiaus paskutinis dešimtmetis. Į tą pačią lentyną “Remonto” nedėčiau vien dėl to, kad minėtose knygose, kurios, beje, yra puikios, viskas sukasi tik apie pasakotoją-Saulę-pagrindinį veikėją, jo patirtis bei įžvalgas, o kiti veikėjai tarsi ištirpsta jo šviesoje. “Remonte”, priešingai, - pasakotoja, nors ir pagrindinė, išlieka pati paslaptingiausia, mažiausiai nuspėjama veikėja, užtat išgryninami kitų ją supančių žmonių psichologiniai portretai, o skaitytojas gali tapatintis su bet kuriuo aprašomu tipažu.
June 29, 2024
Drįsčiau teigti, jog tas devyniasdešimtųjų bumas, ypač literatūroje, jau kiek aprimęs, todėl buvo visai smalsu pamėginti dar vieną, mūsų padangėje prieš ketverius metus pasirodžiusią, knygą minėtąja tema. Nostalgiškas (nors laikotarpis man lyg kiek ir per tolimas prisiminti, gal tik detalės, gyvavusios ir kiek vėliau), jaukus, mielas - bet kažkur jau matytas, girdėtas to laikmečio filmas prasisuko beskaitant.
Tai buvo smagiai praleistas laikas šaržuotų veikėjų draugijoje, tačiau tosios personos, kad ir mėgintos padaryti jas charizmatiškas, ėmė ir pasimiršo, nublanko: taigi didesnio įspūdžio, matyt, nepadarė. Ko štai nepasakytum, apie Rimantą, na tą - iš Pietinios. Štai Kmita, mano nuomone, mūsuose 90's literatūtos nobelį tikrai laimėjo, ano bachūro - pamiršti jau neįmanoma.
Man kiek keistas ir bereikalingas taip pat Remonte pasirodė detekyvinis motyvas, nelabai jis man buvo tikėtas, bet tiesą sakant - nelabai ir kažką gelbėjantis, ar gerinantis. Jei knyga nepriskiriama detektyvo žanrui, tai toks koks nors romano užmanymas, kažką nuslėpti ir išaiškinti - dažniausiai man pasitarnauja tik tuo atveju, jei reikia „gelbėti” istoriją, nes ji daugiau nieko labai gero kaip ir neturi. Tai bent dėmesį palaikyti toks prieskonis būna reikalą pagerina. Bet kažkaip iš Tumasonytės tikėčiausi daugiau, nei kažkokį reikalų taisymą.
Summa summarum - na nesigailiu perskaičiusi, kaip ir minėjau - romanas jaukus ir mielas, gal tiesiog lūkesčiai buvo kiek didesni - rasti šičia kiek rimtesnę istoriją ir jose dalyvavusius žmones, tame laukiniame, besivaduojančiame, atbundančiame ir labai keistame laike.
Tai buvo smagiai praleistas laikas šaržuotų veikėjų draugijoje, tačiau tosios personos, kad ir mėgintos padaryti jas charizmatiškas, ėmė ir pasimiršo, nublanko: taigi didesnio įspūdžio, matyt, nepadarė. Ko štai nepasakytum, apie Rimantą, na tą - iš Pietinios. Štai Kmita, mano nuomone, mūsuose 90's literatūtos nobelį tikrai laimėjo, ano bachūro - pamiršti jau neįmanoma.
Man kiek keistas ir bereikalingas taip pat Remonte pasirodė detekyvinis motyvas, nelabai jis man buvo tikėtas, bet tiesą sakant - nelabai ir kažką gelbėjantis, ar gerinantis. Jei knyga nepriskiriama detektyvo žanrui, tai toks koks nors romano užmanymas, kažką nuslėpti ir išaiškinti - dažniausiai man pasitarnauja tik tuo atveju, jei reikia „gelbėti” istoriją, nes ji daugiau nieko labai gero kaip ir neturi. Tai bent dėmesį palaikyti toks prieskonis būna reikalą pagerina. Bet kažkaip iš Tumasonytės tikėčiausi daugiau, nei kažkokį reikalų taisymą.
Summa summarum - na nesigailiu perskaičiusi, kaip ir minėjau - romanas jaukus ir mielas, gal tiesiog lūkesčiai buvo kiek didesni - rasti šičia kiek rimtesnę istoriją ir jose dalyvavusius žmones, tame laukiniame, besivaduojančiame, atbundančiame ir labai keistame laike.
June 12, 2020
Jurga Tumasonytė „Remontas“
Kūrinys, sužavėjęs mane ne ištaigingu stiliumi, originaliomis metaforomis ar nematytomis formomis. O paprastumu.
Kalbama apie daugiabučio bendruomenės gyvenimą, kai kuriuos asmenis vaizduojant iš labai arti, netgi intymiai. Realistiška, buitiška, tikra. Ir dalykai, apie kuriuos mums kalbama romane, ne tušti – žmogiški išgyvenimai, skirtingų tipų tarpasmeniniai santykiai: draugystė, meilė, šeima, giminystė, mokyklos „draugai“.
Čia labai aiškiai parodoma, kokią įtaką žmogaus gyvenimui gali turėti toksiški santykiai, kaip trauminės patirtys yra išgyvenamos individualiai bei šeimose. Klausiau pokalbio su autore per „Ryto allegro“, kur buvo kalbama apie traumas, atskleidžiamas šiame romane, o remontas, bent jau pati taip supratau, yra atliekamas siekiant per buitį išsivaduoti iš praeities negatyvo. Tad remontas šiuo atveju ne tik buities gerinimas, bet ir bandymas rekonstruoti apgriautus gyvenimus. Esminis dalykas, kuris man „krito į akis“ skaitant apie atliekamus remontus – tai, kad jie atliekami su šeima. Gal net būtų galima teigti, kad nepaisant visų juodų dėmių šeimyniniame gyvenime, artimųjų ryšys išlieka tvirtas, todėl dar ir dar kartą galima pradėti viską „remontuoti“ drauge...
Daug skirtingų gyvenimų, įvairūs skauduliai, paliečiama dalis istorinių įvykių. Romanas padeda pažinti ir tuos dabar jau labai populiarius 90-uosius, kuriuose mafijos, fyfutės paauglės, brutalus ir pavojingas gyvenimas persipynę su amžinai aktualiomis vertybėmis: meile, draugyste, šeima.
Kūrinys, sužavėjęs mane ne ištaigingu stiliumi, originaliomis metaforomis ar nematytomis formomis. O paprastumu.
Kalbama apie daugiabučio bendruomenės gyvenimą, kai kuriuos asmenis vaizduojant iš labai arti, netgi intymiai. Realistiška, buitiška, tikra. Ir dalykai, apie kuriuos mums kalbama romane, ne tušti – žmogiški išgyvenimai, skirtingų tipų tarpasmeniniai santykiai: draugystė, meilė, šeima, giminystė, mokyklos „draugai“.
Čia labai aiškiai parodoma, kokią įtaką žmogaus gyvenimui gali turėti toksiški santykiai, kaip trauminės patirtys yra išgyvenamos individualiai bei šeimose. Klausiau pokalbio su autore per „Ryto allegro“, kur buvo kalbama apie traumas, atskleidžiamas šiame romane, o remontas, bent jau pati taip supratau, yra atliekamas siekiant per buitį išsivaduoti iš praeities negatyvo. Tad remontas šiuo atveju ne tik buities gerinimas, bet ir bandymas rekonstruoti apgriautus gyvenimus. Esminis dalykas, kuris man „krito į akis“ skaitant apie atliekamus remontus – tai, kad jie atliekami su šeima. Gal net būtų galima teigti, kad nepaisant visų juodų dėmių šeimyniniame gyvenime, artimųjų ryšys išlieka tvirtas, todėl dar ir dar kartą galima pradėti viską „remontuoti“ drauge...
Daug skirtingų gyvenimų, įvairūs skauduliai, paliečiama dalis istorinių įvykių. Romanas padeda pažinti ir tuos dabar jau labai populiarius 90-uosius, kuriuose mafijos, fyfutės paauglės, brutalus ir pavojingas gyvenimas persipynę su amžinai aktualiomis vertybėmis: meile, draugyste, šeima.
November 24, 2021
labai gera tamsi, paini trijų geriausių vaikystės draugių ir jų disfunkcinių šeimų istorija. įtaigus buitinis trileris.
August 21, 2025
Maloniai nustebino mane šis kūrinys.
Pradžioje man pritrūko skyrių, bet paskui supratau, kad jie būtų sugadinę skaitymo malonumo.
trečioji knygos dalis išvis buvo kažkokia wow, net nesitikėjau, kažkaip užklupo mane nepasiruošusią.
Žodžiu labai patiko: gyva kalba, įtikinami personažai ir vaizdingas pateikimas.
Pradžioje man pritrūko skyrių, bet paskui supratau, kad jie būtų sugadinę skaitymo malonumo.
trečioji knygos dalis išvis buvo kažkokia wow, net nesitikėjau, kažkaip užklupo mane nepasiruošusią.
Žodžiu labai patiko: gyva kalba, įtikinami personažai ir vaizdingas pateikimas.
November 21, 2020
Tikėjausi ne to! Kažkodėl maniau, jog tai bus smagi istorija, bet tai tebuvo dar vienas nuobodus lietuviškos knakinystės variantas... (naujovė - detektyvinis momentas). Stereotipinės situacijos ir tradicinės reakcijos. Labai nuvylė...
December 27, 2020
Jaunos lietuvių rašytojos romanas. Paliesta daug temų, bet viskas gana padrika, nėra nei nuoseklaus, nei stilistinio perėjimo tarp skirtingų laikų. Nenusakomas žanras.
November 6, 2024
4/5 ⭐
Nors ir taip gerai pažįstamos, devyniasdešimtųjų laiptinės man atsiduoda pelėsiais ir nejauka (kurie man kažkuo primena lietuvių tapybą NDG, į kurią man kažkodėl nemalonu žiūrėti). Toks jausmas lydėjo ir skaitant šią knygą - gal tiesiog tas buitinis daugiabutis man nekelia labai gerų asociacijų. Bet ta nejauka tiek vietos, tiek žmonių buvo perteikta meistriškai.
Gražiausias dalykas šioje knygoje man buvo rašymo stilius, kuris buvo tikrai gyvas ir vaizdus. Patiko, kaip autorė moka į viršų iš užmaršties iškelti detales (laiptinių gėlės, pasodintos grietinės indeliuose ar smėliadėžės, kuriose mama neleisdavo žaisti dėl nuorūkų ir saulėgrąžų lukštų kiekio). Autorė puikiai aprašo ir veikėjus, ir disfunkcinius jų santykius - pažįstu tiek Eglę, tiek Agnę, o savo laiptinėje augant turėjau ir Laumę Raganą (tik ją kieme vadindavome Izaura ir slėpėmės alyvų krūmue, kai ji, pasiėmusi žirkles, bandė nužudyti savo vyrą). Tad nors pagrindinė veikėja už mane ir vyresnė keletu metų, jos patyrimai ir į smegenis įgraviruoti vaizdai pažįstami ir man.
Vienintelis dalykas, kuris mane šiek tiek trikdė buvo detektyvinė linija (iš pradžių skaitant vis išmušdavo ir laiko tėkmė, bet ilgainiui prie to pripratau ir laiko šokinėjimas mane užhipnotizavo). Apie pabaigą taip pat turiu minčių, bet nenoriu nieko spolint.
Pirmoji mano pažintis su Tumasonytės kūryba patiko, manau, kad dar tikrai skaitysiu jos kitas knygas!
Nors ir taip gerai pažįstamos, devyniasdešimtųjų laiptinės man atsiduoda pelėsiais ir nejauka (kurie man kažkuo primena lietuvių tapybą NDG, į kurią man kažkodėl nemalonu žiūrėti). Toks jausmas lydėjo ir skaitant šią knygą - gal tiesiog tas buitinis daugiabutis man nekelia labai gerų asociacijų. Bet ta nejauka tiek vietos, tiek žmonių buvo perteikta meistriškai.
Gražiausias dalykas šioje knygoje man buvo rašymo stilius, kuris buvo tikrai gyvas ir vaizdus. Patiko, kaip autorė moka į viršų iš užmaršties iškelti detales (laiptinių gėlės, pasodintos grietinės indeliuose ar smėliadėžės, kuriose mama neleisdavo žaisti dėl nuorūkų ir saulėgrąžų lukštų kiekio). Autorė puikiai aprašo ir veikėjus, ir disfunkcinius jų santykius - pažįstu tiek Eglę, tiek Agnę, o savo laiptinėje augant turėjau ir Laumę Raganą (tik ją kieme vadindavome Izaura ir slėpėmės alyvų krūmue, kai ji, pasiėmusi žirkles, bandė nužudyti savo vyrą). Tad nors pagrindinė veikėja už mane ir vyresnė keletu metų, jos patyrimai ir į smegenis įgraviruoti vaizdai pažįstami ir man.
Vienintelis dalykas, kuris mane šiek tiek trikdė buvo detektyvinė linija (iš pradžių skaitant vis išmušdavo ir laiko tėkmė, bet ilgainiui prie to pripratau ir laiko šokinėjimas mane užhipnotizavo). Apie pabaigą taip pat turiu minčių, bet nenoriu nieko spolint.
Pirmoji mano pažintis su Tumasonytės kūryba patiko, manau, kad dar tikrai skaitysiu jos kitas knygas!
December 29, 2020
Knyga, kuri liko neperskaityta...📴
🛠Jurga Tumasonytė - Remontas 🔨
Bliamba, kaip aš laukiau šios knygos pasirodymo!🦄
Pirkti nedrįsau (Ačiū Dievui), bet bibliotekoje užsiregistravau ją perskaityti pirma!
Vasarą vos tik ją gavusi padariau pavadinimą atitinkančias nuotraukas.☀️
Ir pradėjau skaityti...
Po kelių puslapių atrodė, jog iš naujo skaitau Vaivos Rykštaitės "Lizos butą".🤣
Dar po keliolikos perskaitytų lapų supratau, kad istorijos ko ne identiškos.🎀
✖Kadangi "Lizos butas" man buvo toks meh...lengvai ranka numojau ir į "Remontą".
Po dienos dar kartą grįžau prie knygos!🎉
Netgi surengiau instagram diskusiją, ar man verta skaityti "Remontą" toliau.
Ir kartu su bendra nuomone padėjau šią knygą į šalį.❄
💡Gaila laiko!
✖Skaitant nėra jokios logikos. Tad sunku susigaudyti, kuri tema yra svarbesnė - ar ta, ant kurios pilamas veiksmas, ar ta naujesnė, papasakota "ant viršaus".
✖Tekstas pinamas momentiškai galvoje kylančiomis istorijomis.
✖Be galo panašu į "Lizos butą". Vos ne kopija.
✔Na, bet jei kas skaitėte "Malalietką", tai "Remontas" tikrai geriau už ją.
✔✔O viršelis man LABAI LABAI patiko!
🛠Jurga Tumasonytė - Remontas 🔨
Bliamba, kaip aš laukiau šios knygos pasirodymo!🦄
Pirkti nedrįsau (Ačiū Dievui), bet bibliotekoje užsiregistravau ją perskaityti pirma!
Vasarą vos tik ją gavusi padariau pavadinimą atitinkančias nuotraukas.☀️
Ir pradėjau skaityti...
Po kelių puslapių atrodė, jog iš naujo skaitau Vaivos Rykštaitės "Lizos butą".🤣
Dar po keliolikos perskaitytų lapų supratau, kad istorijos ko ne identiškos.🎀
✖Kadangi "Lizos butas" man buvo toks meh...lengvai ranka numojau ir į "Remontą".
Po dienos dar kartą grįžau prie knygos!🎉
Netgi surengiau instagram diskusiją, ar man verta skaityti "Remontą" toliau.
Ir kartu su bendra nuomone padėjau šią knygą į šalį.❄
💡Gaila laiko!
✖Skaitant nėra jokios logikos. Tad sunku susigaudyti, kuri tema yra svarbesnė - ar ta, ant kurios pilamas veiksmas, ar ta naujesnė, papasakota "ant viršaus".
✖Tekstas pinamas momentiškai galvoje kylančiomis istorijomis.
✖Be galo panašu į "Lizos butą". Vos ne kopija.
✔Na, bet jei kas skaitėte "Malalietką", tai "Remontas" tikrai geriau už ją.
✔✔O viršelis man LABAI LABAI patiko!
March 14, 2025
Labai patiko, nežinau, gal, kad pati iš aprašytų metų ir laikotarpio esu. Gal, kad turėjau gyvenime savo asmeninę „agnę”, tai pats turinys labai surezonavo. Patiko kaip natūraliai keliaujama laiku išvengiant skirstymo į skyrius, tokia natūralia eiga.
Skaičiau važiuodama trūliku, kai įlipo du, iš ties kietai atrodantys paaugliai. Nors nesimatė viršelio, vienas jų paklausė:
- apie Agnę skaitai?
Na, sutrikau, nes kaip žinoti. Paskui pati juokiausi, nes puslapyje pirmas žodis Agnė buvo. Tai žodžiu, jis atpažino knygą, nes jo mama nesenai ją skaitė ir paspoilino, kad pabaiga prasta, nors knyga gera. Tai aš ir tikėjausi prastos pabaigos. Tokiose, šiek tiek detektyvinėse istorijose, prasta pabaiga gali reikšti, kad ji nebus aiški. Tai to ir tikėjausi, tačiau viskas stojo į savo vietas, todėl sumenkęs lūkestis nepasitvirtino ir duodu penkias žvaigždeles.
Skaičiau važiuodama trūliku, kai įlipo du, iš ties kietai atrodantys paaugliai. Nors nesimatė viršelio, vienas jų paklausė:
- apie Agnę skaitai?
Na, sutrikau, nes kaip žinoti. Paskui pati juokiausi, nes puslapyje pirmas žodis Agnė buvo. Tai žodžiu, jis atpažino knygą, nes jo mama nesenai ją skaitė ir paspoilino, kad pabaiga prasta, nors knyga gera. Tai aš ir tikėjausi prastos pabaigos. Tokiose, šiek tiek detektyvinėse istorijose, prasta pabaiga gali reikšti, kad ji nebus aiški. Tai to ir tikėjausi, tačiau viskas stojo į savo vietas, todėl sumenkęs lūkestis nepasitvirtino ir duodu penkias žvaigždeles.
February 28, 2022
Man labai patiko!
Istorija ir įdomi, ir artima. Dabarties ir praeities persipynimai - gražūs, jokiu būdu ne gremėzdiški. Plius, labai svarbus aspektas, - mane suintrigavo istorija, norėjau skaityt toliau, mėgavausi.
Tik viena nedidukė loginė priekabė- dėl draugės Eglės amžiaus- vienoje vietoje ištinka šiokia tokia painiava, kuri nepraslysta pro akylą skaitytoją (nes kaip praslys, kai esi taip įsitraukęs ;) ).
Istorija ir įdomi, ir artima. Dabarties ir praeities persipynimai - gražūs, jokiu būdu ne gremėzdiški. Plius, labai svarbus aspektas, - mane suintrigavo istorija, norėjau skaityt toliau, mėgavausi.
Tik viena nedidukė loginė priekabė- dėl draugės Eglės amžiaus- vienoje vietoje ištinka šiokia tokia painiava, kuri nepraslysta pro akylą skaitytoją (nes kaip praslys, kai esi taip įsitraukęs ;) ).
October 22, 2022
Tikėjausi visai kitokio romano. Bet tai tiesiog paprasta dviejų seserų ir vienos draugės istorija su jų pliusais ir minusais ir dar su detektyvo elementais,kur pabaiga neaiški kas kaltas.
This entire review has been hidden because of spoilers.
May 30, 2020
Rašytoja Jurga Tumasonytė parašė knygą apie dabartį, kuri neprimena plokščių lietuviškų serialų. Net jei ir iš naujo tenka atsiminti holivudinių filmų neprimenančią vaikystę daugiabutyje, vyresnius bičus, pigios kosmetikos krautuves bei kitoje visatos dimensijoje gyvenančius ir sovietiniame režime augusius tėvus.
https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
Read
June 28, 2020Autorė – su jos kūryba, deja, anksčiau nebuvau susipažinęs – puikiai ��ino savo ribas, kurių nei turinio, nei formos atžvilgiu nesistengia peržengti. Matyt, todėl „Remontą“ perskaičiau dviem prisėdimais (tiesiogine to žodžio prasme): važiuojant autobusu iš Vilniaus į Kybartuose vykusius „Pož(i)eminius skaitymus“ ir, praėjus kelioms valandoms, grįžtant atgal. Be kita ko, knygos neplanavau skaityti išvykos metu – tiesiog taip sutapo, kad autobusui pajudėjus priešais sėdėjęs keleivis netikėtai išsitraukė ją iš kuprinės ir perdavė savo kaimynei, kuri, paprašyta, maloniai sutiko paskolinti ją man.
July 17, 2020
Jurga Tumasonytė "Remontas"
Tai mano pirmoji pažintis su pakankamai dar jauna rašytoja, tačiau jau gavusia tiek apdovanojimų, kad knygų mylėtojas tiesiog privalo susipažinti su talentinga lietuvių autore. Kadangi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla palepino mane pačia naujausia rašytojos knyga (ačiū už tą garbę), su dideliu smalsumu ją paėmiau į rankas. O smalsu buvo labiausiai dėl to, kad knygos pristatyme buvo pabrėžiama, kad artima dabartinių trisdešimtmečių kartai, kuriai vis dar priklausau ir aš. Todėl labai įdomu buvo ieškoti tiek to laikmečio, kuriuo mes su autore kartu užaugome, ženklų, tiek atpažinti veikėjuose savo mąstymą, nes formavo mus tie patys dalykai.
Knygos istorija pasakoja apie tai, kaip ėmė ir prapuolė pagrindinės herojės draugė ir viso romano metu, kaip tikrame detektyve, dėlionės detalė dedama prie kitos detalės ir skleidžiasi paveikslas, kas ir kodėl galėjo turėti kėslų pasikėsinti į jaunos moters gyvybę. O tos detalės - tai dabarties ir praeities prisiminimai apie įvykius ir juo lydėjusius jausmus. Būtent atsiminimai man buvo įdomiausia knygos dalis, nes atrodė, kad ji pasakoja mano vaikystėje matytus įvykius, daugiabučio kaimynus, mokytojus ir požiūrį į gyvenimą. Tas buvo geriausia knygos dalis man. Buvo paliesta ir daug jautrių temų, tokios kaip tėvų emigracija ir vaikų palikimas seneliams, sugriautas merginos gyvenimas dėl patirtos prievartos ir "kaltės išpirkimas" pinigais (atsimenu, tas būdavo taip tipiška "tais laikais" ir tas mane labiausiai knygoje užkabino ir viduje užvirė pyktis tokiai neteisybei ir negarbingam tėvų elgesiui).
Iš kitos pusės, nepajutau artimumo, simpatijos ar tapatinimosi nei su viena pagrindinių veikėjų, nei vienos jų pasaulėžiūra ar asmeninė patirtis man nebuvo labai artima, todėl pritrūko iš mano pusės įsijautimo į veikėjų išgyvenimus. Taip pat kelios situacijos man pasirodė sunkiai tikėtinos, todėl buvo sunkiau įsijausti į istoriją.
Trumpai tariant, knygą tikrai verta perskaityti tiek dabartiniams trisdešimtmečiams, kurie ras daug to laiko ženklų ir atpažins savo gyvenimus, grįš į savo prisminimus, tiek ir jaunesniems ar vyresniems, kad geriau suprastų šią kartą, kurios formavimesi betarpiškai dalyvavo.
Tai mano pirmoji pažintis su pakankamai dar jauna rašytoja, tačiau jau gavusia tiek apdovanojimų, kad knygų mylėtojas tiesiog privalo susipažinti su talentinga lietuvių autore. Kadangi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla palepino mane pačia naujausia rašytojos knyga (ačiū už tą garbę), su dideliu smalsumu ją paėmiau į rankas. O smalsu buvo labiausiai dėl to, kad knygos pristatyme buvo pabrėžiama, kad artima dabartinių trisdešimtmečių kartai, kuriai vis dar priklausau ir aš. Todėl labai įdomu buvo ieškoti tiek to laikmečio, kuriuo mes su autore kartu užaugome, ženklų, tiek atpažinti veikėjuose savo mąstymą, nes formavo mus tie patys dalykai.
Knygos istorija pasakoja apie tai, kaip ėmė ir prapuolė pagrindinės herojės draugė ir viso romano metu, kaip tikrame detektyve, dėlionės detalė dedama prie kitos detalės ir skleidžiasi paveikslas, kas ir kodėl galėjo turėti kėslų pasikėsinti į jaunos moters gyvybę. O tos detalės - tai dabarties ir praeities prisiminimai apie įvykius ir juo lydėjusius jausmus. Būtent atsiminimai man buvo įdomiausia knygos dalis, nes atrodė, kad ji pasakoja mano vaikystėje matytus įvykius, daugiabučio kaimynus, mokytojus ir požiūrį į gyvenimą. Tas buvo geriausia knygos dalis man. Buvo paliesta ir daug jautrių temų, tokios kaip tėvų emigracija ir vaikų palikimas seneliams, sugriautas merginos gyvenimas dėl patirtos prievartos ir "kaltės išpirkimas" pinigais (atsimenu, tas būdavo taip tipiška "tais laikais" ir tas mane labiausiai knygoje užkabino ir viduje užvirė pyktis tokiai neteisybei ir negarbingam tėvų elgesiui).
Iš kitos pusės, nepajutau artimumo, simpatijos ar tapatinimosi nei su viena pagrindinių veikėjų, nei vienos jų pasaulėžiūra ar asmeninė patirtis man nebuvo labai artima, todėl pritrūko iš mano pusės įsijautimo į veikėjų išgyvenimus. Taip pat kelios situacijos man pasirodė sunkiai tikėtinos, todėl buvo sunkiau įsijausti į istoriją.
Trumpai tariant, knygą tikrai verta perskaityti tiek dabartiniams trisdešimtmečiams, kurie ras daug to laiko ženklų ir atpažins savo gyvenimus, grįš į savo prisminimus, tiek ir jaunesniems ar vyresniems, kad geriau suprastų šią kartą, kurios formavimesi betarpiškai dalyvavo.
January 28, 2023
Visų pirma, man trūko sklandumo tekste. Nebuvo datų, ne visada lengva “atkasti” įvykių seką. Nauji įvykiai prasideda eilutės tarpu ir nauja pastraipa. Bet neaišku, tai bus apie vaikystę ar dabartinį laiką. Truputį padrika.
Smagu buvo prisiminti savo vaikystę ir duris apvilktas oda ir kniedėmis, autorė puikiai perteikia to laiko nuotaiką ir manau daug kam primins vaikystę. Nuo augimo daugiabutyje iki vasarų kaime.
Detektyvinė linija. Pabaigoje drėbtelėjo dramos kaip reikiant. Daugumoje knygos dominuoja gyvenimas po
Sovietų sąjungos griūties, vienos iš veikėjų dingimas atrodo nereikšmingas, bet pabaigoje jis ir tampa knygos vinimi. Manau, dar puikiai atskleisti santykiai tarp vaikų ir tėvų: mama, kuri išvažiuoja ir palieka dukras auginti močiutei, smurtaujantys tėvai, bet tuo pačiu vienintelis prieglobstis.
Man knygoje pritrūko konkretumo, aiškumo, tai knyga detektyvas ar romanas apie vaikystę po 1991 m.?
Smagu buvo prisiminti savo vaikystę ir duris apvilktas oda ir kniedėmis, autorė puikiai perteikia to laiko nuotaiką ir manau daug kam primins vaikystę. Nuo augimo daugiabutyje iki vasarų kaime.
Detektyvinė linija. Pabaigoje drėbtelėjo dramos kaip reikiant. Daugumoje knygos dominuoja gyvenimas po
Sovietų sąjungos griūties, vienos iš veikėjų dingimas atrodo nereikšmingas, bet pabaigoje jis ir tampa knygos vinimi. Manau, dar puikiai atskleisti santykiai tarp vaikų ir tėvų: mama, kuri išvažiuoja ir palieka dukras auginti močiutei, smurtaujantys tėvai, bet tuo pačiu vienintelis prieglobstis.
Man knygoje pritrūko konkretumo, aiškumo, tai knyga detektyvas ar romanas apie vaikystę po 1991 m.?
November 12, 2020
Metų pradžioje skaičiau autorės knygą "Undinės", kuri pasirodė gana pusėtina. Tad šis romanas tikrai pranoko lūkesčius. Daugiabutyje verda gyvenimas, kiekvienas kaimynas turi savo pravardę ir charakterį, neapaieinama be laiptinės dramų, paskalų. Visi 90-ųjų vaikai atras ir dalį savęs: draugai, užgauliojimas mokykloje, pirmosios meilės, sudėtingi santykiai su tėvais. Nuo praeities pereinama prie dabarties. Ankstesnės klaidos pinasi su dabartinėm. Prisiminimai keičia vienas kitą. O kur dar detektyvinė linija apie draugės dingimą, kurios kulminacija gerokai nustebino. Iš knygos tikėjaus mažiau, bet tikrai gavau daugiau. Eh, kaip kartais norėtųsi pasiremintuoti ne tik butą, bet ir save pačią.
June 3, 2024
Iš pradžių labai erzino tokia neva tai labai atpažįstama 90tųjų atmosfera ir patirtis. Atrodė kažkaip perdėtai ir prikišamai vis parodoma - va kaip mes visi gyvenom. Net negaliu pasakyti, kas tiksliai užkliuvo, gal per tirštai piešiamas 90tųjų vaizdas? Bet kažkaip vidury knygos persilaužiau ir taip akių nebebadė. Kas erzino - tai pagrindinė herojė. Bet ne dėl to, kad blogai pavaizduota; kaip tik - labai įtikinamas psichologinis nykios ir atstumiančios vidutinybės portretas. Knygoje vis regzta pradingusios draugės intriga jau viduryje buvo nusibodusi ir išsikvėpusi, bet pabaigoje - bam ir gana netikėtai užsuktas pasakojimas. Tai kaip ten iš tikro buvo? Ir lieki su apmąstymu.
December 31, 2020
Tai knyga apie vienos moters istoriją, jos gyvenimą nuo vaikystės iki maždaug ketvirtosios dešimties. Viskas sukasi apie jos išgyvenimus, apie jos jausmus, kokie išgyvenimai paliko jai randus, kokie ne. Sakyčiau, kad tai žmogaus gyvenimo istorija iki tos akimirkos, kai jau pats žmogus supranta, kad jam reikia „atsinaujinti“, atsigauti, viską paleisti ir pradėti gyventi iš naujo.
Iš pradžių knyga priminė V. Rykštaitės „Lizos butą“. Vėliau viskas pasikeitė ir visai kitokią nuotaiką įgavo. Daug gražių metaforų. Net pats knygos pavadinimas - „Remontas“ - metafora.
Patiko.
Iš pradžių knyga priminė V. Rykštaitės „Lizos butą“. Vėliau viskas pasikeitė ir visai kitokią nuotaiką įgavo. Daug gražių metaforų. Net pats knygos pavadinimas - „Remontas“ - metafora.
Patiko.
February 14, 2021
3 /5 už kelionę į vaikystę, prisiminimus, visus "o, ir pas mane kieme taip buvo!" ir "mano mama irgi taip sakė!". Istorija ir charakteriai iš esmės neišbaigti, atomazga so zo ir suskubėta.
Susiskaitė neblogai ir leido prisiminti, tačiau nemanau, kad ilgai išliks atminty.
Susiskaitė neblogai ir leido prisiminti, tačiau nemanau, kad ilgai išliks atminty.
July 10, 2021
Bene labiausiai mane žavėjo, kiek daug kasdienybės pavyko paversti medžiaga literatūrai: labai malonus atminties tvarkos išgyvenimas, kone Aristotelinis mimezis, kai skaitai ir jauti, kaip visokie daugiau ar mažiau atpažįstami fragmentai sukrinta į mozaiką. Tikiuosi bus dar dar dar :)
July 29, 2020
Knyga apie 90-ųjų daugiabučio gyventojų gyvenimą. Knyga priverčia grįžti į praeitį ir prisiminti savo kartos socialines problemas.
Displaying 1 - 30 of 36 reviews