What do you think?
Rate this book
Dangus griūva
Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė.
Aštuoni autoriai, trylika istorijų, susietų tik neribota fantazija ir bendra tema – griūvančio dangaus. Bet vienam ir kopūsto lapas dangumi griūva, kitas net ir sprogus Saulei nesiliaus ieškojęs išeities. Vienokių ar kitokių apokalipsių patiriame kiekvienas. Dar daugiau jų įsivaizduojame. Rašytojo, tebūnie pradedančio, tebūnie nežymaus, fantazija gali sukurti pačių keisčiausių pabaigos – gyvenimo, epochos ar net viso pasaulio – scenarijų. Ir iškelti pačių netikėčiausių klausimų. Ar norite drauge paieškoti atsakymų?
Aštuoni autoriai, trylika istorijų, susietų tik neribota fantazija ir bendra tema – griūvančio dangaus. Bet vienam ir kopūsto lapas dangumi griūva, kitas net ir sprogus Saulei nesiliaus ieškojęs išeities. Vienokių ar kitokių apokalipsių patiriame kiekvienas. Dar daugiau jų įsivaizduojame. Rašytojo, tebūnie pradedančio, tebūnie nežymaus, fantazija gali sukurti pačių keisčiausių pabaigos – gyvenimo, epochos ar net viso pasaulio – scenarijų. Ir iškelti pačių netikėčiausių klausimų. Ar norite drauge paieškoti atsakymų?
160 pages, Paperback
Published January 1, 2020
2 people are currently reading
26 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 24 of 24 reviews
August 1, 2021
Ech, jausmai-mišrūnai.
Iš vienos pusės - baisiai džiugu, kad ši apsakymų knygutė išėjo, o perskaičius dar ir labai nenuvylė. Na taip, gal ne Ted Chiang, bet čia skonio reikalas, gal nevienodas lygis, bet visi kūriniai turi teisę egzistuoti, visi savaip įdomus, kelių norėčiau net pratęsimo (tave baksnoju pirštu, Milda). Bet, kaip jau pastebėjo keli kiti recenzentai, taip smarkiai trenkia old schoolu, kad net keista - kodėl? Negi vaikystėje ir jaunystėje skaityta literatūra taip stipriai mus formuoja arba riboja kaip kūrėjus/skaitytojus? Negi mes negalime peržengti per save ir surizikuoti griebti kažką už kanono ribų? Nesikabinėju, tiesiog kelia nuostabą toks dalykas ir tiek. Gal konkurso reikalavimai taip apriboja, įrėmina fantazija, nežinau. Kritikuoti lengva. Pati niekada nebuvau gera rašinėlių pagal užduotą temą rašytoja, o va laisva tema buvau nesustabdoma, nepabijosiu to žodžio. Tai gal čia tas biomolekuliarinis šuo pakastas? Na, nežinau... Bet jausmas, kad skaitau kažką iš 90-ujų neapleido beveik visą laiką. Tai nėra blogas jausmas. Tiesiog keistas.
Tačiau yra smagu matyti potencialą, smagu matyti, kai nepelnytai mūsuose nuvertinamo žanro mėgėjų tas nuvertinimas neatbaido nei rašyti, nei skaityti fantastinės literatūros. Lietuviška fantastika gyva, net jeigu tas nelemtas dangus griūva, o gal būtent dėl to?
Iš vienos pusės - baisiai džiugu, kad ši apsakymų knygutė išėjo, o perskaičius dar ir labai nenuvylė. Na taip, gal ne Ted Chiang, bet čia skonio reikalas, gal nevienodas lygis, bet visi kūriniai turi teisę egzistuoti, visi savaip įdomus, kelių norėčiau net pratęsimo (tave baksnoju pirštu, Milda). Bet, kaip jau pastebėjo keli kiti recenzentai, taip smarkiai trenkia old schoolu, kad net keista - kodėl? Negi vaikystėje ir jaunystėje skaityta literatūra taip stipriai mus formuoja arba riboja kaip kūrėjus/skaitytojus? Negi mes negalime peržengti per save ir surizikuoti griebti kažką už kanono ribų? Nesikabinėju, tiesiog kelia nuostabą toks dalykas ir tiek. Gal konkurso reikalavimai taip apriboja, įrėmina fantazija, nežinau. Kritikuoti lengva. Pati niekada nebuvau gera rašinėlių pagal užduotą temą rašytoja, o va laisva tema buvau nesustabdoma, nepabijosiu to žodžio. Tai gal čia tas biomolekuliarinis šuo pakastas? Na, nežinau... Bet jausmas, kad skaitau kažką iš 90-ujų neapleido beveik visą laiką. Tai nėra blogas jausmas. Tiesiog keistas.
Tačiau yra smagu matyti potencialą, smagu matyti, kai nepelnytai mūsuose nuvertinamo žanro mėgėjų tas nuvertinimas neatbaido nei rašyti, nei skaityti fantastinės literatūros. Lietuviška fantastika gyva, net jeigu tas nelemtas dangus griūva, o gal būtent dėl to?
September 16, 2020
Stebėtinai apylygis rinkinys. Nes dažniausiai su antologijomis kaip būna? Kaip kardiograma – aukštyn, žemyn. Čia gi – beveik tiesi linija.
Hmm. Kažkokia pagrabinė analogija gavosi. Ir galbūt, ne visai atsitiktinai. Mat tas lygumas turi pliusą – nėra atvirai silpnų kūrinių, bet yra ir minusas. Nėra nei vieno, kertančio tą nematomą „wow!“ liniją. Tai ir vertinimas toks – vidutinis. Tegul (bet vis dėlto šiek tiek avansu) bus keturi iš penkių. Silpnoki keturi, bet skamba geriau, nei stiprus trejetas, ane? Juolab kad grynai iš literatūrinės pusės kūriniai tvirti.
Tiems, kas stengėsi pasukti humoro keliu, pasakysiu – lengviau parašyti gerą rimtą, nei gerą humoristinį apsakymą. Retam pavyksta pasiekti Šeklio ar Katnerio lygį. O kai nepavyksta, susidaro įspūdis, kad pačiam nepatogu, jog rašai fantastiką, tai tą nepatogumą maskuoji humoru. Nebūtinai tai tiesa – aš juk tik apie įspūdį.
Antras pastebėjimas būtų apie nepaliekantį „old school“ pojūtį. Ne tai,kad tai būtų blogai. Bet taip norisi daugiau drąsos žengiant į šalį nuo tako. Skaitot juk tikrai ne vien tik sf aukso amžiaus kūrinius. Vadinasi, žinot, kad galima ieškot naujų formų, naujo stiliaus, naujo kampo.
Vienas, bet nesakysiu, kuris, apsakymas jau buvo visai netoli to „wow!“. Tikiu, kitą kartą ir bus.
O dabar – po kelis žodžius apie kiekvieną apsakymą.
- Aurimas Gailiūnas – „Teks palaukti“
„Penkioliktą dieną Orvelas mirė pirmą kartą.“ Geras sakinys, kurį neščiau į pačią pradžią, o paskui kalčiau flashback‘us. Nes paskutinis sakinys irgi geras, o kas gali būti geriau už gerai pradėtą ir gerai užbaigtą kūrinį? Toks be pretenzijų, bet gana smagus, tiesa, mano galva, vos vos užtęsta pradžia.
- Vilius Gostevičius – „Stebuklas“
Idėja gera. Realizacija – ne.
- Vilius Gostevičius – „#TikėkDievuIrBusPuiku“
Šmaikštus pažaidimas be jokių pretenzijų. Ir kaip toks – neblogai. Bet reik turėt omeny, kad perskaitysi ir pamirši.
- Andrius Guzaitis – „Sekmą dieną ilsėjosi“
Neblogai suręsta. Autoriui reiktų atsižvelgt į tai, kad santykis tarp to, ką pasako, ir to, ką skaitytojas turi susimąstyti pats – labai subtili materija. Ypač kalbant apie mažąją formą.
- Andrius Guzaitis – „Parkas XXX“
Pagal apimtį miniatiūra. Detalės gražiai sugroja.
- Milda Jensen – „Paukščio dovana“
Pradžia suintrigavo labiau, nei atomazga.
- Milda Jensen – „Pua“
Ir vėl labai nebloga pradžia. Keli taip ir neiššovę šautuvai, bei blankus finalas. Bet parašyta gerai.
- Artūras Lauda – „Ir išaušo diena...“
Viso labo - eskizas. Ne apsakymas. Ir dar nedidelės bėdos su stiliumi.
- Greta Musteikienė – „DanGus griūva“
Gal tik norėjosi vos vos ilgiau išlaikyti intrigą. O gal pats kaltas, kad pernelyg anksti supratau, kurlink sukama.
- Greta Musteikienė – „Žiburio link“
Viskas būtų gerai, tik norėtųsi stipresnio finalo.
- Vytautas Ožeraitis – „Avilys“
Ir dar sykį pastebėsiu, kad santykis tarp to, ką pasako, ir to, ką skaitytojas turi susimąstyti pats – labai subtili materija. Bet bene stipriausias literatūrine prasme.
- Egidijus Zaikauskas – „Kaip miega mano žvaigždės“
Once again – už kadro galima palikti ir mažiau. Kita vertus, tokio tipo apsakyme ne tai svarbiausia.
- Egidijus Zaikauskas – „Paskutinis Žemės gyventojas“
Poezija prozos formatu.
Hmm. Kažkokia pagrabinė analogija gavosi. Ir galbūt, ne visai atsitiktinai. Mat tas lygumas turi pliusą – nėra atvirai silpnų kūrinių, bet yra ir minusas. Nėra nei vieno, kertančio tą nematomą „wow!“ liniją. Tai ir vertinimas toks – vidutinis. Tegul (bet vis dėlto šiek tiek avansu) bus keturi iš penkių. Silpnoki keturi, bet skamba geriau, nei stiprus trejetas, ane? Juolab kad grynai iš literatūrinės pusės kūriniai tvirti.
Tiems, kas stengėsi pasukti humoro keliu, pasakysiu – lengviau parašyti gerą rimtą, nei gerą humoristinį apsakymą. Retam pavyksta pasiekti Šeklio ar Katnerio lygį. O kai nepavyksta, susidaro įspūdis, kad pačiam nepatogu, jog rašai fantastiką, tai tą nepatogumą maskuoji humoru. Nebūtinai tai tiesa – aš juk tik apie įspūdį.
Antras pastebėjimas būtų apie nepaliekantį „old school“ pojūtį. Ne tai,kad tai būtų blogai. Bet taip norisi daugiau drąsos žengiant į šalį nuo tako. Skaitot juk tikrai ne vien tik sf aukso amžiaus kūrinius. Vadinasi, žinot, kad galima ieškot naujų formų, naujo stiliaus, naujo kampo.
Vienas, bet nesakysiu, kuris, apsakymas jau buvo visai netoli to „wow!“. Tikiu, kitą kartą ir bus.
O dabar – po kelis žodžius apie kiekvieną apsakymą.
- Aurimas Gailiūnas – „Teks palaukti“
„Penkioliktą dieną Orvelas mirė pirmą kartą.“ Geras sakinys, kurį neščiau į pačią pradžią, o paskui kalčiau flashback‘us. Nes paskutinis sakinys irgi geras, o kas gali būti geriau už gerai pradėtą ir gerai užbaigtą kūrinį? Toks be pretenzijų, bet gana smagus, tiesa, mano galva, vos vos užtęsta pradžia.
- Vilius Gostevičius – „Stebuklas“
Idėja gera. Realizacija – ne.
- Vilius Gostevičius – „#TikėkDievuIrBusPuiku“
Šmaikštus pažaidimas be jokių pretenzijų. Ir kaip toks – neblogai. Bet reik turėt omeny, kad perskaitysi ir pamirši.
- Andrius Guzaitis – „Sekmą dieną ilsėjosi“
Neblogai suręsta. Autoriui reiktų atsižvelgt į tai, kad santykis tarp to, ką pasako, ir to, ką skaitytojas turi susimąstyti pats – labai subtili materija. Ypač kalbant apie mažąją formą.
- Andrius Guzaitis – „Parkas XXX“
Pagal apimtį miniatiūra. Detalės gražiai sugroja.
- Milda Jensen – „Paukščio dovana“
Pradžia suintrigavo labiau, nei atomazga.
- Milda Jensen – „Pua“
Ir vėl labai nebloga pradžia. Keli taip ir neiššovę šautuvai, bei blankus finalas. Bet parašyta gerai.
- Artūras Lauda – „Ir išaušo diena...“
Viso labo - eskizas. Ne apsakymas. Ir dar nedidelės bėdos su stiliumi.
- Greta Musteikienė – „DanGus griūva“
Gal tik norėjosi vos vos ilgiau išlaikyti intrigą. O gal pats kaltas, kad pernelyg anksti supratau, kurlink sukama.
- Greta Musteikienė – „Žiburio link“
Viskas būtų gerai, tik norėtųsi stipresnio finalo.
- Vytautas Ožeraitis – „Avilys“
Ir dar sykį pastebėsiu, kad santykis tarp to, ką pasako, ir to, ką skaitytojas turi susimąstyti pats – labai subtili materija. Bet bene stipriausias literatūrine prasme.
- Egidijus Zaikauskas – „Kaip miega mano žvaigždės“
Once again – už kadro galima palikti ir mažiau. Kita vertus, tokio tipo apsakyme ne tai svarbiausia.
- Egidijus Zaikauskas – „Paskutinis Žemės gyventojas“
Poezija prozos formatu.
October 22, 2024
Nu toks normalus rinkinys. Nei labai wow, nei blogai.
Mano ir šiaip santykis su apsakymais yra labai komplikuotas - daug rečiau kažkuris patraukia dėmesį ir palieka didelį įspūdį nei standartiniai romanai. Panašiai ir čia. Net pačiam smalsu, kiek ir kokio turinio iš šio rinkinio aš prisiminsiu po metų. Kadangi esu užuomarša, tai greičiausiai nedaug. Bet kadangi grįžtam prie to normalaus rinkinuko, tai ir vertinimas atitinkamas. 3*
Mano ir šiaip santykis su apsakymais yra labai komplikuotas - daug rečiau kažkuris patraukia dėmesį ir palieka didelį įspūdį nei standartiniai romanai. Panašiai ir čia. Net pačiam smalsu, kiek ir kokio turinio iš šio rinkinio aš prisiminsiu po metų. Kadangi esu užuomarša, tai greičiausiai nedaug. Bet kadangi grįžtam prie to normalaus rinkinuko, tai ir vertinimas atitinkamas. 3*
April 28, 2024
Visai neblogas bandymas pakrutinti lietuviško sci-fi mėgėjus. Apsakymai įdomūs, su apokalipsės prieskoniais, truputi primenantys praeito amžiaus pabaigos fantastų apsakymus (o tai, mano nuomone, nėra blogai). Nesinori kelti balo vien dėl to, kad tai lietuvių autorių darbai, tai parašysiu 3, bet stiprius 3.
January 15, 2021
www.facebook.com/miciausknygos
Pirmoji skaityta lietuvos fantastikos knyga. Vieni apsakymai patiko, kiti buvo mažai suprantami. Bet kokiu atveju gerai, kad kuria tokia literatūrą, tačiau dar reikia daug kur pasistengti. Knyga nėra labai kažkuo ypatinga, bet skaityti patiko, jei būtų mano valia kai kurių apsakymų nebūčiau dėjęs arba parinkęs kitus, nes tikiu, kad buvo ir daugiau tikrai vertų skaitytojų. Knyga plona, greitai skaitosi. Pagrindinės temos vyrauja apie apokalipsę, kas dabar labai populiaru.
Pirmoji skaityta lietuvos fantastikos knyga. Vieni apsakymai patiko, kiti buvo mažai suprantami. Bet kokiu atveju gerai, kad kuria tokia literatūrą, tačiau dar reikia daug kur pasistengti. Knyga nėra labai kažkuo ypatinga, bet skaityti patiko, jei būtų mano valia kai kurių apsakymų nebūčiau dėjęs arba parinkęs kitus, nes tikiu, kad buvo ir daugiau tikrai vertų skaitytojų. Knyga plona, greitai skaitosi. Pagrindinės temos vyrauja apie apokalipsę, kas dabar labai populiaru.
September 9, 2020
Iš karto sakau, kad mano vertinimas labai subjektyvus, nes šiame rinkinyje yra du mano apsakymai :) bet vertinu ne juos.
Pirmiausiai tai nepaprastai džiugina, kad fantastika Lietuvoje nepriklauso niekam. Ji priklauso visiems kūrėjams ir mėgėjams. Šis rinkinys - puikus to pavyzdys. Vieni paskelbė konkursą, kiti į jį prisiuntė kūrinių, kai kurie laimėjo, ir pagalvojo, kad ei, padarykim rinkinį. Ir padarė. Ir tai net ne vienintelis atvejis - ne taip seniai išleistas Pašiurpossiaubo pasakų rinkinys irgi kilęs iš fantastikos ir siaubo mėgėjų bendruomeniškumo ir noro kurti, daryti, būti. Tai, manau, tokių rinkinių bus ir daugiau - gal ne kasmet, ir sudarytojai, tikėtina, vis kiti (nes fantastikos monopolio, kaip jau sakiau, neturi niekas), bet tai tereiškia viena - fantastika gyva, ir ji visų kūrėjų visiems mėgėjams.
Fantastai, aš jus myliu.
Rinkinyje - skelbti ir neskelbti apsakymai, įvairių stilių ir žanrų, tad kiekvienas ras, kas jam patiks.
Pirmiausiai tai nepaprastai džiugina, kad fantastika Lietuvoje nepriklauso niekam. Ji priklauso visiems kūrėjams ir mėgėjams. Šis rinkinys - puikus to pavyzdys. Vieni paskelbė konkursą, kiti į jį prisiuntė kūrinių, kai kurie laimėjo, ir pagalvojo, kad ei, padarykim rinkinį. Ir padarė. Ir tai net ne vienintelis atvejis - ne taip seniai išleistas Pašiurpossiaubo pasakų rinkinys irgi kilęs iš fantastikos ir siaubo mėgėjų bendruomeniškumo ir noro kurti, daryti, būti. Tai, manau, tokių rinkinių bus ir daugiau - gal ne kasmet, ir sudarytojai, tikėtina, vis kiti (nes fantastikos monopolio, kaip jau sakiau, neturi niekas), bet tai tereiškia viena - fantastika gyva, ir ji visų kūrėjų visiems mėgėjams.
Fantastai, aš jus myliu.
Rinkinyje - skelbti ir neskelbti apsakymai, įvairių stilių ir žanrų, tad kiekvienas ras, kas jam patiks.
October 12, 2020
Hm... Dvejopas jausmas. Iš vienos pusės, smagu matyti fantastiką knygynų lentynose. Retas paukštis, todėl visada smalsu į jį žvilgtelėti ir norisi paimti į rankas. Iš kitos pusės, vos atsivertęs pirmus puslapius jauti neužtikrintumą. Gražus įžangos žodis, bet jame lyg teisinamasi, kad va, mes, fantastai, vis bandome, ne visada kažkas pavyksta... Ir dar pora žmonių pasisako. Ir irgi neužtikrintai. O paskui pradedi skaityti apsakymus ir supranti, kad net ir autorių tekstai neužtikrinti. Vieni apsakymai stipresni, keli silpnesni - neišskirsiu. Buvo kūrinių, kuriuos skaitydamas jaučiau gerai gulantį tekstą. Jie buvo stiprūs kitų apsakymų fone, bet kad būtų stiprūs viskuo, deja, to trūko.
Šaunuoliai, kad stengiatės, nes turbūt tik jūsų pastangomis knyga buvo išleista. Šaunuoliai, kad fantastikai neleidžiat galutinai išnykti. Bet ir vėl tuoj pat aplanko mintis - ar tikrai tai tokia knyga, su kuria reikėtų pramušinėti ledus ir tikėtis, kad žmonės užsikabins už šio žanro? Mandagusis aš garsiai pasakytų - galbūt, bet vidinis balsas tyliai sako - ne.
Ir dar vienas klausimas kilo. Kaip leidykla nusprendė leisti šią rinktinę, o Gintautui Ivanickui su kur kas stipresne Umbra parodė duris?
Šaunuoliai, kad stengiatės, nes turbūt tik jūsų pastangomis knyga buvo išleista. Šaunuoliai, kad fantastikai neleidžiat galutinai išnykti. Bet ir vėl tuoj pat aplanko mintis - ar tikrai tai tokia knyga, su kuria reikėtų pramušinėti ledus ir tikėtis, kad žmonės užsikabins už šio žanro? Mandagusis aš garsiai pasakytų - galbūt, bet vidinis balsas tyliai sako - ne.
Ir dar vienas klausimas kilo. Kaip leidykla nusprendė leisti šią rinktinę, o Gintautui Ivanickui su kur kas stipresne Umbra parodė duris?
October 4, 2020
Iki šiol dar nebuvau nieko skaičiusi iš lietuvių fantastikos, tačiau apokalipsė yra viena iš mane labiausiai dominančių temų, nagrinėjamų mokslinės fantastikos literatūroje, tad šiam apsakymų rinkiniui pasirodžius, iš karto puoliau skaityti. Kaip jau rinktinėms būdinga, vieni apsakymai buvo stipresni, kiti – silpnesni, ir nors buvo įdomu pasižiūrėti, kas naujo Lietuvos fantastikos fronte, galutinis rezultatas visgi nesužavėjo.
Nors pasitaikė ir tikrai įdomių idėjų, o vietomis net humoro (vienas apsakymas privertė mane garsiai juoktis skaitant darbe), vis dėlto vertinant bendrą leidinį, vyravo neužbaigtumas. Daugelis apsakymų skaitėsi kaip pirmieji juodraščiai skirti mintims apmesti, o vienas net atrodė kaip atsitiktinė ištrauka paimta iš didesnės apimties kūrinio. Aišku, yra visokių rašymo stilių ir visokie rašymo būdai yra priimtini, jeigu tai daroma sąmoningai, tikslingai ir kokybiškai. Kitas dalykas, tai kad neskaitant keleto apsakymų su originaliais konceptais, dauguma savo idėjomis bei stiliumi atrodė pasenę, tarsi būtų lygiuojamasi į klasikinius mokslinės fantastikos žanro kūrinius, o ne taikomasi į dabartį ir ateitį. Taip pat labai daug seksistinių juokelių ar komentarų, moterys dažniausiai vaizduojamos sudaiktintos arba kaip siužeto rekvizitai, nors dabar jau nei tikrame gyvenime, nei literatūroje tokiems dalykams ne vieta.
Taigi, nors bendras įspūdis ne pats geriausias, visgi buvo pakankamai sudominusių elementų, kad ir toliau skaityčiau lietuvių kuriamą fantastiką, jeigu kas nors patrauktų akį.
Nors pasitaikė ir tikrai įdomių idėjų, o vietomis net humoro (vienas apsakymas privertė mane garsiai juoktis skaitant darbe), vis dėlto vertinant bendrą leidinį, vyravo neužbaigtumas. Daugelis apsakymų skaitėsi kaip pirmieji juodraščiai skirti mintims apmesti, o vienas net atrodė kaip atsitiktinė ištrauka paimta iš didesnės apimties kūrinio. Aišku, yra visokių rašymo stilių ir visokie rašymo būdai yra priimtini, jeigu tai daroma sąmoningai, tikslingai ir kokybiškai. Kitas dalykas, tai kad neskaitant keleto apsakymų su originaliais konceptais, dauguma savo idėjomis bei stiliumi atrodė pasenę, tarsi būtų lygiuojamasi į klasikinius mokslinės fantastikos žanro kūrinius, o ne taikomasi į dabartį ir ateitį. Taip pat labai daug seksistinių juokelių ar komentarų, moterys dažniausiai vaizduojamos sudaiktintos arba kaip siužeto rekvizitai, nors dabar jau nei tikrame gyvenime, nei literatūroje tokiems dalykams ne vieta.
Taigi, nors bendras įspūdis ne pats geriausias, visgi buvo pakankamai sudominusių elementų, kad ir toliau skaityčiau lietuvių kuriamą fantastiką, jeigu kas nors patrauktų akį.
March 11, 2021
Naujų autorių naujas startas popieriuje. Yra nemažai gerų idėjų, yra gražaus teksto, yra humoro, yra malonaus skaitymo. Reiktų tęsti, reiktų tobulėti, kuo didžiausios sėkmės! Na, ir apie kiekvieną:
- Aurimas Gailiūnas - "Teks palaukti"
Galėjo būti Šeklis, o išėjo geimerinis anekdotas.
- Vilius Gostevičius – „Stebuklas“
Idėja puiki, tiek buvo galima su ja nuveikti!
- Vilius Gostevičius – „#TikėkDievuIrBusPuiku“
Smagus anekdotas, kaip pasakytų Herta - fantastitiūra.
- Andrius Guzaitis – „Sekmą dieną ilsėjosi“
Ajajai, kaip galėjo būti gerai, jeigu pabaiga būtų ne išrašyta, o iškaišiota po užkaborius. Ai, ir - na, skonio reikalas, bet Baltušio kiek per daug :D
- Andrius Guzaitis – „Parkas XXX“
O ką autorius norėjo pasakyti šiuo apsakymu? ;)
- Milda Jensen – „Paukščio dovana“
Gera pradžia, neįkvepianti pabaiga.
- Milda Jensen – „Pua“
Gerai parašyta, gera pradžia, bet nėra geros atomazgos.
- Artūras Lauda – „Ir išaušo diena...“
Nuoširdžiai - nesupratau.
- Greta Musteikienė – „DanGus griūva“
Gera atmosfera, bet siužetas per daug "išrašytas".
- Greta Musteikienė – „Žiburio link“
Po teisybei, ne fantastika. Jausminga post-apokaliptika. Bet jausminga gražiai.
- Vytautas Ožeraitis – „Avilys“
Gražu, bet labai greitai viskas tampa aišku, norėjosi paslapties.
- Egidijus Zaikauskas – „Kaip miega mano žvaigždės“
Patiko atmosfera, patiko kalba, finalas... Na, literatūrinis.
- Egidijus Zaikauskas – „Paskutinis Žemės gyventojas“
Aš tai būčiau gaudęs tarakoną ;)
- Aurimas Gailiūnas - "Teks palaukti"
Galėjo būti Šeklis, o išėjo geimerinis anekdotas.
- Vilius Gostevičius – „Stebuklas“
Idėja puiki, tiek buvo galima su ja nuveikti!
- Vilius Gostevičius – „#TikėkDievuIrBusPuiku“
Smagus anekdotas, kaip pasakytų Herta - fantastitiūra.
- Andrius Guzaitis – „Sekmą dieną ilsėjosi“
Ajajai, kaip galėjo būti gerai, jeigu pabaiga būtų ne išrašyta, o iškaišiota po užkaborius. Ai, ir - na, skonio reikalas, bet Baltušio kiek per daug :D
- Andrius Guzaitis – „Parkas XXX“
O ką autorius norėjo pasakyti šiuo apsakymu? ;)
- Milda Jensen – „Paukščio dovana“
Gera pradžia, neįkvepianti pabaiga.
- Milda Jensen – „Pua“
Gerai parašyta, gera pradžia, bet nėra geros atomazgos.
- Artūras Lauda – „Ir išaušo diena...“
Nuoširdžiai - nesupratau.
- Greta Musteikienė – „DanGus griūva“
Gera atmosfera, bet siužetas per daug "išrašytas".
- Greta Musteikienė – „Žiburio link“
Po teisybei, ne fantastika. Jausminga post-apokaliptika. Bet jausminga gražiai.
- Vytautas Ožeraitis – „Avilys“
Gražu, bet labai greitai viskas tampa aišku, norėjosi paslapties.
- Egidijus Zaikauskas – „Kaip miega mano žvaigždės“
Patiko atmosfera, patiko kalba, finalas... Na, literatūrinis.
- Egidijus Zaikauskas – „Paskutinis Žemės gyventojas“
Aš tai būčiau gaudęs tarakoną ;)
Read
December 15, 2020Iš karto prisiduodu: turiu interesų konfliktą, dėl kurio žvaigždučių nebus. Dalis šio rinkinio apsakymų dalyvavo XXX „Lituanicono“ skelbtame konkurse tema „Dangus griūva“. Konkurse dalyvavau pati ir garbingai gavau į kaktą. Užtat susipažinau su lietuvių fantastikos gerbėjų ir rašytojų mėgėjų gyvenimu ir gavau kokybiškos, motyvuojančios kritikos. Iš „Dangus griūva“ apsakymų autorių – irgi. Nei akmenų, nei gyvačių jiems užantyje nelaikau, priešingai, džiaugiuosi dėl jų ir iš jų mokausi.
Jei nesinori ilgos įžangos, komentarai apie apsakymus bus pascrollinus kiek žemiau.
Senų senovėje būta tokio dalyko, kaip „Eridano“ kasmet leistos „Geriausios Lietuvos fantastikos“ (GLF) antologijos. Su jomis mane supažindino tėvas. Šeimyniniam relikvijoriuj stovėjo trys: electrique mėlyna 1998 m., raudona mėlynomis raidėmis 1997 m. ir, nebepamenu viršelio, galbūt 2001 m. antologija?
Kai kurie apsakymai man patiko labiau, kiti mažiau.
Būtent jie įžiebė grafomanijos kibirkštėlę: pasirodo, apsakymus galima pasirašyti pačiam, ir jeigu parašysi gerai, kažkas gal net ir perskaitys.
Daug vandens prabėgo nuo to laiko.
Kas nustojo rašyti, stalo žaidimų parduotuvę atsidarė. Kas regioninį blogą rašyti pradėjo. Kas „Žiedų valdovą“ išsivertė. Kas mano mėgstamą puslapį (sekantį, kchm, po šešto :)) „Kauno dienoj“ iliustruoti pradėjo. Kas išleido knygą, kas dvi ar tris.
GLF konkursai retėjo. O kažkuriais metais „Eridano“ nebeliko.
O lietuviška fantastika, be tų kelių pavienių išleistų knygų, kažkur dingo. Gal į internetus išsikraustė. O antros kartos grafomanai dar tik augo.
Tačiau tą ugnelę kažkas vis stropiai pakurstydavo, kad visai neužgestų. Pasirodo, literatūriniai konkursai persikraustė į kasmetinius Lietuvos fantastų suvažiavimus. O neseniai ir lietuviškas žurnalas „Protagonistas“ atsirado. Tad, kai praeitame jo numeryje perskaičiau apie naujai išleistą lietuviškų fantastinių apsakymų rinkinį „Dangus griūva“, apsidžiaugiau ir beregint jį nusipirkau.
Prieš skaitydama peržiūrėjau kitų žmonių atsiliepimus. Kaip galima numanyti – mišrūs. Prijaučiantys fantastams – apsidžiaugė, kad apskritai išleista, ir dar didelės leidyklos (well done, „Alma Littera“, well done!). Nesusidūrę su lietuviška fantastika piktinosi leidiny neradę lietuviško Bradbury‘io, Tolkieno ar Sandersono. Kas dėl korektūros spjaudėsi, kas dėl viršelio, kas dėl pavadinimo ir knygos grupavimo su knygutėmis vaikams el. knygynuose. Kam kliuvo, kad, lyginant su GLF aukso standartu, idėjų trūksta, kitiems – pačios idėjos.
Dėl dalies kritikos galiu pakomentuoti.
Taip, matosi, kad apsakymus rašė rašytojai mėgėjai. Nors knyga leista „Alma Littera“, toks įspūdis, kad jie kišosi minimaliai. Paraidžiui netikrinau, tačiau atrodo, kad apsakymai, dalyvavę „Lituanicono“ literatūriniame konkurse, perkelti daugmaž taip, kaip parašyti. Kapotų sakinių yra, vietomis norėtųsi, kad apsakymai būtų ilgesni vien tam, kad kai kurios idėjos ar tai, kas nutinka personažams, būtų išreikšta sklandžiau, grakščiau, vietomis gražiau sudėliota pabaiga (kchm, dėl šito kritikuoti tikrai ne man :)).
Reiktų pasitikrinti „Lituanicono“ konkursų taisykles, tačiau jų limitas, berods, 15000 ženklų. Nežinau, kaip būdavo auksiniais GLF laikais, tačiau, pavyzdžiui, sakmė apie skaldą Tjordilį, kiek pamenu, buvo ilgesnė. Bet kas, kas rašė trumpą tekstą, žino, kad jį gerai parašyti sunkiau nei ilgą. Dėl erdvės trūkumo kažką reikia aukoti: aprašymus, idėjas, veikėjus, įvykius. Kai nori sudėti viską, ir gaunasi nukąstos/nerangios pabaigos, kapoti sakiniai. Ypač, kai rašoma kartą metuose konkursui, laiku, atliekamu nuo darbo ir/arba šeimos. Plius, nežinau kaip su grožine literatūra, bet techninėj literatūroj būna spaudos lankai (16 psl?), kas turbūt irgi limituoja tiek apsakymų skaičių, tiek tai, ar galima tobulinant išplėsti jau atsirinktus apsakymus. Jau neminint, kad korektūrai laiko dažnai reikia daugiau nei rašymui. Spėju, kad extra apsakymams taisyklės buvo panašios, kaip ir konkursiniams apsakymams, tad limitacijos atitinkamos.
Dėl pavadinimo – kadangi rinkinio pagrindas buvo konkurso „Dangus griūva“ apsakymai, tai toks ir pavadinimas. Gal ir buvo galima keisti, bet rinkinys iš esmės skirtas daugiausiai patiems konkurso dalyviams ir kitiems fantastams. Suprantama kodėl – sunku sudominti atsitiktinius žmones. Kita vertus, jei norisi tuos žmones pritraukti, gal tikrai praverstų kažkas sexovesnio (arba susitarimas nedėt knygos prie literatūros vaikams).
Dėl kritikos, kad idėjos galėtų būti originalesnės, etc. Su iš koto verčiančiomis, egzistencines vertybes permąstyti skatinančiomis originaliomis idėjomis trumpame tekste sunku. Grafomano garbės žodis. Plius, dažnai yra taip, kad rašai lygiuodamasis į kažką, kas tau pačiam labai patinka, ir dėl ko tavo idėjų srautas gali nukrypti labai jau specifine linkme, bent tol, kol išmoksi rašyti taip, kad tai perliptum. Tad taip, šita kritika ne be pagrindo. Vis tik, turiu pasakyti, kad įdomių idėjų tikrai buvo, tiek, kad kartais norėjosi, kad jos būtų daugiau išplėstos.
O patys apsakymai?
Apsisprendžiau, kad net jei netyčia grės akmuo ar gyvatė iš užančio, kritikuosiu, nes 1) taip mokausi, kas veikia, kas ne; 2) mane nuoširdi kritika iš kitų motyvuoja stengtis parašyti geriau (kas iš to gaunasi – jau kitas klausimas).
Aurimas Gailiūnas – „Teks palūkėti“
Gyva, nuotaikinga iliustracija lietuviškai patarlei apie šunį :) Apsakymas parašytas lietuviškos humoristinės fantastikos stiliumi (čia praktiškai atskiras požanris). Pajuokiamas dirbtinis intelektas ir customer service kultūra. Panašu, kad autorius – prisiekęs geimeris. Pradžia gal kiek ištęsta, bet susiskaitė smagiai, net ir skaitant antrąsyk.
Vilius Gostevičius – „Stebuklas“
Sunku papasakoti, apie ką, nepaspoilinus. Pradinė idėja, ypač, kai pradėjo aiškėti, labai patiko, tačiau pabaiga buvo „Ow!“ ir pasirodė kiek prikišama. Kliuvo vietomis kapotas stilius. Manau, būtų buvę sklandžiau apsakymą kiek išplėtus.
Vilius Gostevičius – „#TikėkDievuIrBusPuiku“
Apsakymas dar vienos lietuviškos patarlės (apie dangų ir žemę) tema. Įstrigo dar perskaičius pirmąsyk. Labai geras humoras. Balsu juokiausi tiek tada, tiek dabar. Už pasiūlymą chorui – bonusas. Dėl ko galbūt galima kritikuoti – apsakymas daugiau satyra/absurdo humoras. Bet tokį aš mėgstu, tai...
Andrius Guzaitis – „Sekmą dieną ilsėjosi“
Steampunkinis apsakymas apie išradėją, ne visai lauktai gavusį išbandyti savo gyvenimo kūrinį. Baigiasi kaip ir netikėtai (ne tokių, bet vis tik panašių suvartymų yra tekę matyti, kas kiek pagadino efektą). Autorius turi polinkį į grimdark elementus, jų yra ir čia (patiks ar ne, priklauso nuo skaitytojo skonio). Kas kiek kliuvo, kad, bent iš pradžių, šlunkų aprašymui skirta daugiau dėmesio nei dramai. Antra apsakymo dalis pasirodė gyvesnė nei pirma.
Andrius Guzaitis – „Parkas XXX“
Trumpas, impresionistinis apsakymas apie „šviesią ateitį“. Koncentruotas, bet subalansuotas. Erdvės interpretacijai yra. Skaitytojas nepatronizuojamas, kas, viena vertus, malonu, kita vertus, norėtųsi užuominos, kas vaizduojamą visuomenę į tą situaciją pastūmėjo. Vėl grimdark.
Milda Jensen – „Paukščio dovana“
Istorija apie vidinį smalsumą, įgimtą žmogui; norą išsiveržti už primetamų ribų. Kai skaičiau pirmąsyk, pamaniau: „Hm, keistokas toks.“ Bet įsiminė. Įdomus. Galbūt būtų buvę gerai dėl teksto sklandumo vos vos apsakymą praplėsti.
Milda Jensen – „Pua“
Istorija apie retired jūrų biologą su kolega deleguotus tirti meteorito Antarkties jūrų dugne. Patiko lietuviškai fantastikai išskirtinai rimtas tonas, įtraukiantys aplinkos aprašymai, glimpses į personažų praeitį. Vėlgi, norėjosi, kad apsakymas būtų ilgesnis - pabaiga pasirodė skuboka ir ne visai aiški (ne man kritikuoti). Spoiler: skaitant dingtelėjo, kad šiame apsakyme susiduria Ray Bradbury ir „Das Boot“.
Artūras Lauda – „Ir išaušo diena...“
Savotiškas pasakojimas. Kaipo apokaliptinis. Bet parašytas abstraktokai, taip simboliškai, metaforiškai, su erdve interpretacijai. Pagalvojau, ne mano skonio. Paskui kažkaip netyčia paskaičiau kelis sakinius pusbalsiu ir pajutau aiškų, nuoseklų ritmą. Ne tai sakmės, ne tai padavimo, kurį reiktų klausyti skaitomą balsu ir ritmiškai pritariant lyrai. Bandau suprast – tyčia čia, ar ne. Jei tyčia – tai, bliamba, geras, nesitikėjau.
Greta Musteikienė - „DanGus griūva“
Istorija apie agentą Augustį, gaudantį sabotažniką, keliantį grėsmę DanGaus miestui. Jau pirmąsyk skaitant apsakymas išsiskyrė sklandumu ir intrigėle. Antrąsyk skaitant buvo malonu šukuoti detales: subtilus, elegantiškas foreshadowinimas; nauji sakiniai – nauja informacija; šaudoma pagal Čechovą. Autorė tikrai žino, ką daro. Užkliuvo tik personažai nuo „jūs“ persijungiantys prie „tu“ (gal galios balansas pasikeitė?). Ir iš kur jie šilką gauna?
Greta Musteikienė – „Žiburio link“
Postapokaliptinė istorija. Kraupi normaliai, pabaiga tokia „Ow!” Patiko. Kiek kliuvo post-apo/siaubiako klišės.
Vytautas Ožeraitis – „Avilys“
Futuristinis apsakymas apie žmoniją, dirbtinį intelektą, technologinį elitizmą. Aprašyta taip, kad skaitytojui reiktų su apsakymu padirbėti, kad susirištų, kas ten vyksta. Žaidžiama situacijų fragmentais, prisiminimais. Savotiškas.
Egidijus Zaikauskas – „Kaip miega mano žvaigždės“
Autoriaus stilius – išskirtinis, su niekuo nesumaišysi. Žodynas – pasakiškai turtingas, kalbą valdo ne vaikiškai, sugeba bemaž fiziškai materializuoti skonius, kvapus, vaizdinius. Turi nenumaldomą polinkį lyrizmui. Laisvai nardo tarp gamtinių archetipų ir aukštųjų materijų.
Šitam apsakyme bandė tvardytis, pabaigoj vis tiek gavosi lyrika. Apie ką apsakymas? Plačiąja prasme – apie tarpgalaktinį šnekorių, bandžiusį prisiimti dievišką rolę.
Egidijus Zaikauskas – „Paskutinis Žemės gyventojas“
Įsivaizduokit postapą, persmelktą nostalgija paprastam, ramiam gyvenimui ir fiziškai kvepiantį vaikystės prisiminimais. Pabaiga – awwwwww, bet šįsyk nenusaldinta.
Apibendrinant: šis rinkinys, kaip visos antologijos, o dar ir mėgėjiškas – ne be trūkumų. Tačiau tai, kad jis išleistas – didelis pasiekimas. Nes niekas kitas nemotyvuoja taip, kaip „O aš gal geriau galėčiau?“ arba „Bliamba, aš irgi taip noriu.“ Jei norit lietuviško Sapkowskio, Sandersono ar mums unikalaus fenomeno, tokių knygų reikia ir jų reikia daug. Ir dar reikia pirkti, kad jas leistų.
Šaunuoliai, autoriai, laikykitės ir rašykit, rašykit, rašykit.
Jei nesinori ilgos įžangos, komentarai apie apsakymus bus pascrollinus kiek žemiau.
Senų senovėje būta tokio dalyko, kaip „Eridano“ kasmet leistos „Geriausios Lietuvos fantastikos“ (GLF) antologijos. Su jomis mane supažindino tėvas. Šeimyniniam relikvijoriuj stovėjo trys: electrique mėlyna 1998 m., raudona mėlynomis raidėmis 1997 m. ir, nebepamenu viršelio, galbūt 2001 m. antologija?
Kai kurie apsakymai man patiko labiau, kiti mažiau.
Būtent jie įžiebė grafomanijos kibirkštėlę: pasirodo, apsakymus galima pasirašyti pačiam, ir jeigu parašysi gerai, kažkas gal net ir perskaitys.
Daug vandens prabėgo nuo to laiko.
Kas nustojo rašyti, stalo žaidimų parduotuvę atsidarė. Kas regioninį blogą rašyti pradėjo. Kas „Žiedų valdovą“ išsivertė. Kas mano mėgstamą puslapį (sekantį, kchm, po šešto :)) „Kauno dienoj“ iliustruoti pradėjo. Kas išleido knygą, kas dvi ar tris.
GLF konkursai retėjo. O kažkuriais metais „Eridano“ nebeliko.
O lietuviška fantastika, be tų kelių pavienių išleistų knygų, kažkur dingo. Gal į internetus išsikraustė. O antros kartos grafomanai dar tik augo.
Tačiau tą ugnelę kažkas vis stropiai pakurstydavo, kad visai neužgestų. Pasirodo, literatūriniai konkursai persikraustė į kasmetinius Lietuvos fantastų suvažiavimus. O neseniai ir lietuviškas žurnalas „Protagonistas“ atsirado. Tad, kai praeitame jo numeryje perskaičiau apie naujai išleistą lietuviškų fantastinių apsakymų rinkinį „Dangus griūva“, apsidžiaugiau ir beregint jį nusipirkau.
Prieš skaitydama peržiūrėjau kitų žmonių atsiliepimus. Kaip galima numanyti – mišrūs. Prijaučiantys fantastams – apsidžiaugė, kad apskritai išleista, ir dar didelės leidyklos (well done, „Alma Littera“, well done!). Nesusidūrę su lietuviška fantastika piktinosi leidiny neradę lietuviško Bradbury‘io, Tolkieno ar Sandersono. Kas dėl korektūros spjaudėsi, kas dėl viršelio, kas dėl pavadinimo ir knygos grupavimo su knygutėmis vaikams el. knygynuose. Kam kliuvo, kad, lyginant su GLF aukso standartu, idėjų trūksta, kitiems – pačios idėjos.
Dėl dalies kritikos galiu pakomentuoti.
Taip, matosi, kad apsakymus rašė rašytojai mėgėjai. Nors knyga leista „Alma Littera“, toks įspūdis, kad jie kišosi minimaliai. Paraidžiui netikrinau, tačiau atrodo, kad apsakymai, dalyvavę „Lituanicono“ literatūriniame konkurse, perkelti daugmaž taip, kaip parašyti. Kapotų sakinių yra, vietomis norėtųsi, kad apsakymai būtų ilgesni vien tam, kad kai kurios idėjos ar tai, kas nutinka personažams, būtų išreikšta sklandžiau, grakščiau, vietomis gražiau sudėliota pabaiga (kchm, dėl šito kritikuoti tikrai ne man :)).
Reiktų pasitikrinti „Lituanicono“ konkursų taisykles, tačiau jų limitas, berods, 15000 ženklų. Nežinau, kaip būdavo auksiniais GLF laikais, tačiau, pavyzdžiui, sakmė apie skaldą Tjordilį, kiek pamenu, buvo ilgesnė. Bet kas, kas rašė trumpą tekstą, žino, kad jį gerai parašyti sunkiau nei ilgą. Dėl erdvės trūkumo kažką reikia aukoti: aprašymus, idėjas, veikėjus, įvykius. Kai nori sudėti viską, ir gaunasi nukąstos/nerangios pabaigos, kapoti sakiniai. Ypač, kai rašoma kartą metuose konkursui, laiku, atliekamu nuo darbo ir/arba šeimos. Plius, nežinau kaip su grožine literatūra, bet techninėj literatūroj būna spaudos lankai (16 psl?), kas turbūt irgi limituoja tiek apsakymų skaičių, tiek tai, ar galima tobulinant išplėsti jau atsirinktus apsakymus. Jau neminint, kad korektūrai laiko dažnai reikia daugiau nei rašymui. Spėju, kad extra apsakymams taisyklės buvo panašios, kaip ir konkursiniams apsakymams, tad limitacijos atitinkamos.
Dėl pavadinimo – kadangi rinkinio pagrindas buvo konkurso „Dangus griūva“ apsakymai, tai toks ir pavadinimas. Gal ir buvo galima keisti, bet rinkinys iš esmės skirtas daugiausiai patiems konkurso dalyviams ir kitiems fantastams. Suprantama kodėl – sunku sudominti atsitiktinius žmones. Kita vertus, jei norisi tuos žmones pritraukti, gal tikrai praverstų kažkas sexovesnio (arba susitarimas nedėt knygos prie literatūros vaikams).
Dėl kritikos, kad idėjos galėtų būti originalesnės, etc. Su iš koto verčiančiomis, egzistencines vertybes permąstyti skatinančiomis originaliomis idėjomis trumpame tekste sunku. Grafomano garbės žodis. Plius, dažnai yra taip, kad rašai lygiuodamasis į kažką, kas tau pačiam labai patinka, ir dėl ko tavo idėjų srautas gali nukrypti labai jau specifine linkme, bent tol, kol išmoksi rašyti taip, kad tai perliptum. Tad taip, šita kritika ne be pagrindo. Vis tik, turiu pasakyti, kad įdomių idėjų tikrai buvo, tiek, kad kartais norėjosi, kad jos būtų daugiau išplėstos.
O patys apsakymai?
Apsisprendžiau, kad net jei netyčia grės akmuo ar gyvatė iš užančio, kritikuosiu, nes 1) taip mokausi, kas veikia, kas ne; 2) mane nuoširdi kritika iš kitų motyvuoja stengtis parašyti geriau (kas iš to gaunasi – jau kitas klausimas).
Aurimas Gailiūnas – „Teks palūkėti“
Gyva, nuotaikinga iliustracija lietuviškai patarlei apie šunį :) Apsakymas parašytas lietuviškos humoristinės fantastikos stiliumi (čia praktiškai atskiras požanris). Pajuokiamas dirbtinis intelektas ir customer service kultūra. Panašu, kad autorius – prisiekęs geimeris. Pradžia gal kiek ištęsta, bet susiskaitė smagiai, net ir skaitant antrąsyk.
Vilius Gostevičius – „Stebuklas“
Sunku papasakoti, apie ką, nepaspoilinus. Pradinė idėja, ypač, kai pradėjo aiškėti, labai patiko, tačiau pabaiga buvo „Ow!“ ir pasirodė kiek prikišama. Kliuvo vietomis kapotas stilius. Manau, būtų buvę sklandžiau apsakymą kiek išplėtus.
Vilius Gostevičius – „#TikėkDievuIrBusPuiku“
Apsakymas dar vienos lietuviškos patarlės (apie dangų ir žemę) tema. Įstrigo dar perskaičius pirmąsyk. Labai geras humoras. Balsu juokiausi tiek tada, tiek dabar. Už pasiūlymą chorui – bonusas. Dėl ko galbūt galima kritikuoti – apsakymas daugiau satyra/absurdo humoras. Bet tokį aš mėgstu, tai...
Andrius Guzaitis – „Sekmą dieną ilsėjosi“
Steampunkinis apsakymas apie išradėją, ne visai lauktai gavusį išbandyti savo gyvenimo kūrinį. Baigiasi kaip ir netikėtai (ne tokių, bet vis tik panašių suvartymų yra tekę matyti, kas kiek pagadino efektą). Autorius turi polinkį į grimdark elementus, jų yra ir čia (patiks ar ne, priklauso nuo skaitytojo skonio). Kas kiek kliuvo, kad, bent iš pradžių, šlunkų aprašymui skirta daugiau dėmesio nei dramai. Antra apsakymo dalis pasirodė gyvesnė nei pirma.
Andrius Guzaitis – „Parkas XXX“
Trumpas, impresionistinis apsakymas apie „šviesią ateitį“. Koncentruotas, bet subalansuotas. Erdvės interpretacijai yra. Skaitytojas nepatronizuojamas, kas, viena vertus, malonu, kita vertus, norėtųsi užuominos, kas vaizduojamą visuomenę į tą situaciją pastūmėjo. Vėl grimdark.
Milda Jensen – „Paukščio dovana“
Istorija apie vidinį smalsumą, įgimtą žmogui; norą išsiveržti už primetamų ribų. Kai skaičiau pirmąsyk, pamaniau: „Hm, keistokas toks.“ Bet įsiminė. Įdomus. Galbūt būtų buvę gerai dėl teksto sklandumo vos vos apsakymą praplėsti.
Milda Jensen – „Pua“
Istorija apie retired jūrų biologą su kolega deleguotus tirti meteorito Antarkties jūrų dugne. Patiko lietuviškai fantastikai išskirtinai rimtas tonas, įtraukiantys aplinkos aprašymai, glimpses į personažų praeitį. Vėlgi, norėjosi, kad apsakymas būtų ilgesnis - pabaiga pasirodė skuboka ir ne visai aiški (ne man kritikuoti). Spoiler: skaitant dingtelėjo, kad šiame apsakyme susiduria Ray Bradbury ir „Das Boot“.
Artūras Lauda – „Ir išaušo diena...“
Savotiškas pasakojimas. Kaipo apokaliptinis. Bet parašytas abstraktokai, taip simboliškai, metaforiškai, su erdve interpretacijai. Pagalvojau, ne mano skonio. Paskui kažkaip netyčia paskaičiau kelis sakinius pusbalsiu ir pajutau aiškų, nuoseklų ritmą. Ne tai sakmės, ne tai padavimo, kurį reiktų klausyti skaitomą balsu ir ritmiškai pritariant lyrai. Bandau suprast – tyčia čia, ar ne. Jei tyčia – tai, bliamba, geras, nesitikėjau.
Greta Musteikienė - „DanGus griūva“
Istorija apie agentą Augustį, gaudantį sabotažniką, keliantį grėsmę DanGaus miestui. Jau pirmąsyk skaitant apsakymas išsiskyrė sklandumu ir intrigėle. Antrąsyk skaitant buvo malonu šukuoti detales: subtilus, elegantiškas foreshadowinimas; nauji sakiniai – nauja informacija; šaudoma pagal Čechovą. Autorė tikrai žino, ką daro. Užkliuvo tik personažai nuo „jūs“ persijungiantys prie „tu“ (gal galios balansas pasikeitė?). Ir iš kur jie šilką gauna?
Greta Musteikienė – „Žiburio link“
Postapokaliptinė istorija. Kraupi normaliai, pabaiga tokia „Ow!” Patiko. Kiek kliuvo post-apo/siaubiako klišės.
Vytautas Ožeraitis – „Avilys“
Futuristinis apsakymas apie žmoniją, dirbtinį intelektą, technologinį elitizmą. Aprašyta taip, kad skaitytojui reiktų su apsakymu padirbėti, kad susirištų, kas ten vyksta. Žaidžiama situacijų fragmentais, prisiminimais. Savotiškas.
Egidijus Zaikauskas – „Kaip miega mano žvaigždės“
Autoriaus stilius – išskirtinis, su niekuo nesumaišysi. Žodynas – pasakiškai turtingas, kalbą valdo ne vaikiškai, sugeba bemaž fiziškai materializuoti skonius, kvapus, vaizdinius. Turi nenumaldomą polinkį lyrizmui. Laisvai nardo tarp gamtinių archetipų ir aukštųjų materijų.
Šitam apsakyme bandė tvardytis, pabaigoj vis tiek gavosi lyrika. Apie ką apsakymas? Plačiąja prasme – apie tarpgalaktinį šnekorių, bandžiusį prisiimti dievišką rolę.
Egidijus Zaikauskas – „Paskutinis Žemės gyventojas“
Įsivaizduokit postapą, persmelktą nostalgija paprastam, ramiam gyvenimui ir fiziškai kvepiantį vaikystės prisiminimais. Pabaiga – awwwwww, bet šįsyk nenusaldinta.
Apibendrinant: šis rinkinys, kaip visos antologijos, o dar ir mėgėjiškas – ne be trūkumų. Tačiau tai, kad jis išleistas – didelis pasiekimas. Nes niekas kitas nemotyvuoja taip, kaip „O aš gal geriau galėčiau?“ arba „Bliamba, aš irgi taip noriu.“ Jei norit lietuviško Sapkowskio, Sandersono ar mums unikalaus fenomeno, tokių knygų reikia ir jų reikia daug. Ir dar reikia pirkti, kad jas leistų.
Šaunuoliai, autoriai, laikykitės ir rašykit, rašykit, rašykit.
October 12, 2020
Kartais man atrodo, jog nuobodulio kamuojama žmonija tiesiog su nekantrumu laukia apokalipsės. Na tokios, kur pats esi tarp išgyvenusiųjų, arba miršti didingai, tačiau neskausmingai.
O vat fantastai tuo tarpu turi galimybę mėgautis apokalipse savo kūriniuose ir baudžia ja žmoniją kaip galią turintys kūrėjai :) Taip ir čia kiekviename kūrinyje kalbama apie pabaigą, ar gyvenimo, ar pasaulio, visiškai juk tas pats iš mirštančiojo pusės.
Kai kurie apsakymai patiko mažiau, kai kurių norėčiau sulaukti romano :) Rinktinė smagi, yra ir humoro, melancholijos, nuotykių, tikrai puikiai susikaitė per savaitgalį ir net smagiai pailsėjau, susimąsčiau čiut čiut :) Greičiausiai ir mūsų lietuvišką fantastiką kažkada ištiko apokalipsė ir dabar jau matyti pastangos susigrąžinti fantastikos vietą lietuvių literatūroje.
Na man norėtųsi modernesių, ambicingesnių kūrinių šiame žanre, bet labai džiaugiuosi ir šia rinktine :)
O vat fantastai tuo tarpu turi galimybę mėgautis apokalipse savo kūriniuose ir baudžia ja žmoniją kaip galią turintys kūrėjai :) Taip ir čia kiekviename kūrinyje kalbama apie pabaigą, ar gyvenimo, ar pasaulio, visiškai juk tas pats iš mirštančiojo pusės.
Kai kurie apsakymai patiko mažiau, kai kurių norėčiau sulaukti romano :) Rinktinė smagi, yra ir humoro, melancholijos, nuotykių, tikrai puikiai susikaitė per savaitgalį ir net smagiai pailsėjau, susimąsčiau čiut čiut :) Greičiausiai ir mūsų lietuvišką fantastiką kažkada ištiko apokalipsė ir dabar jau matyti pastangos susigrąžinti fantastikos vietą lietuvių literatūroje.
Na man norėtųsi modernesių, ambicingesnių kūrinių šiame žanre, bet labai džiaugiuosi ir šia rinktine :)
February 20, 2021
Džiugu matyti kažkokį bruzdėjimą lietuviškos fantastikos fronte. Iš pradžių Ivanicko Tamsa ryja tamsą, paskui žurnalas "Protagonistas", o dabar ir fantastikos rinktinė - paukštis nematytas nuo GLF laikų.
Apsakymai pasirodė šiek tiek blankoki. Norėjosi daugiau ir ilgesnių kūrinių. Bet pradžia gera. Tikiuosi bus daugiau.
Apsakymai pasirodė šiek tiek blankoki. Norėjosi daugiau ir ilgesnių kūrinių. Bet pradžia gera. Tikiuosi bus daugiau.
December 27, 2020
Lietuviška fantastika yra absoliutus gėris. Visiškai nesvarbu - absoliučiai nesvarbu - kad kartais trūksta išbaigtumo (redaktoriai???). Lietuviška fantastika yra absoliutus gėris!
August 2, 2021
Smagiai suskaityta knyga, nors tikėjausi daugiau siaubo. “Stebuklas” Viliaus Gostevičiaus - ypač geras! Idėjiškai. Pakrizenau. O šiaip skaitant daug kur atrodė “kokia gera mintis!”. Bet šiurpuliukai nelakstė.
October 19, 2021
Kažkada buvau labai pasinešusi ant sci-fi, perskaičiau ir peržiūrėjau viską, kas tuo metu buvo pasiekiama. O dabar sci-fi yra vos ne paskutinis žanras, kurį rinkčiausi skaityti ar žiūrėti. Tad dėl to mano nuomonė subjektyvi. Man tiesiog nepatinka sci-fi. Gal ir suviliotų, jei būtų naujų idėjų, kažkas ground breaking, bet to čia nebuvo. Viskas apie pasaulio pabaigą, apie postapokaliptinį gyvenimą ir postapokaliptinę visuomenę. Knygos preface rašoma, jog tai bandymas prikelti lietuvių fantastiką, nes jos niekas neskaito. Bijau, kad ir toliau neskaitys, jei tas bandymas toks. Visą laiką skaitant kamavo jausmas, jog šie apsakymai rašyti maždaug prieš trisdešimt metų ir tik dabar pasiekė šviesą - toks senamadiškumo pojūtis. Autorių rašymo stilius tarpusavyje beveik nesiskyrė, tad skaitant keletą pasakojimų tą patį vakarą jau ėmiau painiotis (gal ir dėl to, kad tematika visur ta pati), kuris ir kurio autoriaus kūrinys. Šiaip aš manau, kad fantastika yra labai platus žanras ir aš neturiu prieš ją nieko prieš, bet šitai - ne man. Vis dėlto galiu išskirti vieną apysaką, kuri man labiausiai patiko ir pralenkė visas kitas - Viliaus Gostevičiaus "#TikėkDievuIrBusPuiku". Tai tiek.
July 6, 2021
Kodėl skaičiau šią knygą:
Vasara su knyga iššūkio užduotis “Perskaityk linksmą knygą”.
Kas man joje patiko:
Knyga išleista po Lituanicon XXX: eros pabaiga“ - tai paskutinis Lituanicon, kuriame lankiausi ir viena akim sekiau su juo susijusią informaciją. Netgi parėmiau renginio organizavimą – įsigijau marškinėlius.
Patiko knygos idėja – apsakymų, rašytų ne profesionalių rašytojų, rinkinys. Labai įdomu stebėt kaip skirtingi žmonės prieina tą pačią temą („Dangus griūva“), koks skirtingas jų stilius, kaip išlenda (mano supratimu) tipinės ‘aš noriu parodyt koks aš kietas’ kliurkos. Dėl to kelis pirmus apsakymus mintyse vis facepalminau, bet taip kažkaip maloniai, su pasimėgavimu. Todėl ir leidau sau užskaityt knygą ‘Perskaityk linksmą knygą’ kategorijai.
Norom nenorom skaitydama pradėjau daug galvot kaip pati rašyčiau tekstą fantastikos kūrinių konkrusui – ar susigalvočiau kažkokią pirminę idėją, pasaulį, ir tada ieškočiau kaip ją po truputį atskleist per veikėjus ir detales, ar tiesiog bandyčiau rašyt. Kaip kasdienybėj pagaut savo kažkokį autentišką kampą ir pasaulį.
Labai puiki mintis buvo publikuoti po du kiekvieno (beveik) autoriaus kūrinius – taip galima užtrikrinčiau pasirinkti savo favoritus. Mano buvo – Milda Jensen ir Vilius Gostevičius.
Kas nepatiko:
Atrodė lyg pati tema „Dangus griūva“ vietom pastūmėjo autorius kalbėti apie griūvančias religijas. Kas man kažkaip priminė tokį tipinį mokslą vs. religija elementą.
Vasara su knyga iššūkio užduotis “Perskaityk linksmą knygą”.
Kas man joje patiko:
Knyga išleista po Lituanicon XXX: eros pabaiga“ - tai paskutinis Lituanicon, kuriame lankiausi ir viena akim sekiau su juo susijusią informaciją. Netgi parėmiau renginio organizavimą – įsigijau marškinėlius.
Patiko knygos idėja – apsakymų, rašytų ne profesionalių rašytojų, rinkinys. Labai įdomu stebėt kaip skirtingi žmonės prieina tą pačią temą („Dangus griūva“), koks skirtingas jų stilius, kaip išlenda (mano supratimu) tipinės ‘aš noriu parodyt koks aš kietas’ kliurkos. Dėl to kelis pirmus apsakymus mintyse vis facepalminau, bet taip kažkaip maloniai, su pasimėgavimu. Todėl ir leidau sau užskaityt knygą ‘Perskaityk linksmą knygą’ kategorijai.
Norom nenorom skaitydama pradėjau daug galvot kaip pati rašyčiau tekstą fantastikos kūrinių konkrusui – ar susigalvočiau kažkokią pirminę idėją, pasaulį, ir tada ieškočiau kaip ją po truputį atskleist per veikėjus ir detales, ar tiesiog bandyčiau rašyt. Kaip kasdienybėj pagaut savo kažkokį autentišką kampą ir pasaulį.
Labai puiki mintis buvo publikuoti po du kiekvieno (beveik) autoriaus kūrinius – taip galima užtrikrinčiau pasirinkti savo favoritus. Mano buvo – Milda Jensen ir Vilius Gostevičius.
Kas nepatiko:
Atrodė lyg pati tema „Dangus griūva“ vietom pastūmėjo autorius kalbėti apie griūvančias religijas. Kas man kažkaip priminė tokį tipinį mokslą vs. religija elementą.
November 22, 2020
#DžiaukisFantastikaIrBusPuiku - mano skoniui patiko, tad autoriams palinkėčiau toliau tobulėti ir sukurti dar daugiau panašių projektų ateityje.
December 6, 2020
„Dangus griūva“: lietuviškos fantastikos daigai
Lietuvoje fantastikos žanras toli gražu nepatenka tarp pačių populiariausių. Dažnai mokslinės fantastikos arba stebuklinės knygos klaidingai priskiriamos vaikiškos arba paaugliškos literatūros kategorijai ir į rimtus kūrinius suaugusiųjų akyse nebepretenduoja.
Nenuostabu, kad tokioje aplinkoje lietuviška fantastika lengvai neprasikala. Tačiau tam tikrus daigus bando auginti Egidijaus Zaikausko, Andriaus Guzaičio ir Jurgitos Balčiūnienės sudaryta lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė „Dangus griūva“.
Rinktinė „Dangus griūva“ pavadinta pagal 2019 metų fantastikos konvento „Lituanicon“ trumposios prozos konkurso temą. Taigi, ir šioje rinktinėje galite rasti šio konkurso nugalėtojų bei dalyvių darbų, tačiau taip pat turite progą susipažinti ir su kitų fantastų kūryba.
Komercine prasme sprendimas pavadinti knygą „Dangus griūva“, manau, buvo labai rizikingas, nors ir turėjo aiškią mintį. Visų pirma, internetinėse paieškose jūs rasite daug „Dangus griūva“ pasakos versijų, iki kol prisikasite prie būtent šios knygos. Be to, pavadinimas ją mintyse stumia į vaikiškų knygų kategoriją, o tai, kaip jau minėjau, neskatina lietuvių drąsiau domėtis fantastika.
Iš viso rinktinėje yra trylika apsakymų, kuriuos parašė aštuoni autoriai. Kaip ir dauguma rinktinių, ši yra labai įvairi ir nenagrinėjant kiekvieno apsakymo, sunku būtų vienareikšmiškai ją apibūdinti. Visgi, jeigu reikėtų išskirti, mano favoritu šioje rinktinėje tapo Vilius Gostevičius su kūriniu #TikekDievuIrBusPuiku. Nuostabus humoro užtaisas, kuris privertė mane garsiai kvatotis, nors pats kūrinys su man įprasta fantastika turi mažai ką bendro.
Šiame trumpame apsakyme pasakojama apie reklamos agentūroje dirbantį vaikiną, kurį pas save pasikviečia Jėzus, kad padėtų padaryti dangaus rebrandingą. Ciniškoje istorijoje V. Gostevičius puikiai atskleidžia kasdienį darbo su užsakovais absurdą, įgeidžius ir kaip nužudomos geros idėjos.
Ar ši rinktinė atspindi geriausią Lietuvos fantastiką ir visą jos potencialą? Nemanau. Tačiau esu įsitikinęs, kad bent dalis šioje rinktinėje publikuotų autorių turi perspektyvų išleisti savo solo kūrybos rinktines, o gal ir romanus. Todėl džiugina tokios rinktinės pasirodymas.
Tuo pačiu ši rinktinė gali būti savotišku langu tiems, kurie visiškai nesidomi fantastika. Jūs turite galimybę pamatyti, kokia įvairovė gali slėptis po žodžiu fantastika, ir kokią įdomią kūrybą gali kurti tautiečiai.
Taigi, meninės vertės aukštumų prižadėti negaliu, tačiau laikas su šia rinktine neturėtų prailgti.
Lietuvoje fantastikos žanras toli gražu nepatenka tarp pačių populiariausių. Dažnai mokslinės fantastikos arba stebuklinės knygos klaidingai priskiriamos vaikiškos arba paaugliškos literatūros kategorijai ir į rimtus kūrinius suaugusiųjų akyse nebepretenduoja.
Nenuostabu, kad tokioje aplinkoje lietuviška fantastika lengvai neprasikala. Tačiau tam tikrus daigus bando auginti Egidijaus Zaikausko, Andriaus Guzaičio ir Jurgitos Balčiūnienės sudaryta lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė „Dangus griūva“.
Rinktinė „Dangus griūva“ pavadinta pagal 2019 metų fantastikos konvento „Lituanicon“ trumposios prozos konkurso temą. Taigi, ir šioje rinktinėje galite rasti šio konkurso nugalėtojų bei dalyvių darbų, tačiau taip pat turite progą susipažinti ir su kitų fantastų kūryba.
Komercine prasme sprendimas pavadinti knygą „Dangus griūva“, manau, buvo labai rizikingas, nors ir turėjo aiškią mintį. Visų pirma, internetinėse paieškose jūs rasite daug „Dangus griūva“ pasakos versijų, iki kol prisikasite prie būtent šios knygos. Be to, pavadinimas ją mintyse stumia į vaikiškų knygų kategoriją, o tai, kaip jau minėjau, neskatina lietuvių drąsiau domėtis fantastika.
Iš viso rinktinėje yra trylika apsakymų, kuriuos parašė aštuoni autoriai. Kaip ir dauguma rinktinių, ši yra labai įvairi ir nenagrinėjant kiekvieno apsakymo, sunku būtų vienareikšmiškai ją apibūdinti. Visgi, jeigu reikėtų išskirti, mano favoritu šioje rinktinėje tapo Vilius Gostevičius su kūriniu #TikekDievuIrBusPuiku. Nuostabus humoro užtaisas, kuris privertė mane garsiai kvatotis, nors pats kūrinys su man įprasta fantastika turi mažai ką bendro.
Šiame trumpame apsakyme pasakojama apie reklamos agentūroje dirbantį vaikiną, kurį pas save pasikviečia Jėzus, kad padėtų padaryti dangaus rebrandingą. Ciniškoje istorijoje V. Gostevičius puikiai atskleidžia kasdienį darbo su užsakovais absurdą, įgeidžius ir kaip nužudomos geros idėjos.
Ar ši rinktinė atspindi geriausią Lietuvos fantastiką ir visą jos potencialą? Nemanau. Tačiau esu įsitikinęs, kad bent dalis šioje rinktinėje publikuotų autorių turi perspektyvų išleisti savo solo kūrybos rinktines, o gal ir romanus. Todėl džiugina tokios rinktinės pasirodymas.
Tuo pačiu ši rinktinė gali būti savotišku langu tiems, kurie visiškai nesidomi fantastika. Jūs turite galimybę pamatyti, kokia įvairovė gali slėptis po žodžiu fantastika, ir kokią įdomią kūrybą gali kurti tautiečiai.
Taigi, meninės vertės aukštumų prižadėti negaliu, tačiau laikas su šia rinktine neturėtų prailgti.
November 20, 2021
Pirmas sakinys: Fantastika!
Nuvylė. Net kaip lietuviams visai negerai.
Trumpi (kaip ir daugelis rinkinio kūrinių) pastebėjimai:
• Kaip ir kitiems, kliuvo senamadiškumo pojūtis – dabar meilės istorijos šiuolaikiškesnės nei knygoje esantys apsakymai.
• Kai kuriuose kūriniuose daugiau kalbos derlumo, skirtingumo, gražumo nei idėjos. Neigiama lietuvių literatūros pamokų įtaka, kai dėmesys skiriamas kalbai, o ne siužetui? Laimėjo tie autoriai, kurie statė ant idėjos, o ne ant kalbos turtingumo.
• Norėjosi daugiau ir ilgesnių kūrinių.
Labiausiai patiko: Greta Musteikienė "Žiburio link" (tvarkingai sukaltas kūrinys su siužetu), Milda Jensen "Paukščio dovana" (atmosfera), Vilius Gostevičius "Stebuklas" (idėja), Vilius Gostevičius "#TikėkDievuIrBusPuiku" (humoras).
Istorijos, kurių nepasigesčiau, - Artūras Lauda "Ir išaušo diena...", Andrius Guzaitis "Parkas XXX".
Nuvylė. Net kaip lietuviams visai negerai.
Trumpi (kaip ir daugelis rinkinio kūrinių) pastebėjimai:
• Kaip ir kitiems, kliuvo senamadiškumo pojūtis – dabar meilės istorijos šiuolaikiškesnės nei knygoje esantys apsakymai.
• Kai kuriuose kūriniuose daugiau kalbos derlumo, skirtingumo, gražumo nei idėjos. Neigiama lietuvių literatūros pamokų įtaka, kai dėmesys skiriamas kalbai, o ne siužetui? Laimėjo tie autoriai, kurie statė ant idėjos, o ne ant kalbos turtingumo.
• Norėjosi daugiau ir ilgesnių kūrinių.
Labiausiai patiko: Greta Musteikienė "Žiburio link" (tvarkingai sukaltas kūrinys su siužetu), Milda Jensen "Paukščio dovana" (atmosfera), Vilius Gostevičius "Stebuklas" (idėja), Vilius Gostevičius "#TikėkDievuIrBusPuiku" (humoras).
Istorijos, kurių nepasigesčiau, - Artūras Lauda "Ir išaušo diena...", Andrius Guzaitis "Parkas XXX".
April 17, 2022
Lietuvos fantastinių apsakymų rinkinių nėra tiek daug. Mano lentynose tikriausiai beveik visos GLF'o rinktinės (nedaug jų ten buvo), bet joms jau +/- 20 metų. Todėl buvo smagu pamatyti naują lietuvių fantastikos rinkinį. Suskaičiau gana greitai. Tik pradėti teko kelis kartus. Kažkaip prie knygos nebuvau prisėdusi nuosekliai, tai po kokios savaitės ar dviejų, tekdavo pradėti nuo pradžių, nes kažkaip buvau užmiršusi apie ką visa tai. Ir dabar, praėjus jau keliems mėnesiams nuo knygos perskaitymo, kai rašau apžvalgą apima toks keistas jausmas. Visiškai nepamenu nei vieno apsakymo. Nei siužeto, nei įspūdžio, nieko. Jeigu iš ankstesnių antologijų yra tam tikri kūriniai, kuriuos prisimenu (taip ilgai negalvojant M. Klovaste "Sausra", G. Kulikausko "Pamatyti baltąjį šermukšnį", J. Žilinsko "Sakmė apie Gugį"), ir kuriuos gal nerišliai, bet sugebėčiau pasakyti apie ką, ar atpasakoti nuotaiką, įspūdį. Tai šitas rinkinys - kaip baltas popieriaus lapas. Kol skaitai, įdomu, įtraukia. Tačiau užverti - ir nebėra.
November 7, 2022
Kaip ir tipiškoje rinktinėje, buvo tiek patikusių, tiek nuvylusių apsakymų, bet net ir ant kiek supykdžiusių pykti nesinori, nes labai smagu, kad yra žmonių, kurie bando praminti tą lietuviškos fantastikos kelią. Kitoje situacijoje gal būčiau labiau kritiška, o dabar tik paminėsiu labiausiai įsiminusius - "#TikekDievuIrBusPuiku", nes nuoširdžiai prajuokino, ir "Ir išaušo diena..." už puikų rašymo stilių.
May 10, 2021
Keletas kūrinių buvo daugiau nei nuostabūs! 👏👏👏 Vienas geresnių - #TikekDievuIrViskasBusPuiku
Jei išeis ir antras toks rinkinys, tai būtinai pirksiu!
Už lietuvišką fantastiką! 👍
Jei išeis ir antras toks rinkinys, tai būtinai pirksiu!
Už lietuvišką fantastiką! 👍
July 24, 2023
Na kaip čia pasakius - tikrai tikėjausi daugiau, tik moterys gal arčiau 4 bet bendrai tai originalių minčių badas ir taip viskas girdėta....
October 3, 2024
Patiko Mildos Jensen, Gretos Musteikienės ir Vytauto Ožeraičio kūriniai
Displaying 1 - 24 of 24 reviews