Dienoraštis II 1959-1969

Gombrowicz - Diary #2 of 2 (2 volumes edition)

by Witold Gombrowicz, Irena Aleksaitė (Translator)

Iš dalies tokia yra mano istorinė misija: ak, ak, ak, įžengti į Paryžių su nekalta panieka, kaip konservatoriškam griovėjui, mažažemiam avangardistui, kairuoliškam dešiniajam, dešinuoliškam kairiajam, argentinietiškam sarmatui, aristokratiškam plebėjui, antimeniškam menininkui, nesubrendusiam subrendėliui, disciplinuotam anarchistui, dirbtinai nuoširdžiam, nuoširdžiai dirbtiniam. Tai jums bus į sveikatą... ir man taip pat!

- - -

Pirmas kūrinys, kurį parašiau aštuoniolikos metų, buvo mano šeimos istorija, paremta

turimais dokumentais, nušviečiančiais kokius keturis pasiturimo mūsų gyvenimo

Žemaitijoje šimtmečius. Žemvaldys – nesvarbu, ar lenkas bajoras, ar amerikietis fermeris – į kultūrą visada žvelgs nepatikliai, nes gyvendamas toli nuo didelio žmonių sambūrio tapo atsparus tarpžmonijiniams ryšiams ir dirbiniams. Ir turės pono poreikių. Užsimanys, kad kultūra būtų jam, o ne jis kultūrai, jam kels įtarimą visa, kas yra nuolanki tarnyba, atsidavimas, pasiaukojimas. Ar kuriam nors iš lenkų ponų, kažkada iš Italijos vežusių paveikslus, kada nors atėjo į galvą mintis nulenkti galvą prieš šedevrą, kurį kabino ant sienos?

- - -

Menas yra aristokratiškas iki kaulų smegenų, tarytum koks kunigaikštis. Jis yra lygybės neigėjas ir didybės garbintojas. Jis kyla iš talento ar netgi genialumo, tai yra iš pirmavimo, išskirtinumo, vieninteliškumo, taip pat yra griežtas vertybių hierarchizuotojas, žiauriai elgiasi su visu tuo, kas kasdieniška, atrenka ir tobulina tai, kas reta, nepakeičiama, pagaliau puoselėja savitumą, originalumą, individualybę.

Witold Gombrowicz „Dienoraštis“, II tomas

Genres: Poland, Nonfiction, Polish Literature

509 pages, Paperback

First published January 1, 1971

About the author

Gombrowicz was born in Małoszyce, in Congress Poland, Russian Empire to a wealthy gentry family. He was the youngest of four children of Jan and Antonina (née Kotkowska.) In 1911 his family moved to Warsaw. After completing his education at Saint Stanislaus Kostka's Gymnasium in 1922, he studied law at Warsaw University (in 1927 he obtained a master’s degree in law.) Gombrowicz spent a year in Paris where he studied at the Institut des Hautes Etudes Internationales; although he was less than diligent in his studies his time in France brought him in constant contact with other young intellectuals. He also visited the Mediterranean.

When he returned to Poland he began applying for legal positions with little success. In the 1920s he started writing, but soon rejected the legendary novel, whose form and subject matter were supposed to manifest his 'worse' and darker side of nature. Similarly, his attempt to write a popular novel in collaboration with Tadeusz Kępiński turned out to be a failure. At the turn of the 20's and 30's he started to write short stories, which were later printed under the title Memoirs Of A Time Of Immaturity. From the moment of this literary debut, his reviews and columns started appearing in the press, mainly in the Kurier Poranny (Morning Courier). He met with other young writers and intellectuals forming an artistic café society in Zodiak and Ziemiańska, both in Warsaw. The publication of Ferdydurke, his first novel, brought him acclaim in literary circles.

Just before the outbreak of the Second World War, Gombrowicz took part in the maiden voyage of the Polish cruise liner, Chrobry, to South America. When he found out about the outbreak of war in Europe, he decided to wait in Buenos Aires till the war was over, but was actually to stay there until 1963 — often, especially during the war, in great poverty.

At the end of the 1940s Gombrowicz was trying to gain a position among Argentine literary circles by publishing articles, giving lectures in Fray Mocho café, and finally, by publishing in 1947 a Spanish translation of Ferdydurke written with the help of Gombrowicz’s friends, among them Virgilio Piñera. Today, this version of the novel is considered to be a significant literary event in the history of Argentine literature; however, when published it did not bring any great renown to the author, nor did the publication of Gombrowicz’s drama Ślub in Spanish (The Wedding, El Casamiento) in 1948. From December 1947 to May 1955 Gombrowicz worked as a bank clerk in Banco Polaco, the Argentine branch of PeKaO SA Bank. In 1950 he started exchanging letters with Jerzy Giedroyc and from 1951 he started having works published in the Parisian journal Culture, where, in 1953, fragments of Dziennik (Diaries) appeared. In the same year he published a volume of work which included the drama Ślub (The Wedding) and the novel Trans-Atlantyk, where the subject of national identity on emigration was controversially raised. After October 1956 four books written by Gombrowicz appeared in Poland and they brought him great renown despite the fact that the authorities did not allow the publication of Dziennik (Diaries), and later organized

Reviews

[Paulo Bugalho · Rating 4 out of 5]

Toda a literatura é uma forma de arrogância. O diário é-o em particular. E Gombrowicz o cultor mais fanático dessa imposição-de-mim-ao-outro que está na base de toda a vocação literária. São esses níveis quase tóxicos de arrogância, a radioactividade emanada por esse ensimesmento, que torna estimulantes estes diários, que neste volume se alongam até quase a morte do autor. Sobretudo quando se dedicam à crítica do pensamento contemporâneo, fascinados na destruição de toda a pré-fabricação da consciência, mesmo, ou sobretudo, quando esta inclui a final aceitação da sua obra e da sua extrema originalidade. A entrada em França, à procura de motivos para se indispor com ela, é particularmente exemplificativa do momento como funcionam as vias biliares deste senhor. O momento em que sai da Argentina, depois de décadas de exílio, imaginando, no barco que o leva de volta à Europa, o cruzamento com o fantasma de si mesmo, fazendo o caminho inverso antes da guerra, é particularmente bom, no sentido de inesperadamente emotivo, acabando por deixar à mostra um bocadinho de osso.

[Alisa Žarkova · Rating 5 out of 5]

„Nori žinoti, kas esi? Neklausk. Veik. Veiksmas tave apibrėš ir įtvirtins. Veikdamas sužinosi viską, ką nori žinoti. Bet veikti turi kaip aš, kaip individas, nes gali būti tikras tik dėl savo paties poreikių, polinkių, aistrų, būtinybių. Tik toks veiksmas yra nuoširdus, tik šitaip ištrauksi save iš chaoso, sukursi save. Visa kita – argi tai ne schemiška reklamacija, menkavertiškumas, kičas?“

***

„<...> kančia man dažniausiai reiškiasi kažkokiu antraeiliu, menku aspektu. Man „dūstu“ yra ne ta akimirka, kai plyšta plaučiai, o vos tik ima trūkti oro, bet trūkti kaip reikiant. Kojos lūžį esu pasirengęs įsivaizduoti kaip nugaros skausmą, kai negali pakeisti kūno padėties, o karą – kaip užvakarykštės arbatos skonį, piršto skaudulį ir tamsą. Tokia vizija pagraužia drąsą tarytum kirminas medį.“

***

„Nuogumas – tai dar viena kelnių pora.“

***

Literatūrą vis labiau užvaldo vaizduojamasis menas – tai matyti iš kritikos, kurioje kalbant apie literatūros kūrinį įsiviešpatavo genre, kilęs iš tapybos parodų ir galerijų. Plastikoje epochos, stiliai, kryptys yra aukščiau už menininko individualybę, kuri žodžiu gali išreikšti save nepalyginti laisviau nei vaizdu, – ta kolektyviškumo ir abstrakcijos persvara pasireiškia ir literatūros kritikoje. Vaizduojamajame mene daiktas svarbiau už žmogų, tapytojas, skulptorius daiktus gamina – tad ir į literatūros kūrinį žiūrima kaip į daiktą. Tiems kritikams katalogas vis labiau sunkina gyvenimą – juk pirmiausia kalbama apie katalogavimą, priskyrimą grupei, krypčiai, kritika darosi vis objektyvesnė, joje randasi vis daugiau teorijos, kritikas vis mažiau yra menininkas, vis labiau tyrėjas, žinovas, eruditas ir informuotojas.
Tapybos ir skulptūros kritikas apie kūrinius turi rašyti kaip apie dalykus, iš esmės svetimus, išorinius, taip yra todėl, kad tapybos vertės žodžiais nenusakysi, žodis ir teptukas – dvi skirtingos sritys. Tuo tarpu literatūros kritika – tai žodis apie žodį, literatūra apie literatūrą. Kas iš to išplaukia? Kad literatūros kritikas turi būti žodžio menininkas ir vienas iš kūrėjų, kad negali būti nė kalbos apie literatūros „aprašymą“, kaip – deja – yra aprašomi paveikslai, reikia būti literatūros kūrinio dalyviu, išorinė kritika, daikto kritika negalima.
Bet nuo tada, kai uždusino savyje jaunystę su šventu jos polinkiu apimti ir pritraukti, pasaulis jiems darosi vis labiau išorinis. Tai yra objektyvus. Nouveau roman français – irgi liūdnas žmonijos atsisakymas pasaulio labui, čia jau beliko poezijos...
Tiksliau būtų pasakius, kad toji poezija pernelyg vien pusė. Tai poezija, kuriai trūksta to, ką turi jaunystės poezija, – pritraukiančio ir pavergiančio žavesio, ji nemoka nenori patikti.. trūksta lengvumo, laisvumo, primityvumo, ne to, kas išskiria ir tiksliai apibrėžia, o tik to, kas susieja ir užtušuoja.. O toji jaunystės poezija yra pasiekiama, ne literatas žino esąs ir jaunimo literatas. Kad kiekviena literatūra yra ir jaunimo literatūra. Kad suaugęs žmogus yra ir jaunam žmogui.

Grožis, poezija, gimusi tik tarp penkiasdešimtmečių, keturiasdešimtmečių... hm, ką? Iš kur man žinoti. Būtų geriau, jei iš karto mumyse reikštųsi visos raidos fazės – čia tai bent būtų muzika! Sunku kurti grožį atskirtam nuo amžiaus, kai žmogus pats esti grožis.

Priešingu atveju jų darbai turės visas įmanomas teigiamybes, išskyrus viena – nebus viliojantys. Praras patrauklumo paslaptį. Tai bus nuostabi atstumianti literatūra.
Prancūzų literatūra – ar tai apskritai literatūra? Aš Paryžių nuolat painioju su pasauliu.“

[Eglė]

„Aš nuolankus, aš užsispyręs, aš linksmas, aš nuvargęs, aš gyvenantis, aš mirštantis.” (400 p.)

Šešiskart aš, įforminantis būtį, šešiskart aš, kuriantis save.

Dienoraštyje Jis rašo, kad per veiksmą „ištrauksi save iš chaoso, sukursi save”. (25 p.) Dienoraštyje Jis rašo, jog vargu bau pavyko: „Metų metus stengeisi kuo nors būti – ir kuo gi tapai? <...> Chaosas – štai kas tėra tavo.” (300 p.)

Dienoraštyje Jis rašo.

Kūryba kūryba kūryba.

[Aurimas Nausėda · Rating 4 out of 5]

Provokuojantys rašytojo sampratavimai, mintys apie rašymo laisvę, kūrybiškumo patirtis ir pamąstymai apie komunistinės Lenkijos ir Vakarų pasaulio vertybinius skirtumus. Verta skaityti, jei norite geriau suprasti išeivio patirtį, įžvalgas apie kūrybiškumą

[- قارئة . · Rating 4 out of 5]

من أجمل اليوميات التي قرأتها .. توثيق لمرحلة مهمة في حياة الكاتب وبولندا عموماً ، أراء مشاكسة وصريحة في العديد من الأسماء على طول الكتاب ، مواقف ومشاهدات تستحق أن تُروى .. الجزء الأول ٦٠٠ صفحة والثاني ٥٠٠ صفحة في ١٤ يوماً ولم أشعر بملل

[JBN · Rating 5 out of 5]

"Talvez seja um completo mal-entendido considerar a arte séria à luz da produção, do mercado, dos leitores, da procura, da oferta - o que tem isto que ver? A arte não é fabricar historietas para leitores, é sim uma comunhão espiritual, algo tão tenso e tão distante da ciência, até mesmo contrário, que aqui não pode haver concorrência mútua. Se no futuro nascer alguém brilhante, superior, digno, fecundante, deslumbrante (é assim que temos de falar dos artistas, esta é a linguagem que a arte exige), se nascer alguém único e ímpar, um Bach, um Rembrandt, ele ´conquistará´ algumas pessoas, ele as ´cativará´ e ´seduzirá´..."

[Hakan · Rating 2 out of 5]

İki yıl önce okuduğum günlüğün ilk cildinden daha çok keyif almıştım. 1959’dan Gombrowicz’in öldüğü 1969’a kadarki dönemi kapsayan bu cilt biraz zorladı. Büyük kısmı Arjantin’den ayrılıp, önce Almanya, sonra ölene kadar yaşadığı Fransa yıllarını içeriyor. Ele aldığı konular, kişiler dar bir çevreye hitap ediyor. Fazla “niş” bir eser. Felsefeye sıklıkla dalması da beni aştı. Avrupa yaramamış diyebilirim yani, en azından günlükleri için. Ama arada güzel kıvılcımlar da çakmıyor değil bu sıra dışı ve huysuz yazar. Polonya entelektüel hayatının kodamanlarına güzel geçirmeye devam ediyor ki bu bakımdan – ilk cilt hakkında girdiğim yorumda değindiğim üzere – bizim memelektle bazı pararlelikler kurulabilir. Örneğin 1960’da girdiği şu satırlar özellikle günümüzde bizim için de yankı yaratır nitelikte değil mi? “... kilit altında bile güçlü olan bir ruh için, hapishane, çok da kötü bir yer değildir. Hele öte yanda, gemiden okyanusa düşmüş bir parça şeker örneği, sınırsız özgürlükte eriyenler varken.” Neşe Taluy Yüce’nin çevirisi mükemmel.

[Letter Viewer · Rating 5 out of 5]

Antrasis Dienoraštis visiškai kitokia knyga. Rašytojas tas pats, be abejonės. Bet jo plunksna žvitresnė, subtilesnė (subtili, net jei šokiruojanti) ir gilesnė.
Gombrovičiui niekad netrūko gylio, (tai mes, jo skaitytojai, sekloki), bet su metais jis išmoko perduot mintis. Nusitempti gilyn.
Tikras skaitymo malonumas

[Helmi Chikaoui · Rating 5 out of 5]

- الجمعة

لا أخاف من أن الأجيال القادمة لن تقرأ الروايات إلخ. ربما من سوء الفهم التام النظر إلى الفن الجاد عبر الإنتاج والسوق والقراء والعرض والطلب - ما علاقة هذا بذاك؟ - الفن ليس تصنيع روايات تافهة للقراء، بل تعايش ،روحي، شيء مكثف جداً ومميز جداً عن العلم، هو حتى متناقض معه ،معه لدرجة أنه لا يمكن أن يكون هناك منافسة بينهما .
ومع ذلك، أدرك كل يوم كم يشتهي بريق روعة الفن ذلك الشخص الذي سُحِب إلى داخل الماكينة، لكنه لا يزال يحتفظ بما يكفي من إنسانيته ليشعر بأن عظامه تتكسر.
عندما يجلس إلى طاولتي في المقهى طالب في العلوم التجريبية ليشاهدني بشكل مشفق «بينما أطلق كلاماً فارغاً»، ليحتقرني «لأن ذلك يخدع الناس»، و«ليتثاءب»لأنه لا يمكن إثبات ذلك بالتجربة ، لا أحاول إقناعه، صحيح أن الخداع والكلام الفارغ أقل في العلوم - ولكن من المؤكد أيضاً أن هذا «اليقين المعملي» يصبح في وقت ما كريهاً ومهيناً للإنسان.
الذكاء المتوسط يحب غمامات عيون الحصان التي تسهل الهرولة المستقيمة، لكن أي عقلية أكثر سرعة وحيوية سترغب في الشك، المخاطرة ولعب القوى الأكثر خداعاً وغموضاً. حيث يمكننا أن نتمتع بالحياة .. حيث يمكن المحافظة على الذوق والفخر والمزاح والاعتراف والإعجاب واللعب والقتال.
سيحين وقت تصبح فيه النظرية عدواً شخصياً.

- السبت

أتوقع أنه لا بد للفن في السنوات القادمة أن يتخلص من العلم وينقلب ضده . . . سيحدث هذا الصدام عاجلاً أم آجلاً . ستكون معركة مفتوحة يعي كل طرف فيها دوافعه تماماً.
أيها الفن سوف تتخلص من الطاعة وتبدأ تضرب بقوة؟

- الجمعة

سألتهم : - ما المفروض لإنسان عادي أن يفعل عندما يقابل إنساناً متعلماً؟ وعندما يحيط به عالم بمعرفته المركزة - besserwisser ( الحمار المتذاكي ) ؟ أي وسائل متوفرة للإنسان العادي للدفاع عن نفسه ؟
لم يعرفوا شرحت لهم أن الحجة المضادة الأكثر ملاءمة ستكون ركلة ... أو لكمة ... موجهة للمتخصص ذاته. وأضفت أن هذا يسمى في قائمة مفرداتي «إثبات في الذات» أو «عودة إلى الذات» على أي حال يبعده خارج النظرية . . . وسألت إذا كنت أنت أيها الفنان، تستطيع أن توجه اللكمة أو الركلة إلى البروفيسور ؟ سؤال غير لائق؟ نعم، ولكنه ملح. قد ��عتقدون أن على العلم والفن الركض معاً إلى الأمام، وهما يمرران الشعلة مثلما في سباق الماراثون من يد إلى يد؟ اتركوا هذا الركض للرياضيين المستقبل يبدو غير ودود بل عديم الرحمة التعاون بين الفن والعلوم باسم التقدم قد يكون مؤثراً، لكن على الشاعر أن يدرك الآن أن البروفيسور سيخنقه بذلك الاحتفال الحنون، العلم وحش. دعونا لا نؤمن بإنسانية العلم، لأن في الحقيقة الإنسان ليس من يقوده، بل العلم هو الذي يعتلي الإنسان. إذا كنتم فضوليين كيف ستبدو إنسانية الإنسان العلمية في المستقبل، فتلقوا نظرة على بعض الأطباء «طيبتهم» . . . إنسانيتهم؟ نعم ولكن أي نوع منها ؟ غريبة قليلا ، أليس كذلك؟ نعم طيبة لكن غير طيبة إنسانية لكن غير إنسانية . .. تماماً كملاك حارس حقيقي بارد وجاف مثل شيطان ملاك عامل تقني. المستشفى لا يفسد فطوره. البرودة الجهنمية واللامبالاة غير المعقولة. "غير معقولة"؟ ... أشدد على هذا لأن كل التغييرات في طبيعتنا تحت تأثير العلم لها دمغة الخيال كما لو تجاوزت مسار التنمية الطبيعي. نحن على عتبة إنسانية عجيبة العقل. سيجري علينا المعالجات التي لا يمكن التنبؤ بها اليوم. إنه يضطر إلى أن يتقدم ،باستمرار قياساته المنطقية لا تتراجع أبداً ... لا تعود إلى نقطة الانطلاق.
قد يبدو لشخص ذي مزاج متفائل أننا إذا انتزعنا إنسانيتنا ، فذلك لإعادتنا إليها ... وفي يوم ما سيؤدي الانحطاط الذي تسبب فيه العقل - بنا إلى الطبيعة الإنسانية من جديد . . . إلى إنسان أرفع أصح وأقوى ... وسوف نعثر بعضنا على بعض عند نهاية هذا الطريق المؤلم!
كلا لن نجد أي شيء أبداً ! لن نعود أبداً إلى أي شيء! حينما نستسلم للعقل علينا أن نودع أنفسنا إلى الأبد... إنه لا يتراجع أبداً ! إنسان المستقبل، صنيعة العلم، سيكون مختلفاً جذرياً، لا يمكن تصوره وليس له أي علاقة بنا . ها هنا سبب أن التطور العلمي يعني الموت . .. شخص يموت كما هو عليه ... من أجل غريب. في شكله الحالي ... الإنسان الذي يقوده العلم يتخلى عن نفسه ... في مرة واحدة وإلى الأبد ألا تفهموننى ؟ أقصد بذلك ببساطة أنه إذا امتلك إنسان المستقبل رأساً ثانيا ينمو من مؤخرته، فلن يجدوا هذا غريباً ولا مثيراً للاشمئزاز .