Leta nužudė Arkos diktatorių Joną Noją, tačiau jo vietą užėmė dar didesnę tironė - Amelija. Ši moteris, nors ir yra tikra Letos teta, tikrai nerodo didelės meilės ar rūpesčio savo dukterėčiai, priešingai - Arkoje mergaitė ieškoma už tai, kad nužudė valdovą Joną Noją. Pati Leta šiuo metu gyvena miške su naujais draugais, šventvagiais. Ten ji vadovauja slaptai mokyklai, kurioje moko vaikus uždraustos kalbos. O naujoji Arkos valdovė kasdien kurpia vis šiurpesnius planus. Dabar ji sugalvojo iš tėvų atimti jų ką tik gimusius kūdikius ir juos paslėpti taip, kad niekas nerastų. Amelija tai daro todėl, kad, jos nuomone, jei kūdikiai nuo mažų dienų negirdės kalbos ir žodžių, jie visą gyvenimą nebekalbės. Juk toks visada buvo jos ir Jono Nojo tikslas. Tačiau Leta su bendražygiais yra pasiruošusi tam sukliudyti...
Antroji trilogijos dalis mano rankose „ištirpo“ taip pat greitai kaip ir pirmoji. Manau, taip nutiko todėl, kad veiksmas šiose knygose prasideda jau nuo pačių pirmųjų puslapių ir rutuliojasi taip gretai, kad vos tik spėji viską sekti! Kiekvienas puslapis į skaitytojo širdį įneša vis naujos sumaišties, naujų dvejonių ir klausimų, kurie vis kirbina protą.
Autorė, Patricia Forde, parašydama šią knygų seriją, mano nuomone, sukūrė tikrą originalumo bombos užtaisą! Bent jau man, dar kol kas nėra tekę skaityti tokių knygų, kuriose tokiu, jaunimui suprantamu, pateikimu būtų išaukštinta kalbos svarba.
Asmeniškai man pasirodė, kad būtent šioje dalyje labiau gilinamasi į žmogaus vidų ir jo charakterio bruožus. Žinoma, temomis, kurios dominavo pirmoje dalyje (kalbos svarba, klimato atšilimo klausimas, meilė), toliau kalbama ir antroje dalyje. Tiesa, šioje dalyje parodomas Amelijos šaltakraujiškumas ir žiaurumas kūdikių atžvilgiu, kuris dar labiau išaukština ir sustiprina tai, kad kalba žmogui labai svarbi jau nuo pirmųjų jo gyvenimo akimirkų.
Dabar trumpai aptarsiu, kokios žmogaus savybės labiausiai jaučiasi, skaitant šią knygą. Visų pirma, drąsa bei ryžtas. Mano nuomone, šie du bruožai atsispindi Letos asmenybėje. Nemanau, jog daugelis jos amžiaus žmonių galėtų taip rizikingai elgtis tokioje sudėtingoje bei gyvybei pavojingoje situacijoje.
Antra, ką norėčiau išskirti, - tai žmogiškumas ir geraširdiškumas. Leta, nužudžiusi du blogiečius, kurie padarė daug baisių dalykų ir galėjo padaryti dar daugiau, vis tiek be galo kaltino save už jų mirtis. Mergaitę kasdien graužė sąžinė. Manau, tokiu bruožu pasižymi tikrai ne visi. Kiti padaro nusikaltimą ir mažiausiai dėl to suka galvą, žiūri į visą susiklosčiusią situaciją abejingu žvilgsniu ir dar bando įrodyti, jog jie nekalti, o apie jų sąžinę išvis nebekalbu.
Pačios šilčiausios ir nuoširdžiausios rekomendacijos iš mano lūpų skrieja šiai distopinei paauglių knygai, kadangi tai tikrai puiki istorija. Ypatingai ją perskaityti noriu paraginti jaunimą. Nuostabus knygos pateikimas, suprantamai išdėstytos svarbios, aktualumu pasižyminčios temos bei mintys. Ši knygų serija - puikus pasirinkimas tiems, kas ieško ne vien tik knyginių nuotykių, bet ir gilaus požiūrio į mus supantį pasaulį.
„Kalba - tai ginklas.“
„Mes visi klystame, bet didžiausia klaida būtų pasiduoti.“
„Muzika - tai lyg upė. Upė, kuri tave neša ir sukelia įvairiausius jausmus. Meilę, sielvartą, džiaugsmą. Ji neapsakomai galinga. Kaip stiprūs burtai.“
5/5⭐