„Kolekcionierius" – pirmas bandymas į vieną knygą sudėti visus S. T. Kondroto trumposios prozos kūrinius (noveles, apsakymus, apysakas). Du iš jų – „Eskizas" ir „Kornelijaus Jedermano rūpesčiai" – Lietuvoje publikuojami pirmą kartą.
Born in 1953, Saulius Tomas Kondrotas emigrated to the West in 1986. During the years of 2001-2004, he worked as a journalist for Radio Free Europe. Since 2004 he has been living in Los Angeles, California (USA). He published three collections of stories, and the novels: “A Glance of the Serpent“ (1981), “And the Faces of Those Glancing through the Window Will Darken“ (1985).
His works have been translated into 20 different languages around the world. Kondrotas’s masterfully composed stories are marked by elements of time and fantasy, as well as intertextuality. He often combines several literary genres, while examining universal questions. Kondrotas is considered the most important representative of magical realism in Lithuanian literature.
---
Saulius Tomas Kondrotas (g. 1953) – prozininkas, scenaristas. 1976 m. Vilniaus universitete baigė istorijos studijas. Dirbo Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, dėstė Dailės institute marksizmo katedroje. Debiutavo apsakymų rinkiniu „Pasaulis be ribų“ (1977). Vėliau išleido apsakymų rinkinį „Įvairių laikų istorijos“ (1982), romanus „Žalčio žvilgsnis“ (1981), „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ (1–2, 1985). 1986 m. pasitraukė iš Lietuvos. Po emigracijos Lietuvoje buvo tapęs nepageidaujamu rašytoju. Daug metų dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje. 2004 m., uždarius šią stotį, išvyko gyventi į JAV. Pastaruoju metu pirmenybę teikia ne literatūrai, o foto menui (žr. www.kondrotas.com). 2004 m. LRS leidykla išleido S. T. Kondroto prozos rinktinę „Meilė pagal Juozapą“, kurioje yra ir naujų autoriaus tekstų. S. T. Kondroto meninis pasaulis paklūsta ne įprastiems tikrovės suvokimo dėsniams, o ribų nežinančiai vaizduotės laisvei. Istorinis laikas pasirodo vos keliomis detalėmis, jo abstrahuotame pasaulėvaizdyje veikiantys žmonės panašūs į mitinius personažus, kurie įkūnija tam tikrą aistrą ar idėją. Vaizduodamas personažų likimus ir moralinius kazusus, S. T. Kondrotas naudoja biblinius simbolius, siužetus, istorijos, mitologijos motyvus. Romanuose be pagrindinės fabulos vystoma daugybė kitų siužetinių linijų. Tekstas konstruojamas kaip nenutrūkstantis įvairialypis dialogas, į kurį kartais įpinama detektyvinė intriga, filosofiniai apmąstymai ir nerimuotai poezijai artimi pasažai. Pasaulis atrodo nerealus kaip sapnas, tačiau keistai baisus dėl aiškiai apčiuopiamo tikrumo. „S. T. Kondrotas yra bene barokiškiausias lietuvių rašytojas. Žaisminga, neafektuota retorika, daugiaprasmės metaforos, ironija, krikščioniškų ir pagoniškų mitų, simbolių, įvaizdžių sintezė, archaiški, magiški užkalbėjimai, tanki, sutirštinta kalba ir stenografinė kalba, šaltas racionalaus ir iracionalaus žmogaus psichologijos skerspjūvis ir mistikos, pasakų – „šulinių dugne radusios laimę našlaitės“ – pasaulis. Magiškojo arba mitinio realizmo pasaulis“ (Vygandas Šiukščius).
Kai pasirodė žinia, jog leidžiama ši knyga, visuose kanaluose viešai džiūgavau! Buvau perskaičiusi abu autoriaus romanus, kuriuos vertinu kaip pasaulinio lygio literatūrą, niekuo nenusileidžiančią garsiesiems magiškojo realizmo autoriams. Trumpas romanų apžvalgas rasite mano „Goodreads“.
Autoriaus trumpąją prozą vis svarstydavau paskaityti, pasiėmusi iš bibliotekos, bet kiti kūriniai ją nukonkuruodavo, nes nesu trumposios prozos mėgėja... 🤷🏻♀️ Tačiau sužinojusi, kad visa S.T. Kondroto minėto žanro kūryba išleidžiama vienoje knygoje, net neabejojau - skaitysiu.
Ką gi... Dabar drąsiai galiu teigti, kad esu didžiulė rašytojo gerbėja, kadangi susipažinau su visa jo kūryba. Kaip gaila, kad jos taip mažai! 💔
Ši knyga sužavejo ne mažiau už romanus. S.T. Kondrotas iš paprasčiausių žmogiškų jausmų, kasdienių procesų kuria neįtikėtinus, stebuklinius pasaulius. Į juos panardina profesionalia literatūrine kalba! Tokius dalykus gali kurti tik visiškas menininkas, matantis pasaulį be ribų, paprasčiausiuose dėsniuose įžvelgiantis mistiškumą.
Trumpuosiuose kūriniuose, kaip ir romanuose, - žmogaus vienatvės jausmas. Jis klampus, gilus, neišžvalgytas, vis kitoks. Atrodytų, vienatvė glūdi tarpasmeniniuose santykiuose, asmens kitoniškume. Ji tarsi neišvengiama meilėje, draugystėje dėl to, kad visi skirtingi. Visi su savitu mąstymu, jutimais, suvokimais, pakvaišimais.
Vienas iš maloniausių netikėtumų skaitant šią knygą - grįžimas į Sniegoviją, kuri pažįstama iš romano „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“. Čia šiurpas, meilė, netikėčiausi apmąstymai, kaip ir visoje autoriaus kūryboje, neleidžia nuo teksto nuleisti akių ir išbristi iš svaiginančio bei bauginančio mistinio pasaulio.
Galiu tik apgailestauti, kad šio, be abejonės, vieno iš geriausių lietuvių rašytojo kūryba negausi, tačiau jos kokybė ir gylis... Skatina pasinerti į kūrinius iš naujo! 🔥🎩
Neatsitiktinai knyga pavadinta „Kolekcionierius“. Joje – dvidešimt šeši perliukai, puikių novelių ir apsakymų kolekcija.
Knyga, kurią skaitant nesinori, kad ji baigtųsi. Tokių knygų nedaug. Sodri proza, kai kurie kritikai ją vadina magiškuoju realizmu – taip, yra knygoje ir tokių modernesnio realizmo kūrinių, bet visumoje šio autoriaus kūryba – tai netikėtų siužeto posūkių, neįmintų paslapčių kupina pati realistiškiausia proza, parašyta puikiu stiliumi, labai vaizdingai, intriguojančiai, kurioje nestinga ir realizmo poetikos. Nedaugelyje kitų autorių kūrinių galima rasti tiek vaizdų gyvybės ir tikrumo (kvapai, triukšmai, spalvos). Sklandus, metaforiškas tekstas, puikus stilius. Visko yra: ir gilių minčių, ir poteksčių. Veikėjų charakteriai įdomūs, išskirtiniai, veiksmo tėkmė ir vingiai – nenusakomi, sunkiai prognozuojami. Skaitant šią knygą sunku susigaudyti, kiek kūriniuose yra magiškojo realizmo, siurrealizmo ar postmodernizmo, bet skaitančiajam tai nelabai svarbu – knyga gera, ir tiek.
Įdomiai parašyta apie meilę: „...laikas bėgo, priartindamas šuns dieną, dieną, kai jau myli be jokio pasipriešinimo, be valios, myli šuniškai, atvira širdim, kai gali šliaužioti po aslą ir žemintis, kad tik įtiktum mylimajam... blogai, kad tie, kuriuos mylime, jausdami mūsų meilės šuniškumą, labai dažnai iš tiesų elgiasi su mumis kaip su šunimis“. O tikroji meilė: „meilė, kurios nebeteršia daiktų pasaulio prisiminimai, nebegožia jokia praeities ir įpročių tamsa, kai myli jau nebe žmogų, o pasaulį, ir jo nei gali pakeisti kitu, nei išduoti, nes jis tik vienas. Labai reta tokia meilė, jos beveik neįmanoma rasti“.
Sunku tiksliai ir vienareikšmiškai įvertinti knygą, kai joje daug kūrinių. Juk ir puikūs perlai gali būti nevienodo grožio. Visi kūriniai literatūrine prasme geri, bet kai kurie (ypač ilgieji) man mažiau patiko. Tad – 8,5 balo, ne taip dažnas mano įvertinimas.
Rašytoja D. Kalinauskaitė (gera prozininkė!), pristatanti šią knygą gražia įžanga, įvardijo S. T. Kondrotą pasaulinio lygio rašytoju. Puikus įvertinimas, pritariu jam, bet mano nuomone, kitas mažosios prozos meistras R. Lankauskas (tikiu – kada nors bus išleista jo geriausių novelių rinktinė), yra parašęs ne blogesnių šedevriukų, tad man jie – tolygūs kokybe, nors labai skirtingi. Tuo geriau Lietuvai.
Teminė ir žanrinė tekstų įvairovė tarytum neišsitenka tokioje palyginti storoje knygoje: šalia realistinių ar magiškų novelių rasime ir prozinės mankštelės, ir sunkiasvorės esė. Sutinku su pratarmės autore D. Kalinauskaite, kad S. T. Kondrotas yra išskirtinis, nepaprastas ir mįslingas, bet ar antlaikiškas? Bijau, kad originalūs rašytojo tekstai buvo svarbus stimulas lietuvių literatūrai prieš keturis dešimtmečius, bet ilgainiui jį aplenkė kiti – ir tai turbūt tik todėl, kad rašytojui pačiam neberūpėjo savęs aplenkti.
Taip gerai, kad net nežinai, ką ir beparašyti. Neskaičiusiems Kondroto ši rinktinė - būdas susipažinti su jo kūryba, o Kondroto gerbėjai galės darkart perskaityti jo trumposios prozos kūrinius vienoje vietoje ir prisiminti Antaną, kurio pašonėje miršta visa, kas gyva, o jam ant suoliuko prisėdus, net medžiai numeta lapus, iš meilės tiesiogine prasme apakusią moterį, laimės mašiną, raudonos lapės medžioklę, mėsininką Juozapą, nenulaikantį šlapimo, jei skamba gera muzika, ir dar daug kitų stebuklingų dalykų.
Pirmas sakinys: Saulius Tomas Kondrotas man visada priminė bėgiką lengvais teniso bateliais, kuriam bėgti nekainuoja jokių pastangų.
Saulius Tomas Kondrotas yra mano mėgstamiausias lietuvių trumposios prozos autorius. Jis nusipelno visų jam skirtų pagyrų ir liaupsių. O "Kolekcionierius" yra pilniausias tokių jo kūrinių rinkinys. Vienžo, vien privalumai ir jokių trūkumų.
Nieko nežinojau apie šį rašytoją, bet Goodreadsuose pamačiau jį linksniuojamą prie kitų magiškojo realizmo autorių. Tik įsiskaičius pradėjau googlinti ir sužinojau, kad kadaise jis baigęs filosofijos ir psichologijos studijas. Jaučiasi.
Į šitą rinktinę surinkti smagios apimties kūriniai, kurių veiksmo laikas varijuoja nuo kunigaikščių iki "šių" laikų. Autoriaus vaizduotė gyva, siužetai įtraukūs, paveikūs - kaip sapnai ar pasakos. Tik kartais atrodo, kad kūrinys skubotai nukąstas, neretai ir "moralas" lieka neaiškus. Tai jaučiuos tiesiog gerai pasapnavus.
Labiausiai mane sužavėjo autoriaus gebėjimas greitai ir taikliai nupiešti veikėjų asmenybes. Tokios apimties kūriniuose lengva nuslysti iki šaržo, bet čia jis kažkaip sugebėjo keliais sakiniais sukondensuoti asmenybes ir atskleisti jų vidines temas. Emocijas irgi taikliai aprašo - net pavydu.
Subalansuota autoriaus kalba - vaizdinga, bet nepompastiška, yra dailių žodelių, bet jie natūraliai įsipaišo į tekstą.
“...Kokiu keliu eitum, nerasi sielos ribų: šitoks gilus jos pagrindas - pasaulis.” Ar buvo lengva pirmoji pažintis su Sauliumi Tomu Kondrotu, kurio knygas teko matyti tėvų namų bibliotekoje, tačiau iki šiol neteko jų atsiversti? Nelengva. Ar patiko viskas, kas sudėta į jo rinktinės prozos rinkinį? Ne viskas. Ar supratau, na, bent jau nujaučiau, ką autorius norėjo mums, skaitytojams, pasakyti, parodyti, kur pakviesti? Ne visuomet. Bet perskaityti šiuos tekstus tikrai verta ir naudinga bei visokeriopai reikalinga. Kodėl? Nes, tai gera literatūra, sklandus, pagaulus ir tikslus tekstas, kuris neįpareigoja tavęs ieškoti tos vienintelės ir nenuginčijamos prasmės, kadangi vieną tekstą tu gali skaityti kaip sakmę, kitą kaip detektyvą, trečią kaip dramą ir t.t. Svarbiausia, ką turi padaryti, leistis į tą kelionę, paleisti logiką ir kritinį mąstymą pailsėti, neieškoti kiekviename sakinyje gilios prasmės - leisti sau tiesiog mėgautis tekstu. Galbūt kurio nors ir nesuprasi, galbūt kuris nors ir liks svetimas, bet istorija, jos pasakojimo stilius, visgi liks ir dar ne kartą mintimis grįši prie seno namo, prosenelio, grįžusio į doros kelią, kunigaikščio Utenio, Kornelijaus Jedermano ir jo laimės mašinos, Germano, Guduko ir kitų veikėjų, tiesiog leisdamas jiems būti ir neieškodamas tam pateisinimo. Ir, karta nuo karto vėl ir vėl paimsi į rankas knygą ir perskaitysi bet kurį iš ten esančių tekstų, kad vėl ir vėl pajustum. “Mėginau pakilti ant keturių kojų ir šliaužti, bet kraujas plūdo iš manęs bangomis, užliedamas žolę. Neįstengiau krustelėti. Pajutau, kaip kažkas prie manęs prigludo. Pasukau galvą ir pamačiau JĄ. Driežas, toks kaip ir aš, su didele išplėšta žaizda šone, priropojo prie manęs ir atsigulė šalia, kad nė tarpelio neliko. Drėgnas lėžuvis lyžtelėjo man kaklą. Mes, kunigaikštis Utenis ir jo žmona Visgalė, Kentauro herbo giminės, mes, du žmonės, vyras ir moteris, patyrę neregėto stiprumo jausmus, mes, du driežai gintaro spalvos akimis, mirėme ant rasotos žolės tekant saulei vasaros rytą. Tai, kas mus išskyrė, mus ir sujungė. Būk laimingas, sūnau.”
Manau, kad vienas įdomiausių jo prozos bruožų – autoriaus nesikišimas į skaitytojo interpretaciją, nemoralizavimas, neidiliškas lietuviško kaimo suvokimas. Visgi ankstesniuose interviu su autoriumi vis grįžtama prie tų pačių temų. Kodėl S.T.Kondrotas išvažiavo? Ką jis veikia Los Andžele? Ar jis palaiko ryšius su Lietuva? Kodėl jis taip retai duoda interviu? Išties, ar jis – sentimentalus?
,,Tuo metu jis pamiršo, kad ir pats, šiaip ar taip, yra vienos srities meistras. Ta sritis - vienatvė."
,,Turėsit pripažinti, kad nelaimingumas yra peveldima žmogaus savybė."
3.5⭐
Sauliaus Kondroto dar nieko neteko skaityti, tad manau, gerai padariau, kad skaičiau visą jo tekstų rinktinę - skirtingų tekstų kolekciją.
Tikrai ne visi tekstai patiko ir paliko ryškų įspūdį. Vienus skaičiau su malonumu, nes patiko viskas (idėja, išpildymas, you name it). Kitus - norėdavau greičiau tik pabaigti, gal dėl to, kad per ilgi, neaišku, koks istorijos moralas.
Nepaisant to, kad ne visus tekstus pamilau, Saulius moka valdyti plunksną. Jam pavyko sklandžiai sujungti realybės ir fantazijos elementus (aka magiškasis realizmas). Stilius gražus, poetiškas ir kartais užliūliuojantis.
Paskutinis ,,Kolekcionieriaus" (ne knygos pavadinimas, bet tekstas tokiu pavadinimu) rašinys gražiai ir optimistiškai užbaigė knygą - kaip vyšnia ant pyragėlio.
Devynių kūrinių pakako, kad suprasčiau, kad ne mano arbatos puodelis. Septyniems iš devynių likau abejingas, ir tik du iš perskaitytų pasirodė verti laiko: "Laiminga pabaiga" ir "Credo - būtis".
Pradzioje knyga labai patiko, paskui nelabai, o pats paskutinis apsakymas nuleme koki duosiu ivertinima siai knygai. Kas mane pazysta, tas zino, kad man labai patinka knygos kuriose vaizdziais sakiniais aprasomos vietoves, situacijos. Sitoje knygoje daugelyje istoriju visa tai radau. Tai mano pirma pazintis su siuo rasytoju, bet kartu ir nesigailiu, kad sia knyga perskaiciau. Rekomenduoju ja perskaityti kitiems, taciau iki visisko isbaigtumo, mano asmenine nuomone truputi truko.
S.T.K. tekstai, be abejonės, neeilinis įvykis lietuvių literatūroje, tiek šis rinkinys (ačiū sudarytojai), tiek anksčiau išleistieji. Drąsūs, išradingi, tvirtai vyriškai užrašyti, vos vienas kitas romantikos grūdelis, kad dantys neatšiptų dorojant baisiai protingas pastraipas. Skaityti įdomu. Norisi ir pasikartoti, skaityti dar kartą, grįžti lyg į kokį turtingą išmanų technikos muziejų: gražus sraigtas, pateiktas lyg meno kūrinys, bet, atsiprašau, kokios mašinos kokiai funkcijai jis skirtas? Sąmoningas neprisirišimas prie laiko ir vietos, mano galva, yra siaura, bet neperžengiama praraja tarp S.T.K. ir pasaulinio lygio rašytojų, kuriems jis skambiai priskiriamas. Pasaulinio lygio rašytojai iš Lenkijos, Kanados, Pietų Afrikos, Rusijos, Anglijos ir kt., rašydami apie jiems pažįstamus žmones, parašo ir apie mane. S.T.K. į mane - nusispjauti, kaip ir į etiketes, vertinimus, kuriuos mes jam prikabinsime.
Giliausią įspūdį paliko kaip atrodytų įprastame kasdieniniame žmonių gyvenime, staiga atsiranda magiškas elementas ir kaip tai viską keičia. Dabar kai populiari autofikcija, smagu perskaityti tekstą, kuris yra nuo pradžių iki pabaigos išgalvotas.
Labiau patiko trumpi apsakymai. Ilgieji pasirodė ištęsti ir be pabaigos. Labiausiai patiko: Senas namas, Ko mes niekada nenorėtume ir Meilė pagal Juozapą. Beje jau anksčiau teko skaityti apsakymų rinkinį "Troleibusų istorijos", kuriame įtraukti du apsakymai ir iš šio rinkinio (Žiemos kampanija ir 1892 metų progreso idėja).
Šauni trumposios prozos įvairovė: šiek tiek tragizmo, komizmo, komiško tragizmo (o gal atvirkščiai) ir dar visko.
„Vieniems pasaulis yra tarsi svaiginantis vynas, niekaip nenumalšinantis troškulio, kitiems jis yra amžinos pagirios, teikiančios skausmo minkštoms jų sieloms“ (p. 317).
Viena iš tų retų knygų, kurias norisi ne kuo greičiau sugraužti, bet skaityti taupant kiekvieną puslapį, mėgaujantis kiekviena istorija, kiekvienu perverstu lapu ir kiekvienu žodžiu. NUOS-TA-BU.
Toks jausmas, kad man ši knyga turėjo patikti daug labiau negu iš tikrųjų patiko. Labai ieškojau gerų dalykų, už kurių galėčiau užsikabinti, ir jų tikrai buvo nemažai -- stiliui, prozai neturiu, ko prikišti, o Kondroto magiškasis realizmas dažniausiai stiprus ir paveikus. Bent jau trumpesniuosiuose apsakymuose man patiko tai, kad ta jo fantastika ir sapniškumas ne išplerę ar klaidžiojantys, tokie apie nieką kaip dažnai būna, o sukoncentruoti, turi tam tikro smūgio, gyvybingos jėgos.
Bet nepaisant visų gerų dalykų, beskaitant nuolat susidurdavau su kažkuo atstumiančiu, kas visada neatskiriamai persipynęs su apsakymų burtais. Kažkas šiurkštaus, banalaus, ir atavistiško, kas man visai nederėjo su tuo mistiniu jautrumu -- toks neandertalo dvokas, kuris vis padvelkia nuo pasakotojo balso. Kai Kondrotas rašo apie vyrus ir moteris, pavyzdžiui (o tai jis daro beveik kiekviename apsakyme), tie vyrai vis gaunasi asilai, moterys butaforinės, o kabutėse įžvalgos -- visiškai lėkštos. Gal čia buvo tokia mintis, bet ji manęs nežavi.
Vis tiek paskaitysiu ateity dar Kondroto -- įdomu, kaip jam sekasi romanuose (nors ilgesnieji apsakymai šiame rinkinyje didelių vilčių nekelia, ten jau pradeda rastis tas miglotas pertempimas, su trumpesne forma kažkaip autorius geriau susitvarko). Bet šiuo rinkiniu nusivyliau. Daug gražių dalykų kurie niekad taip ir galutinai neatitrūksta nuo tam tikro nuvalkioto, purvino tono, kuris jiems visai netinka. Jei tai turėjo apsakymams suteikti žemiškumo, tai man poveikis gavosi kažkoks ne toks. Gal (tikriausiai?) tai skonio reikalas.