Britų muziejuje, Luvre ir kituose muziejuose sukauptos eksponatų kolekcijos didele dalimi yra kolonializmo rezultatas. Dažniausiai lankomės ten žavėtis ir gerėtis kultūriniu paveldu, bet retai klausiame to, kaip ir kodėl jis ten atsirado. Alice Procter siūlo, kad nuo būtent nuo šio klausimo ir pradėtume savo apsilankymą muziejuje.
Knygoje ji atskleidžia, kaip modernių muziejų kolekcijas pildė 18 a. europiečiai kolonijų kūrėjai, jose dirbę diplomatai, geografinių atradimų herojai ir paprasčiausi vagys. Menas į muziejus keliavo iš užkariautų teritorijų, kolonijų, vietinių bendruomenių. Knygoje aprašomi ir dabartiniai ginčai dėl to, kam tokie meno kūriniai turėtų priklausyti.
Labiausiai įstrigo pavyzdžiai, kaip tam tikrų objektų kolekcionavimas padarė žalą vietinėms bendruomenėms. Pvz., kai europiečiai kolekcioneriai pradėjo supirkinėti mokomokai (tatuiruotos mirusių Maori kultūros žmonių galvos, kurias maoriai išsaugodavo ir laikydavo sakraliems ritualams) - jas pradėjo vogti ir pardavinėti rinkoje, dėl to padažnėjo nužudymai, nes galvos buvo itin paklausios. Šeimos nustojo laikytis šios tradicijos, nustojo taip plačiai naudoti veido tatuiruotes, nes bijojo būti dėl to nužudyti.
Knygoje daug pasvarstymų ir apie tai, kaip muziejai gali transformuotis, kaip elgtis su kolonijiniu paveldu, kaip interpretuoti viešose erdvėse vis dar stovinčias skulptūras kolonizatoriams, kaip šiuolaikinis menas gali perinterpretuoti tokį paveldą ir pan.
Iš principo tie, kas yra bendrai susipažinę su kolonializmo istorija, šioje knygoje turbūt neras daug naujo, bet kitiems bus nebloga pažintis su taip gerai, beveik iki nuobodulio "pažįstamomis" institucijomis.