„saulėlydis“, afobų išnaudojimas ir daugtaškių lavina
ar mane labai labai labai nudžiugino faktas, kad netyčia radau šitą lietuvišką aseksualumo reprezentaciją? taip. ar knygos pabaiga iš esmės yra nuostabus spjovimas į visuomenės normas ir lūkesčius bei kone svajonės išsipildymas? tikrai taip.
veikėjai neblogi, nors tos trys pagrindinės moterys labai vienodai telpa į liūdnos girlboss, kuriai Labai praverstų terapija, rėmus. veiksmo irgi netrūko, kas greičiausiai buvo vienas pagrindinių dalykų, motyvavusių skaityti. nors gal truputį ir per daug.
o daugiau ką teigiamo nelabai galiu pasakyti. rašymo stilius man visiškai nelipo – kalba skambėjo nenatūraliai, akis nuolat badė daugtaškių perteklius.
be galo pykdė tai, kad netgi ne kartą Simo orientacija buvo įvardijama kaip pasirinkimas. iš pradžių maniau, kad galbūt tik aprašyme taip, gal pats veikėjas apie save taip nekalbės. deja.
nesupratau tos non-binary vėliavos ant viršelio. leidžiant, cituoju, „pasakojimą apie seksualinę savivoką“ (kas man visai neįsiminė, tiesą sakant. arba tiesiog per mažai rezonavo su mano pačios patirtimi) visgi būtų neblogai atkreipti dėmesį bent į žinomiausias vėliavas ir spalvų kombinacijas.
gerai, kad šita knyga yra. tik norėčiau, kad norėtųsi skaityti ją dar kartą.