What do you think?
Rate this book
The Prophets, An Introduction
From the back “This book has a monumental stature, and it shold be read not only by scholars in the field of the Old Testament but by all who desire to arrive at an interior understanding of the prophets of Israel. It is fresh and vivid, alive and perceptive, aflame with prophetic passion, yet scholarly and informed.” PARTIAL list of ausgterity, compassion, callousness, authority, loneliness, misery, tolerancd, assayer, messenger, witness, Amos, redeemer, iconoclasm, Hosea, promiscuity, Daath elohim, properity, Isaiah, Northern Kingdom, Assyria, Judah, Zion, Micah, Jeremiah, Habakkuk, justice mishpat, tsedakah, etc, etc. (c) 1962. 235 pages.
235 pages, Paperback
First published January 1, 1962
5 people are currently reading
120 people want to read
About the author
Abraham Joshua Heschel
77 books618 followersHeschel was a descendant of preeminent rabbinic families of Europe, both on his father's (Moshe Mordechai Heschel, who died of influenza in 1916) and mother's (Reizel Perlow Heschel) side, and a descendant of Rebbe Avrohom Yehoshua Heshl of Apt and other dynasties. He was the youngest of six children including his siblings: Sarah, Dvora Miriam, Esther Sima, Gittel, and Jacob. In his teens he received a traditional yeshiva education, and obtained traditional semicha, rabbinical ordination. He then studied at the University of Berlin, where he obtained his doctorate, and at the Hochschule für die Wissenschaft des Judentums, where he earned a second liberal rabbinic ordination.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 7 of 7 reviews
May 26, 2018
Perskaičiau jau antrą A. J. Heschel knygą ir reikia pastebėti, kad jis yra: a) nuoširdžiai religingas žmogus (to ir neslepia, knygos įvade atvirai pasako, kad komentuos pranašų gyvenimus ir jų tekstus nebandydamas išlaikyti neutralumo ar pan.), ir b) man atrodo, kad jis yra geras žmogus, taigi dauguma dalykų interpretuojama palankiausiu būdu. Aš pasiėmiau šią knygą tikėdamasi daugiau teorinės distancijos, bet tai turbūt ne knygos problema ir manau, kad nuoširdžiai religingi žmonės gali joje atrasti daugiau ir įvertinti ją geriau negu aš.
Nepaisant to, pranašai ir jų tekstai, kaip jau minėjau, nėra optimistiškas skaitinys. Tikrai duoda „sense of impending doom“ ir verčia galvoti, kokie mes visi esam nemoralūs (kas šiaip turbūt tiesa). Knygoje yra ir daugiau pastebėjimų, kurie padeda geriau suprasti religinę mintį ir pranašo figūrą apskritai: „Others may suffer from the terror of cosmic aloneness, the prophet is overwhelmed by the grandeur of divine presence. He is incapable of isolating the world. There is an interaction between man and God which to disregard is an act of insolence. Isolation is a fairy tale.“
Šioje knygoje (skaičiau tik I dalį), šalia konteksto, yra papasakota apie šešis pranašus (Izajo pranašystės išskirtos į dvi dalis). Labai nenoriu įžeisti niekieno religinių jausmų, bet noriu papasakoti apie pranašus atskirai, kaip jie man pasirodė, ir pastebėjau, kad kai bandau kažką daryti „pagarbiai“, išeina kažkokia nesąmonė, tai gal papasakosiu kaip išeina, dar sykį atsiprašydama, jei kažką tai įžeis. Jei bus nepagarbumo, tai galbūt jis kyla iš mano nežinojimo ir nereligingumo.
1. Amosas. Jisai pranašavo tuo metu (apie VIII a. pr. Kr.), kai ir Izraelio, ir Judėjos karalystėms sekėsi visai gerai. Ko tada nerimauti? Ogi to, sako Amosas, kad tamstų religingumas nieko nereiškia Dievui, jeigu jūs elgiatės šūdinai. Daug apie Dievo šauksmą ir „riaumojimą“, kurio visi negirdi, o Amosas tik tai ir girdi, turėtų būti nemalonu. Beje, Amosas nebuvo pranašų gildijos narys, kas apskritai įdomu dėl to, kad egzistavo pranašų gildijos! Jisai smerkė turtuolius ir nugalėtojus, kad blogai elgiasi su vargšais ir nugalėtaisiais, dėl to man Amosas patiko.
2. Hosėjas. Pranašavo panašiu metu, kaip Amosas, kai Asirijos grėsmė jau buvo akivaizdi Izrealio karalystei. Izraelį daug lygina su neištikima žmona, kurią vyras (Dievas) nubaus, bet paskui priims atgal. Pats Hosėjas turėjo neištikimą žmoną, kurią paskui priėmė atgal, taigi kaip ir žinojo, apie ką kalba.
3. Izajas. Nežinau, kodėl, bet man tiesiog nelabai patiko Izajas. Judėjos karalystė tuo metu buvo tarp Egipto, Asirijos ir kitų politinių sąjungų, šalia nuolatinės užkariavimo grėsmės. Karalius tiesiog nežinojo, kuri čia sąjunga būtų naudingesnė, o Izajas vis sakydavo, kad karalius pasirinko ne taip, kaip Dievas nori. Kita vertus, paskui pagalvojau, kad jei išėjimas iš Egipto judaizme yra kertinis įvykis, tai paskui politinės sąjungos sudarymas su Egiptu skamba kaip truputį lipimas ant to paties grėblio, ar ne? Izajas sako, kad Asirija yra Dievo būdas nubausti Judėja, bet paskui jis sunaikins ir Asiriją. Šiaip poetiškas tekstas labai („Aš žmogus suteptomis lūpomis ir gyvenu tautoje, kuri turi suteptas lūpas“), bet kažkaip nelabai patiko man Izajas ir tiek.
4. Mikėjas. Pranašauja Dievo rūstybę, bet to nekvestionuoja. Jei reikia, tai reikia.
5. Jeremijas. Drama! Labiausiai kenčiantis ir didžiausią konfliktą su Dievu turintis pranašas šioje knygoje, sakyčiau, beveik hamletiškas. Ginčijasi su Dievu, prašo sunaikinti jo priešus, Dievas jam liepia baigti išsidirbinėti. Norėjo nebekalbėti Viešpaties vardu, bet širdyje pasidarė tarsi karšta ugnis, uždaryta jo kauluose, jis alpo, negalėdamas iškęsti, taigi ir toliau kalbėjo, ir Dievo vardu smerkė žmones. Sielvartauja, kad apskritai gimė. Šiaip buvo tikrai įdomu skaityti pilną Jeremijo pranašystę, jei reikėtų pasiūlyti perskaityti tik vieną pranašą iš šitų šešių, siūlyčiau Jeremiją.
6. Habakukas. Man jis labai patiko jau vien dėl vardo. Jei sakysite, kad jums nepatinka Habakuko vardas, tai aš nepatikėsiu. Tuo metu Chaldėjų Babilonija jau buvo masyviai sustiprėjusi, Habakukas klausia Dievo, kodėl juos tokius baisius atsiuntė, bet paskui nusprendžia, kad ne mums suprasti, kodėl Dievas daro tą ar aną.
Knygą patarčiau skaityti turint kartu ir Biblijos tekstą, nes suteikia daug platesnį ir pilnesnį vaizdą negu atskiros A. J. Heschelio knygoje pateikiamos citatos. Ir kalba kokia, ir įvaizdžiai! Mane tikrai labai paveikdavo, kai paskaitydavau vos keliolika puslapių. Nėra lengva skaityti, bet ir neturėtų būti. Dabar norėčiau paskaityti kokią mokslo populiarinimo knygą apie fiziką arba vabzdžius, kad atsigaučiau.
Nepaisant to, pranašai ir jų tekstai, kaip jau minėjau, nėra optimistiškas skaitinys. Tikrai duoda „sense of impending doom“ ir verčia galvoti, kokie mes visi esam nemoralūs (kas šiaip turbūt tiesa). Knygoje yra ir daugiau pastebėjimų, kurie padeda geriau suprasti religinę mintį ir pranašo figūrą apskritai: „Others may suffer from the terror of cosmic aloneness, the prophet is overwhelmed by the grandeur of divine presence. He is incapable of isolating the world. There is an interaction between man and God which to disregard is an act of insolence. Isolation is a fairy tale.“
Šioje knygoje (skaičiau tik I dalį), šalia konteksto, yra papasakota apie šešis pranašus (Izajo pranašystės išskirtos į dvi dalis). Labai nenoriu įžeisti niekieno religinių jausmų, bet noriu papasakoti apie pranašus atskirai, kaip jie man pasirodė, ir pastebėjau, kad kai bandau kažką daryti „pagarbiai“, išeina kažkokia nesąmonė, tai gal papasakosiu kaip išeina, dar sykį atsiprašydama, jei kažką tai įžeis. Jei bus nepagarbumo, tai galbūt jis kyla iš mano nežinojimo ir nereligingumo.
1. Amosas. Jisai pranašavo tuo metu (apie VIII a. pr. Kr.), kai ir Izraelio, ir Judėjos karalystėms sekėsi visai gerai. Ko tada nerimauti? Ogi to, sako Amosas, kad tamstų religingumas nieko nereiškia Dievui, jeigu jūs elgiatės šūdinai. Daug apie Dievo šauksmą ir „riaumojimą“, kurio visi negirdi, o Amosas tik tai ir girdi, turėtų būti nemalonu. Beje, Amosas nebuvo pranašų gildijos narys, kas apskritai įdomu dėl to, kad egzistavo pranašų gildijos! Jisai smerkė turtuolius ir nugalėtojus, kad blogai elgiasi su vargšais ir nugalėtaisiais, dėl to man Amosas patiko.
2. Hosėjas. Pranašavo panašiu metu, kaip Amosas, kai Asirijos grėsmė jau buvo akivaizdi Izrealio karalystei. Izraelį daug lygina su neištikima žmona, kurią vyras (Dievas) nubaus, bet paskui priims atgal. Pats Hosėjas turėjo neištikimą žmoną, kurią paskui priėmė atgal, taigi kaip ir žinojo, apie ką kalba.
3. Izajas. Nežinau, kodėl, bet man tiesiog nelabai patiko Izajas. Judėjos karalystė tuo metu buvo tarp Egipto, Asirijos ir kitų politinių sąjungų, šalia nuolatinės užkariavimo grėsmės. Karalius tiesiog nežinojo, kuri čia sąjunga būtų naudingesnė, o Izajas vis sakydavo, kad karalius pasirinko ne taip, kaip Dievas nori. Kita vertus, paskui pagalvojau, kad jei išėjimas iš Egipto judaizme yra kertinis įvykis, tai paskui politinės sąjungos sudarymas su Egiptu skamba kaip truputį lipimas ant to paties grėblio, ar ne? Izajas sako, kad Asirija yra Dievo būdas nubausti Judėja, bet paskui jis sunaikins ir Asiriją. Šiaip poetiškas tekstas labai („Aš žmogus suteptomis lūpomis ir gyvenu tautoje, kuri turi suteptas lūpas“), bet kažkaip nelabai patiko man Izajas ir tiek.
4. Mikėjas. Pranašauja Dievo rūstybę, bet to nekvestionuoja. Jei reikia, tai reikia.
5. Jeremijas. Drama! Labiausiai kenčiantis ir didžiausią konfliktą su Dievu turintis pranašas šioje knygoje, sakyčiau, beveik hamletiškas. Ginčijasi su Dievu, prašo sunaikinti jo priešus, Dievas jam liepia baigti išsidirbinėti. Norėjo nebekalbėti Viešpaties vardu, bet širdyje pasidarė tarsi karšta ugnis, uždaryta jo kauluose, jis alpo, negalėdamas iškęsti, taigi ir toliau kalbėjo, ir Dievo vardu smerkė žmones. Sielvartauja, kad apskritai gimė. Šiaip buvo tikrai įdomu skaityti pilną Jeremijo pranašystę, jei reikėtų pasiūlyti perskaityti tik vieną pranašą iš šitų šešių, siūlyčiau Jeremiją.
6. Habakukas. Man jis labai patiko jau vien dėl vardo. Jei sakysite, kad jums nepatinka Habakuko vardas, tai aš nepatikėsiu. Tuo metu Chaldėjų Babilonija jau buvo masyviai sustiprėjusi, Habakukas klausia Dievo, kodėl juos tokius baisius atsiuntė, bet paskui nusprendžia, kad ne mums suprasti, kodėl Dievas daro tą ar aną.
Knygą patarčiau skaityti turint kartu ir Biblijos tekstą, nes suteikia daug platesnį ir pilnesnį vaizdą negu atskiros A. J. Heschelio knygoje pateikiamos citatos. Ir kalba kokia, ir įvaizdžiai! Mane tikrai labai paveikdavo, kai paskaitydavau vos keliolika puslapių. Nėra lengva skaityti, bet ir neturėtų būti. Dabar norėčiau paskaityti kokią mokslo populiarinimo knygą apie fiziką arba vabzdžius, kad atsigaučiau.
January 3, 2022
The prophet is "a person who knows what time it is" (106). The prophet is a busybody, "meddling in affairs which were seemingly neither their concern nor their responsibility" (205). The prophet is always at odds, never at peace: "In the presence of God [the prophet] takes the part of the people. In the presence of the people he takes the part of God" (24).
Though the focus of this book is generally to elucidate this and other contradictions that form the life of the prophet, Heschel occasionally introduces his own revisions of generally accepted biblical interpretation. For example, the famous verse from Amos, "Prepare to meet your God, O Israel," has generally been interpreted as a euphemistic threat, but Heschel argues Amos was simply saying that because Israel had failed to seek God, God will come to meet the people, and that as they prepared themselves at Sinai for revelation, so they should prepare themselves now to receive the Lord. The verse refers not to destruction but to an encounter. (36)
Although Jewish mysticism exists, the mainstream has not been very interested in it. Heschel has a good little section on this. Ancient Israel of course practiced sacrifice, but the prophets devalued it. They didn't claim it was bad or useless per se, but that it was useless if the sacrificers weren't living righteous lives. Heschel is sympathetic to the meaning of sacrifice, understanding it as an enactment of a mystical experience of union between man and God. "In offering a sacrifice, man mingled with mystery, reached the summit of significance: sin was consumed, self abandoned, satisfaction was bestowed upon divinity" (197). But "it is not mystical experience he [the prophet] yearns for in the night, but historical justice. Mystical experience is the illumination of an individual; historical justice is the illumination of all men" (175). Because Heschel doesn't dismiss sacrifice as cultish theater, and affirms it as a potentially holy experience for the individual, the ultimate displacement of sacrifice from its former position as the ultimate act of worship of God is all the more meaningful.
It should be noted though that Heschel does underestimate the importance of what might be called "righteous living" to what he cites in an aside as "Indian philosophy and piety," which is of course extremely diverse, and cannot be meaningfully understood simply as attempting to "shed the fetters of action by overcoming the inclination to be active" (199). But everyone has a right to their straw man I suppose.
[By the way, this book does qualify as paranormal romance because the prophets use the language of marriage and seduction to describe the relation of man to God.]
Though the focus of this book is generally to elucidate this and other contradictions that form the life of the prophet, Heschel occasionally introduces his own revisions of generally accepted biblical interpretation. For example, the famous verse from Amos, "Prepare to meet your God, O Israel," has generally been interpreted as a euphemistic threat, but Heschel argues Amos was simply saying that because Israel had failed to seek God, God will come to meet the people, and that as they prepared themselves at Sinai for revelation, so they should prepare themselves now to receive the Lord. The verse refers not to destruction but to an encounter. (36)
Although Jewish mysticism exists, the mainstream has not been very interested in it. Heschel has a good little section on this. Ancient Israel of course practiced sacrifice, but the prophets devalued it. They didn't claim it was bad or useless per se, but that it was useless if the sacrificers weren't living righteous lives. Heschel is sympathetic to the meaning of sacrifice, understanding it as an enactment of a mystical experience of union between man and God. "In offering a sacrifice, man mingled with mystery, reached the summit of significance: sin was consumed, self abandoned, satisfaction was bestowed upon divinity" (197). But "it is not mystical experience he [the prophet] yearns for in the night, but historical justice. Mystical experience is the illumination of an individual; historical justice is the illumination of all men" (175). Because Heschel doesn't dismiss sacrifice as cultish theater, and affirms it as a potentially holy experience for the individual, the ultimate displacement of sacrifice from its former position as the ultimate act of worship of God is all the more meaningful.
It should be noted though that Heschel does underestimate the importance of what might be called "righteous living" to what he cites in an aside as "Indian philosophy and piety," which is of course extremely diverse, and cannot be meaningfully understood simply as attempting to "shed the fetters of action by overcoming the inclination to be active" (199). But everyone has a right to their straw man I suppose.
[By the way, this book does qualify as paranormal romance because the prophets use the language of marriage and seduction to describe the relation of man to God.]
May 25, 2023
I think it’s an understatement when I say this book is incredible. Heschel was a Jew who lived a hard and faithful life to his God. And it is SUCH an honor and a pleasure to read the prophets through his eyes. Through him I see the Lord.
September 26, 2015
[Same as the review for the second volume] This two volume set covering all the prophetic books of the Hebrew Bible was assigned reading for Dennis Haas' one-year introductory course sequence on the biblical canon. It was a very good choice. I was reading the bible from cover to cover for the first time and knew a lot of Greco-Roman history, but little of the period from other perspectives. Heschel worked well as an introduction to the Hebrew perspective. He also touched my heart as Martin Buber had, making me feel Jewish--or at least wanting to be Jewish. The two of them together with the Rev. Haas, our college chaplain and a UTS graduate, were influential in my eventual decision to attend the seminary where they had once taught in New York City.
July 9, 2023
“This divine pathos is the key to inspired prophecy. God is involved in the life of man.”
“The chief characteristic of prophetic thought is the primacy of God’s involvement in history.”
“What the prophets proclaim is God's intimate relatedness to man. It is this fact that puts all of life in a divine perspective, in which the rights of man become, as it were, divine prerogatives. Man stands under God's concern.”
“This is the burden of a prophet: compassion for man and sympathy for God.”
“Suffering does not redeem; it only makes one worthy of redemption; for the purpose of redemption is to hitate an age in which ‘those who err in spirit will come to understanding, and those who murmur will accept instruction’ ([Isaiah] 29:24).”
“"It is not so much the suffering as the senselessness of it that is unendurable," declared Nietzsche. Pain was the price the people had to pay for having been chosen and then having sinned. "The Lord has done what He purposed, has carried out His threat; as He ordained long ago ..." (Lam. 2:17). Pain had a purpose: to purify the people; and the people did not despise the Lord's discipline…”
“…the infamy of of a wicked act is infinitely greater than we are able to imagine.”
“…it is inaccurate to characterize them as proclaimers of justice, or mishpat. It is more accurate to see them as proclaimers of God's pathos, speaking not for the idea of justice, but for the God of justice…”
“The chief characteristic of prophetic thought is the primacy of God’s involvement in history.”
“What the prophets proclaim is God's intimate relatedness to man. It is this fact that puts all of life in a divine perspective, in which the rights of man become, as it were, divine prerogatives. Man stands under God's concern.”
“This is the burden of a prophet: compassion for man and sympathy for God.”
“Suffering does not redeem; it only makes one worthy of redemption; for the purpose of redemption is to hitate an age in which ‘those who err in spirit will come to understanding, and those who murmur will accept instruction’ ([Isaiah] 29:24).”
“"It is not so much the suffering as the senselessness of it that is unendurable," declared Nietzsche. Pain was the price the people had to pay for having been chosen and then having sinned. "The Lord has done what He purposed, has carried out His threat; as He ordained long ago ..." (Lam. 2:17). Pain had a purpose: to purify the people; and the people did not despise the Lord's discipline…”
“…the infamy of of a wicked act is infinitely greater than we are able to imagine.”
“…it is inaccurate to characterize them as proclaimers of justice, or mishpat. It is more accurate to see them as proclaimers of God's pathos, speaking not for the idea of justice, but for the God of justice…”
December 30, 2012
The God of the prophets is a God of pathos.
November 21, 2019
Wow - this book is on another level. Now on to Volume 2.
Displaying 1 - 7 of 7 reviews