Genovaitė Bončkutė Petronienė – profesionali psichoterapeutė, jau 25 metus konsultuojanti žmones, nuolat dėstanti psichologiją studentams ir vedanti psichologinius seminarus, kurianti radijo laidas, rašanti populiarius straipsnius įvairiems leidiniams ir dažnai kalbinama televizijoje. Ir kartu ji – tiesiog kūrybiška moteris, išleidusi jau keturias grožines knygas.
Romanas „Pakelk mane aukštai“ – knyga apie moters psichologinę transformaciją, prasidedančią po išsiskyrimo. Knygoje išsamiai aprašyta herojės psichoterapinė patirtis, dvasiniai ieškojimai, vidinio pasaulio išgyvenimai susipina su išorinių įvykių, santykių, kelionių detalėmis. Ši knyga ypatinga tuo, kad psichologinis virsmas aprašytas profesionalo – romanas atspindi ekspertines žinias, atskleidžia, kaip iš tikrųjų dirba psichologai ir kaip vyksta vidiniai pokyčiai.
Autentiškomis žmonių patirtimis paremta knyga įkvepia keistis, atskleisdama, kaip, regis, iš itin sudėtingos padėties – užsitęsęs depresyvumas, vidurio amžiaus krizė, didelė vienatvė, kai nėra nė vieno žmogaus, į kurį būtų galima atsiremti, sunkios vaikystės patirtys – randama išeitis, pamažu, žingsnis po žingsnio statomos stabilios vidinės struktūros. Atsiremdama į jas herojė jau niekad nebepatirs tokių sunkių potyrių, kuriuos išgyveno prieš pradėdama vidinę kelionę sveikimo link.
Autorei pavyko užčiuopti šiandien daugeliui aktualias problemas, jas įvardyti ir – svarbiausia – pasiūlyti kelią iš pinklaus santykių ar jausenų kamuolio. Šioje knygoje tikriausiai atpažinsite save, o ją perskaitę galbūt pasijusite kitokie – pasikeitę ar nusiteikę keistis į gera.
Genovaitės Petronienės knygai „Pakelk mane aukštai“ kažkodėl kėliau aukštus lūkesčius. Gal todėl, kad man jos knyga „Laimės svarstyklės“ man labai patiko. Vis tik šioje knygoje radau visai ne tai ko tikėjausi, o įpusėjus jau svarsčiau gal nebeskaityti. Na bet pabaigiau, tai dalinuosi mintimis.
Kaip sako anotacija, knyga yra apie moters vidinę transformaciją, santykio su savimi paieškas po išsiskyrimo. Čia daug pagrindinės veikėjos Tomos dvasinių ieškojimų, aprašoma jos terapinė patirtis ir pagrindinis motyvas sukasi aplink jos stipriai išgyvenamą vienišumo jausmą. Man atrodo autorei gerai pavyko perteikti kaip mes visi „kovojam“ su savo vienišumo jausmu bandydami nukreipti save link produktyvumo, darymo, išsigelbėjimą matome santykiuose ir kad iš tiesų kur kas svarbiau mokytis kurti santykį su savimi. Tai ta transformacija man ir buvo apie santykio su savimi paieškas.
Pasakojime dažnai pasitaikė nenuoseklumo, tokio šokinėjimo nuo vienos minties prie kitos. Tas iš pradžių erzino, bet paskui supratau, kad tai iš tiesų atspindi pasimetusio žmogaus vidinę būseną, tokį vidinį minčių srautą, kuris ir būna chaotiškas. Kuo toliau, tuo labiau knyga tapo nuoseklesnė, kaip ir pati veikėja po truputį stiprėjo, tai man tas finale visai gražiai susijungė į visumą.
Knygoje didelę reikšmę veikėjai turi religija. Ji ieško Dievo balso savyje, meldžiasi, važiuoja į rekolekcijas. Kadangi pati esu ateistė, tai man šios vietos buvo svetimos, nepažįstamos. Ir Toma, taip kaip ji pateikta knygoje, nepadėjo man geriau suprasti religijos reikšmės jai. Vėliau atsiranda dar visokie piktų dvasių išvarymai, ezoterikos elementai, kas man iš vis kėlė atstūmimo reakcijas. Nežinau, aš tame įžvelgiau kažkokios ironijos, man tai pasirodė tarsi šiaudo griebimasis, kai nebežinai ką daugiau daryti. Gal tokia ir buvo autorės mintis, bet ji buvo neišbaigta, neaiški, ir tokia ant ribos, dviprasmiška, kur galima pagalvoti, kad norit sau padėti reikia eiti „išsivaryti“ piktąsias dvasias.
Nesupraskit neteisingai, aš nesu nusistačius prieš tikinčiuosius. Tarp mano klientų irgi yra tikinčių žmonių ir mums puikiai pavyksta pajausti vienas kitą. Jeigu tikėjimas suteikia paguodą, padeda kurti santykį su savimi, tai viskas tikrai puiku. Bet kai kuriais atvejais tikėjimu žmonės tarsi nusimeta dalį atsakomybės, laukia kažko iš aukščiau ir tai, man atrodo, jau kai kada gali būti ir žalinga. Tai čia visiškai mano asmeninė nuomonė, kaip ir šios knygos matymas, man asmeniškai ji netiko. Nors joje radau gerų minčių, jos neatsvėrė to, kas kliuvo. Vis tik tikiu, kad yra žmonių, kuriems ji labai rezonuos, ypatingai išgyvenantiems vienatvę.
Man pasirodė labai slogi knyga, vietomis net neįtikinanti. Neįtraukė ir nebuvo įdomu skaityti, gal dėl to, kad veikėjos Tomos pasaulis toks svetimas lyginant su manuoju. Religijos linija man patiko, bet ji buvo gana paviršutiniška...
Istorija priminė ankstesnę autorės knygą "Neįvykusi terapija". Čia vėl po kaulelį išnarstomi jausmai ir emocijos, santykių klausimai. Daug dėmesio skiriama vidiniam kritikui ir vidiniam vaikui. Religijos linija irgi ryški.
Metų nusivylimas. Galvojau kas per čia žanras- psichoterapinis romanas. Jokios psichoterapijos neįžvelgiau, turinys toks tamsus, niūrus, nesuradau nei vienos įdomesnės minties, paguodžiančio žodžio. Jeigu tarkim stovėtų žmogus ties bedugnės kraštu, tai po šios knygos manau šoktų į tą prarają. Galvojau skirti 3 žvaigždes vien dėl pagarbos autorei, bet galiausiai užkniso mane su savo "mergaitė", tai palieku tik dvi. Knyga apie nieką, tad niekam nerekomenduoju.
Paėmiau skaityti šią knygą, nes šios knygos autorė parašė, kad ši knyga labai tiktų karantino laikotarpiui, tačiau neradau joje nieko paguodžiančio ar pakilėjančio. Atvirkščiai kuo daugiau skaičiau, tuo labiau knyga erzino. Su knygos veikėja neatradau jokio ryšio. Ji buvo itin tolima man. Pernelyg išskirtinė, kad būtų galima su ja tapatintis. O jos buvęs draugas toks psichas, kad reikėtų dar tokio paieškoti. Ne kiekvienas juk sugalvotų išsprogdinti sieną. Knygoje vaizduojamas psichologas buvo kažkoks supermenas, kuris per kiekvieną konsultaciją sugebėdavo pasakyti kažką tokio super, kas keisdavo veikėją. Tai visiškai nesirišo su mano pačios patirtimi pas psichologus. Pernelyg idealizuotas vaizdas. Taip pat veikėja buvo religinga (?) ir sėmėsi pagalbos iš Dievo, lankėsi rekolekcijose ir pas egzorcistą. Šiuo metu nesu tikintis žmogus, tačiau buvau, todėl man visiškai nesisieja tarpusavyje toks laisvas knygos veikėjos seksualinis elgesys ir religingumas. Taip pat keistai atrodo galvoje skambantys "Dievo" atsakymai, o"užtarimo" maldos buvo panašesnės į kažkokius parapsichologinius ritualus. Be to, buvo užsiminta, kad veikėja lankėsi pas burtininkę, kuri, pasirodo, tiksliai išbūrė ateitį. Iš knygos galima suprasti, kad pas psichologus besilankę žmonės patys gali dirbti psichologais. Nes tiek veikėja sutiko vyrą, kuris suteikė jai psichologinį palaikymą (nes lankėsi pas psichologą), tiek ji pati surinko savipagalbos žmonių grupę, kurioje taikė išmoktus psichologinius metodus...
This entire review has been hidden because of spoilers.
Įsigijau, nes patiko "Gerųjų žmonių šešėliai". Įsigijau, nepaisant to klaikaus melsvo viršelio ir cheesy pavadinimo. Bet knyga patiko. Reikia iš karto nusiteikti, kad čia psichoterapinis romanas: čia daug dėmesio skiriama visokioms savipagalbos technikoms, savianalizei. Jei kas ieško meilės istorijos ar šiaip orientuojasi į pasakojimą, tai bus pataikę ne tuo adresu. Čia tokia knyga, kurią tikriausiai ir po kurio laiko norėsiu praversti ir pažiūrėti - ką pagrindinei veikėjai patarė psichologas? Kaip tai veikia? Nes šie dalykai, net jei girdėti, lengvai vėl pasimiršta. Ir tada reikia sau vėl ir vėl priminti - turi teisę būti su žmonėmis nesistengdama nuolat juos užimti, linksminti. Nesistenk įtikti tiems, kurie skaudina. Globok savo "vidinį vaiką". Nors pagrindinė veikėja vis kreipiasi į vienuoles ir kunigus pagalbos, manęs, kaip ateistės, tai neerzino, iš dalies galiu tokį ieškančio žmogaus elgesį suprasti. Degutas medaus statinėje man buvo kelios seksistinės užuominos apie tvirto peties nepasiūlančius vyrus, apibendrinimas apie moteris, kurios esą prisiriša prie vyro labiau nei prie dievo, na, come on, čia jau tikrai viduramžių seksizmu padvelkė. Minus dvi žvaigždutės. Bet šiaip knyga patiko ir, manau, ne vienai ramybės ieškančiai sielai būtų naudinga.
Labai paslaptingai romantiškas knygos viršelis tarsi šnabžda, kad čia bus įdomi kelionė per vidinį moters pasaulį. Vis gi čia psichoterapinis romanas. Ir nors asmeniškai teko susitikti su knygos autore, žavėtis jos profesionalumu bei asmenybe, deja, bet šiam kūriniui žavesio nepajutau...Pirmas kliuvinys, gal net pats didžiausias, tai šokinėjimas. Čia knygos veikėja atėjo pietauti pas pamotę, už pastraipos ji jau meno galerijoj ar kelionėj. Nespėdavau sukoncetruoti dėmesio, pajusti, kuo tai svarbu, o jau puslapiai neša kitur. Dar erzino pagrindinės herojės neapibrėžtumas. Nesupratau, neperpratau, neįsigilinau kokia ji iki galo - ar įdomi, ar žavinga, ar griežta, ar valinga. Na tokia paliesta tarsi prabėgomis. Apie ką visas kūrinys? Apie moters transformaciją, vidinius pokyčius, savęs ieškojimą įvykus skyryboms. Įdomu buvo skaityti apie jos elgesį su skirtingais vyrais, kaip ji pati pasikeičia būdama šalia jų. Taip pat buvo nostalgiška vėl išgirsti studijų laikais girdėtus vidinio kritiko, mažo vaiko ir suaugusiojo pasirodymus. Lengvas, malonus, trumpas vakaro skaitinys, kuris iš manęs nieko neatėmė, bet ir nepridėjo nieko įsimintino...
Iš pradžių įtraukė, o po to nubloškė. Labai nerišlus tekstas, trūkinėjančios mintys ir situacijos. Gan niūri knyga. Galvojau, kad tai galbūt vidinis pasaulis, egzistencinė/psichologinė žmogaus būtis bandoma perteikti moters, tačiau ne visai sėkmingai. Jeigu tai nuotrupos psichologo suvokiančio apie paciento gyvenimą iš jo pasakojimų.. gal ir visai neblogai.. tik trūko gylio, viskas nuplaukė paviršiumi..
Labai lengvai susiskaitė ir paliko šiltą lengvumo jausmą. Istorija apie savęs priėmimo ir suvokimo kelią. Kaip nepaprasta pradėt juo eiti, bet kaip gera sužinojus, kad galima gyventi kitaip, kad galima suprasti save ir gyventi sau. Ne, ne egoistiškai, tik suprantant savo jausmus ir poreikius. Kaip nušvinta gyvenimas kitoms spalvom.
Liūdna, bet nieko negalėjau pritaikyti sau. Man perdaug mergaičių, kritikų ir pan. Nepajėgiau įeiti į Tomos vidinę būseną. Viskas atrodė netikra ir dirbtina. Tik keista, kad žmogus, neva daug pasiekiantis ir mokinantis kitus iš tikro pats nemoka elgtis su savo gyvenimu. Negaliu tokiais pasitikėti.
Moters išgyvenimų kalneliai išsiskyrus su žmogum, kurį mylėjo. Atviras pasakojimas apie visokiausius bandymus padėti sau, savianalizes, gyvenimo pusiausvyros ieškojimą, pagerėjimo momentus ir atkryčius, kuriuose vėl ir vėl skęsta pasitikėjimas meile, kitais, savim… Žavi žmogaus stiprybė pačiam rasti kelią į susitaikymą, ramybę, kad ir per begalę klystkelių, kurie, pasirodo, yra būtini auginant naują supratimą, keičiant mintis, įpročius.