Kambarys

Mēs. Latvija, XX gadsimts

by Laima Kota, Laura Laurušaitė (Translator)

Šiandien jau sunku patikėti, kad taip gyventa prieš keliasdešimt metų: ar tikrai reikėdavo atstovėti eiles prie sviesto ir dešros, o mandarinas visiems vaikams būdavo didžiausias naujametinio dovanų maišelio skanėstas? Ar tiesa, kad turistinę kelionę į Bulgariją tekdavo suderinti su visokiausiais darbovietės komitetais, o tikri džinsai buvo svajonė, kuriai tūlas nepagailėdavo ir visos mėnesio algos? Sveiki atvykę į komunalinį butą su aštuoniais kambariais ir bendra virtuve, kurio buities kosmose kunkuliuoja gyvenimas: piešiamos garsių paveikslų kopijos, padirbinėjami doleriai, varoma naminukė, siuvami „tikri“ džinsai, teikiamos sekso paslaugos telefonu, kuriami „verslo“ planai, verda ginčai ir suokalbiai. Romanas leidžia pažvelgti į Latvijos kasdienybę tais metais, kai tarybų šalies valdžia staiga tapo palankesnė žmogiškam siekiui gyventi geriau ir paskelbė perestrojką. Rašytoja ištraukia šį laiką iš įvairių atsiminimų, konstatuodama: po to, ką patyrėm eidami per komunizmo statybą, nebebaisūs ir XXI amžiaus išbandymai.

Genres: Fiction

364 pages, Paperback

First published January 1, 2016

Reviews

[cypt · Rating 2 out of 5]

TL;DR: FUFLO

Dar vienas sovietmečio reikaliukas, latvių "100 romanų 100-ui metų" projekto dalis (greta Ikstenos), įdomu, ar kitus romanus pas mus vers ir išleis. Skaitydama vis galvojau, kad pas mus analogiškam projekte rašytų Parulskis, Kunčius, Šerelytė, Viliūnė. Gal kas galėtų išversti latvišką parulskį, ačiū.

Knyga parašyta lengvu, turistiniu / etnografiniu stilium, autorė pasirinko į sovietmečio paskutinį dešimtmetį (9-ą) žiūrėti dviem kampais: a) kaip į situacijų komediją (Kamilė savo apžvalgoj labai fainai lygina su "Draugais", juokiausi), b) kaip į nesibaigiantį kopijavimą: pagrindinė veikėja kopijuoja paveikslus ir pardavinėja kaip tikrus, jos "butokai" iš komunalkės kopijuoja garsius prekių ženklus, pinigus, verda pilstuką, mėgdžioja užsienio muzikos grupes / Pugačiovą, etc etc. Suderinus šituos du reikalus, išeina tokia spalvota Humana, bet tik vitrinoj, dar netraukianti iki Rožytės (a.a.), nes neturi jokios dramos, jokios istorijos.

Skaičiau ir galvojau, kad Kotos strategija - kaip Riazanovo filmų, net išsirinkau, kad konkrečiai kaip "Garaže": be didelių asmeninių dramų, užtat su daug absurdiškų situacijų ir juoko, yra net Lija Achedžakova-Malvina (nors pusė tų moterų parašytos kaip Achedžakova). Tik skirtumas, kad Riazanovas ir statė savo filmus pačiame sovietmetyje, kaip šiokį tokį kreivą veidroduką / anestetinį nusiraminimą - jo jo, pas visus daug absurdo, bet yra ir ko pasijuokt. Retrospektyvinė anestezija, kaip Kotos, atrodo biški kaip "sudie, jaunyste" arba "o mes į mokyklą eidavom kasdien 15 km" - egzotiška ir nebepatiriama, todėl net klausimas, ar išvis toks pasakojimas gali kažką perduoti. Kita vertus, tas jos lengvas stiliukas ir komedijos žanras, priešingai nei Ikstenos dramos ir bandymas nušviesti Motinystės Gelmes (Sistemoje), yra dar visai malonus, knyga neprailgsta. Ir net nesakyčiau kad bloga. Tik.. vis tiek kažkaip neprasminga.

Nu va visiškai tuščios pastraipos, kaip Kunčiaus Stalino pirštinėj, visiškas užsižaidimas kažkokiais lozungais. Gryna etnografija, ji būtų labai graži dekoracija, bet kad ją nuolat stumia į pirmą planą - atrodo, tie komunalkės gyventojai jau ir nebe tokie svarbūs kaip pašnekesiai apie "those were the days my friend" (tą dainą knygoj matyt neatsitiktinai mini).

Bažnyčių grobstytojų įstatymas griežtai nebaudė. Kaip galima įkišti už grotų, jeigu apvogta tik bažnyčia? Dievo, draugai tarybiniai piliečiai, juk nėra. Mokslinis komunizmas ir marksizmas-engelsizmas-leninizmas moko, kad religija yra opiumas liaudžiai, gal norit pamėginti, ką? Už norą eiti į bažnyčią metam lauk iš partijos, iš mokyklos, iš universiteto, iš darbovietės, gal spartietiškas gyvenimas apšvies besivaikančius prietarų. Kas per triukšmas, draugai komjaunuoliai? Kas per bruzdesys, draugai partiečiai? (p. 27)

Polietileniniai maišeliai buvo vertybė. Juos skalaudavo, plaudavo ir virtuvėje sukabindavo ant virvutės išdžiūti. Kaimynės maišelius naudojo pakartotinai. (p. 51)

Patriotizmas, beveik vertas Ikstenos / Marcinkevičiaus (bet Marcinkevičiaus nepranoksta, turi pripažint):

Margrieta išvyniojo. Muilas. Žalios spalvos, reljefinis įspaudas "Latvija".
- Lat-vi-ja, - kuždėjo ponia Malvina, tarsi žodis būtų ne užrašas ant muilo, o kažkas sakralaus, slapto, draudžiamo. Žodis, kurį ji iš pagarbos bijojo ištarti. Ji baugščiai kaip sąmokslininkė pažvelgė Margrietai į akis, tarsi melsdama supratimo, paramos savo jausmams. - Latvija, o ne kažkokia ten tė-es-er. (p. 66)

A kur medaus ir kraujo skonis? He he, mes didesni patriotai.

Retrospektyvinis sci-fi:

- Kas atsitiktų, jei staiga imtų ir atsidarytų visos sienos, ką? Nebebūtų Berlyno sienos, važiuok, kur nori, "Aerofloto" kasose galėtum nusipirkt skrydžio bilietą į bet kurį pasaulio kraštą? Gal net tiesiogiai į Paryžių skraidytų lėktuvai iš Rygos? - retoriškai klausė Romanas virpančiu balsu. (p. 127)

Pagaliau supratau, kas man skaitant Kotą buvo nemalonu: ji kažkaip patronizuoja tuos savo veikėjus, rodo juos kaip tokius vargšelius, nedrįstančius net pagalvoti apie kažką Didingesnio, jiems rūpi tik kambarys ir kaip išsikeist butą į geresnį (užknisa, kai romane 6 kartus atidavė visas santaupas spekuliantams, kurie vis pažada "suveikt" butą). Kas gal būtų pateisinama, jei ji rašytų kokią nors memuarinę prozą. Bet dabar atrodo tiesiog keistai. Ypač kai prisimeni Bronsky ir tai, kaip ji sugeba parodyt sovietizmą žmoguje su įvairiausiais jo pavidalais. Ta hierarchija, kad "aš dabar daugiau suprantu nei jūs tada", matosi ir iš visokių palyginimų - tai ta scena kaip iš Hitchcocko filmo, tai pagrindinė veikėja deividbuviška (nes akys skirtingos spalvos, lol).

O kai pas Kotą vis dėlto jau atsiranda drama, tai ji kažkaip ne vietoje:

Kirsti trapų, lankstų, drebantį vynuogienojų tas pats, kas tąsyti motiną už plaukų. Tas pats, kas prievartauti gražią mergaitę. Tai buvo tarsi paimti naivų vaiką, kuris žvelgia į tave balandėlio akimis, kaip į šviesą, ir nė neįtaria, kad tuoj jam nulėks galva. Kas atsisakydavo, tuos įkišdavo į kalėjimo vienutę. Patupėjęs ten savaitę be duonos ir vandens, suprasdavai, kad imsi kirvį į rankas ir lyg mechanizuotas robotas kaposi, prievartausi ir naikinsi. Ir kaip mums rankos nenudžiūvo, nesuprantu. (p. 286)

Ech, bent būtų buvęs tas vynuogienojas senas ir apipelijęs, tai būtų kaip prievartauti negražią pagyvenusią moterį, jau ne tokia baisi nuodėmė.
(Taigi čia ironija, nu, pati Kota taip negalvoja apie prievartavimus, tik ironizuoja tuos žmones, jų retoriką ir jų juokingas perspaustas dramas, parodo, kokios jos durnos ir kokie jie neadekv.... oh wait.)

[Lita · Rating 3 out of 5]

Grāmata nav gluži par istabu, bet gan par komunālo dzīvokli ar visiem tā dīvainajiem iedzīvotājiem. Kopumā tas ir tāds padomju laika sadzīves ainiņu apkopojums, kas īsti nekur nenonāk. Ja mērķis bija atspoguļot tā laika sadzīves dīvainības, tad tas noteikti tika sasniegts. Manai gaumei gan bija nedaudz par daudz viss kaut kas virspusēji apgrābstīts bez īsta dziļuma. Tāds sadzīvisks rasols, kam vietām nedaudz mākslīgi tiek pievilkti arī ārpus dzīvokļa notiekošie notikumi. Grāmata ir labi uzrakstīta un pietiekami interesanta, bet kaut kā līdz galam neaizķēra. It sevišķi uz beigu galu pieķēru sevi pie domas, ka gribas vienkārši ātrāk izlasīt.

[Asta · Rating 3 out of 5]

"Kaip mes Latvijoje (Rygoje) gyvenome "perestroikos" laikotarpiu".
Knyga-mozaika. Lyg ir yra vienijanti siužetinė linija - kaimynai, gyvenantys aštuonių kambarių bute-"komunalkėje" (bendrabutis su bendra virtuve, tualetu ir pan.).

Jaučiasi, kad tai "pagal užsakymą" rašyta knyga.
Latvijos šimtmečiui pažymėti rašytojai sugalvojo projektą - išleisti istorinių romanų seriją apie Latviją XX amžiuje. Pasidalijo dešimtmečiais ir ėmėsi darbo.
Apie šį projektą per Knygų mugę pasakojo Nora Ikstena, kuri taip ėmėsi rašyti "Motinos pieną" (man pastaroji knyga labai patiko).
Laimai Kotai teko "perestroikos" laikotarpis. Pradeda dar nuo Brežnevo ("Vešliųjų antakių" mirtis ir laidotuvės), baigia kiek vėliau nei Černobylis, bet dar prieš tautinių sąjūdžių pradžią.

Kažkada seniai skaičiau tos pačios autorės "Pievagrybių testamentą" (išleistą kita pavarde - Muktupavela). Patiko.
"Kambarys", deja, kiek nuvylė.
Būtų geresnė, jei būtų kokiais 100 puslapių trumpesnė.
Suprantu, kad autorė norėjo sudėti kuo daugiau įvairių detalių, bet jautėsi dirbtinumas.
Veikėjų "margumynas", bet jų charakteriai ar poelgių priežastys labai paviršutiniškai aprašytos. Svarbiausia - veiksmas, gyvenimo akimirkos ir daug detalių detalių detalių. Nuo privalomų studentų praktikų kolūkiuose nuimant burokėlių derlių iki kooperatyvų pradžios su namudiniais "firminiais" džinsais.

Rekomenduočiau nebent norintiems prisiminti (vyresniems) ar patirti (jaunesniems) kasdienį gyvenimą 1980-aisiais.
Detalės, kurios jau seniai nugrimzdo į praeitį - eilės prie parduotuvių, kuriose net ir sviestas (kai jo "išmeta") parduodamas normuotai, deficitinis tualetinis popierius ir t.t. ir t.p.

Iš tėvų pasakojimų ir savo laaaabai ankstyvos vaikystės prisiminimų spręsčiau, kad Lietuva buvo "lietuviškesnė" - knygos Rygoje daug rusų, "Didžiojo Tėvynės karo" veteranų, kaimynai vienas į kitą kreipiasi "piliete", "drauge", "pilieti drauge" ir pan. ("graždanin tovarišč") - kad ir ironiškai, kažkaip tokie kreipiniai man svetimoki atrodė. Nors gal Vilniuje panašiai ir buvo, aš Kaune augdama rusų kalbos nelabai girdėjau aplinkui.

[Guna · Rating 2 out of 5]

Jāsaka, ka no sākuma es biju sajūsmā, jo, īsti nepieredzējusi šos laikus, te radu iespēju pa atslēgas caurumu palūrēt, kā tad nu dzīvoja astoņdesmitajos, kas tad nu notika, kā bija rīvēties komunaļņikā.
Ātri vien gan man apnika, šķita, ja noplēstu visu vēsturisko kontekstu, tad no paša romāna nekas pāri nepaliktu. Jā, labi, saprotu, ka galvenais varonis šajā vēstījumā bija pats dzīvoklis, ne Margrieta, bet man pietrūka īsta sižeta, virzības, sarežģījumu utt., tēli likās visnotaļ pavirši ieskicēti, nepabeigti, gribētos sacīt, ka bezmērķīgi? Secinājums ir tāds, ka es labprāt šī romāna fragmentus lasītu kādā žurnālā, kas atainotu dzīvi tajos laikos, bet nejustu nekādu nepieciešamību videi piesaistīt konkrētus varoņus.

[Fantastiškų KŽL · Rating 4 out of 5]

Istorijos iš sovietinio komunalkės gyvenimo. Vieniems bus prisiminimai, kitiems - istorijos pamokos.

https://knyguziurkes.wordpress.com/20...

[Kamilė | Bukinistė · Rating 3 out of 5]

Nors niekaip negalėčiau jausti nostalgijos tarybiniams laikams, nes (būkpagarbintasšvenčiausiasis) gimiau laisvoje Lietuvoje, tėvų pasakojimai apie jų laikus ir nelabai galėtų prisidėti, nes tai tikrai ne tie žmonės, kuriems prie sovietų buvo geriau - greičiau kaip tik esu daugiau girdėjusi, kaip šiaip jau tai nelabai gerai buvo, apart to, kad kaip ir daugumai juk gera prisiminti vaikystę ar jaunystę, bet vat tas visas sovietinis buitekas man kažkodėl labai įdomu. Ir ta tema visada patraukia mano dėmesį. Ne išimtis ir Kambarys, kambarys Latvijoje - kuris žadėjo kelionę į komunalinio buto kasdienybę perestroikos laiku.

Ir žinot, net ankstų rytą bėgiodama Vilniaus gatvėse akimirkomis pasijaučiau lyg būčiau čia, Vilniuje, bet 30-40 metų atgal. Matyt iš vakaro skaityta knyga sėkmingai iki pat ryto gyvendavo pasąmonėje. Todėl drąsiai sakau - su visa knygos atmosfera padirbėta puikiai, žadėta kelionė knygos nugarėlėje, be abejonės, įvyko. Tik vat ji buvo kažkokia epizodinė, foninė, be gilesnio pasakojimo, be vieno žmogaus istorijos. Na pradžioje lyg ir buvo aišku, kam tenka pagrindinis vaidmuo, kurio jausmus bei gi išgyvenimus tikėjaus patirti, tačiau eigoje jis tapo tik veikėju, bet ne herojumi. Tokiu pat veikėju, kaip kiti gavę epizodinius vaidmenis. Tai va gi - kaip tokio tipo pasakojimui man visų šitų puslapių pasirodė per daug, kažkokiai nuojautai ar jausmui sukurti nereikėjo 400 puslapių, kai juose nebuvo istorijos.

Na šiaip tai čia toks Eastern European „Draugai“, tik pavadintume „Družoki“, veiksmas ne Manhetene, o Rygos komunalkoje ir stebim, ką jie ten visi veikia, kas ką įsižiūri, kas kokią intrigėlę, ar kokį bajeriuką skelia. Smagu nu, tik kiek tu to serialo priskaitysi - pripažinkim, jei būtų knyga „Draugai“, bet nebūtų serialo - kažin ar ji būtų pelniusi tiek populiarumo. Gal todėl ir Kambarys - man rodos, nėra sulaukęs didelio pasisekimo.

Bet reziumuojant - patiko, nesigailiu skaičiusi, džiaugiuos, kad visgi autorei pavyko sukurti tą tikrovišką jausmą. Tik ar genialu, ar reikia ploti? Gal nelabai.

[Elīna Jurberga · Rating 4 out of 5]

perestroika un komunālais dzīvoklis, brīnišķīga kombinācija, kura manī vienmēr ir raisījusi pastiprinātu interesi tieši visa tā raibuma un kolorīta dēļ. un esmu absolūti priecīga, ka šis laika posms aplūkots romānā ar tik gaisīgu, sulīgu un dzirkstošu stāstījumu, turklāt papildus prieks par to, ka autore nav koncentrējusies uz faktu hronoloģiju un pareizību, tikai piefiksējusi un pieturējusi to, kas tautas atmiņā saglabājies tik dzīvs. jo tieši šo atmiņu krāsas ir tās visskaistākās!

vairāk šeit - http://naktsskapitis.blogspot.com/201...

[Ringa Sruogienė · Rating 3 out of 5]

Komunalka perestroikos laikotarpiu.
Tiesiog aprašomas laikotarpis, jokios gilesnės istorijos ar tikrai ryškių personažų su įtraukiančiais išgyvenimais. Atpasakojimas.
Daug darbo įdėta, surinkta begalė tikslių detalių (tiesa, pamiršo gazirovkės aparatus ir alų bei girą iš sunkvežimių).
Skaitydama vis galvojau, na gerai, taip ir buvo, bet kas iš to? Gal knyga skirta tiems, kurie tuo laikotarpiu negyveno, kaip pažintinė istorinė?
Priėjusi baigiamąjį žodį, perskaičiau: "Apsidžiaugiau gavusi užduotį aprašyti laikotarpį, kuris istorijoje laikomas persitvarkymu, arba perestoika". A, na, viskas aišku. Užsakymas įvykdytas - knyga parašyta.
Jei kas norite paskaityti gerą istoriją, kur veiksmas vyksta komunalkoje, bet yra ir personažai su išgyvenimais, ir istorija, tai Hanos Ožogovskos "Silkės ausis" (tiesa, skirta paaugliams), nepalyginamai vertesnis variantas.

[Inese Okonova · Rating 3 out of 5]

Teikšu godīgi: Jo tālāk lasīju, jo mazāk patika. Tam, ka romāns sastiķēts no maziem gabaliņiem un galvenā varoņa vietā ir sadzīves ainiņas, nav nekādas vainas. Bet virkne epizožu man šķita neiederīgas, neprecīzas (labi, atmiņa, protams, ir subjektīva) un, kas pat svarīgāk, arī ne pārāk asprātīgas. Tas Hānberga un Šipkēvica uznāciens!? Un cik ticami ir skolnieces veiksmīgie mākslas un naudas viltojumi? Vēl citas epizodes baltiem diegiem pietrākelētas. Šķiet, ka daļa ir autores personiski rēķini. Arī tas ir ok, bet grāmatai par labu, manuprāt, nenāk. Ne šis, ne tas.

[Liva · Rating 5 out of 5]

Savā ziņā šo darbu lasīju kā pasaku grāmatu, mazliet kā anekdošu vai humoresku krājumu, vienlaikus apzinoties - tā taču bija realitāte! Un nekad vairs nespēšu noiet vienkārši tāpat gar Tērbatas un Matīsa ielas stūri, neiedomājoties "nez, kuri logi aprakstīti grāmatā?"

Plašāk blogā:
http://lalksne.blogspot.com/2017/05/l...

[Arnis · Rating 4 out of 5]

https://poseidons99.wordpress.com/201...

[Matīss Mintāls · Rating 3 out of 5]

Izskatās pēc haltūras/nepabeigta melnraksta. Saprotu ideju par ziloņa aprakstīšanu, bet domāju, ka papūloties varētu radīt koncentrētāku darbu, kura iznākumā būtu vieglāk pieņemt apzināto dažādos laikos notikušā sapludināšanu vienā. Šādā izpildījumā tas viss atgādina vien Dadža kleksīšu izlasi. Man šķiet, ka arī autora vārdā tad drīzāk bija jāraksta Laima Kota & Co(munālais dzīvoklis).
Lasīt ir viegli, ar valodu Kotai problēmu nav. Bet ir sajūta, ka esi diezgan uzmests, apmēram kā grāmatas varoņi, kuriem ar to nākas sadzīvot ik pa brīdim :D
P.S. Un bise tā arī neizšāva. Kas ar to slepeno istabu un vietu gaitenī, aiz kā visi aizķeras?

[Agata Babina · Rating 5 out of 5]

Istaba, kura pamazām notrauš apputējušās bērnības ainas. Tas viss ir vēl pirms 30 gadiem, manā bērnībā piedzīvots un tūlīt draud izgaist nebūtībā. Bet, tajā pat laikā, vēl tik daudz kas ir saglabājies mūsdienu sabiedriskajā domā. Padomju ideoloģija ir iespiedusies cilvēku šūnās uz ilgu laiku. Bailes no priekšniekiem, iešana uz darbu, bet ne strādāšana, kas nav mans, tas man nerūp.
Laima Kota konstruē pirmos atmodas aizmešus caur mūziķu, dziesminieku, dzejnieku vārdu it kā netīšu pieminēšanu. Autore visu apraksta tik tieši un patiesi, ka katra lappaspuse liekas citātu vērta. Sēžot vienam pašam gultā, gribas pabļaut : "hei, vai jūs atceraties šito!....vai "Patiešām, šis man atgādina...." Laima spēcīgi lieto citātus, saukļus, iestaprinot latviešu valodā tiešus trīsstāvīgus krievu tautas izteicienus. Un ik pa laikam, tas man kā lasītājam liek aizdomāties, ka patiesībā tak visa grāmata ir krievu valodā, tikai uzrakstīta latviski :)

Bet es ticu, ka maniem bērniem tā būs piedzīvojumu fantastika uzrakstīta pagātnes formā, ne nākotnē.

[Oskars Kaulēns · Rating 5 out of 5]

arī neesot Padomju laika produktam (tikai mazliet, sevis pašā sākumā), grāmatas notikumi un tajos iesaistītie cilvēki uzjundī pamatīgu nostaļģiju un melanholiju. pēc sarunām pie tējas un komunālā dzīvokļa šaurības, kur zināt, pazīt un uzpasēt savējos ir ne tikai dzīvošanas, bet brutālas izdzīvošanas jautājums.

[Sisī · Rating 3 out of 5]

Ķēros grāmatai klāt ar lielu degsmi, un sākumā arī ļoti patika, bet tad vienā brīdī iestrēgu... Romāns nenoliedzami ir piesātināts un kolorīts, bet es no tā piekusu. Teksts vai slīkst smieklos, pārspīlējumos, košos un sulīgos aprakstos, un tajā visā noslīku arī es... Vienā brīdī sāka šķist, ka tekstam sāk pietrūkt kadas virzības, kāpumu, kritumu. Lielisks atpakaļkritiens pagatnē un asredzīgs visu nejēdzību izgaismojums, bet man drusku par garu un parspīlētu. Pietrūka kādas gaumīgas smeldzītes tam visam pa vidu. Balansam.

[Inga · Rating 4 out of 5]

Pirmos 16 savas dzīves gadus nodzīvoju komunālajā dzīvoklī, tas tad man arī stāvēja acu priekšā lasot. Labi uzrakstīts, noteikti iemeta tā laika sajūtās un smeķī.

[Erika · Rating 4 out of 5]

Ļoti kolorīti un amizanti atainoti padomju (pēc šīs grāmatas gribas teikt - padumjie) laiki. Smējos daudz un skaļi. Paldies Dievam, ka tajos vairs nedzīvojam.
4,5*

[Marta · Rating 5 out of 5]

vecāku un daļēji arī sava bērnība te ir kā uz paplātes.

[Agita Šmitiņa · Rating 5 out of 5]

Esmu Laimas stātniecības cienītāja, un šī grāmata ne tikai nelika vilties, bet aizrāva, lika smieties, iegremdēja atmiņās, skandināja ar porcelāna tasītēm un ļāva paskumt par bērnības nostaļģiju. Komunaļņikā īstā gan bērnībā nepabiju, bet rindas, kooperativie Levis džinsi, videoseansi un 80.gadu ikdiena tika atsaukta atmiņā! Sulīga un tieša valoda kā vienmēr, sižeta spraigumam nozīmes nav, jo centrā- mazais cilvēks ar viņa ilgām un spirināšanos un, galvenais, Performance!

[Elina Tola (Bookeliina) · Rating 3 out of 5]

Man patika vienkāršā valoda, kas lasījās viegli. Laika posms arī precīzi iezīmēts. Par padomju cilvēka tiekšanos pēc labākas dzīves - pēc kaut kā sava, kas nebūtu jādala ar citiem. Bet vai tiešām cilvēki tik lētticīgi uzticēja savu naudu svešiem cilvēkiem? Un viltot ticamu naudu izdevās to zīmējot?
Ticamie un ne tik ļoti ticamie notikumi vienā vietā uztaisa tādu kiš miš 300 lpp garumā, ka pazūd doma.

[Katinas Čiobrelis | knygos, kelionės ir kiti įdomūs dalykai · Rating 5 out of 5]

www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
#159
Knyga pirkau, nes sudomino tai, kad knygoje plėtojama tema apie gyvenimą prieš perestroiką. Man kaip tuo laikotarpiu gimusiams, kai kuriuos to laikmečio dalykus šiandieną jau keistus teko patirti savo kaliu, kai kurių ne. Tad jei norite sužinoti, kodėl
visi žmonės stovėjo eilėse dėl maisto produktų, kuris traukiamas iš po prekystalio,
buvo daromos visokios varkės, kad gauti norima daiktą,
norint išvykti į kurortą reikėjo darbuovietės sutikimo,
sodinamos raudonos tulpės
visas turtas buvo liaudies,
būtinai perskaitykite, o ypatingai tie kurie gimę jau po nepriklausomybės, nes paskaičius supras kokie laimingi esame, kad nelikę tokių dalykų ir turime pasirinkimą rinktis.

[Elīza Bērziņa · Rating 5 out of 5]

Kad šķiet, ka pietrūkst kāda familiaritāte un pietuvinātības izjūta ar laikmetu, kurā valdīja represijas, tad "Istaba" ir savdabīgi sirsnīgs un prozaiski sadzīvisks romāns, kura gaitā var netīšām pieķert sevi sitot klaču līdzi romāna centrālajiem varoņiem Revolūcijas ielas dzīvokļa virtuvītē, un spicējot ausis, vai pēkšņi lasot šādu literatūru nenāksies dzirdēt pie ārdurvīm, "atveriet, milicija!"


"Biedri Romān, jūs patiešām nefiltrējat sakāmo vai apzināti nodarbojaties ar verbālo kaitniecību?"

[Dagnija Lace-Ate · Rating 4 out of 5]

Jā, man patika. Tas ir pirmais, ko es gribu sacīt. Grāmata ir uzrakstīta vieglā valodā, tās lasīšana neliek mocīties, censties un pārvarēt sevi. Grāmatai ir bagāts kolorīts, tā ļoti jūtīgi un patiesi, bez izskaistinājumiem vai nomelnojumiem apraksta dzīves, kuras vairs nav, īstenību. Tieši to īstenību, kuru daudzi šodien vēlas atcerēties kā zudušo paradīzi. Manuprāt tā arī ir grāmatas galvenā vērtība man - šī grāmata ir jātulko, jo sevišķi angliski, tas mums palīdzēs daudz skaidrāk un artikulētāk stāstīt savu stāstu. Un vēl - šī grāmata ir jādod lasīt gan jauniešiem, kuri nesaprot, ka banāns var nebūt ikdienas diētas normāla sastāvdaļa, gan tām tantēm, kuras šodien, pupiņu kafiju dzerdamas (šķīstene, fui!) un ap desu izlasēm knakstīdamās, sūdzas par labajiem padomju gadiem. Ak jā, es taču tiešām piekrītu, ka tad dzīve bija skaistāka, piekrītu! - bet tikai viena iemesla dēļ: tolaik šīs tantes bija jaunas, tādēļ viņu atmiņās šis laiks ir viegli rozā un saulstaru apmirdzēts.
Vēl mans pluss par to, ka autore neuzkrītoši, bet skaidri parāda izmocīto un izkropļoto sovaka domāšanu un morāli. Korupcijas apkarotājiem un analītiķiem - lasīt, lasīt un izdarīt secinājumus!
Grāmata nedabūja no manis piekto zvaigzni - tas salasījās no mazām, vai varbūt - lielām, lietām. Pirmkārt - lai gan man patika ziloņos mērītais laika momentuzņēmums, grāmatai nebija loģiska nobeiguma, tai vienkārši nebija nākamās nodaļas. Otrkārt - lai gan autore vairākkārt runā par latviešu valodas apspiestību, "drēbi nezinošam" lasītājam diez vai būs skiadrs, ka dzīvoklī gandrīz visas sarunas notiek krieviski. Man šo sarunu pārnese uz latviešu valodu nozog tām garšu un kolorītu. Treškārt - a kādam mērķim bija radīts un kas beigās notika ar to dīvaino vietu koridorā?
Kopumā - dziļi rekomendēju!
P.S. Mana īpaša pateicība autorei par to, ka sižeta virzībai nav tikuši izmantoti pēdējā laikā latviešu literatūrā tik populārie tēli ar psiholoģiskām un psihiskām problēmām.

[Kristaps Auzāns · Rating 4 out of 5]

Sen nebiju lasījis tādu kārtīgu "cilvēkstāstu", kas varbūt pat nekur īsti neaizved, un tieši tāda ir šī grāmata, par komunālā dzīvokļa biedriem bezjēdzīgajā padomijas "bezpriģelā". Varoņi ir ļoti kolorīti, notikumi ir domāti asprātīgi un nemitīgi liecina par parasto cilvēku dzīvi vēl pavisam nesenā Latvijas vēsturē.

Ja gribas ko vieglu palasīt, šo var mēģināt, bet ja tīk spriedze, dziļa doma vai nokļūšana pie atrisinājuma, tad labāk šo grāmatu vaļā nevērt.

[Ilze Folkmane · Rating 3 out of 5]

Meh. Droši vien pozitīvākā grāmata šajā sērijā, bet līdz galam kaut kā nespēju iekusties tajā komunālā dzīvokļa atmosfērā, lai gan pati arī kādu brītiņu esmu pavadījusi komunālajā dzīvokli ar visām no tā izrietošajām peripētijām.

[Kurkulis (Lililasa) · Rating 3 out of 5]

Jāsaka tā - lasījās pārsteidzoši veikli. Spēcīgu līdzpārdzīvojumu gan neizsauca. Man krita uz nerva tā Margrietas ģenialitāte (kopēt bildes māk, naudu pārzīmēt māk), varbūt man kā izbijušai pelēkai lauku pelei vienkārši skauž.

[Andrius Baležentis · Rating 5 out of 5]

Komiška kelionė į perestroikos laikus. Knyga drąsiai galėtų tapti serialu apie komunalinio buto sugyventinius. Man taip patiko, kad net šmėkštelėjo mintis kaip norėčiau tokį romaną nagrinėti mokykliniame literatūros egzamine. Tikras gardumynas. Jaučiuosi apsėstas literatūros, nagrinėjančios sovietmečio gyvenimą. Dar viena knyga į kolekciją greta “Totoriškos virtuvės aštrumų”, “Motinos pieno”, ir “Babos dunjos”. Skaitydamas jaučiu, kiek daug sudėta toje buityje ir santykiuose beviltiškumo ir jis tiek absurdiškas, kad net juokinga.

[Liene Millere · Rating 4 out of 5]

Man patika, tikai lasīt šo bija kā ēst ļoti treknu ēdienu. Tik daudz mazu detaļu un pārdomu par šo laiku, ka varēju palasīt tikai pa mazam gabaliņam. Valoda krāšņa, bet kopējā grāmatas noskaņa tomēr stipri oda pēc bezspēcības un izmisuma, varbūt arī tāpēc man tā lasījās tik lēni. Dialogos gan visas varoņu balsis sajaucās un brieži bija grūti izšķirt kurš ko saka, par to arī vienu zvaigzni noņēmu.

[Klinta · Rating 3 out of 5]

These words are written in English as I consider that perhaps the book will once be translated into English, but I don't really know where is the line - where do you stop understanding what is it about and how does one start to translate all those special double-meanings...

This book felt very divided. Some sections I loved and was eating up, but then the next would feel like an unnecessary filler text. And I would just push through to get to the good stuff again. This is the main reason why it is only three stars for me.

Regarding the contents and theme, I found this book to be very familiar. I have not lived in the years described in this book, but I have experienced some things or others. And now I'm wondering if I remember them or imagine them.

The writing style was very significant and hit the right spot. Using specific words, phrases even attitudes that I have heard (and learned to use) from my grandparents and friends from older generations.
I felt a bit of a heartache when I realised that I have heard a 'piņģerots' before. At first, I couldn't quite place it, but I realised later that my grandfather used to say that. And I wondered, how he lived through those years and what did he do and so on and on. I will never be able to ask him that though.

I really would have liked this book a lot, probably because the times described are iconic and very authentic, and very unique, if it wouldn't be for that 'filler' feeling that it gave off at times.

[Madara · Rating 3 out of 5]

Varbūt mazliet par daudz tās paklupšanas gaiteņos, par daudz atkārtotas šīs vienas idejas un par daudz reižu uzsvērtas neparastas acis -
bet man pavēra jaunu vēstures izpratnes lapaspusi.
Bija dzirdēts par daļu, bet ne par visu.
Runājot par piecpadsmit un četrdesmit diviem tūkstošiem, es nekad nebiju iedomājusies tos sešus tūkstošus citu, citā ceļā aizvestu, un tomēr tikpat traģisku (es nezināju pat šo skaitli).
Un arī par Moldāviju un tiltiem, par gredzenu rijējiem, un tiem, kas vienmēr gatavi brīdim, kad milicija apcietinās -
arī par tiem sirds joprojām asiņo.