2/5
Ech, tas neišpildytas potencialas. Knyga, galėjusi tapti proga pažinti neapdainuotas Antrojo pasaulinio karo herojes, giliau panagrinėti moterų lakūnių temą ir papasakoti apie jų misijas, besikeičiantį požiūri į jas, dirbančias tuo laikotarpiu itin vyriškoje sferoje, atskleisti daugiau apie tai, kaip tos moterys, o su jomis kartu ir visas pasaulis buvo paveikti tokių tragedijų kaip Perl Harboras.. Ir visgi romanas veikiau yra gana nuspėjama meilės istorija, kurios fone sušmėžuoja lakūnių tematika ir kuriai tikrai būtų prireikę kiek atidesnio pasidomėjimo aprašomu laikotarpiu.
Kūrinys tikrai turi savo auditoriją – tai byloja ir puikūs atsiliepimai, ir tai, kad romanas, iš pirmo žvilgsnio, turi visus sėkmės elementus. Istorija karo fone, stiprios moterys, dar įdėkime meilės liniją.. O ir tema mažai nagrinėta, todėl kelia susidomėjimą. Bet ir visa tai reikalauja pastangų bei išradingumo, bent jau to tikiuosi aš, imdama tokią knygą į rankas. Buvo ir aspektų, kurie man patiko – kūrinyje nėra konkurencijos tarp moterų, jų draugystės čia gana realistiškos ir artimos, o ir pokalbiai pažįstami, dialogai pakankamai natūralūs, o aprašomas laikotarpis ir kontekstas, net jei neišnagrinėti tiek įdėmiai, kiek būtų norėjęsi, vis vien mane traukė. Tačiau „Karo lakūnės“ veikiau priminė young adult romaną, nes gauname gana primityvų stilių, vietoj lakūnių profesinio gyvenimo nagrinėjimo čia daugiau kalbama apie veiksmą šių moterų bendrabučiuose, jų drabužius ir meilės reikalus, o požiūris į jas, kuris, neabejoju, tuo laikotarpiu buvo itin konservatyvus, sumenkinamas iki kelių identiškų ir net kiek karikatūriškų scenų, kurios yra maždaug tokios: vyras pamato moterį lakūnę, garsiai nusišaipo, kad ji moteris lakūnė, moteris lakūnė jam parodo, kad moka gerai skraidyti, tada jis pasijaučia blogai ir pasako, kad va, pasirodo, būna ir gerų moterų lakūnių. Nieko išradingiau, nieko giliau, o juk čia slypėjo galybė potencialo.
Istorija, nors kai kur ir suvirpino širdį, neleido man išjausti didžiosios dalies jos siužeto. Pagrindinė veikėja Odrė teigia, kad nenori šeimos ir apskritai įsipareigoti kitam žmogui, tačiau didžiąją dalį knygos svarsto ir persvarsto savo jausmus vienam vyrui, tada į siužetą įpinamas kitas, ji svarsto apie jausmus jiems abiems.. Ir vietos lakūnėms, karui ir visoms subtilybėms paliekama nedaug. Perl Harboras, kurio sūkuryje ji atsiduria, aprašomas gana atmestinai ir jam istorijoje paliekama mažai vietos, o po jo einantys išgyvenimai kupini klišių. Jau nekalbu apie istorinių faktų iškraipymą – abejotina, kad žmonės Perl Harboro įvykius galėjo žiūrėti per televizorių, ir tai tik netikslumų pradžia. O ir stereotipų čia netrūksta – aprašant po karo atsigaunančią Prancūziją autorė nusprendžia, kad Odrė turi išvysti šaligatviu einančią laimingą porą, kuri su savimi nešasi – neatspėsit – bagetę. Taip, tikrai bagetę. Odrę apsigyventi priėmusi moteris irgi tipinė prancūzė – nedaug pasidažiusi, susirišus plaukus į kuodą, apsirengusi satino chalatą, beveik nuoga.. Manau supratot.
Neabejoju, kad atsiras daugybė skaitytojų, kuriems šis romanas paliks geresnį įspūdį. Ieškant meilės istorijos karo fone tai gali būti kaip tik tai, ko jums reikia. Tačiau jei tikitės daugiau sužinoti apie lakūnes Antrojo pasaulinio karo metu, ko tikėjausi ir aš, ir nemėgstat skaityti kambarių ir išvaizdos aprašymų bei gana aiškia trajektorija einančios meilės linijos – galit šitą ir praleisti.