Įprastai vyrų ir moterų nuomonės skaitant meilės romanus išsiskiria, tačiau dėl šios abu likom vienodai nusivylę. Labai smagu matyti lietuvių autores nerašančias bukos erotikos, tačiau, žinoti, kad autorė išleidusi septynetą knygų paruošė tokį blankų romaną – liūdna. Juk su metais turi ateiti patirtis, noras daryti vis kokybiškesnius tekstus, išsiskirti savitu stiliumi ir nenublankti minioje. Labai gaila, bet tenka pripažinti, kad toks kūrinys tik blyškus šešėlis to ką autorė galėtų pasiūlyti ar yra pasiūliusi seniau. Pamėginsime paaiškinti kas mus privertė priimti tokį sprendimą.
Pradėti tikriausiai reikėtų nuo to, kad šis romanas stokoja elementarių istorijos pasakojimo dėsnių – jame nėra nei intriguojančios istorijos, nei įtikinamų veikėjų, nei apskritai kažko, kas leistų šią rašliavą pagirti bent minimaliai. Labiausiai nustebinęs dalykas buvo tas, jog autorė, išleidusi ne vieną knygą, negeba kurti absoliučiai jokių charakterių. Ne, nesupraskite klaidingai, šį kartą mes jau nekalbame apie prastai sudėtus veikėjus, kalbame apie atvejį, kai jų išvis nėra. Tikriausiai per visą gyvenimą nėra tekę skaityti knygos, kur kiekvienas pasirodantis veikėjas būtų tarsi statistas, kuris epizodiškai prabėga sceną. Perskaičius visą knygą, vis viena neįmanoma įvardyti – koks gi tas Vaidas? Kokia ta Marija? Į šiuos klausimus atsakymų nėra. Per beveik du šimtus puslapių mes nesužinome nieko. Absoliučiai nieko. Turime du paprasčiausius vardus, kurie plaukia puslapiuose be jokių didesnių ekspozicijų ir išryškinimų.
Sekantis, tačiau ne ką mažiau svarbus dalykas, kuris taip pat stringa nuo pat romano pradžios – logika. Suprantama, jog knygos tėra fikcija ir jos ne visuomet turi žengti koja kojon su realybe, bet tam tikri dėsniai, kurie palaiko sveiką balansą turėtų egzistuoti. Deja, šitai negalioja šiam romanui. Kiekvienas veiksmas, išsakytas dialogas ar įvykis vienokia ar tai kitokia prasme šioje „pasakėčioje“ yra alogiškas. Juokingiausia turbūt buvo tuomet, kai autorė vienoje pastraipoje padėjusi kažkokį teiginį, užsimiršta ir už poros pastraipų paprasčiausiai paneigia tai ką pati užrašė. Kūrybiškumo punktą taip pat vertėtų praleisti, kadangi šis, kaip ir iki šiol išvardyti dalykai – neegzistuoja šios autorės pasaulyje. Visi „veikėjai“ nori to paties, visų tiksliai bei motyvacijos analogiškos. Viskas šiame „pasakojime“ taip vienoda, jog neįmanoma net atskirti – kur čia kuris brolis, kieno čia motina ar tėvas.
Labai kliuvo ir tai, kad autorė „mėgindama“ kurti veikėją vyrą, sunkiai perteikia vyrišką kalbėseną, mintis, o tuo labiau įkišdama jam sužadėtinę skaitytojui demonstruoja herojų, kuris propaguoja laisvus santykius, nors pabaigoje, aišku, sužadėtine staiga nusikratoma. Lieka neskanus jausmas, kad daugybė įvykių pritempta iš paskutiniųjų, o apie Marko – eilinio kostiumą vilkinčio darbuotojo virtimą monstru mojuojančiu ginklu, net neverta kalbėti. Tokie šokinėjimai visiškai užmuša personažą, jame nebėra jokio vientisumo. Su visa pagarba autorei, niekaip nėra ką pagirti. Buvo nuobodu.
Būtų galima surašyti dar gerą eilę neigiamų šio romano aspektų, tęsiant kalbą apie neįtikinamą emocinę raidą, lakonišką ir tuščią tekstą ar paprasčiausio subtilumo nebuvimą pasakojime, tačiau pakaks pasakyti, jog tai vienareikšmiškai vienas prasčiausių lietuviškų romanų kokius yra tekę skaityti.