Trileriai – vienas mėgstamiausių mano žanrų, tačiau pastaruoju metu skaitau jų daug mažiau nei anksčiau, mat šiais metais išsikėliau sau tikslą išlįsti iš skaitinių komforto zonos ir skaityti ne vien detektyvus/trilerius, kaip dariau anksčiau. Taip sumažinus jų kiekį meilė tokio pobūdžio knygoms staiga išaugo, plūstelėjo į viršų, tad nesikankinau ir pasitikėjusi kitų apžvalgomis nusprendžiau perskaityti akį patraukusį Sofoklio trilerį.
Liza myli savo mažametį sūnų Džo. Berniukas jai – visas gyvenimas, jo prasmė. Kai iškilo grėsmė matyti sūnų vis rečiau, Liza neiškentė ir pasiėmusi kartu vaiką nusprendė nuo vyro pabėgti. Vienintelė moters viltis – Rovano salos namas prie ežero, kuriame pasislėpti jai leido jos draugė. Džo pabėgimas visai nepatiko, tėčio prašantis vaikas tik apsunkino ir taip nelengvą judviejų kelionę. Negana to, draugė pamiršo paminėti, kad pastatas itin senas, be elektros ir vandentiekio, o tokiomis sąlygomis išgyventi bus sunku, ypač su mažamečiu vaiku. Nemaloni aplinka kelia moteriai abejones ir baugina, tačiau ji įsitikinusi, kad tokiame atokiame kampelyje vyras jų tikrai neras.
Šiokią tokią ramybę sudrumsčia apsilankiusi nepažįstamoji, kurios ketinimai neaiškūs ir verčia Liza sunerimti, ar apsistodama draugės name ji tikrai yra saugi. Bendraujant su netoliese esančiame kaimelyje gyvenančia moterimi pradeda aiškėti tamsios namo paslaptys. Motina stipriau prie savęs glaudžia sūnų supratusi, kad jų pastogė ne tokia ir tvirta, o jas persekiojantis šešėlis nesiruošia atsitraukti.
Ko norėjau, tą ir gavau! Nesudėtingas, neilgas, tačiau įtraukiantis trileris su mistikos detalėmis, smalsumą auginantis lyg ant mielių ir išlaikantis intrigos gaidą iki pat pabaigos. Istorija pasakojama dvejomis linijomis, todėl skaityti buvo dar įdomiau, bent kruopelė įtampos tvyrojo visą laiką, nė akimirkos skaitydama nenuobodžiavau.
Mane labai sujaudino būtent „Kareivio“ istorijos skyriai. Atskleidžiama istorija stebino su kiekvienu nauju žodžiu, o protu nesuvokiami įvykiai vertė susimąstyti bei tikėtis, kad niekam realiame gyvenime to patirti neteko ir neteks. Tiesa, kai kurios situacijos kėlė klausimų, į kuriuos atsakymų, deja, negavau, tačiau nuo to bendras knygos vaizdas nenukentėjo.
Nuala Ellwood „Namas prie ežero“ – puikus trileris mėgstantiems istorijas, gvildenančias šeimos problemas, apskritai šeimos gyvenimą, artimųjų reikšmę, psichologinį žmogaus pasaulį. Istorija privers susigūžti, gal net kiek įbaugins ir nakties metu, gulint šalia lango, akių praverti tikrai neleis. Nesudėtingas trileris vertas dėmesio ir pagyrų, mat tai viena tų knygų, kurias pradėjus skaityti sustoti negali! Rekomenduoju visiems šio žanro mėgėjams ir tiems, norintiems lengvo, bet tikrai įdomaus trilerio.