What do you think?
Rate this book
Raudonas slidus rūmas
„Raudonas slidus rūmas“ – pirma Ievos Toleikytės poezijos knyga (2009 m. „Pirmosios knygos“ serijoje buvo išleistas jos apsakymų rinkinys „Garstyčių namas“). Knygą sudaro trys skyriai, kurie veda skaitytoją nuo asmeniškesnių prie platesnio konteksto eilėraščių. Punktyru brėžiama naratyvinė linija leidžia knygą skaityti kaip brandos istoriją, kurioje išsivaduojama iš įvairių iliuzijų, socialinių ir egzistencinių baimių.
Autorės eilėraščiai artimi išpažintinės poezijos tradicijai, iškeliama asmeninės patirties vertė. Į pirmą planą iškyla žmogaus santykis su kitomis gyvomis būtybėmis. Taip šalia žmogaus (ne)gebėjimo mylėti prisideda tokios temos kaip mėsos valgymas, tarša, klimato karštėjimas, ekologinė atsakomybė.
Autorės eilėraščiai artimi išpažintinės poezijos tradicijai, iškeliama asmeninės patirties vertė. Į pirmą planą iškyla žmogaus santykis su kitomis gyvomis būtybėmis. Taip šalia žmogaus (ne)gebėjimo mylėti prisideda tokios temos kaip mėsos valgymas, tarša, klimato karštėjimas, ekologinė atsakomybė.
- GenresPoetry
72 pages, Paperback
First published January 1, 2020
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 23 of 23 reviews
October 17, 2020
Patiko!! Nebuvo kažkas labai naujo ar keisto (net nesuprantu kodėl), tokie bildungs-eilėraščiai, bet gražūs, susidėliojantys į vientisą liniją, - labai sklandi knygos struktūra. Ar čia redaktoriaus Buroko nuopelnas, ar poetės - nežinau, bet vis skaitai ir vis nuosekliai giliau įlendi į tas Rybakovienės išpaišytas raizgalynes.
Pasak anotacijų, knygoj judama nuo asmeninių atradimų prie platesnių kontekstų. Iš pradžių galvojau, kad didžiausią įspūdį man ir paliko tie platesnieji, tokie socialūs ir reakcingi, bet netampantys plakatiniais. Bet paskui supratau, kad perskaičius atminty išliko kitkas - tas tarsi išvirkščias pasaulis: žmogaus viduj knibždantys parazitai, kirmėlės, perpjauta koja ir neužgyjanti žaizda, skeleto vaizdas tarsi iš viduramžių skrodimo graviūros (žinau, kad legally nebūdavo skrodimų, bet vis tiek toks ironiškas memento mori paveiksliukas šviečia). Tas nuosavas skeletas tampa ir draugu, ir išvis kažkokia kita būtybe, gyvenančia atskirą gyvenimą (beveik memas), bet sykiu ta, nuo kurios literally priklauso visas pasaulis. Labai gražu, kai poezijoj tuo tampa ne kokios nors Pajautos ar Įžvalgos, o kaulas, - kažkaip labai teisinga.
Bet vis tiek mano mylimiausias - su užmetimu gale ir religiniais įvaizdžiais, kažkaip net susigėdau supratus:
Ta pabaiga!..
Žvaigždutės: skaitydama visą laiką žinojau, kad vis dėlto duosiu 4*, bet kodėl - pati niekaip negalėjau suprast. Dabar galvoju, kad grynai tas man ir clashina ir truputį išmeta iš vabalų pasaulio: kad ji (knyga) tokia vientisa, nuosekli, tvarkinga - gerąja prasme, - ir sykiu tie vabalai ir vidinis knibždantis creepy pasaulis. Gal nuo to struktūrinio tvarkingumo man ir nebuvo keista nei baisoka? Tarsi susivaldė chaosas. Nors visai norėjosi, kad būtų baisoka ir chaoso lapė liktų nesuvaldyta. Long live vabalai ir mūsų creepy vidinis pasaulis!!!
Pasak anotacijų, knygoj judama nuo asmeninių atradimų prie platesnių kontekstų. Iš pradžių galvojau, kad didžiausią įspūdį man ir paliko tie platesnieji, tokie socialūs ir reakcingi, bet netampantys plakatiniais. Bet paskui supratau, kad perskaičius atminty išliko kitkas - tas tarsi išvirkščias pasaulis: žmogaus viduj knibždantys parazitai, kirmėlės, perpjauta koja ir neužgyjanti žaizda, skeleto vaizdas tarsi iš viduramžių skrodimo graviūros (žinau, kad legally nebūdavo skrodimų, bet vis tiek toks ironiškas memento mori paveiksliukas šviečia). Tas nuosavas skeletas tampa ir draugu, ir išvis kažkokia kita būtybe, gyvenančia atskirą gyvenimą (beveik memas), bet sykiu ta, nuo kurios literally priklauso visas pasaulis. Labai gražu, kai poezijoj tuo tampa ne kokios nors Pajautos ar Įžvalgos, o kaulas, - kažkaip labai teisinga.
Bet vis tiek mano mylimiausias - su užmetimu gale ir religiniais įvaizdžiais, kažkaip net susigėdau supratus:
***
Aptinkami pamiškėse ir miško aikštelėse ant įvairių augalų žiedų
ar ant medžių kamienų ar drevėse. Kvepia degutu (Wikipedia)
Pastebėjau, kad kartais nustoju kvėpuoti
vakar daug valandų verčiau filmą apie vabalų valgymą
ir pajusdavau, kad nebekvėpuoju, tada lėtai, giliai įkvėpdavau
ir versdavau toliau, tai daugybę kartų kartojos
tie vabalai ir kirmėlės mane ima kerėti
supratau, kodėl tokie šlykštūs
jie rangosi, jų daug, jie dažnai minta mėšlu, rožių nektaru
puvėkais visokiais, o keptuvėje ima raitytis
nuo karščio atgyja, juda ir šnibždasi
kitaip tariant, jie labai gyvybingi
mes pratę prie lavonų ir abstrakcijų: rausva blizganti
filė, blyškūs melsvi ketvirčiai ir faršas raudona šerdimi
niekada nematęs samanų, sidabrinių briedragių ir upelių,
kuriais čiuožinėja padarai ploniausiom pūkų kojom,
angliškai Kristaus vabalais vadinami
mes pratę valgyti lavonus, kurie niekada nesujudės
lėkštėje
kodėl tai mažiau baisu
už prisikėlimą, perkeitimą, stebuklą
(p. 47)
Ta pabaiga!..
Žvaigždutės: skaitydama visą laiką žinojau, kad vis dėlto duosiu 4*, bet kodėl - pati niekaip negalėjau suprast. Dabar galvoju, kad grynai tas man ir clashina ir truputį išmeta iš vabalų pasaulio: kad ji (knyga) tokia vientisa, nuosekli, tvarkinga - gerąja prasme, - ir sykiu tie vabalai ir vidinis knibždantis creepy pasaulis. Gal nuo to struktūrinio tvarkingumo man ir nebuvo keista nei baisoka? Tarsi susivaldė chaosas. Nors visai norėjosi, kad būtų baisoka ir chaoso lapė liktų nesuvaldyta. Long live vabalai ir mūsų creepy vidinis pasaulis!!!
August 10, 2020
Debiutinę Ievos Toleikytės poezijos knygos „Raudonas slidus rūmas“ fantaziją norisi susiurbti ir niekam neatiduoti. Dabar visai kitaip vaikščiosiu parkuose, galerijose ir kapinėse, o žiūrėdama į arbatos puodelyje užsiveisusią pelėsių koloniją galvosiu ne apie tai, jog laikas susitvarkyti gyvenimą. Mąstysiu apie žmogaus vietą ekosistemoje.
Rašant apie šį kūrinį, nėra reikalo kalbėti apie gaivališką gamtą su savo keturiais metų laikais ir „juvelyrinę“, „nugludintą“ kalbą, nes čia iš tiesų yra ką lukštenti, kuo stebėtis ir grožėtis. Šioje recenzijoje bandysiu pateikti kelis argumentus, kodėl naujoji I.Toleikytės knyga verta atsidurti jūsų knygų lentynoje.
Visą recenziją skaitykite čia: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
Interviu su autore skaitykite čia: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
Rašant apie šį kūrinį, nėra reikalo kalbėti apie gaivališką gamtą su savo keturiais metų laikais ir „juvelyrinę“, „nugludintą“ kalbą, nes čia iš tiesų yra ką lukštenti, kuo stebėtis ir grožėtis. Šioje recenzijoje bandysiu pateikti kelis argumentus, kodėl naujoji I.Toleikytės knyga verta atsidurti jūsų knygų lentynoje.
Visą recenziją skaitykite čia: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
Interviu su autore skaitykite čia: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
September 28, 2024
oj, bus gan asmeniškas review.
Pavydėdavau žmonėms, kurie pasinešę ant poezijos, kai ji jiems nuoširdžiai patinka, gali apie ją svaigti, spangti ir panašiai. Nes niekaip neišeidavo to pajusti pačiai, nei mokyklos, nei studijų laikais, nei tarp savo ieškojimų, o aš tikrai ieškojau, ieškojau tarp išliaupsintų autorių, šiuolaikinių, tų, su kuriais, atrodo, turėčiau suvaibinti.
Ievos Toleikytės eilės kalbėjo man. Pasirodo, kalbėjimas apie šliužą, grybą ir žiurkėną buvo tai, ko man reikėjo. Metaforos, kurios pasijaučia lyg paimtos iš mano pačios patyrimų. Negalėjau susilaikyti ir draugei prie alaus bokalo išsitraukiau knygelę, atverčiau tą eilėraštį ir pasakiau: vo, paskaityk šitą.
Faina atrast, kad galiu ir aš tai pajust.
Pavydėdavau žmonėms, kurie pasinešę ant poezijos, kai ji jiems nuoširdžiai patinka, gali apie ją svaigti, spangti ir panašiai. Nes niekaip neišeidavo to pajusti pačiai, nei mokyklos, nei studijų laikais, nei tarp savo ieškojimų, o aš tikrai ieškojau, ieškojau tarp išliaupsintų autorių, šiuolaikinių, tų, su kuriais, atrodo, turėčiau suvaibinti.
Ievos Toleikytės eilės kalbėjo man. Pasirodo, kalbėjimas apie šliužą, grybą ir žiurkėną buvo tai, ko man reikėjo. Metaforos, kurios pasijaučia lyg paimtos iš mano pačios patyrimų. Negalėjau susilaikyti ir draugei prie alaus bokalo išsitraukiau knygelę, atverčiau tą eilėraštį ir pasakiau: vo, paskaityk šitą.
Faina atrast, kad galiu ir aš tai pajust.
February 5, 2021
Tikriausiai iš karto reikėtų prisipažinti, jog nelabai moku vertinti poezijos. Nuolat atrodo, kad vis nepavyksta prisikasti iki pačios esmės, nes poeto kalbos vingrybės nuneša visai į kitą pusę ir tada lieki sutrikusi, nežinanti ar taip ir turėjo būti, ar vis dėlto norėta pasakyti kažką kito. Tačiau jeigu taip tiesiog ir numosi ranka bei gyvensi tuo vieninteliu pasiteisinimu, jog nemoki, tuomet niekuomet ir neišmoksi. Todėl ir nusprendžiau išmesti save iš komforto zonos ir perskaityti Ievos Toleikytės poezijos knygą “Raudonas slidus rūmas”.
Knygelė plonytė, nesunkiai galima perskaityti per valandą ar net dar greičiau, tačiau eilėraščiai savyje talpina labai daug jėgos. Skaitytojas nukeliamas į žinomas Vilniaus vietas ir eilėraščio žmogaus akimis pastebi iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingas detales, kurios virsta į šį tą didingesnio. Į miestietišką paveikslą puikiai įkomponuojama ir gamta - šliužai, rupūžės ir kiti daugeliui nemalonias emocijas keliantys padarai. Daugelis eilėraščių brutalūs, net groteskiški ir labai atviri, kas žavėjo labiausiai. Tas savitas, unikalus balsas buvo didžiausia šios poezijos knygos stiprybė.
Įkvėpta Ievos eilėraščių labai skatinčiau visus išdrįsti išbristi ir komforto zonos ir išbandyti šį tą naujo, nes galbūt atrasite tai, kas suteiks progą į pažįstamą pasaulį pažvelgti iš kitos pusės.
Knygelė plonytė, nesunkiai galima perskaityti per valandą ar net dar greičiau, tačiau eilėraščiai savyje talpina labai daug jėgos. Skaitytojas nukeliamas į žinomas Vilniaus vietas ir eilėraščio žmogaus akimis pastebi iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingas detales, kurios virsta į šį tą didingesnio. Į miestietišką paveikslą puikiai įkomponuojama ir gamta - šliužai, rupūžės ir kiti daugeliui nemalonias emocijas keliantys padarai. Daugelis eilėraščių brutalūs, net groteskiški ir labai atviri, kas žavėjo labiausiai. Tas savitas, unikalus balsas buvo didžiausia šios poezijos knygos stiprybė.
Įkvėpta Ievos eilėraščių labai skatinčiau visus išdrįsti išbristi ir komforto zonos ir išbandyti šį tą naujo, nes galbūt atrasite tai, kas suteiks progą į pažįstamą pasaulį pažvelgti iš kitos pusės.
August 21, 2020
Kažkas rašė, kad Ievos knygą tinka skaityti miške po lietaus. Būtų įdomu, bet nemėginčiau – netrukus ištepčiau jos puslapius (miške ir šiaip labiau norisi liesti slidžias kerpes, pirštus merkti į klampius pušų sakus, vėsias samanas).
Kita vertus, rinkinio eilėraščiai patys taip dvelkia kelmais, parkais, jūros druska, ambra, krauju, moliuskais (dar muilu ir „Fairy” – itin patiko), kad skaitydamas net steriliausiame bekvapiame kambaryje, vis tiek visa užuostum. „Raudono slidaus rūmo” pasaulis skverbiasi, pulsuoja, retkarčiais – kutendamas erzina. Dėl to ir patinka.
Kita vertus, rinkinio eilėraščiai patys taip dvelkia kelmais, parkais, jūros druska, ambra, krauju, moliuskais (dar muilu ir „Fairy” – itin patiko), kad skaitydamas net steriliausiame bekvapiame kambaryje, vis tiek visa užuostum. „Raudono slidaus rūmo” pasaulis skverbiasi, pulsuoja, retkarčiais – kutendamas erzina. Dėl to ir patinka.
July 20, 2020
hipnotizuoja, kartais smagiai išgąsdina, o kartais būna tiesiog labai gražu. tinka skaityti sėdint miške po lietaus
July 18, 2020
"<...> kartais ir tu/ nebematai pasaulio - vien kitus žmones/ arba save: be jų <...>"
p. 57
pamačius knygos viršelį kilo mintis: "hm, primena žmogaus vidinį audinį po mikroskopu", o toliau skaitant randasi ir įvairiausių mikroorganizmų bei parazitų, gyvenčių mumyse, aprašymų.
tad visą knygą pavadinčiau daugialąste poezija
p. 57
pamačius knygos viršelį kilo mintis: "hm, primena žmogaus vidinį audinį po mikroskopu", o toliau skaitant randasi ir įvairiausių mikroorganizmų bei parazitų, gyvenčių mumyse, aprašymų.
tad visą knygą pavadinčiau daugialąste poezija
October 29, 2020
Labai patiko tas kūno išretinimas ir padidinimas, atradimas visokios gyvybės persismelkiančios kiaurai per kūnus, ir kažkokia rami, net sulėtinta, įžeminta mirties tema. Nelabai patiko didžiulis fokusas į save ir (iš to, beje, atsirandantys) bereikšmiai mostai, gestai, kurie padaromi niekam nereikalingais žodžiais (šnekamaisiais tokiais). Taip lyg norėtųsi skaitant pratrinti, kas per daug :) Bet suprantu, kad čia turbūt ne netyčia.
November 23, 2024
bardzo fajne
February 22, 2021
Ieva Toleikytė „raudonas slidus rūmas“
Sakyčiau, kad tai rinkinys poezijos, kupinos natūros ir kultūros. Natūralizmas šiose eilėse - gamtiškumas, kūniškumas (žmogaus ir ne tik), o kultūrinė dalis - viso to reflektavimas, susiejimas, asmeninės patirties ir minties perteikimas.
Eilės apie biologinius ir psichologinius dėsnius, pajautimą, kad pasaulyje egzistuoji ne vienas. Knygos puslapiuose nugula ir rupužių poravimasis, vabalų valgymas, gamtos erdvės, tokios kaip vanduo ar dangus: „Žinau, ką reiškia stovintis vanduo:/smarvę, gėdą ir neviltį“ (29 p.), bet visa tai pereina per lyrinio kalbančiojo asmeninę prizmę ir atskleidžia verinimus, jausmus, filosofinius pamąstymus. Pamąstymus, kad niekas aplink mus nėra beprasmiška, kad visur esama žmogiškos minties, susisiejimo.
Intelektinis pradas taip pat svarbus - nuo širdies anatomijos (mokslo), kultūrinių elementų (H. Radausko eilių), socialinių realijų (Facebook, Lidle, reklamų) - tai žmogaus sukurtas pasaulis, gyvuojantis greta to gaivališko gamtiškojo bei drauge su juo reflektuojamas.
Sakyčiau, kad tai rinkinys poezijos, kupinos natūros ir kultūros. Natūralizmas šiose eilėse - gamtiškumas, kūniškumas (žmogaus ir ne tik), o kultūrinė dalis - viso to reflektavimas, susiejimas, asmeninės patirties ir minties perteikimas.
Eilės apie biologinius ir psichologinius dėsnius, pajautimą, kad pasaulyje egzistuoji ne vienas. Knygos puslapiuose nugula ir rupužių poravimasis, vabalų valgymas, gamtos erdvės, tokios kaip vanduo ar dangus: „Žinau, ką reiškia stovintis vanduo:/smarvę, gėdą ir neviltį“ (29 p.), bet visa tai pereina per lyrinio kalbančiojo asmeninę prizmę ir atskleidžia verinimus, jausmus, filosofinius pamąstymus. Pamąstymus, kad niekas aplink mus nėra beprasmiška, kad visur esama žmogiškos minties, susisiejimo.
Intelektinis pradas taip pat svarbus - nuo širdies anatomijos (mokslo), kultūrinių elementų (H. Radausko eilių), socialinių realijų (Facebook, Lidle, reklamų) - tai žmogaus sukurtas pasaulis, gyvuojantis greta to gaivališko gamtiškojo bei drauge su juo reflektuojamas.
Read
October 9, 2020pernelyg glitu, kad labai patiktų, bet pakankamai keista, kad visai patiktų
March 4, 2024
Przepraszam Cię Poezjo za to, że dawno Cię nie czytałam. To zdanie wyrwało się ze mnie podczas obcowania z tym cudownym zbiorem wierszy litewskiej autorki.
Poezja jest wciąż za mało czytana i za mało nabywana przez czytelników. Taka seria, jak „Nowy Europejski Kanon Literacki” z okładkami Gosi Herby może mieć spory potencjał choć minimalnej zmiany na lepsze. „Czerwony śliski pałac” jest 16 książką w tej cudownej serii, która dołącza do moich ulubionych.
Jakie struny poruszają wiersze Ievy? Niniejszy tom poetycki dzieli się na 3 części poczynając od wierszy osobistych, ukazujących jakby drogę do wierszy, poczujemy tutaj też nutę egzystencjalizmu. To jednak części druga i trzecia poruszyły mnie do głębi, ponieważ zbliżają się do natury i procesów w niej zachodzących. Są surowe, ostre, i jak to bywa w poezji, zachwycająco plastyczne. Wiersze w tych częściach poruszyły mnie też z tego względu, że poruszają temat jedzenia mięsa oraz zmian klimatycznych.
Poezja zawsze broni się sama, dlatego zostawię Was z fragmentem jednego z wierszy i zadam najważniejsze pytanie: kiedy ostatni raz czytaliście tomik poezji i jaki to był? Może skusicie się na to cudo i przełamiecie swój poetycki impas?
„moje ciało ugniata wiele innych
małych ciałek, których w ogóle nie interesuje, jak się tu znalazły
ich pałace są czerwone, ciepłe i śliskie
nawet się nie łudzę, mam pasożyty
to wszystko wyjaśnia! chroniczne zmęczenie
wysypkę na brzuchu, swędzenie, okropne poczucie
że ktoś mnie oszukał, że sama siebie oszukałam
już dawno przegrałam, choć gra trwa dalej (…)
mam dwie opcje: stać się mądrą
albo pozostać głupią, zażywać herbatę z piołunu, może nawet poważne leki
już nie sprawdzać fejsbuka, słuchać swojego głosu
i trzecia, ta najgorsza - wprosić się do kostnicy
zobaczyć prawdziwe zwłoki (…)”
tłum. D.Jagiełka
Poezja jest wciąż za mało czytana i za mało nabywana przez czytelników. Taka seria, jak „Nowy Europejski Kanon Literacki” z okładkami Gosi Herby może mieć spory potencjał choć minimalnej zmiany na lepsze. „Czerwony śliski pałac” jest 16 książką w tej cudownej serii, która dołącza do moich ulubionych.
Jakie struny poruszają wiersze Ievy? Niniejszy tom poetycki dzieli się na 3 części poczynając od wierszy osobistych, ukazujących jakby drogę do wierszy, poczujemy tutaj też nutę egzystencjalizmu. To jednak części druga i trzecia poruszyły mnie do głębi, ponieważ zbliżają się do natury i procesów w niej zachodzących. Są surowe, ostre, i jak to bywa w poezji, zachwycająco plastyczne. Wiersze w tych częściach poruszyły mnie też z tego względu, że poruszają temat jedzenia mięsa oraz zmian klimatycznych.
Poezja zawsze broni się sama, dlatego zostawię Was z fragmentem jednego z wierszy i zadam najważniejsze pytanie: kiedy ostatni raz czytaliście tomik poezji i jaki to był? Może skusicie się na to cudo i przełamiecie swój poetycki impas?
„moje ciało ugniata wiele innych
małych ciałek, których w ogóle nie interesuje, jak się tu znalazły
ich pałace są czerwone, ciepłe i śliskie
nawet się nie łudzę, mam pasożyty
to wszystko wyjaśnia! chroniczne zmęczenie
wysypkę na brzuchu, swędzenie, okropne poczucie
że ktoś mnie oszukał, że sama siebie oszukałam
już dawno przegrałam, choć gra trwa dalej (…)
mam dwie opcje: stać się mądrą
albo pozostać głupią, zażywać herbatę z piołunu, może nawet poważne leki
już nie sprawdzać fejsbuka, słuchać swojego głosu
i trzecia, ta najgorsza - wprosić się do kostnicy
zobaczyć prawdziwe zwłoki (…)”
tłum. D.Jagiełka
March 14, 2025
3.75
Keistai norėtųsi vertinti geriau, bet, kad ir kaip (ne)bandžiau - nepavyko. Apmaudu, bet gal kitą kartą
Keistai norėtųsi vertinti geriau, bet, kad ir kaip (ne)bandžiau - nepavyko. Apmaudu, bet gal kitą kartą
December 1, 2020
Keista. Knyga patiko, tikrai. Yra tokių eilėraščių, kurie tokie artimi, kad atrodo galėtų būti ir mano pačios parašyti, bet yra ir tokių, kur penkis ar septynis kartus perskaičius neperpranti ir taip atrodo, jie nukrenta akyse. Sakyčiau, kad eil.rinkinyje yra sukaupta XXIa. radauskiško prieskonio turintys tekstai. Visai rekomenduočiau tiems, kas mėgsta visiškai šiuolaikinę, keik chaotišką poeziją.
January 6, 2025
Poetė Ieva turi ugnies. Trejopos: poetinės, emocinės, na, ir tos trečiosios. Ir kūrenama ne popieriais ar skiedromis, o aiškiai - kietuoju kuru. Tai lemia, kad ugnis - kaitri, pastovi, ilgalaikė.
Apie poetinę ugnį byloja tvinkčiote tvinkčiojančios eilutės, šviežios (net įžūlios) metaforos bei vaizdiniai, šiurkštoki pasakojimo posūkiai. Apie emocinę - rečiau švelnumo bei atjautos, dažniau - pykčio, siuto (kas be ko - su žiupsneliu ironijos) pliūpsniai: "ant svetimo mėlyno sintetinio švarko / (ak, kad mano ašarų druska išėsdintų jame skyles! / dėl buko godulio, lėkštumo)". Apie trečiąją... Jei kas verstų pasakyti, ar Ieva T. labiau naratyvinės, ar išpažintinės poezijos atstovė, tarčiau, kad šiodvi poezijos josios eilėse apsikabina.
Ieva T. savo kūrybai dažnai naudoja smarkiai netradicinę medžiagą. Pavyzdžiui, ji labai įsižiūri į roplių, šliužų, vabzdžių, kirmėlių, parazitų gyvenimą. O čia jos prioritetas - šių "padarų" mityba bei seksas (dalyvauja ir mirtis, be abejo). Štai: "mano kūnu minta daug kitų / mažyčių kūnų, jiems visai neįdomu, kaip atsirado / raudonas šiltas ir slidus jų rūmas / net neabejoju, turiu parazitų"; "tie vabalai ir kirmėlės ima mane kerėti / supratau, kodėl tokie šlykštūs / jie rangosi, jų daug, jie dažnai minta mėšlu, rožių nektaru". Arba čia: "Pavasarį rupūžės pakvaišta / nebemato pasaulio - vien kitas rupūžes / rauplėti šalti kūnai sulipę / cypčioja lyg maigomos guminės lėlės / (nesuprantu, iš malonumo ar skausmo?) /.../ tie, kuriems pavyko susitarti / sulipę tvylo valandų valandas / kartais patelė būna jau mirusi, ima juoduoti / matėm tokią nekrofilišką porą: / jis dar nesupranta". Bet: autorė žvelgia į jų pasaulį ne biologės, parazitologės, fiziologės, o poetės žvilgsniu, ir formuluoja - ne moksline, bet poetine kalba. Tuomet atsiranda du dalykai: skaitytojas ir gauna naują žiūros į pasaulį kampą (kiek visur knibžda visokiausios gyvybės!), ir patiria naujo tipo, neragautą estetinę emociją.
Pacituosiu dar kelias poetiniu požiūriu itin stiprias vietas (šį sykį - jau be šliužų ir parazitų, nes poetė Ieva, suprantama, jais neapsiriboja). Prašom: "maus raumenis ir aš prisiminsiu, ką reiškia sapnuoti / švelniais sapnų taukais / išteptas lėtas dienas"; "tą liūdną lydytos geležies žvilgsnį, nuo kurio oda ėjo pa- / gaugais"; "šito kurmis nematė ir nematys / bet nuo erdvės, įsirėmusios kailin / kurmiui muša širdis". Sėkmės, Ieva!
Apie poetinę ugnį byloja tvinkčiote tvinkčiojančios eilutės, šviežios (net įžūlios) metaforos bei vaizdiniai, šiurkštoki pasakojimo posūkiai. Apie emocinę - rečiau švelnumo bei atjautos, dažniau - pykčio, siuto (kas be ko - su žiupsneliu ironijos) pliūpsniai: "ant svetimo mėlyno sintetinio švarko / (ak, kad mano ašarų druska išėsdintų jame skyles! / dėl buko godulio, lėkštumo)". Apie trečiąją... Jei kas verstų pasakyti, ar Ieva T. labiau naratyvinės, ar išpažintinės poezijos atstovė, tarčiau, kad šiodvi poezijos josios eilėse apsikabina.
Ieva T. savo kūrybai dažnai naudoja smarkiai netradicinę medžiagą. Pavyzdžiui, ji labai įsižiūri į roplių, šliužų, vabzdžių, kirmėlių, parazitų gyvenimą. O čia jos prioritetas - šių "padarų" mityba bei seksas (dalyvauja ir mirtis, be abejo). Štai: "mano kūnu minta daug kitų / mažyčių kūnų, jiems visai neįdomu, kaip atsirado / raudonas šiltas ir slidus jų rūmas / net neabejoju, turiu parazitų"; "tie vabalai ir kirmėlės ima mane kerėti / supratau, kodėl tokie šlykštūs / jie rangosi, jų daug, jie dažnai minta mėšlu, rožių nektaru". Arba čia: "Pavasarį rupūžės pakvaišta / nebemato pasaulio - vien kitas rupūžes / rauplėti šalti kūnai sulipę / cypčioja lyg maigomos guminės lėlės / (nesuprantu, iš malonumo ar skausmo?) /.../ tie, kuriems pavyko susitarti / sulipę tvylo valandų valandas / kartais patelė būna jau mirusi, ima juoduoti / matėm tokią nekrofilišką porą: / jis dar nesupranta". Bet: autorė žvelgia į jų pasaulį ne biologės, parazitologės, fiziologės, o poetės žvilgsniu, ir formuluoja - ne moksline, bet poetine kalba. Tuomet atsiranda du dalykai: skaitytojas ir gauna naują žiūros į pasaulį kampą (kiek visur knibžda visokiausios gyvybės!), ir patiria naujo tipo, neragautą estetinę emociją.
Pacituosiu dar kelias poetiniu požiūriu itin stiprias vietas (šį sykį - jau be šliužų ir parazitų, nes poetė Ieva, suprantama, jais neapsiriboja). Prašom: "maus raumenis ir aš prisiminsiu, ką reiškia sapnuoti / švelniais sapnų taukais / išteptas lėtas dienas"; "tą liūdną lydytos geležies žvilgsnį, nuo kurio oda ėjo pa- / gaugais"; "šito kurmis nematė ir nematys / bet nuo erdvės, įsirėmusios kailin / kurmiui muša širdis". Sėkmės, Ieva!
January 8, 2021
gal kašalotus nudobia japoniški robotai -
preciziškai, be galimybės suklysti
Iš tiesų 4 žvaigždutės poezijai mano sistemoje yra labai, stipriai daug.
Nes poezija yra asmeniška ir jokia ten objektyvi kokybė neegzistuoja: jei nerezonuoja - tai nerezonuoja, ir baigtas kriukis. Nieko asmeniško, autoriau. Arba pernelyg asmeniška. Niekas, beveik niekas negauna 5 žvaigždučių kaip poetas.
Galbūt man taip patiko todėl, kad nejaučiau jokio įsipareigojimo pamėgti ar net gerbti šitą knygą, ir buvau iš anksto nusiteikusi bambekliškai: "prispaudina dabar bet kokio šlamšto, va mano laikais..." (NB: kada tie "mano laikai" yra/buvo ir ar tikrai buvo?).
Buvo nemažai eilėraščių, ties kuriais tik atsainiai pagūžčiojau, bet tie, kurie patiko, patiko LABAI, tad juos ir reikia vertinti. Kiekvienoje rinktinėje bus balasto, bet tikrai ne kiekvienoje - spindinčių perliukų. Be to, visiškai netikėtai Ieva Toleikytė parašė vieną eilėraštį, kurį man norisi beraštiškai pakrikštyti the most relatable poem ever savo gyvenime. Iš nuostabos net kvatojausi. Nemaniau, kad eilėraštis, apie kurį galėsiu pasakyti "ir aš tokioj situacijoj buvau, ir mano geriausia draugė, ir mano vaikinas ten buvo, visi mes tą patyrėm, bet neužrašėm"... gali būti gražus.
Beje, autorė ne viename kūrinyje užuominomis, o kažkur ir visai tiesiogiai, prisipažįsta mėgstanti mėsą, bet mano veganiškai dūšiai šis rinkinys susiskaitė tiesiog puikiai ir viskuo atrodė į temą. Netgi labai apie gyvūnus ir jų sąmonę. Ir apie žmogaus bei jo sąmonės gyvūniškumą. Man patiko tas negailestingas, gyvybingas, šamaniškas kūniškumas.
Baigiu recenziją, kol nepradėjau lyginti su "Bėgančiomis su vilkais", būtų tiesiog gėdinga... ups.
preciziškai, be galimybės suklysti
Iš tiesų 4 žvaigždutės poezijai mano sistemoje yra labai, stipriai daug.
Nes poezija yra asmeniška ir jokia ten objektyvi kokybė neegzistuoja: jei nerezonuoja - tai nerezonuoja, ir baigtas kriukis. Nieko asmeniško, autoriau. Arba pernelyg asmeniška. Niekas, beveik niekas negauna 5 žvaigždučių kaip poetas.
Galbūt man taip patiko todėl, kad nejaučiau jokio įsipareigojimo pamėgti ar net gerbti šitą knygą, ir buvau iš anksto nusiteikusi bambekliškai: "prispaudina dabar bet kokio šlamšto, va mano laikais..." (NB: kada tie "mano laikai" yra/buvo ir ar tikrai buvo?).
Buvo nemažai eilėraščių, ties kuriais tik atsainiai pagūžčiojau, bet tie, kurie patiko, patiko LABAI, tad juos ir reikia vertinti. Kiekvienoje rinktinėje bus balasto, bet tikrai ne kiekvienoje - spindinčių perliukų. Be to, visiškai netikėtai Ieva Toleikytė parašė vieną eilėraštį, kurį man norisi beraštiškai pakrikštyti the most relatable poem ever savo gyvenime. Iš nuostabos net kvatojausi. Nemaniau, kad eilėraštis, apie kurį galėsiu pasakyti "ir aš tokioj situacijoj buvau, ir mano geriausia draugė, ir mano vaikinas ten buvo, visi mes tą patyrėm, bet neužrašėm"... gali būti gražus.
Beje, autorė ne viename kūrinyje užuominomis, o kažkur ir visai tiesiogiai, prisipažįsta mėgstanti mėsą, bet mano veganiškai dūšiai šis rinkinys susiskaitė tiesiog puikiai ir viskuo atrodė į temą. Netgi labai apie gyvūnus ir jų sąmonę. Ir apie žmogaus bei jo sąmonės gyvūniškumą. Man patiko tas negailestingas, gyvybingas, šamaniškas kūniškumas.
Baigiu recenziją, kol nepradėjau lyginti su "Bėgančiomis su vilkais", būtų tiesiog gėdinga... ups.
Read
April 30, 2026Visų pirma, ką padariau perskaičius šią knygą, tai googlinau poetės amžių ir atradus, kad praktiškai bendraamžė, tiesiog linktelėjau. Nes taip, rodos, ir tikėjausi. Ir tada svarstau, kad ne tik to reikia, kad suprasčiau, bet tai duoda bendrumo jausmą, tarsi patvirtina man, kad neišsigalvojau, bet išties taip ir buvo, kaip maniau.
Skaitydama daug šypsojaus. Ne dėl to, kad ten kas tiesiogiai juokinę būtų, bet iš fainumo ir pasigerėjimo. Jaučiau, kad turiu bendrų patirčių, interesų, o tokie sutapimai mane visad džiugina. Turiu istorijų apie rupūžes, kvapus ir banginius, žmones, kurių detales renku, bei sproginėjančias neišsipildžiusias idėjas. Taigi daug artimo artimo radau. O tai verčia šypsotis ta geriausia jaučiamo bendrumo šypsena.
Dalis apie vilką išties prajuokino! O visos mirties ir lavonų temos nepaskyčiau, kad stebino ar kėlė šleikštulį, labiausiai tai privertė sustot prieš memento mori.
Knygos pirkt ieškojau jau kurį laiką, niekur nerasdavau, pasiėmiau @pasvalys.biblioteka ir prieš pat grąžinant patikrinau vintedą ir radau ten! Čiupau greitai, kaip kokią paslaptį žinodama, kad tik nieks iš po nosies nepagriebtų. Laukiau, ieškojau, suskaičiau, džiaugiuosi, laukiu savos. Noriu turėt. Verta turėti ir skaityti. Ne kartą.
Skaitydama daug šypsojaus. Ne dėl to, kad ten kas tiesiogiai juokinę būtų, bet iš fainumo ir pasigerėjimo. Jaučiau, kad turiu bendrų patirčių, interesų, o tokie sutapimai mane visad džiugina. Turiu istorijų apie rupūžes, kvapus ir banginius, žmones, kurių detales renku, bei sproginėjančias neišsipildžiusias idėjas. Taigi daug artimo artimo radau. O tai verčia šypsotis ta geriausia jaučiamo bendrumo šypsena.
Dalis apie vilką išties prajuokino! O visos mirties ir lavonų temos nepaskyčiau, kad stebino ar kėlė šleikštulį, labiausiai tai privertė sustot prieš memento mori.
Knygos pirkt ieškojau jau kurį laiką, niekur nerasdavau, pasiėmiau @pasvalys.biblioteka ir prieš pat grąžinant patikrinau vintedą ir radau ten! Čiupau greitai, kaip kokią paslaptį žinodama, kad tik nieks iš po nosies nepagriebtų. Laukiau, ieškojau, suskaičiau, džiaugiuosi, laukiu savos. Noriu turėt. Verta turėti ir skaityti. Ne kartą.
July 24, 2024
Šią įtraukčiau į privalomų mokyklinių skaitinių sąrašą, pagyvintų diskusijas ir rašinius tema "Gamtos vaizdavimas lietuvių literatūroje". Tiktų ir aptariant lytiškumo, ekologijos temas. Gal padėtų įsivaizduoti plastikinį maišelį banginio pilve arba savo pilve.
Labiausiai patiko:
PIRMASIS SLĖPINYS:
žemė nebuvo sukurta žmogui
žmogus atsirado žymiai vėliau
a) paslaptingomis aplinkybėmis
b) netyčia
viską pasuko nauja, netikėta vaga
Labiausiai patiko:
PIRMASIS SLĖPINYS:
žemė nebuvo sukurta žmogui
žmogus atsirado žymiai vėliau
a) paslaptingomis aplinkybėmis
b) netyčia
viską pasuko nauja, netikėta vaga
Read
January 8, 2021ULTIMA RATIO, arba žiauri svajonė
<...> jei šimto demonų procesija pražygiuotų per mano kaukolę bent kartą savaitėje
(na bent kartą metuose, prašau!)
pergalingai – nuo pradžios iki galo
sutrypdama visus įsivaizdavimus
pasaulis taptų pilnas
jaučiu, būtų geriau,
būtų žymiai
geriau
<...> jei šimto demonų procesija pražygiuotų per mano kaukolę bent kartą savaitėje
(na bent kartą metuose, prašau!)
pergalingai – nuo pradžios iki galo
sutrypdama visus įsivaizdavimus
pasaulis taptų pilnas
jaučiu, būtų geriau,
būtų žymiai
geriau
July 22, 2020
Skaitai ir norisi pasitaupyti.
Jei kas klaustų manęs, tai nušluostyti nosis pavyko👃
Jei kas klaustų manęs, tai nušluostyti nosis pavyko👃
August 23, 2020
Laikas išsinėrė iš savo odos
Lyg tąkart vandenyne
Medūza nutvilkė ne koją
O širdį
Lyg tąkart vandenyne
Medūza nutvilkė ne koją
O širdį
August 23, 2020
Koks gan retos, bet Vilniuje kartais sutinkamos, išsilavinusios ir tuo pačiu nuo gamtos neatitrūkusios moters vidaus pasaulis? Paskaitykite, pažadu, pajausite.
February 2, 2025
žinokit nelabai man.
būta eilučių, žodžių būta, tik nelabai man tas rūmas - už raudoną juodesnis, slidumo sprangus.
būta eilučių, žodžių būta, tik nelabai man tas rūmas - už raudoną juodesnis, slidumo sprangus.
Displaying 1 - 23 of 23 reviews