What do you think?
Rate this book
Panelės iš Laisvės alėjos
1932-ieji, auksiniai Kauno laikai. Tiek lenkiškai kalbanti knygyno darbuotoja Zofija, tiek gražuolė žydaitė Rachelė, vykstanti vaidinti į Kauno žydų teatrą, puoselėja pačias gražiausias ateities svajones. Kaunas juk beveik mažasis Paryžius! Čia – teatras, meilė, džiazas... Svaiginantys Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greit viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis ir ką turės ištverti jos – dvi panelės iš Laisvės alėjos.
Du netikėtai susipynę moterų likimai. Vienas miestas, patyręs ir aukso amžių, ir visų vilčių žlugimą.
Pirmasis Inos Pukelytės romanas „Prancūziškas romanas“ išleistas 2000 m. Vėliau autorė nėrė į teatro vandenis; sukūrė ir režisavo pjesę „Shalom, Bellissima!“, vienaveiksmes komedijas „Meilė Paryžiuje“, „Brendžio trims!“, „Brendžio trims. Po dešimt metų“. Ji – monografijos „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“ ir daugybės straipsnių apie teatrą autorė.
Šis romanas – tai duoklė mano senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams. Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją.
Du netikėtai susipynę moterų likimai. Vienas miestas, patyręs ir aukso amžių, ir visų vilčių žlugimą.
Pirmasis Inos Pukelytės romanas „Prancūziškas romanas“ išleistas 2000 m. Vėliau autorė nėrė į teatro vandenis; sukūrė ir režisavo pjesę „Shalom, Bellissima!“, vienaveiksmes komedijas „Meilė Paryžiuje“, „Brendžio trims!“, „Brendžio trims. Po dešimt metų“. Ji – monografijos „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“ ir daugybės straipsnių apie teatrą autorė.
Šis romanas – tai duoklė mano senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams. Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją.
231 pages, Hardcover
First published January 1, 2020
3 people are currently reading
122 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 46 reviews
July 11, 2020
2/5
Yra to gimtojo miesto magija, neišvengiamai – net jei tas miestas vos už valandos kelio, net jei beveik ranka pasiekiamas. Bet ten vis tiek ir širdis, ir pirmoji meilė, ir pirmieji bučiniai, ir mokyklos langai į Vytauto bažnyčią ir Rotušę, ir skersai bei išilgai nušlifuota Laisvės alėja – su tėvais, su seneliais, vėliau jau su draugais, lekiant vienai, lekiant pas, lekiant iš. Magija iš širdies neišraunama – todėl su milžinišku džiaugsmu čiupau Vaivos Rykštaitės „Lizos butą“, todėl ir pačios rankos išsitiesė į „Paneles iš Laisvės alėjos“. Bet jei Butas nukėlė į vaikystę ir paauglystę, jei veikėjai buvo pažįstami, artimi, tokie tikri ir kvėpuojantys, kalbantys ir verkiantys, jei kiekvienas minimas Kauno kampelis vertė aikčioti taip, lyg būčiau už jūrų ir vandenynų, apie gimtą miestą svajodama, tai Panelės paliko tuštumą, nusivylimą ir vienintelį džiaugsmą – bent jau ilgai neužtrukom.
Nieko sensacingo iš Panelių aš ir nesitikėjau. Greitas, vasarinis, nostalgiškas romanas – gi žinojau, į ką veliuosi. Vis dėlto, net ir tokiems turiu lūkesčių, net ir juose daug vietos autoriaus talentui žydėti, skleistis ir žavėti. Tačiau čia jaučiausi beveik privalomai į nostalgijos ir visuotinių skaudulių balą murkdoma – nesijaučiau nei patikėjusi, nei pajautusi, nei išgyvenusi. Pagrindines veikėjas Zosę ir Rachelę buvo galima bet kur įklijuoti – į Kauną, Vilnių, Gargždus, Kėdainius – keletą gatvių ir kavinių paminėti, į kokį restoraną pasodinti – jos būtų likusiomis tokiomis pat paviršutiniškomis, netikromis, neįdomiomis, blankiomis ir nykiomis, kokios buvo ir Laisvės alėjoje. Nes Kaunas, kad ir koks nuostabus ir magiškas, tarpukario akcentas paskanintas, romantizuotas ir kultūra kvėpuojantis, negali šios istorijos išnešti vienas pats – apart sklandaus, lengvai skaitomo ir maloniai plaukiančio teksto, magijos čia buvo mažokai. Ir jaučiausi vėl bandoma paveikti to, ką dabar į romanus pritempinėja visi, kas tik netingi (o labiausiai tie, kurie tingi) – meilė Antrojo pasaulinio akivaizdoje, holokaustas, Hitleris, trėmimai. Nesupraskit manęs neteisingai – baisiau jau tikrai turbūt nėra, bet negaliu nežiūrėti į visus tatuiruotojus ir ragautojas ir negalvoti – kada pasisotins tiek skaitytojas, tiek rašytojas?
Ina Pukelytė rašo gražiai, tačiau siužetas tingus, per greitas, per skubotas, per daug bandyta skaitytoją išgąsdinti ir emociškai paveikti – pajausk gi, nu pajausk, nu. Karo siaubas gali eiti koja kojon, jei turi dar ką nors, dėl ko jis tampa siaubu (dažniausiai žmones, kuriuos nori apsaugoti), tačiau Panelėse likau nepaliesta – nes veikėjos man nerūpėjo, nes jomis nepatikėjau, nes jos tokios blankios, beskonės, plokščios, nuspėjamos. Nei Zosė, nei Rachelė man nepradeda rūpėti tiesiog todėl, kad vaikšto gatvėmis, kurios man brangios – nes ir pats miestas toks blankus ir beveidis, negyvas ir nei mano, nei jų. Ir nors meilės romanui dviračio išrasti nereikia, ant holokausto ir nostalgijos „pravažiuoti“ irgi nepavyksta. Ir nesijaučiu sugrįžusi į Laisvės alėją, nors taip norėjosi. Gerai, kad ji, ta tikroji, ta mano, vis dar ten pat – vos už valandos kelio, ranka pasiekiama.
Yra to gimtojo miesto magija, neišvengiamai – net jei tas miestas vos už valandos kelio, net jei beveik ranka pasiekiamas. Bet ten vis tiek ir širdis, ir pirmoji meilė, ir pirmieji bučiniai, ir mokyklos langai į Vytauto bažnyčią ir Rotušę, ir skersai bei išilgai nušlifuota Laisvės alėja – su tėvais, su seneliais, vėliau jau su draugais, lekiant vienai, lekiant pas, lekiant iš. Magija iš širdies neišraunama – todėl su milžinišku džiaugsmu čiupau Vaivos Rykštaitės „Lizos butą“, todėl ir pačios rankos išsitiesė į „Paneles iš Laisvės alėjos“. Bet jei Butas nukėlė į vaikystę ir paauglystę, jei veikėjai buvo pažįstami, artimi, tokie tikri ir kvėpuojantys, kalbantys ir verkiantys, jei kiekvienas minimas Kauno kampelis vertė aikčioti taip, lyg būčiau už jūrų ir vandenynų, apie gimtą miestą svajodama, tai Panelės paliko tuštumą, nusivylimą ir vienintelį džiaugsmą – bent jau ilgai neužtrukom.
Nieko sensacingo iš Panelių aš ir nesitikėjau. Greitas, vasarinis, nostalgiškas romanas – gi žinojau, į ką veliuosi. Vis dėlto, net ir tokiems turiu lūkesčių, net ir juose daug vietos autoriaus talentui žydėti, skleistis ir žavėti. Tačiau čia jaučiausi beveik privalomai į nostalgijos ir visuotinių skaudulių balą murkdoma – nesijaučiau nei patikėjusi, nei pajautusi, nei išgyvenusi. Pagrindines veikėjas Zosę ir Rachelę buvo galima bet kur įklijuoti – į Kauną, Vilnių, Gargždus, Kėdainius – keletą gatvių ir kavinių paminėti, į kokį restoraną pasodinti – jos būtų likusiomis tokiomis pat paviršutiniškomis, netikromis, neįdomiomis, blankiomis ir nykiomis, kokios buvo ir Laisvės alėjoje. Nes Kaunas, kad ir koks nuostabus ir magiškas, tarpukario akcentas paskanintas, romantizuotas ir kultūra kvėpuojantis, negali šios istorijos išnešti vienas pats – apart sklandaus, lengvai skaitomo ir maloniai plaukiančio teksto, magijos čia buvo mažokai. Ir jaučiausi vėl bandoma paveikti to, ką dabar į romanus pritempinėja visi, kas tik netingi (o labiausiai tie, kurie tingi) – meilė Antrojo pasaulinio akivaizdoje, holokaustas, Hitleris, trėmimai. Nesupraskit manęs neteisingai – baisiau jau tikrai turbūt nėra, bet negaliu nežiūrėti į visus tatuiruotojus ir ragautojas ir negalvoti – kada pasisotins tiek skaitytojas, tiek rašytojas?
Ina Pukelytė rašo gražiai, tačiau siužetas tingus, per greitas, per skubotas, per daug bandyta skaitytoją išgąsdinti ir emociškai paveikti – pajausk gi, nu pajausk, nu. Karo siaubas gali eiti koja kojon, jei turi dar ką nors, dėl ko jis tampa siaubu (dažniausiai žmones, kuriuos nori apsaugoti), tačiau Panelėse likau nepaliesta – nes veikėjos man nerūpėjo, nes jomis nepatikėjau, nes jos tokios blankios, beskonės, plokščios, nuspėjamos. Nei Zosė, nei Rachelė man nepradeda rūpėti tiesiog todėl, kad vaikšto gatvėmis, kurios man brangios – nes ir pats miestas toks blankus ir beveidis, negyvas ir nei mano, nei jų. Ir nors meilės romanui dviračio išrasti nereikia, ant holokausto ir nostalgijos „pravažiuoti“ irgi nepavyksta. Ir nesijaučiu sugrįžusi į Laisvės alėją, nors taip norėjosi. Gerai, kad ji, ta tikroji, ta mano, vis dar ten pat – vos už valandos kelio, ranka pasiekiama.
July 21, 2020
Aš turėjau labai daug išankstinių lūkesčių.
Iki šiol lyg ir laikiausi filosofijos dalintis tik tuo, kas mane labai sužavėjo.
Tačiau šįkart nesusilaikysiu.
Jei ką, bus galima visą kaltę neišpildytiems lūkesčiams suverst.
Seniai neskaičiau tokios primityvios knygos.
Tokios paviršium slįstančios, tokios prėskos, nejaudinančios, nors tu ką.
Klausiat manęs, iš kur tie lūkesčiai radosi?
Tikėjausi daugiasluoksnės, jautrios, detalių kupinos knygos apie tarpukario Kauną, žydų teatrą, karo grimasas, dvi išskirtines moteris...
O ką gavau?
Svajonių romaną ar kaip ten vadinasi tos knygiūkštės minkštais viršeliais!!!!
Einu į pagalvę paverkt.
Iki šiol lyg ir laikiausi filosofijos dalintis tik tuo, kas mane labai sužavėjo.
Tačiau šįkart nesusilaikysiu.
Jei ką, bus galima visą kaltę neišpildytiems lūkesčiams suverst.
Seniai neskaičiau tokios primityvios knygos.
Tokios paviršium slįstančios, tokios prėskos, nejaudinančios, nors tu ką.
Klausiat manęs, iš kur tie lūkesčiai radosi?
Tikėjausi daugiasluoksnės, jautrios, detalių kupinos knygos apie tarpukario Kauną, žydų teatrą, karo grimasas, dvi išskirtines moteris...
O ką gavau?
Svajonių romaną ar kaip ten vadinasi tos knygiūkštės minkštais viršeliais!!!!
Einu į pagalvę paverkt.
June 28, 2020
Deja, vienintelis geras dalykas, kurį galiu pasakyti apie šią knygą, yra jos idėja - parašyti romaną apie tarpukario Kauną, įterpiant ir žydų teatrą.
Skaičiau ir galvojau, kokiai auditorijai skirta ši knyga. 14-16 metų paauglėms? Pagyvenusioms moterims, mėgstančioms labai saldžias istorijas?
Rekomenduoti galėčiau tik toms, kurios skaito "Svajonių knygų" ar panašius meilės romanus.
Abi "panelės" gan šabloniškos. Aktorė Rachelė dar pakenčiama, bet lenkė Zofija absoliučiai nesuprantama. Zofijai trisdešimt, dirba knygyne, o naivumo ir gyvenimo supratimo tiek, lyg jai būtų 13. Daug nelogiškų poelgių - tiek Zofijos, tiek jos šeimos, turint omeny, kad tai giliai tikinčių praktikuojančių katalikų lenkų šeima.
Iš 230 knygos puslapių kokie 200 yra skystokas meilės romanas (tiksliau du meilės romanai, nes "panelės" tai dvi). Taip, veiksmas vyksta tarpukario Kaune. Taip, herojės vaikšto pro soborą, geležinkelio stotį, užsuka į "Konrado kavinę", viena jų vaidina žydų teatre. Tačiau visas tas kontekstas esmės nepakeičia.
Daugumą knygos skyrių galima būtų sutraukti į vieną sakinį.
Pvz., pirmasis - šaltą žiemos vakarą po darbo knygyne Laisvės alėjoje lenkė Zosė pareina į namus Šančiuose.
Vienas stiliaus "perliukų" iš šio skyriaus:
"Gatvė mėnulio šviesoje švietė tarsi Kalėdų eglutė. Zosė nė nepajuto, kaip sugundyta žiemos vakaro nejučia pradėjo suktis ir šokti. Dar niekada ji nebuvo patyrusi tokio gyvenimo džiaugsmo, koks ją užplūdo šį vakarą".
Antrasis skyrius - vos nepramiegojusi Zosė skubiai susiruošia į darbą, o ten į knygyną užsuka vyras, kurį ji naktį susapnavo, ir pakviečia ją į pasimatymą.
Na ir dar vienas. Trečiasis skyrius - ankstyvą rytą iš Varšuvos traukiniu atvyksta du aktoriai, juos pasitinka "antrepreneris Bukancas", važiuodama rogėmis Rachelė žavisi žiemišku Kaunu, apsistoja "Versalyje".
Beje, knyga būtų ne tokia bloga, jei Zofijos meilės istorijos nebūtų.
Jei būčiau skaičiusi tik skyrius apie Rachelę, tai būtų likęs įspūdis apie kiek silpnokai parašytą istoriją. Bet veikėjai-aktorei tas naivumas taip nekliūtų - ok, egzaltuota moteris, myli karštai, jaučia stipriai.
Knygos nugarėlėje autorė teigia:
"Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją".
Deja, nepadeda, visiškai nepadeda.
Nebent skaitys nežinantys, kad 1940 m. Lietuvą okupavo SSRS, 1941 m. prasidėjo trėmimai, po to užėjo vokiečiai, o su tuo ir baltaraiščių bei nacių organizuojami žydų gyvenimo apribojimai pradedant draudimais vaikščioti šaligatviais ir baigiant sušaudymais. Bet ir tokie skaitytojai istorijos iš romano nesupras, nes visi šie faktai lyg tarp kitko paminimi. Karo laikotarpiui skiriama knygos dalis nuo 150 puslapio.
Skaičiau ir galvojau, kokiai auditorijai skirta ši knyga. 14-16 metų paauglėms? Pagyvenusioms moterims, mėgstančioms labai saldžias istorijas?
Rekomenduoti galėčiau tik toms, kurios skaito "Svajonių knygų" ar panašius meilės romanus.
Abi "panelės" gan šabloniškos. Aktorė Rachelė dar pakenčiama, bet lenkė Zofija absoliučiai nesuprantama. Zofijai trisdešimt, dirba knygyne, o naivumo ir gyvenimo supratimo tiek, lyg jai būtų 13. Daug nelogiškų poelgių - tiek Zofijos, tiek jos šeimos, turint omeny, kad tai giliai tikinčių praktikuojančių katalikų lenkų šeima.
Iš 230 knygos puslapių kokie 200 yra skystokas meilės romanas (tiksliau du meilės romanai, nes "panelės" tai dvi). Taip, veiksmas vyksta tarpukario Kaune. Taip, herojės vaikšto pro soborą, geležinkelio stotį, užsuka į "Konrado kavinę", viena jų vaidina žydų teatre. Tačiau visas tas kontekstas esmės nepakeičia.
Daugumą knygos skyrių galima būtų sutraukti į vieną sakinį.
Pvz., pirmasis - šaltą žiemos vakarą po darbo knygyne Laisvės alėjoje lenkė Zosė pareina į namus Šančiuose.
Vienas stiliaus "perliukų" iš šio skyriaus:
"Gatvė mėnulio šviesoje švietė tarsi Kalėdų eglutė. Zosė nė nepajuto, kaip sugundyta žiemos vakaro nejučia pradėjo suktis ir šokti. Dar niekada ji nebuvo patyrusi tokio gyvenimo džiaugsmo, koks ją užplūdo šį vakarą".
Antrasis skyrius - vos nepramiegojusi Zosė skubiai susiruošia į darbą, o ten į knygyną užsuka vyras, kurį ji naktį susapnavo, ir pakviečia ją į pasimatymą.
Na ir dar vienas. Trečiasis skyrius - ankstyvą rytą iš Varšuvos traukiniu atvyksta du aktoriai, juos pasitinka "antrepreneris Bukancas", važiuodama rogėmis Rachelė žavisi žiemišku Kaunu, apsistoja "Versalyje".
Beje, knyga būtų ne tokia bloga, jei Zofijos meilės istorijos nebūtų.
Jei būčiau skaičiusi tik skyrius apie Rachelę, tai būtų likęs įspūdis apie kiek silpnokai parašytą istoriją. Bet veikėjai-aktorei tas naivumas taip nekliūtų - ok, egzaltuota moteris, myli karštai, jaučia stipriai.
Knygos nugarėlėje autorė teigia:
"Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją".
Deja, nepadeda, visiškai nepadeda.
Nebent skaitys nežinantys, kad 1940 m. Lietuvą okupavo SSRS, 1941 m. prasidėjo trėmimai, po to užėjo vokiečiai, o su tuo ir baltaraiščių bei nacių organizuojami žydų gyvenimo apribojimai pradedant draudimais vaikščioti šaligatviais ir baigiant sušaudymais. Bet ir tokie skaitytojai istorijos iš romano nesupras, nes visi šie faktai lyg tarp kitko paminimi. Karo laikotarpiui skiriama knygos dalis nuo 150 puslapio.
August 21, 2020
(ne)geras fonas
Vis laukiu tikro, gero, lietuviško romano apie tarpukario Lietuvą ir vis pasimaunu ant pigių bandymų. ‘Panelės iš Laisvės alėjos’ iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip tik į dešimtuką - lengvas neįpareigojantis, tarpukario Kaune apie dvi merginas besirutuliojantis romanas, bet pasirodė esantis visiška piguva.
Bandžiau pamėgti šį romaną, ir vienaip žiūrėjau ir kitaip, bet galiausiai tai likau tiesiog labai supykusi. Man visad pikta, kad lietuvių rašytojai turi tą madą vaikytis kažkokius tarptautinius šablonus, kopijuoti bestselerių stilių, įvilkti nuvalkiotas istorijas į kiek lietuviškesnį rūbą ir vadinti ‘lietuvišku’. Tai ne - čia yra kaip 2000ųjų lietuviška estrada - paimi gerą gabalą ir perrašai lietuviškai - nuo to jis netampa gera lietuviška muzika.
Tai šį kartą dar pikčiau, nes pirmiausia tai pasirinktas nuostabus, daug spalvų, šarmo ir įdomių kampų galintis pasiūlyti Lietuvos istorijos laikotarpis, aš taip ir laukiau kokio jau žinomo įdomaus fakto, kaip antai apie žąsų talonus, ar kokio naujo bet tiek pat įdomaus ir netikėto, įsukto į istoriją. O šiame romane jis tik fonas. Ta pati istorija galėjo vykti ir Paryžiuje prieš penkiasdešimt metų, ir Vilniuje pernai, ir Niujorke vakar - vienas ir tas pats. Eilinės meilės istorijos ir tiek. Net nevertos didesnio aptarimo, nes ir pačios - perskaitei ir pamiršai - nei jokio konflikto, nei dramos, nei grožio.
O galiausiai tai paviršutiniškumas! Tarpukurio Lietuvą paversti fonu - dar galima susitaikyti. Bet trėmimus ir holokaustą - irgi paversti skubiai perbėgtu ir belenkaip suverstu fonu - čia jau išvis kitas lygis. Jau buvau patikėjusi, kad autorė šios klaidos nedarys ir tas lengvutes bedvasias istorjas paliks tokiais vasaros romanais, kai viskas lengva ir gražu, paliks jų likimus tuo dar laimingu laikotarpiu ir leis kaboti tai laimei ore, bet ne - reikėjo imtis keliose dešimtyse puslapių sukonspektuoti milijonų žmonių, kartų tragediją. Man tai atrodo tiesiog nepagarbu. Kalbėti apie tai reikia, galima tai daryti ir laisvesniu pavidalu, bet tik turint ką ir kaip prasmingo pasakyti.
‘Laikinai jūsų’, nors irgi ne šedevras yra keliomis galvomis aukščiau už šį romaną tokios tematikos kategorijoje. Nepasiduodu ir lauksiu drąsaus, spalvingo, gal kiek kaimiško, gal kiek juokingo lietuviško romano apie tarpukarį ir ne tik!
Vis laukiu tikro, gero, lietuviško romano apie tarpukario Lietuvą ir vis pasimaunu ant pigių bandymų. ‘Panelės iš Laisvės alėjos’ iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip tik į dešimtuką - lengvas neįpareigojantis, tarpukario Kaune apie dvi merginas besirutuliojantis romanas, bet pasirodė esantis visiška piguva.
Bandžiau pamėgti šį romaną, ir vienaip žiūrėjau ir kitaip, bet galiausiai tai likau tiesiog labai supykusi. Man visad pikta, kad lietuvių rašytojai turi tą madą vaikytis kažkokius tarptautinius šablonus, kopijuoti bestselerių stilių, įvilkti nuvalkiotas istorijas į kiek lietuviškesnį rūbą ir vadinti ‘lietuvišku’. Tai ne - čia yra kaip 2000ųjų lietuviška estrada - paimi gerą gabalą ir perrašai lietuviškai - nuo to jis netampa gera lietuviška muzika.
Tai šį kartą dar pikčiau, nes pirmiausia tai pasirinktas nuostabus, daug spalvų, šarmo ir įdomių kampų galintis pasiūlyti Lietuvos istorijos laikotarpis, aš taip ir laukiau kokio jau žinomo įdomaus fakto, kaip antai apie žąsų talonus, ar kokio naujo bet tiek pat įdomaus ir netikėto, įsukto į istoriją. O šiame romane jis tik fonas. Ta pati istorija galėjo vykti ir Paryžiuje prieš penkiasdešimt metų, ir Vilniuje pernai, ir Niujorke vakar - vienas ir tas pats. Eilinės meilės istorijos ir tiek. Net nevertos didesnio aptarimo, nes ir pačios - perskaitei ir pamiršai - nei jokio konflikto, nei dramos, nei grožio.
O galiausiai tai paviršutiniškumas! Tarpukurio Lietuvą paversti fonu - dar galima susitaikyti. Bet trėmimus ir holokaustą - irgi paversti skubiai perbėgtu ir belenkaip suverstu fonu - čia jau išvis kitas lygis. Jau buvau patikėjusi, kad autorė šios klaidos nedarys ir tas lengvutes bedvasias istorjas paliks tokiais vasaros romanais, kai viskas lengva ir gražu, paliks jų likimus tuo dar laimingu laikotarpiu ir leis kaboti tai laimei ore, bet ne - reikėjo imtis keliose dešimtyse puslapių sukonspektuoti milijonų žmonių, kartų tragediją. Man tai atrodo tiesiog nepagarbu. Kalbėti apie tai reikia, galima tai daryti ir laisvesniu pavidalu, bet tik turint ką ir kaip prasmingo pasakyti.
‘Laikinai jūsų’, nors irgi ne šedevras yra keliomis galvomis aukščiau už šį romaną tokios tematikos kategorijoje. Nepasiduodu ir lauksiu drąsaus, spalvingo, gal kiek kaimiško, gal kiek juokingo lietuviško romano apie tarpukarį ir ne tik!
July 2, 2020
Ina Pukelytė "Panelės iš Laisvės alėjos"
Man Kaunas visados buvo ir bus tikras tarpukario Lietuvos miestas. Miestas, kuris pulsuote pulsuoja tą nepaprastai svarbų ir iškilų mūsų šalies laikotarpį. Vos tik atsiduriu šiame nepaprastame mieste, mane apima kažkoks sunkiai apibūdinamas jausmas. Žinau tik viena - esu ten, kur labai gera. Gal taip yra todėl, kad čia teko atsidurti dar visai mažytei ir dėl labai asmeninių priežasčių, o gal ir todėl, kad dar būdama studente, čia dažnai lankiausi rinkdama medžiagą baigiamajam darbui. Ir žinoma, kaip būnant Kaune neužsukti nepasigrožėti Laisvės alėja ir senamiesčiu?
1932 metai, Kaunas. Dvi jaunos ir žavios damos: knygyno darbuotoja lenkaitė Zofija ir žydų aktorė Rachelė puoselėja svajones ir viltis laikinojoje Lietuvos sostinėje. Kaunas išgyvena aukso amžių: muzika, džiazas, meilė ir laimės paukštės vaikymasis. Net į galvą nešautų ieškoti kažkokio pavojaus... Gyvenimas pagrindinėje Kauno gatvėje tiesiog verda!
Nesinori jums visko atskleisti 🙂 Juk būtų taip neįdomu skaityti 🙂 O kiek man kilo minčių skaitant šią knygą!
Niekad nebūčiau net pagalvojus, kad Kaunas galėtų būti tikras taukų konglomeratas!! O bet tačiau... ir kaip tai nuostabu! Kokia turi būti ypatinga šalis, kad joje savo gerovę norėtų kurti lietuviai, lenkai, žydai ir kitų šalių gyventojai. Tikrai nežinojau, kad tiek daug žydų gyveno Kaune, jog veikė žydų teatras, ar kad Rachelės personažas - tikra istorinė asmenybė.
Knygos autorė knygos anotacijoje mini, kad "Šis romanas - tai duoklė mano senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams". Ir iš tiesų, tai duoklė ne tik tiems vaikaičiams, bet ir visai jaunajai kartai. Šis romanas praskleidžia tą paslaptingą skraistę ir leidžia pažvelgti, koks buvo tarpukario Kaunas ir Lietuva.
Ir nors knygą suskaičiau labai greitai ir su malonumu, turiu perspėti, kad tai nėra tiesiog romanas. Man tai buvo tikra informacijos bomba, kuri tik dar labiau paskatino susieškoti daugiau informacijos, istorijų ir būtinai vėl aplankyti Kauną 🙂
Labai sveikinu autorę su nauja puikia knyga ❤️
Labai ačiū Leidykla "Tyto alba", kad palepina savo skaitytojus tokiomis jautriomis ir susidomėjimą skatinančiomis istorijomis apie Lietuvos miestus 🙂
Man Kaunas visados buvo ir bus tikras tarpukario Lietuvos miestas. Miestas, kuris pulsuote pulsuoja tą nepaprastai svarbų ir iškilų mūsų šalies laikotarpį. Vos tik atsiduriu šiame nepaprastame mieste, mane apima kažkoks sunkiai apibūdinamas jausmas. Žinau tik viena - esu ten, kur labai gera. Gal taip yra todėl, kad čia teko atsidurti dar visai mažytei ir dėl labai asmeninių priežasčių, o gal ir todėl, kad dar būdama studente, čia dažnai lankiausi rinkdama medžiagą baigiamajam darbui. Ir žinoma, kaip būnant Kaune neužsukti nepasigrožėti Laisvės alėja ir senamiesčiu?
1932 metai, Kaunas. Dvi jaunos ir žavios damos: knygyno darbuotoja lenkaitė Zofija ir žydų aktorė Rachelė puoselėja svajones ir viltis laikinojoje Lietuvos sostinėje. Kaunas išgyvena aukso amžių: muzika, džiazas, meilė ir laimės paukštės vaikymasis. Net į galvą nešautų ieškoti kažkokio pavojaus... Gyvenimas pagrindinėje Kauno gatvėje tiesiog verda!
Nesinori jums visko atskleisti 🙂 Juk būtų taip neįdomu skaityti 🙂 O kiek man kilo minčių skaitant šią knygą!
Niekad nebūčiau net pagalvojus, kad Kaunas galėtų būti tikras taukų konglomeratas!! O bet tačiau... ir kaip tai nuostabu! Kokia turi būti ypatinga šalis, kad joje savo gerovę norėtų kurti lietuviai, lenkai, žydai ir kitų šalių gyventojai. Tikrai nežinojau, kad tiek daug žydų gyveno Kaune, jog veikė žydų teatras, ar kad Rachelės personažas - tikra istorinė asmenybė.
Knygos autorė knygos anotacijoje mini, kad "Šis romanas - tai duoklė mano senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams". Ir iš tiesų, tai duoklė ne tik tiems vaikaičiams, bet ir visai jaunajai kartai. Šis romanas praskleidžia tą paslaptingą skraistę ir leidžia pažvelgti, koks buvo tarpukario Kaunas ir Lietuva.
Ir nors knygą suskaičiau labai greitai ir su malonumu, turiu perspėti, kad tai nėra tiesiog romanas. Man tai buvo tikra informacijos bomba, kuri tik dar labiau paskatino susieškoti daugiau informacijos, istorijų ir būtinai vėl aplankyti Kauną 🙂
Labai sveikinu autorę su nauja puikia knyga ❤️
Labai ačiū Leidykla "Tyto alba", kad palepina savo skaitytojus tokiomis jautriomis ir susidomėjimą skatinančiomis istorijomis apie Lietuvos miestus 🙂
June 28, 2020
Gal ir nėra taip visiškai blogai, bet ir negalima teigti, kad istorija kuom nors išsiskirianti iš šūsnio panašių istorijų, parašytų pastaruoju metu apie Holokaustą ir visas Antrojo pasaulinio karo tragedijas. Taip, veiksmas vyksta Kaune, bet paties miesto pajusti taip ir nepavyksta, kaip ir pačių veikėjų, kurie kažkokie plokšti ir prėski. Jau nekalbant apie jų tarpusavio dialogus, kurie atrodo tokie primityvūs ir protarpiais prasilenkiantys, visiškai logiškai nesirišantys (labai stebina visuomet staiga iškylantis tupyklos ar nusilengvinimo pabrėžtumas kai atrodo, kad viskas jau kaip ir tolygiai dėstosi). O apie žydų teatrą taipogi ne kažin ką ir sužinai, tik tiek, kad buvo skriaudžiamas lietuvių valdžios.
Šiaip, istorija lengvai ir greitai skaitosi, bet tik tiek. Jausmo, pojūčio, santykio su tekstu ar net istorijos herojais, čia tikrai nebus. Nei jus erzins Zosė, nei žavėsitės Rachele, nei suprasite Kauno lenkus, nei įsijausite į Kauno inteligentijos pasaulį. Nors, tenka pripažinti, pabaiga visgi įspūdinga. Kad taip tokia būtų visa knyga.
Šiaip, istorija lengvai ir greitai skaitosi, bet tik tiek. Jausmo, pojūčio, santykio su tekstu ar net istorijos herojais, čia tikrai nebus. Nei jus erzins Zosė, nei žavėsitės Rachele, nei suprasite Kauno lenkus, nei įsijausite į Kauno inteligentijos pasaulį. Nors, tenka pripažinti, pabaiga visgi įspūdinga. Kad taip tokia būtų visa knyga.
August 6, 2020
Apie sia knyga suzinojau atsitiktinai, kai pamaciau straispni kuriame buvo kalbinama sia knyga parasiusi autore. Norejosi susipazinti su tarpukario Kaunu, taciau faktu buvo labai mazai, Knygos siuzeto linijos idomios, taciau neisbaigtos, norejosi kazko daugiau. Pagrindiniai veikejai silpnoki, kuo toliau tuo labiau skaitant knyga, siuzetas daresi nuspejamas. Mano manymu autore labai issiplete pasakodama visa istorija ir per greit pabaige kurini. Visumoje knyga patiko, perskaityti rekomenduoju, taciau apie kazkokia isliekamaja verte ar lyginima su kitais tokio pobudzio kuriniais sunkoka juolab, kad pasidomejus autore ir zinant, kad ji gerai zinoma kulturos atstove, kurinys galejo buti geresnis.
August 17, 2023
Der Schauplatz, sowie die Hintergründe und Leben der Protagonistinnen, haben mich sehr in den Bann gezogen, schade fand ich es dann, dass der Fokus so stark auf den Romanzen lag, wo doch die individuellen Frauen ohne einen Mann vielleicht interessanter waren. Durch diesen Fokus wirkte ein Großteil des Buches mir auch zu seicht, umso härter dann der Schnitt, wenn gegen Ende des Buches der Zweite Weltkrieg beginnt.
January 31, 2022
2022 || 9 📖 (232 psl.)
3 ⭐
Tai - romanas apie dvi moteris ir susipynusius skaudžius judviejų likimus. Taip pat ir apie laikinąją Lietuvos sostinę, kurią užtemdė karo šešėlis 🤍
Knygoje pasakojamos dviejų merginų istorijos. Viena iš jų yra Zofija: lenkė knygyno darbuotoja, o antroji - žydė Rachelė, į Kauną atvykusi vaidinti. Abi jos tikisi sutikti meilę ir laimę.
Deja, bet ši knyga nesužavėjo ir labai didelio įspūdžio nepaliko... Atrodo, pasakojimas "praslydo" paviršiumi, o giliau ir neįsiskverbė. Mintis tikrai nebloga, tačiau išpildymas ne toks geras 😒 Romanas neįsiminė, o laikui bėgant, spėju, jį ir visai pamiršiu. Pabaiga irgi atrodė suskubėta, o gal tiesiog tikėjausi, kad pagrindinių veikėjų gyvenimai bus ryškiau susiviję. Džiugina tai, jog rašymo stilius buvo lengvas ir puslapiai vertėsi greitai.
Knygą perskaičiau tinkamu metu. Manau, kitu atveju ją vertinčiau daug prasčiau. Nors tikėjausi kažko stipraus, susitaikiau, kad to nerasiu ir stengiausi mėgautis istorija 😁
3 ⭐
Tai - romanas apie dvi moteris ir susipynusius skaudžius judviejų likimus. Taip pat ir apie laikinąją Lietuvos sostinę, kurią užtemdė karo šešėlis 🤍
Knygoje pasakojamos dviejų merginų istorijos. Viena iš jų yra Zofija: lenkė knygyno darbuotoja, o antroji - žydė Rachelė, į Kauną atvykusi vaidinti. Abi jos tikisi sutikti meilę ir laimę.
Deja, bet ši knyga nesužavėjo ir labai didelio įspūdžio nepaliko... Atrodo, pasakojimas "praslydo" paviršiumi, o giliau ir neįsiskverbė. Mintis tikrai nebloga, tačiau išpildymas ne toks geras 😒 Romanas neįsiminė, o laikui bėgant, spėju, jį ir visai pamiršiu. Pabaiga irgi atrodė suskubėta, o gal tiesiog tikėjausi, kad pagrindinių veikėjų gyvenimai bus ryškiau susiviję. Džiugina tai, jog rašymo stilius buvo lengvas ir puslapiai vertėsi greitai.
Knygą perskaičiau tinkamu metu. Manau, kitu atveju ją vertinčiau daug prasčiau. Nors tikėjausi kažko stipraus, susitaikiau, kad to nerasiu ir stengiausi mėgautis istorija 😁
Read
May 15, 2021Tarpukario Kaunas (1932-1933) + antrojo pasaulinio karo pradžia.
Dviejų moterų gyvenimai - lietuvės, kalbančios lenkiškai ir gimusios Latvijoje, Zosės bei žydės iš Rumunijos Rachelės.
Jų keliai susipina tik du kartus - pirmomis Rachelės dienomis Kaune, žiemą, bei knygos pabaigoje.
Nei viena iš jų nėra iš Laisvės alėjos - tik nemažai leidžia laiko ten.
Pirmoje knygos dalyje pasakojamas jų visai gražus gyvenimas, o tada peršokami 7 metai, prasideda antrasis pasaulinis karas.
Pirma dalis manęs neįtikino, antra dar mažiau, nes nemėgstu išgalvotų istorijų apie istorinius, ypatingai antrojo pasaulinio karo, įvykius.
Rašymo stilius toks blankokas, trūksta detalių ir aprašymų, daugumą dalykų pati turiu pilnai sufantazuoti ar iš savo kaunietiškos galvos ištraukti. Jausmas labiau, kad čia kaip scenarijus užrašytas su svarbiausiomis detalėmis, veiksmais, bet dar trūksta kažko, kad galėčiau pilniau, tikriau įsitraukti į aprašomą pasaulį.
Dviejų moterų gyvenimai - lietuvės, kalbančios lenkiškai ir gimusios Latvijoje, Zosės bei žydės iš Rumunijos Rachelės.
Jų keliai susipina tik du kartus - pirmomis Rachelės dienomis Kaune, žiemą, bei knygos pabaigoje.
Nei viena iš jų nėra iš Laisvės alėjos - tik nemažai leidžia laiko ten.
Pirmoje knygos dalyje pasakojamas jų visai gražus gyvenimas, o tada peršokami 7 metai, prasideda antrasis pasaulinis karas.
Pirma dalis manęs neįtikino, antra dar mažiau, nes nemėgstu išgalvotų istorijų apie istorinius, ypatingai antrojo pasaulinio karo, įvykius.
Rašymo stilius toks blankokas, trūksta detalių ir aprašymų, daugumą dalykų pati turiu pilnai sufantazuoti ar iš savo kaunietiškos galvos ištraukti. Jausmas labiau, kad čia kaip scenarijus užrašytas su svarbiausiomis detalėmis, veiksmais, bet dar trūksta kažko, kad galėčiau pilniau, tikriau įsitraukti į aprašomą pasaulį.
This entire review has been hidden because of spoilers.
June 12, 2023
Ech kaip man patiko tas tarpukario Kaunas! Nors nesu gimusi ir augusi Kaune, bet čia jau spėjau praleisti daugiau nei pusę savo gyvenimo. Tad kiekviena aprašyta gatvelė ir vietovė puikiai žinoma. Miestas atsitiesiantis po Pirmojo Pasaulinio karo. Kiek jame visko daug! Kiek kultūros, perspektyvių verslų. Žinau, kad naiviai skamba, bet širdies gilumoje norėjosi, kad ta užburianti atmosfera nepasikeistų, kad karas niekada neateitų….
Deja istorijos neperrašysi... Žiaurusis karas neaplenkė Lietuvos ir Kauno. Jo gyventojų, ypač žydų, laukė pragariškas siaubas. Į šiupulius dužo begalės žmonių likimų. Tarp jų ir panelių iš Laisvės alėjos...
April 22, 2021
Knyga patiko, įtraukė, nepaleido. Pasirodė lengvas romanas su meilės prieskoniais, kaip ir viskas gerai, gražu savo laiku. Gražiai aprašytas Kaunas, Zosė, dirbanti Laisvės alėjoje esančiame knygyne, netikėtai pasirodęs Mykolas... Mamusia, sesės, broliai namuose ir išsibarstę po pasaulį.
Rachelė - žydaitė teatro aktorė, atvykusi į Lietuvą su teatro gastrolėmis. Sutinka mylimąjį ir lieka visam.
Viskas einasi neblogai, kol neužpuola Lietuvos vokiečiai.. Karas. Baisusis karas, kuris viską pasuka sava kryptimi.. Sudaužytos viltys ir širdys, tačiau likęs gyvenimas ir vaikai, kuriuos reikia užauginti. Ir tikėjimas, kad kažkada vėl viskas bus gerai. Įdomi knyga, man patiko, nors ir skaičiau nekokius atsiliepimus. Rekomenduoju!
Rachelė - žydaitė teatro aktorė, atvykusi į Lietuvą su teatro gastrolėmis. Sutinka mylimąjį ir lieka visam.
Viskas einasi neblogai, kol neužpuola Lietuvos vokiečiai.. Karas. Baisusis karas, kuris viską pasuka sava kryptimi.. Sudaužytos viltys ir širdys, tačiau likęs gyvenimas ir vaikai, kuriuos reikia užauginti. Ir tikėjimas, kad kažkada vėl viskas bus gerai. Įdomi knyga, man patiko, nors ir skaičiau nekokius atsiliepimus. Rekomenduoju!
September 30, 2025
Megértem a fanyalgókat, akik úgy érzik, hogy keveset kaptak a litván történelmi és társadalmi helyzetből. Én semmit sem tudtam a 30-as évek Litvániájáról, így érdekesnek találtam, különösen a színházi élet és a zsidó kultúra bemutatását. Romantikus regénynek olvasva kifejezetten jó volt, bár az időugrások miatti elnagyolások azért zavartak. A karakterek is lehettek volna kidolgozottabbak, de két női sorsot sikerült megrendítően ábrázolni. Összességében jó olvasmányélmény volt.
September 4, 2021
Knygai duodu 5⭐ vien del jos jautrumo.
Skaitant knygas apie tarpukari ir antra pasaulini - vokietis ir rusas rodomi kaip monstrai trėmę lietuvius. (Kokie lietuviai vargsai.. kokie lietuviai nabagai...)
Ši knyga parodo kad net kitataučiai, mylėję Lietuvą ir ją idealizavę - buvo nuvilti tų pačių patriotų lietuvių..
Knyga gauna 5⭐ nes parodo kitą tų laikų medalio pusę.
Galbūt pats knygos turinys nebuvo stiptiausias, tačiau perteikta mintis buvo aiški ir tvirta.
Knygai skiriu 5🌟 vien dėl pagrindinių knygos herojų.
Ir kaip galima jų nepamilti? Ypatingai lenkaitės Zosės - gal kiek naivokos bet didelės širdies merginos? Nejaugi skaitydami nepajautėte ir nepamatėte savęs?
Galiausiai, knyga verta 5⭐ dėl nostalgijos. Vaikščiojau Kauno gatvėmis ir negalėjau patikėti kad aprašomas Kaunas, Lietuva. Juk tokia maža valstybė, bet autorės perteikta tikrai nusotabiai.
Mano nuomone knyga tikrai verta dėmesio, nors nėra stipri, bet tikrai paliečia širdį.
Skaitant knygas apie tarpukari ir antra pasaulini - vokietis ir rusas rodomi kaip monstrai trėmę lietuvius. (Kokie lietuviai vargsai.. kokie lietuviai nabagai...)
Ši knyga parodo kad net kitataučiai, mylėję Lietuvą ir ją idealizavę - buvo nuvilti tų pačių patriotų lietuvių..
Knyga gauna 5⭐ nes parodo kitą tų laikų medalio pusę.
Galbūt pats knygos turinys nebuvo stiptiausias, tačiau perteikta mintis buvo aiški ir tvirta.
Knygai skiriu 5🌟 vien dėl pagrindinių knygos herojų.
Ir kaip galima jų nepamilti? Ypatingai lenkaitės Zosės - gal kiek naivokos bet didelės širdies merginos? Nejaugi skaitydami nepajautėte ir nepamatėte savęs?
Galiausiai, knyga verta 5⭐ dėl nostalgijos. Vaikščiojau Kauno gatvėmis ir negalėjau patikėti kad aprašomas Kaunas, Lietuva. Juk tokia maža valstybė, bet autorės perteikta tikrai nusotabiai.
Mano nuomone knyga tikrai verta dėmesio, nors nėra stipri, bet tikrai paliečia širdį.
December 31, 2020
Perskaičiau prieš savaitę ir vis dar nesusidėlioju savyje ką apie ją parašyti. Ar patiko? Taip. Nuo pirmo sakinio iki paskutinio įtraukė ir nepaleido. Buvo gera skaityti apie pažystamas miesto vietas, užmesti akį į tuometį miestelėnų gyvenimą.
Ko trūko? Gylio. Vis norėjosi, kad būtų užkabinta giliau, aprašyta plačiau, daugiau išieškota.
Ko trūko? Gylio. Vis norėjosi, kad būtų užkabinta giliau, aprašyta plačiau, daugiau išieškota.
November 23, 2022
Paprastas, nuoširdus romanas. Lietuviškas. Istorija gal nebuvo itin stipri, bet skaitėsi tikrai skaniai.
June 12, 2025
Nustebino neigiami atsiliepimai apie knygą. Šiaip tai labai gera knyga. Suprantu, kad kažkam gal nepatogi, bet būtent tuo ir gera.
August 20, 2020
Knyga nukelia į tarpukario Kauną ir leidžia jame pasivaikščioti 2 veikėjų akimis. Kultūrų maišalynė, bundantis patriotizmas, prisitaikymas prie perėjūnų iškovojančių valdžią. Prie visko lengvai prisiliesta. Giluminio romano lūkesčių ir neturėjau, todėl manęs knyga visai nenuvylė, o buvo pasivaikščiojimas mano senelių jaunystės laikais.
November 9, 2021
Didžiausias knygos privalumas man - tai, kad ji nuoširdi ir nepretenzinga. Istorija papasakota sklandžiai, įtikinamai, požiūrio kampas - įdomus (lenkaitės ir žydaitės Kaune istorijos), o finalas - liūdnai realistiškas, bet ne dirbtinė ašarų spaudykla. 4 su šiek tiek avanso, bet negi gaila?
September 26, 2020
Trys už tai, kad pasakojimas buvo gražus, sakiniai gražūs. Tačiau knyga be jokios vertės.
September 21, 2022
Very nostalgic book about my hometown
November 25, 2023
Meine Meinung:
Tiefe Einblicke ins Kaunas der 30er
Die Geschichte aus den 30ern kommt Anfangs sehr harmonisch daher. Die Buchhändlerin Zosia hat ein Zuhause wo Familie noch groß geschrieben wird.Was die Liebe betrifft, ist sie ein sehr spätes Mädchen. Machen sich doch schon alle Gedanken, sie könnte übrig bleiben. Das ändert sich, als ein attraktiver Mann den Buchladen betritt.
Rachel verdient sich ihr Geld als Schauspielerin und hat hochfliegende Pläne. Ihre große Liebe begegnet ihr schon bald. Jedoch weiß sie noch nicht, ob sie schon bereit dafür ist.
Die Schicksale der zwei Frauen spielen sich in Kaunas(Litauen) der 30er Jahre ab. Man nannte es auch es auch das kleine Paris. Die Menschen haben sich mittlerweile vom ersten Weltkrieg einigermaßen erholt. Kaunas ist sehr bildlich beschrieben. Ich habe mir dazu auch Bilder im Netz angesehen. Die Freiheitsallee ist sehr ansprechend. Doch besonders der erste Teil dieses Namens ist schon wieder in Gefahr. Beide Frauen sind sich dessen noch nicht bewusst.
Der Hitler-Wahnsinn sollte bald Einzug halten. Die Vergangenheit Deutschlands weist viele dramatische Geschehen auf. Was im zweiten Weltkrieg passiert ist, darf niemals vergessen werden. Wie gerne habe ich die beiden Frauen ein paar Jahre auf ihrem Lebensweg begleitet. Ich habe mich im kleinen Paris richtig wohl gefühlt. Theaterluft in einem Jüdischen Theater geschnubbert. Einem charmanten Buchladen, mit einem wunderschön dekorierten Schaufenster, Besuche abgestattet. Landluft inhaliert und gemütlich mit Zosia und ihrer mamytė Tee getrunken.
Genau diese Normalität macht das spätere Geschehen besonders dramatisch. Wir wissen alle, was damals passiert ist. Ich kann jedoch noch hunderte Bücher über diesen Wahnsinn lesen und werde nie wirklich nachvollziehen können, was diese Menschen mitgemacht haben. Es sprengt nach wie vor meine Vorstellungskraft.
Wir erleben das Geschehen aus der Sicht von Zosia und Rachel mit. Zwei Frauen voller Hoffnung und Zuversicht. Zwei Geschichten parallel, die so viel gemeinsam haben. Zwei Leben, die so glücklich waren.
Litauer die Deutsche mit "Heil Hitler" begrüßen und "Es lebe die Freiheit!" Welch ein Hohn. Das zu lesen war wirklich hart.
Fazit:
Die Geschichte beginnt sehr harmonisch. Das pulsierende Leben in Kaunas kommt gut rüber. Zwei Frauen, die sich erst am Ende der Geschichte begegnen. Der Verlauf des Geschehens wurde immer trauriger. Die Begegnung der beiden Frauen eins der schlimmsten Dinge, die ich in meinem Leben gelesen habe. Danke Ina Pukelytė für die tiefe Einblicke. Von mir eine absolute Empfehlung
Tiefe Einblicke ins Kaunas der 30er
Die Geschichte aus den 30ern kommt Anfangs sehr harmonisch daher. Die Buchhändlerin Zosia hat ein Zuhause wo Familie noch groß geschrieben wird.Was die Liebe betrifft, ist sie ein sehr spätes Mädchen. Machen sich doch schon alle Gedanken, sie könnte übrig bleiben. Das ändert sich, als ein attraktiver Mann den Buchladen betritt.
Rachel verdient sich ihr Geld als Schauspielerin und hat hochfliegende Pläne. Ihre große Liebe begegnet ihr schon bald. Jedoch weiß sie noch nicht, ob sie schon bereit dafür ist.
Die Schicksale der zwei Frauen spielen sich in Kaunas(Litauen) der 30er Jahre ab. Man nannte es auch es auch das kleine Paris. Die Menschen haben sich mittlerweile vom ersten Weltkrieg einigermaßen erholt. Kaunas ist sehr bildlich beschrieben. Ich habe mir dazu auch Bilder im Netz angesehen. Die Freiheitsallee ist sehr ansprechend. Doch besonders der erste Teil dieses Namens ist schon wieder in Gefahr. Beide Frauen sind sich dessen noch nicht bewusst.
Der Hitler-Wahnsinn sollte bald Einzug halten. Die Vergangenheit Deutschlands weist viele dramatische Geschehen auf. Was im zweiten Weltkrieg passiert ist, darf niemals vergessen werden. Wie gerne habe ich die beiden Frauen ein paar Jahre auf ihrem Lebensweg begleitet. Ich habe mich im kleinen Paris richtig wohl gefühlt. Theaterluft in einem Jüdischen Theater geschnubbert. Einem charmanten Buchladen, mit einem wunderschön dekorierten Schaufenster, Besuche abgestattet. Landluft inhaliert und gemütlich mit Zosia und ihrer mamytė Tee getrunken.
Genau diese Normalität macht das spätere Geschehen besonders dramatisch. Wir wissen alle, was damals passiert ist. Ich kann jedoch noch hunderte Bücher über diesen Wahnsinn lesen und werde nie wirklich nachvollziehen können, was diese Menschen mitgemacht haben. Es sprengt nach wie vor meine Vorstellungskraft.
Wir erleben das Geschehen aus der Sicht von Zosia und Rachel mit. Zwei Frauen voller Hoffnung und Zuversicht. Zwei Geschichten parallel, die so viel gemeinsam haben. Zwei Leben, die so glücklich waren.
Litauer die Deutsche mit "Heil Hitler" begrüßen und "Es lebe die Freiheit!" Welch ein Hohn. Das zu lesen war wirklich hart.
Fazit:
Die Geschichte beginnt sehr harmonisch. Das pulsierende Leben in Kaunas kommt gut rüber. Zwei Frauen, die sich erst am Ende der Geschichte begegnen. Der Verlauf des Geschehens wurde immer trauriger. Die Begegnung der beiden Frauen eins der schlimmsten Dinge, die ich in meinem Leben gelesen habe. Danke Ina Pukelytė für die tiefe Einblicke. Von mir eine absolute Empfehlung
August 19, 2024
I read this book in Hungarian translation, which has no separate page on Goodreads, and after all, it is also a bit accidental why it available in this language. I picked it up because I visited Kaunas when it was the cultural capital and it took my breath away: an absolute modernist gem, a temporary but cosmopolitan tiny capital of a fledgling nation.
To the credit of the book, I think it evokes this milieu and for a historical novel that is an immediate plus. The story of this spark, the interbellum Kaunas, a small town that needs to grow up to be the capital of a new nation state, with it is Lithuanian-Polish-Jewish-German-Russian multiethnic society is worth reading. We read the story of two young women, both belonging to minorities, Zofia being Polish and Rachel Jewish. Their story is also credible, so not a bad book after all.
On the other side, the book is idealising a cosmopolitan Kaunas and a multiethnic Lithuania that perhaps could have been, but eventually has never been born. Of course, we need ideals, and this book is projecting a positive and worthy ideal, and therefore well worth the reading. But I do not find the characters very credible, especially Zofia appears to be a projection of these ideals more than a simple, well-meaning provincial Polish-Lithuanian young woman. A more complex and longer heavier novel would probably have characters who represent the majority Lithuanians and the male population. That would be a much heavier read, and it would raise a bit more important question.
As a novel, perhaps I would give it 2-3 stars, a historical novel, maybe 3-4, and as an essay for a better Eastern Europe, 5. There is no 3.5 stars and I would settle more for 4, because I think that this short novel is well worth reading.
To the credit of the book, I think it evokes this milieu and for a historical novel that is an immediate plus. The story of this spark, the interbellum Kaunas, a small town that needs to grow up to be the capital of a new nation state, with it is Lithuanian-Polish-Jewish-German-Russian multiethnic society is worth reading. We read the story of two young women, both belonging to minorities, Zofia being Polish and Rachel Jewish. Their story is also credible, so not a bad book after all.
On the other side, the book is idealising a cosmopolitan Kaunas and a multiethnic Lithuania that perhaps could have been, but eventually has never been born. Of course, we need ideals, and this book is projecting a positive and worthy ideal, and therefore well worth the reading. But I do not find the characters very credible, especially Zofia appears to be a projection of these ideals more than a simple, well-meaning provincial Polish-Lithuanian young woman. A more complex and longer heavier novel would probably have characters who represent the majority Lithuanians and the male population. That would be a much heavier read, and it would raise a bit more important question.
As a novel, perhaps I would give it 2-3 stars, a historical novel, maybe 3-4, and as an essay for a better Eastern Europe, 5. There is no 3.5 stars and I would settle more for 4, because I think that this short novel is well worth reading.
November 2, 2020
Imdama šią knygą į rankas, tikėjausi istorijos, detalių apie tarpukario Kauno gyvenimą. Tačiau to buvo mažokai, nors knygos aprašymas iš savęs tai žada. Gana banali knyga, tačiau nors lūkesčiai ir buvo kitokie. maloniai susiskaičiusi istorija. Galbūt vyresniems žmonėms, išgyvenusiems knygoje aprašomą laikotarpį, sentimentų, senųjų Kauno vietų, knygynų, kino teatrų nupasakojimas sukeltų daugiau jausmų, prisiminimų.
„...jie visi į mus žiūri, ta Aušrinė Žvaigždė, Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai , Mergelės žvaigždynas, o mes vis bėgam, lekiam, lyg būtų įmanoma kur nuskubėti. Kaip gali kur nors nulėkti, kai žvaigždynai per amžius laiko tave apgaubę ir nepaleidžia? Kai kartą metuose išnyra visa savo grožybe ir primena tau, kad štai, tu esi vis toje pačioje vietoje, po žvaigždėmis ir tavo bėgimas tėra iliuzija?“
„...jie visi į mus žiūri, ta Aušrinė Žvaigždė, Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai , Mergelės žvaigždynas, o mes vis bėgam, lekiam, lyg būtų įmanoma kur nuskubėti. Kaip gali kur nors nulėkti, kai žvaigždynai per amžius laiko tave apgaubę ir nepaleidžia? Kai kartą metuose išnyra visa savo grožybe ir primena tau, kad štai, tu esi vis toje pačioje vietoje, po žvaigždėmis ir tavo bėgimas tėra iliuzija?“
May 22, 2023
Trūko konkretumo apie tarpukario Kauną, kaip suprantu, buvo remiamasi tikromis vietomis ir tuo metu gyvenusiais asmenimis. Norėjosi kiek sudėtingesnio žodyno. Nepaisant to, smagi fikcija Kauno tarpukario laikmetyje. Nepaliko tokio didelio įspūdžio, kad skaityčiau antrą kartą, tačiau pakankamai geras, kad rekomenduočiau paskaityti kitiems! Mielai paskaityčiau istorijos tęsinį keičiantis istorinėms aplinkybėms Kaune.
February 2, 2021
Didelių lūkesčių knygai neturėjau, tad gal dėl to stipriai ja ir nenusivyliau. Pažintine prasme buvo įdomu nukeliauti į tarpukario Kauną, savo gimtąjį miestą. Pagrindinės herojės didelių emocijų nesukėlė, išskyrus pačią pabaigą. Visgi, pagrindiniu knygos trūkumu laikyčiau tai, jog per daug įvykių ar per ilgas laikotarpis bandytas sudėti į palyginus nedidelės apimties knygelę. Tad ir gavosi gana vidutiniškas kūrinys.
April 9, 2024
Knygą skaičiau nepaisydama nepalankių atsiliepimų. Ir labai gerai, kad nepaisiau. Kūrinys ne istorikams ir ne gilių įžvalgų ieškantiems skaitytojams, bet visiškai geras, norint paviršiumi prabėgti per aprašomą laikotarpį. Patiko mintyse keliauti per Laisvės alėją, kai kurių vietų nežinojau net būdama kaunietė. Apie baisius laikus, bet nebaisiai; drąsiai rekomandavau skaityti senjorei mamai.
July 25, 2020
Tikrai įtraukianti knyga! Nieko kažko įspūdingo, jokių literatūrinių vingrybių, bet prieš akis visad buvo gatvės, namai, vietos, kuriose veikė knygos personažai. Patiks tiems, kurie vienaip ar kitaip susiję su Kaunu, pažįsta miesto istorija, teatro istoriją...
January 27, 2021
Viena žvaigždė viršaus už tai, kad tai lietuvių autorė. Visa kita - prastai. Šviesi naivoka pradžia (tarpukario meilės romano stilistikos imitacija?) ir visiškai prastas galas. Daug deklaratyvaus teksto....
January 13, 2022
Skaityt buvo visai įdomi, bet kažko trūko, kažkokia neišbaigta knyga. Aišku, abi moterys išgyveno dideles tragedijas, bet nemanau, kad tai atsispindėjo aprašymuose. Aš esu iš "paverkiančių" skaitant knygas. Bet kažkaip nenubraukiau nė vienos ašarėlės.
Displaying 1 - 30 of 46 reviews