Iki pagrindinių tvistų Suržikovas vedė ilgai, labai ilgai. Ir jei pirmi trys tomai tik mėtė mįsles ir klausimus, ketvirtajame pagaliau ima kristi kaukės. Prirezgęs autorius tiek mazgų, kad retsykiais rodosi, kad tai jau perlenkimas. Vietomis viskas pertempta, bet reikia pripažinti, kad Suržikovas sugeba išlaikyti skaitytojo dėmesį ir nuobodulys nekankina.
Į tomo pabaigą viskas sujuda visai nevaikiškai. Užliūliuotas lėto ir nuoseklaus pasakojimo skaitytojas paskutiniame dešimtadalyje metamas į tokį sūkurį, kad oh. Kita vertus, vienas iš dviejų pagrindinių tvistų buvo labiau nei nuspėjamas, o į antrąjį irgi autorius vos ne prikišamai baksnojo. Ir jei dėl jo kažkiek abejojau, tai tik todėl, kad turėjau įtarimą, kad Suržikovas ir čia bando maustyti. Atrodo, kad ne. Bet liko paskutinis tomas, tai viltis dar gyva.
Liko paskutinis veiksmas. Pažiūrėsim.
Būtų užtekę keturių, bet pabaiga ištempė iki skystų penkių.