What do you think?
Rate this book
Remyga
Rimantas Kmita – literatūros kritikas, poetas, dramaturgas, rašytojas, kultinio romano „Pietinia kronikas“ autorius. Romano, kuris tapo savotišku Nepriklausomybės pradžios Šiaulių epu ir pažadino miesto savastį. “Remyga” – romanas, kurio veiksmas taip pat vyksta Šiauliuose. Tačiau tai jau visai kitokia knyga. Apie nematomą, tamsiąją, Šiaulių pusę. Ir taip, tai knyga apie Lietuvą.
Romanas apie milicininką, tampantį policininku. Apie Remygą. Žmogų, bandantį susivokti, kas jis yra ir kaip jam elgtis, kai griūva viskas, kas jam buvo suprantama ir pažįstama, apgraibomis ieškantį savo šaknų tamsoje.
Romanas apie Sąjūdžio pradžią. Bet ne kronika, o menininko akimis parodytas santvarkų pasikeitimo sukeltos sumaišties šalyje, mieste ir žmonių mintyse paveikslas.
Autorius sako: “Čia viskas yra tikra: vietovardžiai, architektūros ir meno objektai, taip pat ir istorijos. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.”
Romanas apie milicininką, tampantį policininku. Apie Remygą. Žmogų, bandantį susivokti, kas jis yra ir kaip jam elgtis, kai griūva viskas, kas jam buvo suprantama ir pažįstama, apgraibomis ieškantį savo šaknų tamsoje.
Romanas apie Sąjūdžio pradžią. Bet ne kronika, o menininko akimis parodytas santvarkų pasikeitimo sukeltos sumaišties šalyje, mieste ir žmonių mintyse paveikslas.
Autorius sako: “Čia viskas yra tikra: vietovardžiai, architektūros ir meno objektai, taip pat ir istorijos. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.”
288 pages, Hardcover
First published November 4, 2020
17 people are currently reading
383 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 100 reviews
January 22, 2024
Nu, prisipažinkit, katrie jūsų dėjot Remygai keturias žvaigždutes vien dėl to, kad knygoje buvo fantastikos elementų? Nesakau, kad visi. Bet bijau, kad dažnas.
Blemba, kaip nervino per knygos pristatymus tie komentatoriai/moderatoriai visokie, kurių duodamą magiškojo realizmo etiketę autorius vis bandė pramušti sakydamas, jog parašė urban fantasy stiliaus knygą, kad neteisinga būtų tai vadinti magiškuoju realizmu, nes minėtasis realizmas tai nėr... komentatoriai/moderatoriai jo kaip negirdėjo. Nes mūsuose vis dar OK nurašyti knygą ar kūrinį, jeigu juose yra fantastikos elementų arba jie yra fantastika, nes čia tipo "autorius nusirito iki fantastikos". Ir neduok dieve dar ateis ta diena kai komiksus pradėsime laikyti literatūra. Čia jau vabšče kapec bus, kaip pasakytų Remyga.
O magiškasis realizmas yra tvarkoj, nes čia juk Borgesai-Markesai ir viskas čiki, kaip ir iškart komplementas gatavas autoriui, ka nenusirita i ka jisai maladec.
O aš manau, kad Kmita gali didžiuotis parašęs "Remygą". Jeigu Pietinia kronikas buvo tiesiog fainai sukalta istorija apie bičą iš 90-ųjų su bajeriukais ir "pro meilę", ir išpopuliarėjo iš dalies ir dėl nostalgijos tiems laikams, kuri šiaip yra dabar ant bangos, tai "Remyga" turi daugiau sluoksnių, simbolikos ir puikiai atkurtos atmosferos. Jau neminint pagrindinio veikėjo, kuris ir pats yra daugiasluoksnis, simbolinis veikėjas, gana nevienareikšmis ir savo kartos, ir Lietuvos istorijos, ir net mitologijos prasme. Kas pas mus dar rašo apie afgancus? Kas svarbiau, kas apie juos norės skaityti? Drąsus autoriaus žingsnis.
Skaitant, dažnai ateidavo į galvą Gaimano Šešėlis iš Amerikos dievų, lygiai toks pats vienišas žmogus be praeities, žaislas neaiškių jėgų rankose, ieškantys atsakymų ir prasmės. Ir čia yra bonusinis palyginimas. Man, bent jau, ir tau, Milda, žinau. :)
Bet jeigu Amerikos dievuose buvo tolima Amerika ir krūva svetimų dievybių, čia mes turime mūsų šalį, dar konkrečiau Šiaulius - kur atsiveria kažkoks tamsių jėgų pilnas, nežinau, anapilis gal? O ir dievybės tokios, nu, negliancinės tikrai, sakykime. Bet užtat labai savos. Ir jau nekalbėsiu, kokius jausmus sukėlė 90-ųjų atmosfera - nebūtinai gerus. Tik bijau, kad tai įvertins ne visi.
Kaip autorius sugebėjo tiek visko prikimšti į šią knygą ir padaryti, kad visa tai "makes sense", aš nežinau. Bet akivaizdžiai tai yra labai gera knyga. Nors ir liūdna, nepaisant visų bajeriukų ir šnektų.
Jeigu, gerbiamas Kmita, kada nors sugalvosite sukurti vilnietišką urban fantasy - just take my money!!!
Blemba, kaip nervino per knygos pristatymus tie komentatoriai/moderatoriai visokie, kurių duodamą magiškojo realizmo etiketę autorius vis bandė pramušti sakydamas, jog parašė urban fantasy stiliaus knygą, kad neteisinga būtų tai vadinti magiškuoju realizmu, nes minėtasis realizmas tai nėr... komentatoriai/moderatoriai jo kaip negirdėjo. Nes mūsuose vis dar OK nurašyti knygą ar kūrinį, jeigu juose yra fantastikos elementų arba jie yra fantastika, nes čia tipo "autorius nusirito iki fantastikos". Ir neduok dieve dar ateis ta diena kai komiksus pradėsime laikyti literatūra. Čia jau vabšče kapec bus, kaip pasakytų Remyga.
O magiškasis realizmas yra tvarkoj, nes čia juk Borgesai-Markesai ir viskas čiki, kaip ir iškart komplementas gatavas autoriui, ka nenusirita i ka jisai maladec.
O aš manau, kad Kmita gali didžiuotis parašęs "Remygą". Jeigu Pietinia kronikas buvo tiesiog fainai sukalta istorija apie bičą iš 90-ųjų su bajeriukais ir "pro meilę", ir išpopuliarėjo iš dalies ir dėl nostalgijos tiems laikams, kuri šiaip yra dabar ant bangos, tai "Remyga" turi daugiau sluoksnių, simbolikos ir puikiai atkurtos atmosferos. Jau neminint pagrindinio veikėjo, kuris ir pats yra daugiasluoksnis, simbolinis veikėjas, gana nevienareikšmis ir savo kartos, ir Lietuvos istorijos, ir net mitologijos prasme. Kas pas mus dar rašo apie afgancus? Kas svarbiau, kas apie juos norės skaityti? Drąsus autoriaus žingsnis.
Skaitant, dažnai ateidavo į galvą Gaimano Šešėlis iš Amerikos dievų, lygiai toks pats vienišas žmogus be praeities, žaislas neaiškių jėgų rankose, ieškantys atsakymų ir prasmės. Ir čia yra bonusinis palyginimas. Man, bent jau, ir tau, Milda, žinau. :)
Bet jeigu Amerikos dievuose buvo tolima Amerika ir krūva svetimų dievybių, čia mes turime mūsų šalį, dar konkrečiau Šiaulius - kur atsiveria kažkoks tamsių jėgų pilnas, nežinau, anapilis gal? O ir dievybės tokios, nu, negliancinės tikrai, sakykime. Bet užtat labai savos. Ir jau nekalbėsiu, kokius jausmus sukėlė 90-ųjų atmosfera - nebūtinai gerus. Tik bijau, kad tai įvertins ne visi.
Kaip autorius sugebėjo tiek visko prikimšti į šią knygą ir padaryti, kad visa tai "makes sense", aš nežinau. Bet akivaizdžiai tai yra labai gera knyga. Nors ir liūdna, nepaisant visų bajeriukų ir šnektų.
Jeigu, gerbiamas Kmita, kada nors sugalvosite sukurti vilnietišką urban fantasy - just take my money!!!
July 3, 2025
Mentas (jau ne milicininkas, bet dar ir ne policininkas), todėl – mentas, kaip tais laikais vadinom, jaunas Afganistano karo veteranas ir našlaitis Remyga – pagrindinis knygos veikėjas, geraširdis tragiško likimo herojus. Kmita griebia jautį už ragų (galbūt net tą patį jautį iš romano, jame pilna jaučių ir meškų) – santvarkų virsmą, iš jo kylančią dvasinę individų sumaištį vynioja iš kraštutinio trauminio motyvo. Afganistanas. Tai baisiai opi žaizda, kuriai seniai reikėjo literatūrinio chirurgo. Turbūt panašiai idėjinėje plotmėje veiktų veikėjas Černobylio likvidatorius.
Tai čia ir Lietuva. Fone visur – gatvėse, radijuj, sielose, plevėsuojantis Sąjūdis motyvuotas, bet nuspėjamas. Pasitaiko netikėtų įžvalgų („Nu gerai, ka tie vokiečiai tik paminklus, o ne patį komunizmą statė“), bet iš Kmitos kažkaip tikėtumeis daugiau. Daug proziškai atrajotos dokumentuotos tikrovės, titaniškas darbas. Tik ne iki galo tarsi konvertuotas – Kimta šįkart per lengvai, rods, išsisuko.
Gal truputį įklimpo į kitą savo kūrybinį metodą, klodą – mitologinį realizmą, kuriam atseikėjo bene pusę teksto? Šiauliška fantasmagorija – it duoklė Ivaškevičiaus „Žaliems“, Beresnevičiaus „Paruzijai“, joj ir kunkuliuoja pagrindiniai reikalai. Tai Remygos košmaras, tautinė haliucinacija, alegorija su gausiais tautosakos motyvais. Mitas šalies valstybingumui. Bet ką aš žinau. Tokius dalykus baisiai sudėtinga užrašyt. Skaitydamas (iš tikrųjų yriaus puslapiais vaduodamasis iš tamsios vaizduotės Kulpės, drumstos nuobodžio Rūdės) įsivaizdavau multiką: tokios fantazijos savo funkciją, ko gero, geriau atliktų ne tiek prozos pastraipose, kiek animacijos kadruose. Bet čia turbūt kaip kam.
Užtat tuomečiai buities ir prietarų reliktai atkurti klasiškai – satanistiniai-spiritistiniai ritualai, neištikimybės ir išdavystės. Pradėjo verstis visokie atsiminimai iš vaikiškosios patirties, tad galiu patvirtinti: meninėj prozoj istorinė tikrovė užrašyta tarsi santykiu 1:1. Paleisti nuo virvės žmonės buvo pakrikę, išskydusių vertybinių nuostatų, elgėsi nebrandžiai (kaip niekur nieka išduoda sutuoktinį, o tada imasi burtų savo likimui nuspėti). Individualaus elgesio aprašymai lipdant moralę iš įvairiausių ezoterinių, kvazireliginių nuoplaišų daugiau papasakoja apie antrosios respublikos gimimą negu bet kokie Brazdžionio intertekstai.
Struktūrai skirta daug (veikiausiai alinančio) dėmesio, tekstas daugiabalsis: šalia Remygos byloja tai moteriškės, tai jo karinė trauma, sužeista sąžinė, vardu Afsana, mitologinį realizmą keičia informacinio stiliaus išrašai iš publicistikos ir kt. šaltinių, ir visa tai daugmaž sudera. Veiksmo scenos kuo puikiausios, iškedentos tuo pačiu atkaltu stiliuku, bet tik tos realistiškosios, ne mitologinės.
„Žali“, „Paruzija“, dabar ir „Remyga“. Iš vakarietiško kino prirankiočiau vežimą mitologinio realizmo pavyzdžių, akyse sukasi juostelė, bet literatūroje neatsimenu. Puola, pavyzdžiui, žmogų, o kažkas šalia, pats mitologinis, cituoja lietuvių liaudies mįsles ir patarles, dainas dainuoj. Veiksmo tiršta, bet lieka jis tautosakos tumule. Galvoju, gal šita forma, gimusi iš Gedos sėklos, yra unikali postmodernios lietuvių literatūros ypatybė? Ar ji būdinga išskirtinai slaviškos, rytietiškos kultūros laukui, tad mes visi su Kmita atitinkamai tebesam jo dalis?
Tai čia ir Lietuva. Fone visur – gatvėse, radijuj, sielose, plevėsuojantis Sąjūdis motyvuotas, bet nuspėjamas. Pasitaiko netikėtų įžvalgų („Nu gerai, ka tie vokiečiai tik paminklus, o ne patį komunizmą statė“), bet iš Kmitos kažkaip tikėtumeis daugiau. Daug proziškai atrajotos dokumentuotos tikrovės, titaniškas darbas. Tik ne iki galo tarsi konvertuotas – Kimta šįkart per lengvai, rods, išsisuko.
Gal truputį įklimpo į kitą savo kūrybinį metodą, klodą – mitologinį realizmą, kuriam atseikėjo bene pusę teksto? Šiauliška fantasmagorija – it duoklė Ivaškevičiaus „Žaliems“, Beresnevičiaus „Paruzijai“, joj ir kunkuliuoja pagrindiniai reikalai. Tai Remygos košmaras, tautinė haliucinacija, alegorija su gausiais tautosakos motyvais. Mitas šalies valstybingumui. Bet ką aš žinau. Tokius dalykus baisiai sudėtinga užrašyt. Skaitydamas (iš tikrųjų yriaus puslapiais vaduodamasis iš tamsios vaizduotės Kulpės, drumstos nuobodžio Rūdės) įsivaizdavau multiką: tokios fantazijos savo funkciją, ko gero, geriau atliktų ne tiek prozos pastraipose, kiek animacijos kadruose. Bet čia turbūt kaip kam.
Užtat tuomečiai buities ir prietarų reliktai atkurti klasiškai – satanistiniai-spiritistiniai ritualai, neištikimybės ir išdavystės. Pradėjo verstis visokie atsiminimai iš vaikiškosios patirties, tad galiu patvirtinti: meninėj prozoj istorinė tikrovė užrašyta tarsi santykiu 1:1. Paleisti nuo virvės žmonės buvo pakrikę, išskydusių vertybinių nuostatų, elgėsi nebrandžiai (kaip niekur nieka išduoda sutuoktinį, o tada imasi burtų savo likimui nuspėti). Individualaus elgesio aprašymai lipdant moralę iš įvairiausių ezoterinių, kvazireliginių nuoplaišų daugiau papasakoja apie antrosios respublikos gimimą negu bet kokie Brazdžionio intertekstai.
Struktūrai skirta daug (veikiausiai alinančio) dėmesio, tekstas daugiabalsis: šalia Remygos byloja tai moteriškės, tai jo karinė trauma, sužeista sąžinė, vardu Afsana, mitologinį realizmą keičia informacinio stiliaus išrašai iš publicistikos ir kt. šaltinių, ir visa tai daugmaž sudera. Veiksmo scenos kuo puikiausios, iškedentos tuo pačiu atkaltu stiliuku, bet tik tos realistiškosios, ne mitologinės.
„Žali“, „Paruzija“, dabar ir „Remyga“. Iš vakarietiško kino prirankiočiau vežimą mitologinio realizmo pavyzdžių, akyse sukasi juostelė, bet literatūroje neatsimenu. Puola, pavyzdžiui, žmogų, o kažkas šalia, pats mitologinis, cituoja lietuvių liaudies mįsles ir patarles, dainas dainuoj. Veiksmo tiršta, bet lieka jis tautosakos tumule. Galvoju, gal šita forma, gimusi iš Gedos sėklos, yra unikali postmodernios lietuvių literatūros ypatybė? Ar ji būdinga išskirtinai slaviškos, rytietiškos kultūros laukui, tad mes visi su Kmita atitinkamai tebesam jo dalis?
May 8, 2021
"Remyga" buvo labai keista ir gera patirtis, tuo pat metu ir patiko, ir išvargino, labai panašiai kaip dauguma Parulskio romanų, tik be parulskiško lyrizmo. Nėra tokia linksma ir smagi kaip Pietinia, ir pats autorius intervuose sako, kad buvo sunku rašyti ir net ir dabar sunku apie ją kalbėti.
Turbūt natūralu, nes "Pietinia" vis tiek buvo uždara istorija, brandos romanas, su aiškiom to žanro konvencijom ir gražiuoju 90-ųjų + tarmės pašiltinimu. Čia - istorija, kaip Šiauliuose (taigi ne Vilniuj, ne centre) 1989 m. prasideda sąjūdis, kaip prasideda nepriklausomybė, kaip lyg ir ima keistis sistema, bet niekas iš pagrindų nesikeičia. O centre žmogus, grįžęs iš karo su didžiuliu trauminiu bagažu - nepažįsta tėvų, bet visą gyvenimą jų ieško, patyręs karą, žudęs etc. Ir tolesnis jo gyvenimas.
Knygos marketinge labai akcentuojama, kad jis pradeda dirbt milicininku, tampa policininku; yra tikrai kelios įspūdingos scenos, kur senai tarybinei pareigūno uniformai persiuva tautines sagas, bet man tas jo darbo pokytis pernelyg neįstrigo. Labiau įstrigo ryškus tikrovės koliažas: daug iliustracijų (nuotraukų, piešinių), įvairūs miesto tikrovės aprašymai, keisti ritualai, įvykiai, sovietinių paminklų nukėlinėjimas, rinkiminės demagogijos, tiesiog žiaurūs nusikaltimai. Gal ir iš tiesų tik policininkas galėjo visa tai pamatyti, kaip "nematoma", bet visagalė ir visur patenkanti figūra, - bet tokiu atveju tiek Remygos profesija, tiek ir jis pats - labiau pasakojimo funkcija nei turinys. Skirta parodyti tą keistą metą ir jo virsmus. Gal dėl to ir visi personažai truputį plakatiški, nesikeičiantys.
PATIKO:
1. Tarmės, kurios (kuri) "Pietinia" buvo tapatybės dalis, dabar jau vartojamos funkciškai. Labai gražiai atskirose pastraipose tarsi pasakojama iš bendresnės perspektyvos, bendrine kalba, tada po truputį vienas kitas žodis pašiaulietinamas, tada jau beveik visi, ir štai pastraipos pabaigoj tu jau Remygos galvoj, - truputį klaustrofobiška ir baisoka, tarsi sienos artėja artėja ir spaudžia. Arba žemaičiuojanti meška! Arba tie, kurie nekalba tarmiškai - tie iškart įtartini, nesavi.
2. Pabaiga (epilogas). Toookia gera ir tokia uždaranti visą pasakojimą į labai aiškius rėmus. Tie rėmai - toks wishful thinking, kaip iš Tarantino "Basterdų" arba "Džango", arba (aišku, labai tolimai ir ne taip įspūdingai) kaip Littelo "Maloningųjų", arba (nu čia jau tik retoriškai lyginu) Atkinson "Griuvėsių dievo". Ką daryti, kai susiduri su dalykais, kurie tiesiog neturi reikšmės, neturi prasmės? Kai per sunku arba išvis neįmanoma apie ką nors galvot, nes tiesiog atsimuši į absurdo sieną, kaip iš kokio Camus. Tada tu sukuri istoriją, fantazuoji, įreikšmini ir įprasmini, nes tik tiek ir gali. Gal čia popsiška, gal čia iš desperacijos bent kažkaip, bent truputį pamažinti tos beprasmybės ir absurdo. Bet man patinka, kai taip daro knygose / filmuose - tas noras atrodo labai suprantamas ir artimas.
NEŽINAU / GALVOJAU:
1. Mitologinis sluoksnis. Labai gražu, kai atgyja "gyvūnai" - LT regioninių herbų personažai - ir tas labai kabina, ir išveža nepriklausomybės-valstybingumo temą, kuri turbūt sunki yra: nei tu jos apeisi, nei tu ją labai ironizuosi, nei, saugok dieve, graudinsi ir aukštinsi. Vietoj Ašaringų Apmąstymų - iš herbų kaip trys evangelistai išlipa Meška, Jautis, Vaikiukas, ieško trūkstamo Vilko (kažkaip prisiminiau "Орёл,Телец и Лев", toks poetiškai visai artimas "Remygai" kūrinėlis), jie kovoja, bet jiems ir tavęs reikia, kad ir koks tu fucked-up būtum, kaip ir daugely superherojų istorijų. Graži traktuotė, kažkaip daug gražiau ir liūdniau, nei Tapino panašūs ėjimai su Vilniumi ir Kaunu.
Bet visa jų kova, siekis išvaduoti kažkokią upę vis užstrigdavo, kartais atrodė, kad tos figūros tik kaip koks choras išlenda pašnekėti, suteikti papildomos info, kurios mes be jų nesužinosim. Gal čia kokia nors nuoroda, kurios neatpažinau? Nežinau. Nežinau, ar būtų geriau, jei ta linija būtų išplėtota su atskiru siužetu ir tikslais. Gal ne? Gal jie ir turi likt choras, ta tipo jauna valstybė, neaišku kaip šnekanti, pati savęs nesuprantanti? Gal, bet tada vis tiek norėjosi kokio nors stipresnio paryškinimo, stilizavimo.
NEPATIKO:
1. Afsanos personažas. Tai tokie vidiniai, visažiniški monologai, vis pertraukiantys romano veiksmą; ji viską mato, kas Remygos sieloje, viską supranta. Gana greit pasidaro aišku, kad taip kalba miręs asmuo. Bet ji tokia jokia, tokia pernelyg viską matanti, pernelyg taisyklingai kalbanti, pernelyg - nepikta! Juk turi už ką keršyt Remygai. Juk turi savitus bruožus, tautinę priklausomybę, savo labai apribotą žinojimą. Bet nieko panašaus pasakojime nematyti. Kam tada reikėjo šito, dar vieno, kalbančio balso?
2. Vaikai. Gyvas vaikas, negyvas vaikas, vaikas svarbiausia, vaikas brangiausia, apleistas vaikas. Prisiminiau Koršunovo "Katedros" pabaigą, kur nekaltas baltas vaikelis skambina varpu. Neklausk, kam skambina varpai. Man vaikelio varpas tai tikrai neskambina :D
--
Gera knyga, gal ne tokia smagi ir vientisa kaip "Pietinia", bet kito kalibro, kitos minties knyga, ir labai įdomu, kaip ir kokias istorijas jis sugalvoja pasakoti. Labai laukiu kitų.
--
Prisirinkau fainiausių ištraukų, bet blemba, supratau, kad labiausiai patiko ten, kur dar išlikęs tas "Pietinia" stiliukas...
Turbūt natūralu, nes "Pietinia" vis tiek buvo uždara istorija, brandos romanas, su aiškiom to žanro konvencijom ir gražiuoju 90-ųjų + tarmės pašiltinimu. Čia - istorija, kaip Šiauliuose (taigi ne Vilniuj, ne centre) 1989 m. prasideda sąjūdis, kaip prasideda nepriklausomybė, kaip lyg ir ima keistis sistema, bet niekas iš pagrindų nesikeičia. O centre žmogus, grįžęs iš karo su didžiuliu trauminiu bagažu - nepažįsta tėvų, bet visą gyvenimą jų ieško, patyręs karą, žudęs etc. Ir tolesnis jo gyvenimas.
Knygos marketinge labai akcentuojama, kad jis pradeda dirbt milicininku, tampa policininku; yra tikrai kelios įspūdingos scenos, kur senai tarybinei pareigūno uniformai persiuva tautines sagas, bet man tas jo darbo pokytis pernelyg neįstrigo. Labiau įstrigo ryškus tikrovės koliažas: daug iliustracijų (nuotraukų, piešinių), įvairūs miesto tikrovės aprašymai, keisti ritualai, įvykiai, sovietinių paminklų nukėlinėjimas, rinkiminės demagogijos, tiesiog žiaurūs nusikaltimai. Gal ir iš tiesų tik policininkas galėjo visa tai pamatyti, kaip "nematoma", bet visagalė ir visur patenkanti figūra, - bet tokiu atveju tiek Remygos profesija, tiek ir jis pats - labiau pasakojimo funkcija nei turinys. Skirta parodyti tą keistą metą ir jo virsmus. Gal dėl to ir visi personažai truputį plakatiški, nesikeičiantys.
PATIKO:
1. Tarmės, kurios (kuri) "Pietinia" buvo tapatybės dalis, dabar jau vartojamos funkciškai. Labai gražiai atskirose pastraipose tarsi pasakojama iš bendresnės perspektyvos, bendrine kalba, tada po truputį vienas kitas žodis pašiaulietinamas, tada jau beveik visi, ir štai pastraipos pabaigoj tu jau Remygos galvoj, - truputį klaustrofobiška ir baisoka, tarsi sienos artėja artėja ir spaudžia. Arba žemaičiuojanti meška! Arba tie, kurie nekalba tarmiškai - tie iškart įtartini, nesavi.
2. Pabaiga (epilogas). Toookia gera ir tokia uždaranti visą pasakojimą į labai aiškius rėmus. Tie rėmai - toks wishful thinking, kaip iš Tarantino "Basterdų" arba "Džango", arba (aišku, labai tolimai ir ne taip įspūdingai) kaip Littelo "Maloningųjų", arba (nu čia jau tik retoriškai lyginu) Atkinson "Griuvėsių dievo". Ką daryti, kai susiduri su dalykais, kurie tiesiog neturi reikšmės, neturi prasmės? Kai per sunku arba išvis neįmanoma apie ką nors galvot, nes tiesiog atsimuši į absurdo sieną, kaip iš kokio Camus. Tada tu sukuri istoriją, fantazuoji, įreikšmini ir įprasmini, nes tik tiek ir gali. Gal čia popsiška, gal čia iš desperacijos bent kažkaip, bent truputį pamažinti tos beprasmybės ir absurdo. Bet man patinka, kai taip daro knygose / filmuose - tas noras atrodo labai suprantamas ir artimas.
NEŽINAU / GALVOJAU:
1. Mitologinis sluoksnis. Labai gražu, kai atgyja "gyvūnai" - LT regioninių herbų personažai - ir tas labai kabina, ir išveža nepriklausomybės-valstybingumo temą, kuri turbūt sunki yra: nei tu jos apeisi, nei tu ją labai ironizuosi, nei, saugok dieve, graudinsi ir aukštinsi. Vietoj Ašaringų Apmąstymų - iš herbų kaip trys evangelistai išlipa Meška, Jautis, Vaikiukas, ieško trūkstamo Vilko (kažkaip prisiminiau "Орёл,Телец и Лев", toks poetiškai visai artimas "Remygai" kūrinėlis), jie kovoja, bet jiems ir tavęs reikia, kad ir koks tu fucked-up būtum, kaip ir daugely superherojų istorijų. Graži traktuotė, kažkaip daug gražiau ir liūdniau, nei Tapino panašūs ėjimai su Vilniumi ir Kaunu.
Bet visa jų kova, siekis išvaduoti kažkokią upę vis užstrigdavo, kartais atrodė, kad tos figūros tik kaip koks choras išlenda pašnekėti, suteikti papildomos info, kurios mes be jų nesužinosim. Gal čia kokia nors nuoroda, kurios neatpažinau? Nežinau. Nežinau, ar būtų geriau, jei ta linija būtų išplėtota su atskiru siužetu ir tikslais. Gal ne? Gal jie ir turi likt choras, ta tipo jauna valstybė, neaišku kaip šnekanti, pati savęs nesuprantanti? Gal, bet tada vis tiek norėjosi kokio nors stipresnio paryškinimo, stilizavimo.
NEPATIKO:
1. Afsanos personažas. Tai tokie vidiniai, visažiniški monologai, vis pertraukiantys romano veiksmą; ji viską mato, kas Remygos sieloje, viską supranta. Gana greit pasidaro aišku, kad taip kalba miręs asmuo. Bet ji tokia jokia, tokia pernelyg viską matanti, pernelyg taisyklingai kalbanti, pernelyg - nepikta! Juk turi už ką keršyt Remygai. Juk turi savitus bruožus, tautinę priklausomybę, savo labai apribotą žinojimą. Bet nieko panašaus pasakojime nematyti. Kam tada reikėjo šito, dar vieno, kalbančio balso?
2. Vaikai. Gyvas vaikas, negyvas vaikas, vaikas svarbiausia, vaikas brangiausia, apleistas vaikas. Prisiminiau Koršunovo "Katedros" pabaigą, kur nekaltas baltas vaikelis skambina varpu. Neklausk, kam skambina varpai. Man vaikelio varpas tai tikrai neskambina :D
--
Gera knyga, gal ne tokia smagi ir vientisa kaip "Pietinia", bet kito kalibro, kitos minties knyga, ir labai įdomu, kaip ir kokias istorijas jis sugalvoja pasakoti. Labai laukiu kitų.
--
Prisirinkau fainiausių ištraukų, bet blemba, supratau, kad labiausiai patiko ten, kur dar išlikęs tas "Pietinia" stiliukas...
Dulkes ne kulkas. Mes jų prisirydavom kaip kačiukai pūkų, sraigtasparniai jų prisirydava, tanketes jų prisirydava. Visi pilni dulkių. Aš kai velkuos drabužius, vis pauostau, a nėra dulkių kvapa. Prisimeni tą Afgana dulkių kvapą? Dulkes buva visur. Dulkes liks po mūsų. Mūsų nebebus, o dulkes liks. Jos suėd ginklus. Jos suėd sraigtasparnių variklius. Jos suėd fotikus. Jos užpuol i paliek po saves mirusius daiktus. Jos išverč medžius. Taip i bus - nei medžių, nei daiktų, nei žmonių, vien dulkes. I jos šoks ant visų mūsų kaulų. O šits sūkurys ne toks. Čia ne siena, čia stulps. Būdava i tokių, prisimeni? Kai kas juos vadindava dulkių šėtonu arba smėlia šėtonu. Smėlia velniu. Lėkdava toks smėlia stulps. O čia, matai, sūkurys. Jis tik surenk mirusių sielas ir kel' jas aukštyn. (p. 166)
Va, viens bachūriuks iš vaikų namų, katras jau i specialybę turieja traktorininka, i būtų žemę aręs, o grįža neseniai cinka karste, i ką pakeisi - nieka nebepakeisi. Net visas našlaičių globos komitets nieka nepakeite. Norėja teisminę ekspertizę atlikt, nes dalinys iš Kaliningrada paraše: "Nelaimingas atsitikimas", tai ne, ble, grįžti cinkuotam karste i su atviruku - "Laimingas atsitikimas". (p. 173)
Tie patys užpuolimai - vienam nuvilka striukę i terbikę su importinėm kasetėm, iš kita vidurdienį užpuolę atėme pinigus i siuvima mašinas elektrinį varikliuką, o Žaliūkėse kaimyne kitai išplėše auksinį auskarą, nu tiesiog iš ausies. Bet kaimyne tai žinoja, ka jis auksinis, o kits toks valkata prišokęs prie panos netoli "Buratina" irgi išplėše auskarus, tik ka jie visai ne auksiniai buva. Taksists susimuše su mikruškes vairuotoju - katras katro nepraleida. Abu šauk', ka kultūras trūkst. Visi juk susiję, visi ėd viens kitą, i nieks nesikeič, nieks. (p. 174)
Policija gavo naudotų kompiuterių dovanų. Tai Remygai kilo klausimas, ar tikrai tam kompe tik nuliukai ir vienetukai. "Juk gyvenime taip nėra, ka būtum arba nulis, arba vienets." (p. 243)
January 8, 2021
Knyga, galinti nuvilti tuos, kurie tikisi kažko labai panašaus į Pietinia kronikas. Nes panašaus čia tiek, kad vėl Šiauliai ir maždaug tas pats laikmetis. Tik nebejuokinga.
90-ųjų pradžioje buvau vaikas. Tiesa, skaitantis laikraščius ir žiūrintis žinias, bet visgi vaikas, tad dalies dalykų tiesiog nesupratau arba buvo neįdomūs. Ir jei skaityčiau Remyga turėdama tik to meto supratimą, tegu ir jau peržiūrėtą suaugusiosios protu, nežinau, ką matyčiau. Gal man kai kas įdomu atrodytų, kai kuo būtų sunku patikėti, kai ko iš viso nesuprasčiau. Bet gyvenimas susiklostė kitaip, ir vietomis man buvo tikrai baisu. Baisu ne todėl, kad baisiai parašyta ar baisūs dalykai vyko - baisu, nes kai kam tie baisūs dalykai tebevyksta, tebeiššoka tada, kai mažiausiai tikimasi ar laukiama, ir jie nėra vienprasmiai, todėl net nebeaišku, ar jų norisi gėdytis, ar didžiuotis, kad per tai pereita ir išgyventa.
Vietomis man atrodė, kad bandyta rašyti taip, kaip Pelevinas rašo, ir kad tas bandymas toks šiaip sau, primenantis ne pačius geriausius Pelevino kūrinius. Kita vertus, tai, kas man Pelevino patiko, skaityta maždaug prieš 10-15 metų, su dar tuo vaikišku matymu ir įspūdžiu, šiandien gal jau ir kitaip viskas būtų.
90-ųjų pradžioje buvau vaikas. Tiesa, skaitantis laikraščius ir žiūrintis žinias, bet visgi vaikas, tad dalies dalykų tiesiog nesupratau arba buvo neįdomūs. Ir jei skaityčiau Remyga turėdama tik to meto supratimą, tegu ir jau peržiūrėtą suaugusiosios protu, nežinau, ką matyčiau. Gal man kai kas įdomu atrodytų, kai kuo būtų sunku patikėti, kai ko iš viso nesuprasčiau. Bet gyvenimas susiklostė kitaip, ir vietomis man buvo tikrai baisu. Baisu ne todėl, kad baisiai parašyta ar baisūs dalykai vyko - baisu, nes kai kam tie baisūs dalykai tebevyksta, tebeiššoka tada, kai mažiausiai tikimasi ar laukiama, ir jie nėra vienprasmiai, todėl net nebeaišku, ar jų norisi gėdytis, ar didžiuotis, kad per tai pereita ir išgyventa.
Vietomis man atrodė, kad bandyta rašyti taip, kaip Pelevinas rašo, ir kad tas bandymas toks šiaip sau, primenantis ne pačius geriausius Pelevino kūrinius. Kita vertus, tai, kas man Pelevino patiko, skaityta maždaug prieš 10-15 metų, su dar tuo vaikišku matymu ir įspūdžiu, šiandien gal jau ir kitaip viskas būtų.
November 29, 2020
4/5
Po dešimtmečius trukusios priespaudos išsilaisvinusi tauta. Šimtai žmonių, rankomis susikibę per tris valstybes. Mitingai, seną tvarką menančių paminklų griovimai ir viltis. Rusenanti, rodos, kiekvieno širdyje. Juk visa tai turėtų džiuginti, ar ne? Leisti lengviau atsikvėpti? Tačiau kodėl aplinkui vis dar be galo daug tamsos? Kodėl niekur nedingo korupcija, purvini pinigai, išdavystės? Kodėl tikėti vis dar baisu? Ir kodėl kyla tiek daug klausimų – apie tai, kas esi pats, kas yra tavo valstybė ir kas jos toliau laukia? Kodėl visi tokie pasiklydę?
Remyga gerokai skiriasi nuo pirmojo Rimanto Kmitos romano herojaus. Taip, čia ir Šiaulių šnektos, ir to puikiai visiems žinomo ir nuostabaus autoriaus humoro atrasit. Čia ir ta iki skausmo pažįstama kasdienybė atkuriama taip kruopščiai, kad belieka tik linkčioti, šypsotis ir stebėtis. Tačiau šis pasakojimas kur kas labiau daugiasluoksnis, kur kas skaudesnis ir kapstantis gerokai giliau. Jis pritvinkęs kaltės ir tokio skausmo, kurį retas šiuolaikinis lietuvių rašytojas sugeba sudėti į žodžius taip, kaip daro romano autorius. Jo intelektas ir kūrybiškumas tiesiog smelkiasi per puslapius, tačiau tuo pat metu R. Kmita sugeba būti toks velniškai artimas. Negrafomaniškas, nepasipūtęs, nevisažinis. Atviras ir... savas. Net man, negyvenusiai aprašomais laikais ir niekada neturėjusiai daug bendro su Šiauliais. Piešiamas Lietuvos, išsilaisvinusios, tačiau vis dar savęs nerandančios, portretas, be galo autentiškas ir nenuginčijamas, pilnas detalių, parodančių didžiulį autoriaus įdėtą darbą ir meilę tiek savo šaliai, tiek kuriamiems personažams.
Remygos identiteto paieškos čia atspindi visos šalies savasties paieškas – ir skaudu, ir tuo pat metu negali nepuoselėti vilties stebėdamas, kaip kiekvienas suklupimas nepalaužia ir tik skatina stengtis labiau. Net jei santuoka dusina ir tu nebeatpažįsti žmogaus, su kuriuo miegi vienoje lovoje. Net jei nebesijauti esantis savimi, nebedžiugina nei tavo sūnus, nei darbas. Net jei vis žvalgaisi atgal ir sapnuoji košmarus. Net jei karas, kurį, rodos, palikai praeityje, tas karas, kuriame kovojai net ne už savo valstybę, tave pasiveja. Net jei jis iš tiesų dar nesibaigė, bent jau ne tavyje. Net jei kaltė visada tyko kažkur už kampo, kartais spokso tau tiesiai į akis, o kartais užpuola iš pasalų.
R. Kmita be galo myli Šiaulius. Tai – magija. Kaip ir jo kuriama istorija, persipynusi su legendomis, tautosakos motyvais bei daugeliu kitų miesto simbolių, kurių, neabejoju, toli gražu ne visus sugebėjau atpažinti. Tokia magija, kurios negali būti be žmonių. Ir nors kai kuriomis akimirkomis jaučiausi kiek pasimetusi, gal kai kur viskas atrodė per painu, o galbūt tiesiog nesugebėjau tekstui skirti tiek dėmesio, kiek turėčiau, nes magiškasis realizmas čia gausus ir iš tiesų reikalauja atidos, nesijaučiu daug praradusi. Magiją pajaučiau. Ir neabejotinai skaitysiu tai, ką autorius mums padovanos ateityje.
Po dešimtmečius trukusios priespaudos išsilaisvinusi tauta. Šimtai žmonių, rankomis susikibę per tris valstybes. Mitingai, seną tvarką menančių paminklų griovimai ir viltis. Rusenanti, rodos, kiekvieno širdyje. Juk visa tai turėtų džiuginti, ar ne? Leisti lengviau atsikvėpti? Tačiau kodėl aplinkui vis dar be galo daug tamsos? Kodėl niekur nedingo korupcija, purvini pinigai, išdavystės? Kodėl tikėti vis dar baisu? Ir kodėl kyla tiek daug klausimų – apie tai, kas esi pats, kas yra tavo valstybė ir kas jos toliau laukia? Kodėl visi tokie pasiklydę?
Remyga gerokai skiriasi nuo pirmojo Rimanto Kmitos romano herojaus. Taip, čia ir Šiaulių šnektos, ir to puikiai visiems žinomo ir nuostabaus autoriaus humoro atrasit. Čia ir ta iki skausmo pažįstama kasdienybė atkuriama taip kruopščiai, kad belieka tik linkčioti, šypsotis ir stebėtis. Tačiau šis pasakojimas kur kas labiau daugiasluoksnis, kur kas skaudesnis ir kapstantis gerokai giliau. Jis pritvinkęs kaltės ir tokio skausmo, kurį retas šiuolaikinis lietuvių rašytojas sugeba sudėti į žodžius taip, kaip daro romano autorius. Jo intelektas ir kūrybiškumas tiesiog smelkiasi per puslapius, tačiau tuo pat metu R. Kmita sugeba būti toks velniškai artimas. Negrafomaniškas, nepasipūtęs, nevisažinis. Atviras ir... savas. Net man, negyvenusiai aprašomais laikais ir niekada neturėjusiai daug bendro su Šiauliais. Piešiamas Lietuvos, išsilaisvinusios, tačiau vis dar savęs nerandančios, portretas, be galo autentiškas ir nenuginčijamas, pilnas detalių, parodančių didžiulį autoriaus įdėtą darbą ir meilę tiek savo šaliai, tiek kuriamiems personažams.
Remygos identiteto paieškos čia atspindi visos šalies savasties paieškas – ir skaudu, ir tuo pat metu negali nepuoselėti vilties stebėdamas, kaip kiekvienas suklupimas nepalaužia ir tik skatina stengtis labiau. Net jei santuoka dusina ir tu nebeatpažįsti žmogaus, su kuriuo miegi vienoje lovoje. Net jei nebesijauti esantis savimi, nebedžiugina nei tavo sūnus, nei darbas. Net jei vis žvalgaisi atgal ir sapnuoji košmarus. Net jei karas, kurį, rodos, palikai praeityje, tas karas, kuriame kovojai net ne už savo valstybę, tave pasiveja. Net jei jis iš tiesų dar nesibaigė, bent jau ne tavyje. Net jei kaltė visada tyko kažkur už kampo, kartais spokso tau tiesiai į akis, o kartais užpuola iš pasalų.
R. Kmita be galo myli Šiaulius. Tai – magija. Kaip ir jo kuriama istorija, persipynusi su legendomis, tautosakos motyvais bei daugeliu kitų miesto simbolių, kurių, neabejoju, toli gražu ne visus sugebėjau atpažinti. Tokia magija, kurios negali būti be žmonių. Ir nors kai kuriomis akimirkomis jaučiausi kiek pasimetusi, gal kai kur viskas atrodė per painu, o galbūt tiesiog nesugebėjau tekstui skirti tiek dėmesio, kiek turėčiau, nes magiškasis realizmas čia gausus ir iš tiesų reikalauja atidos, nesijaučiu daug praradusi. Magiją pajaučiau. Ir neabejotinai skaitysiu tai, ką autorius mums padovanos ateityje.
June 2, 2021
"Pietinia kronikas" surijau su pasimėgavimu, siurbdamas kiekvieną raidę, žodį, sakinį, pastraipą ir skyrių. "Remyga" permušė viską.
Apie šią knygą daug kalbėti neverta, nes jokios anotacijos neperteiks joje paslėptos begalinės gelmės. Rimantas Kmita nardo žiauriai giliai - paliečiamas Sąjūdis, meilė moteriai, šeimai ir Lietuvai, nuolatinis genealoginių šaknų ieškojimas, pradėjusi kurtis Laukinių Vakarų mafija, Nepriklausomybės siekis, santykiai su draugais, priešais, giminėmis, politikais, tautinio atgimimo veikėjais, prisiminimai iš karo Afganistane ir dar begalė kitų svarbių gyvenimo aspektų.
O romano esmė paslėpta po galybe filosofinių apmąstymų bičo iš Šiaulių leksikoje, tačiau kartu ir visų taip siekiama: noras tiesiog būti geresniu žmogumi, nors tas noras kartais nepasiekia finišo, o pastarasis būna ir ne su laiminga pabaiga.
Ačiū Rašytojui už šį visa persmelkiantį kūrinį. Šiemet kito tokio stipraus grožinės literatūros veikalo dar neskaičiau, ir nežinau, ar dar perskaitysiu kažką panašaus.
Apie šią knygą daug kalbėti neverta, nes jokios anotacijos neperteiks joje paslėptos begalinės gelmės. Rimantas Kmita nardo žiauriai giliai - paliečiamas Sąjūdis, meilė moteriai, šeimai ir Lietuvai, nuolatinis genealoginių šaknų ieškojimas, pradėjusi kurtis Laukinių Vakarų mafija, Nepriklausomybės siekis, santykiai su draugais, priešais, giminėmis, politikais, tautinio atgimimo veikėjais, prisiminimai iš karo Afganistane ir dar begalė kitų svarbių gyvenimo aspektų.
O romano esmė paslėpta po galybe filosofinių apmąstymų bičo iš Šiaulių leksikoje, tačiau kartu ir visų taip siekiama: noras tiesiog būti geresniu žmogumi, nors tas noras kartais nepasiekia finišo, o pastarasis būna ir ne su laiminga pabaiga.
Ačiū Rašytojui už šį visa persmelkiantį kūrinį. Šiemet kito tokio stipraus grožinės literatūros veikalo dar neskaičiau, ir nežinau, ar dar perskaitysiu kažką panašaus.
February 8, 2021
Puiki knyga, pralenkianti "Pietinia kronikas". Sudėtingesnė, gilesnė, kontekstualesnė, ypatingai vykęs lietuviško magiškojo realizmo atgimimas. Ne, ji nėra linksma, ji netgi niūroka, tad nieku būdu nenusiteikite lengvam džiugesiui, kaip buvo su "Pietinia", ji tam neskirta. Šiauliams labai pasisekė, kad turi tokį dainių - šitiek visko įpinti, pripinti reikia didžiulio talento.
June 16, 2024
Lūkesčiai buvo nemaži, tikėtasi buvo daug, bet galiausiai bendrų sąlyčio taškų rasti nelabai pavyko. Kažkuriuo metu pajaučiau, kad skaitau labiau iš pareigos pabaigti, o ne dėl to, kad faina. Tai ką jau čia, 2*.
March 16, 2023
Nors Rimanto Kmitos kūrybai sakiau ilgą laiką griežtą "ne", atrodė, kad man kūriniai bus nepriimtini dėl savo veikėjų, bet klydau. Praeitų metų vasarą perskaičiau "Pietinias kronikas", o patys pirmieji puslapiai kėlė ūpą, dažnai skaitydama šypsojausi, o dar taip puikiai buvo pateiktas laikotarpis po laisvės atgavimo, buvo neįprasta skaityti visą kūrinį šiaulietiška šneka. "Pietinia kronikas" kūrinys yra su cinkeliu, tad tikėjau, kad ir kiti kūriniai nenusileis.
Pagrindinis kūrinio veikėjas labai pasimetęs, kurio gyvenime dar atsirado vienos pareigos - vyro, o vėliau tėčio. Toks jaunas, o jau spėjęs tiek patirti per savo neilgą gyvenimą: augo be tėvų, dalyvavo Afganistano kare, po kurio tik mintys niūrios, atsiminimai kaip košmaras iš kurio neįmanoma išbrįsti... Šio kūrinio atmosfera buvo tokia slogi, kūrinys klampus, kuris skaitėsi iš lėto, norėjau įsigilinti į kiekvieną sakinį. Apie Sąjūdį, laiką po Lietuvos laisvės atgavimo tik buvau girdėjusi iš nuogirdų, o autorius įdėdamas daug darbo ir vėl puikiai perteikė laiką, kurio vienu metu ir manęs dar nebuvo šiame pasaulyje.
Pagrindinis kūrinio veikėjas labai pasimetęs, kurio gyvenime dar atsirado vienos pareigos - vyro, o vėliau tėčio. Toks jaunas, o jau spėjęs tiek patirti per savo neilgą gyvenimą: augo be tėvų, dalyvavo Afganistano kare, po kurio tik mintys niūrios, atsiminimai kaip košmaras iš kurio neįmanoma išbrįsti... Šio kūrinio atmosfera buvo tokia slogi, kūrinys klampus, kuris skaitėsi iš lėto, norėjau įsigilinti į kiekvieną sakinį. Apie Sąjūdį, laiką po Lietuvos laisvės atgavimo tik buvau girdėjusi iš nuogirdų, o autorius įdėdamas daug darbo ir vėl puikiai perteikė laiką, kurio vienu metu ir manęs dar nebuvo šiame pasaulyje.
March 13, 2021
Negyva, nyki, ir brandumo stokojanti knyga, nors akivaizdu, kad autorius turėjo daug ambicijų. Neišpildyta ambicija ir yra didžiausia knygos nelaimė.
Pirma ambicija: atsispiriama nuo Afganistano karą išgyvenusio jaunuolio patirčių. Sutinku, kad Afganistano kare dalyvavusių vyrų istorijos yra seniai vertos literatų, o ir platesnės visuomenės dėmesio. "O bet tačiau deja"... Tema neįtikėtinai sunki. Čia panašiai kaip su peizažų tapyba - meistro ranka ir kūrybiškas žvilgsnis gali sukurti šedevrą, bet laisvalaikiu tapantis mėgėjas "nupeckios" banalų ir plokščią vaizdą. Tame vaizde nebus nieko, kas sužadina vaizduotę ir verčia tave sustoti, įsižiūrėti ir nustebti, būti priblokštai/-am gamtos didybės ir grožio. Gaunasi paviršutinis dailus paveiksliukas, kokį savo galvoje gali susikurti visi. Knygos pagrindinis veikėjas Remyga būtent toks ir yra - jis atsimena Afganistano dulkes ir smėlį, draugus ir jų žūties istorijas, bet tai kas iš to? Jo išgyvenimai susiveda į banalias haliucinacijas. Kodėl taip mažai? Ką reiškia išgyventi Afganistaną? Rašytojau, prašau, duok man kažko daugiau, leisk suprasti, kodėl karas taip suluošino žmogų. Ir durniui aišku, kad karas baisus dalykas... ir kad Afganistane pilna smėlio. Visą laiką skaitant knygą norėjosi klausi NU IR KAS? Siužetėlis su Afsana taip neišvystytas, kad pačiame gale, kai jau (pagaliau, po kokių 200psl kančios) sužinome, kame kampas - tai atrodo kaip visiškai banalus ir pigus triukas, skirtas tiesiog šokiruoti skaitytoją. Bet skaitytojas nėra emociškai privedamas ir pakeliamas, kad visa savo visa esybe (net ir patogiai sėdint ant sofutės) suvoktų tai kaip siaubingą trauminę patirtį. Taigi, ambicinga tema buvo tik vos vos paviršiumi pakrapštyta. Rezultatas - pagrindinio veikėjo išgyvenimų branda niekinė, o veikėjas negyvas ir netikras. Pagrindinis veikėjas lieka visiškai neatskleistas. Net kilo klausimas, ar Kmita pažįsta nors vieną Afganistano veteraną? Įsivaizduoti dalykus, kurių nesi patyręs yra labai sunku, tačiau tokiu atveju galima "pasinaudoti" kitų išgyvenimais. Akivaizdžiai Kmita pasikliovė savo išmone, kurios neužteko. Kita vertus, pagrindiniam veikėjui ir be Afganistano pristigo aiškios linijos, t. y. veikėjo vystymosi trajektorijos. Skaitant knygą neaišku kokia yra veikėjo pagrindinė motyvacija veikti ir daryti tai, ką jis daro. Pvz. jis nori surasti tėvus, okey, o kam? Kam jam to reikia? "Nes nu va taip, nes neturėjo". Bet čia ir amžina lietuviško kino bėda - visi veikėjai viską daro, nes nu va taip šiaip sau... Nes daugiau nėra ką veikti. Ko jie nori ir kur eina niekas nežino ir niekam nesvarbu.
Antra ambicija: magiškasis realizmas. O dangau. Tai net ne ambicija, o grynų gryniausia pretenzija į didžiąją literatūrą. Visų pirma patys simboliai labai banalūs: Šiaulių herbe pavaizduoti gyvūnai + Šiauliuose stovinti "Šaulio" skulptūra. Ir dar keli veikėjai pagal ano laikmečio realijas (įskaitant ir žaislų parduotuvę "Buratinas"). Juos "atspėti" lengva, simbolika aiški jau pirmuose puslapiuose, bet viskas bandoma susukti į kažką sudėtingiau, negu iš tiesų yra. Tų veikėjų dialogai beprasmiai ir niekur nevedantys. (Vėlgi skaitai, ir galvoji NU IR KAS? Kur tai veda ir ką tai tai duoda?) Pusę jų būtų galima ištrinti ir knyga tik pagerėtų. Tas noras viską koduoti, mistifikuoti, ir specialiai pūsti miglas - liguistas po-sovietinis sindromas. Neduok Dieve viskas bus aišku... Jeigu aišku, tikrai negali būti gilu (dar ir kaip gali!)... Suprasčiau, jeigu tai rašytojui gautųsi natūraliai, jeigu tai plauktų iš jo giliausių pasąmonės ertmių, ir išties būtų artima sapnui. Galų gale, net ir sapnas turi savo logiką ir keistus, ne visada mums suprantamus ryšius... Deja, bet knygoje visos aprašomos "haliucinacijos" neturi nieko bendro su niekeno vidiniu ar išoriniu pasauliu, todėl gaunasi paprasčiausiai primityvus kliedesys.
Didžioji dalis dialogų knygoje buvo beprasmiai ir, vėlgi, niekur nevedantys, taigi paprasčiausiai nereikalingi. Įdomiausia linija, tiesą pasakius, buvo Sonatos - skaitytojui akivaizdu, kad ji atsidūrusi labai sudėtingoje situacijoje. Jos pasirinkimai tame ribotume yra įdomūs ir dramatiški, bet tarp jų yra aiškus priežastinis ryšys (t.y. KODĖL?). Skaitytojas gali suprasti Sonatos pavydą draugėms - "blemba, visos į Ispaniją važiuoja, o aš kaip durnė sėdžiu su vaiku, kurio net nenorėjau, ir su vyru, kuriam niekas nerūpi"... Tai taip žmogiška ir tikra! Jos išeitis iš situacijos gali piktinti, bet bent jau galime suprasti kodėl ji pasirenka kitą vyrą. O kodėl pvz. Laima taip elgiasi? Nes ją kažkas "užbūrė"...?!?!
Galiausiai, pasirodė, kad knygai paprasčiausiai pristigo gero redaktoriaus, kuris nepriimtų pirmo rankraščio, o įžūliai reikalautų ir spaustų rašytoją tūkstantį kartų perrašyti silpnąsias knygos vietas. Toks darbas nėra malonus, bet literatūrinė ambicija tikrai verta bent kelių bemiegių naktų. "Remyga" tikrai galėjo būti geras romanas, - medžiagos tam yra, ir knygoje yra įdomių, gerų epizodų, bet įdirbio nėra. Kaip pop-literatūrai gal ir būtų užtekę, bet tuomet nedera pretenduoti į tokias temas ir į tokį rašymo stilių. "Pietinia Kronikas" šiuo atveju gerokai pranoksta "Remygą", ten ir tema paprasta, ir stilius "normalus", i visiems visks aišku.
Pabaigai: aiškiai papasakoti istoriją nėra blogai, jeigu tik yra ką pasakoti (t.y. aišku kas ką ir kodėl nuveikė bei kas iš to gavosi). Sakyčiau netgi atvirkščiai - noras tiksliai pasakyti ką tau skauda ir kuklumas literatūroje gali duoti gerų rezultatų. Vienintelė sąlyga (kurią išpildyti sunku) - gerai žinoti apie ką konkrečiai rašai (tik ne apie abstrakcijas ir ne apie tėvynę!) ir kodėl.
Pirma ambicija: atsispiriama nuo Afganistano karą išgyvenusio jaunuolio patirčių. Sutinku, kad Afganistano kare dalyvavusių vyrų istorijos yra seniai vertos literatų, o ir platesnės visuomenės dėmesio. "O bet tačiau deja"... Tema neįtikėtinai sunki. Čia panašiai kaip su peizažų tapyba - meistro ranka ir kūrybiškas žvilgsnis gali sukurti šedevrą, bet laisvalaikiu tapantis mėgėjas "nupeckios" banalų ir plokščią vaizdą. Tame vaizde nebus nieko, kas sužadina vaizduotę ir verčia tave sustoti, įsižiūrėti ir nustebti, būti priblokštai/-am gamtos didybės ir grožio. Gaunasi paviršutinis dailus paveiksliukas, kokį savo galvoje gali susikurti visi. Knygos pagrindinis veikėjas Remyga būtent toks ir yra - jis atsimena Afganistano dulkes ir smėlį, draugus ir jų žūties istorijas, bet tai kas iš to? Jo išgyvenimai susiveda į banalias haliucinacijas. Kodėl taip mažai? Ką reiškia išgyventi Afganistaną? Rašytojau, prašau, duok man kažko daugiau, leisk suprasti, kodėl karas taip suluošino žmogų. Ir durniui aišku, kad karas baisus dalykas... ir kad Afganistane pilna smėlio. Visą laiką skaitant knygą norėjosi klausi NU IR KAS? Siužetėlis su Afsana taip neišvystytas, kad pačiame gale, kai jau (pagaliau, po kokių 200psl kančios) sužinome, kame kampas - tai atrodo kaip visiškai banalus ir pigus triukas, skirtas tiesiog šokiruoti skaitytoją. Bet skaitytojas nėra emociškai privedamas ir pakeliamas, kad visa savo visa esybe (net ir patogiai sėdint ant sofutės) suvoktų tai kaip siaubingą trauminę patirtį. Taigi, ambicinga tema buvo tik vos vos paviršiumi pakrapštyta. Rezultatas - pagrindinio veikėjo išgyvenimų branda niekinė, o veikėjas negyvas ir netikras. Pagrindinis veikėjas lieka visiškai neatskleistas. Net kilo klausimas, ar Kmita pažįsta nors vieną Afganistano veteraną? Įsivaizduoti dalykus, kurių nesi patyręs yra labai sunku, tačiau tokiu atveju galima "pasinaudoti" kitų išgyvenimais. Akivaizdžiai Kmita pasikliovė savo išmone, kurios neužteko. Kita vertus, pagrindiniam veikėjui ir be Afganistano pristigo aiškios linijos, t. y. veikėjo vystymosi trajektorijos. Skaitant knygą neaišku kokia yra veikėjo pagrindinė motyvacija veikti ir daryti tai, ką jis daro. Pvz. jis nori surasti tėvus, okey, o kam? Kam jam to reikia? "Nes nu va taip, nes neturėjo". Bet čia ir amžina lietuviško kino bėda - visi veikėjai viską daro, nes nu va taip šiaip sau... Nes daugiau nėra ką veikti. Ko jie nori ir kur eina niekas nežino ir niekam nesvarbu.
Antra ambicija: magiškasis realizmas. O dangau. Tai net ne ambicija, o grynų gryniausia pretenzija į didžiąją literatūrą. Visų pirma patys simboliai labai banalūs: Šiaulių herbe pavaizduoti gyvūnai + Šiauliuose stovinti "Šaulio" skulptūra. Ir dar keli veikėjai pagal ano laikmečio realijas (įskaitant ir žaislų parduotuvę "Buratinas"). Juos "atspėti" lengva, simbolika aiški jau pirmuose puslapiuose, bet viskas bandoma susukti į kažką sudėtingiau, negu iš tiesų yra. Tų veikėjų dialogai beprasmiai ir niekur nevedantys. (Vėlgi skaitai, ir galvoji NU IR KAS? Kur tai veda ir ką tai tai duoda?) Pusę jų būtų galima ištrinti ir knyga tik pagerėtų. Tas noras viską koduoti, mistifikuoti, ir specialiai pūsti miglas - liguistas po-sovietinis sindromas. Neduok Dieve viskas bus aišku... Jeigu aišku, tikrai negali būti gilu (dar ir kaip gali!)... Suprasčiau, jeigu tai rašytojui gautųsi natūraliai, jeigu tai plauktų iš jo giliausių pasąmonės ertmių, ir išties būtų artima sapnui. Galų gale, net ir sapnas turi savo logiką ir keistus, ne visada mums suprantamus ryšius... Deja, bet knygoje visos aprašomos "haliucinacijos" neturi nieko bendro su niekeno vidiniu ar išoriniu pasauliu, todėl gaunasi paprasčiausiai primityvus kliedesys.
Didžioji dalis dialogų knygoje buvo beprasmiai ir, vėlgi, niekur nevedantys, taigi paprasčiausiai nereikalingi. Įdomiausia linija, tiesą pasakius, buvo Sonatos - skaitytojui akivaizdu, kad ji atsidūrusi labai sudėtingoje situacijoje. Jos pasirinkimai tame ribotume yra įdomūs ir dramatiški, bet tarp jų yra aiškus priežastinis ryšys (t.y. KODĖL?). Skaitytojas gali suprasti Sonatos pavydą draugėms - "blemba, visos į Ispaniją važiuoja, o aš kaip durnė sėdžiu su vaiku, kurio net nenorėjau, ir su vyru, kuriam niekas nerūpi"... Tai taip žmogiška ir tikra! Jos išeitis iš situacijos gali piktinti, bet bent jau galime suprasti kodėl ji pasirenka kitą vyrą. O kodėl pvz. Laima taip elgiasi? Nes ją kažkas "užbūrė"...?!?!
Galiausiai, pasirodė, kad knygai paprasčiausiai pristigo gero redaktoriaus, kuris nepriimtų pirmo rankraščio, o įžūliai reikalautų ir spaustų rašytoją tūkstantį kartų perrašyti silpnąsias knygos vietas. Toks darbas nėra malonus, bet literatūrinė ambicija tikrai verta bent kelių bemiegių naktų. "Remyga" tikrai galėjo būti geras romanas, - medžiagos tam yra, ir knygoje yra įdomių, gerų epizodų, bet įdirbio nėra. Kaip pop-literatūrai gal ir būtų užtekę, bet tuomet nedera pretenduoti į tokias temas ir į tokį rašymo stilių. "Pietinia Kronikas" šiuo atveju gerokai pranoksta "Remygą", ten ir tema paprasta, ir stilius "normalus", i visiems visks aišku.
Pabaigai: aiškiai papasakoti istoriją nėra blogai, jeigu tik yra ką pasakoti (t.y. aišku kas ką ir kodėl nuveikė bei kas iš to gavosi). Sakyčiau netgi atvirkščiai - noras tiksliai pasakyti ką tau skauda ir kuklumas literatūroje gali duoti gerų rezultatų. Vienintelė sąlyga (kurią išpildyti sunku) - gerai žinoti apie ką konkrečiai rašai (tik ne apie abstrakcijas ir ne apie tėvynę!) ir kodėl.
February 10, 2022
Kmita strikes with šyza.
And I really liked it!
Kai nugirdau, kad naujausioji Rimanto Kmitos knyga yra fantastinė, šiek tiek nerimavau - nesu šio žanro labai ten draugė, tačiau neskaityti, po Pietinios - negalėjau. Tai jei suklusote ir jūs - aš patvirtinu, ši knyga yra fantastinė, oi, t.y. fantastiška!
Į kosmosą tiesiogiai tai nenuskraidins, jei dabar jau galvojat, kur link galėtų nuvesti fantastinis siužetas, bet į tą kitą kosmosą tai tikrai išneš.
O konkretinant savo blevyzgojimus šiaip noriu pasakyti, kad Remygoje man atsiskleidė visa gerbiamo autoriaus kompetencija, branda, protas ir jausmai! Jeigu Pietinia Kronikas buvo nuostabus startas romanų kategorijoje, tai Remyga - užtikrintas ir tvirtas sekantis žingsnis. (Žinau, reikia sakyti - kitas, o ne sekantis - bet man neskamba čia).
Šioje knygoje aukštu pilotažu buvo sujungta viskas, ko reikia stipriam romanui: charakteringi, skirtingi veikėjai; įtikinama, autentiška atmosfera; vidinis pagrindinio herojaus išgyvenimas - toks ypatingai tikras, neapčiuopamas, gilus, trapus, sumišęs - na būtent taip, kaip po siaubingų išgyvenimų būna tikroje žmogaus, o ne veikėjo, sieloje. Ir nors autorius nepaleidžia humoro gaidelės, tas humoras man čia toks (irgi kaip tikrame gyvenime) - maskuojantis, pridengiantis. Tikrai ne vien juo (netgi toli gražu) varomas romano arkliukas; nors visiems baisiausias patikęs kalbos kultūros monumentas aka šiaulietiška tarmė ir šiame romane palikta (išsiilgusiems!) - man labai patiko, kad turėjome ir bendrinės kalbos intarpų, ypač ten - kur autorius visai surimtėdavo: tada ir pats, skaitydamas, lyg labiau susikaupdavai, nusimesdavai tą atsipalaidavimą, kažkokią pasakojimo tėkmę, ir įkvėpdamas sau pagalvodavai - koks išties tai rimtas kūrinys.
Vienintelė detalė, kurios dėl manęs (bet juk knyga tai ne dėl manęs parašyta, oh well) galėjo ir nebūti: nuotraukos ir iliustracijos tekste. Nes, pasikartosiu, čia fantastiškai fantastinė knyga, ir būtų pilnai užtekę tosios fantazijos.
Manau, tai kol kas geriausia 2022 metų knyga manajame repertuare. Lauksiu kitų autoriaus romanų. (Čia jau skamba)
And I really liked it!
Kai nugirdau, kad naujausioji Rimanto Kmitos knyga yra fantastinė, šiek tiek nerimavau - nesu šio žanro labai ten draugė, tačiau neskaityti, po Pietinios - negalėjau. Tai jei suklusote ir jūs - aš patvirtinu, ši knyga yra fantastinė, oi, t.y. fantastiška!
Į kosmosą tiesiogiai tai nenuskraidins, jei dabar jau galvojat, kur link galėtų nuvesti fantastinis siužetas, bet į tą kitą kosmosą tai tikrai išneš.
O konkretinant savo blevyzgojimus šiaip noriu pasakyti, kad Remygoje man atsiskleidė visa gerbiamo autoriaus kompetencija, branda, protas ir jausmai! Jeigu Pietinia Kronikas buvo nuostabus startas romanų kategorijoje, tai Remyga - užtikrintas ir tvirtas sekantis žingsnis. (Žinau, reikia sakyti - kitas, o ne sekantis - bet man neskamba čia).
Šioje knygoje aukštu pilotažu buvo sujungta viskas, ko reikia stipriam romanui: charakteringi, skirtingi veikėjai; įtikinama, autentiška atmosfera; vidinis pagrindinio herojaus išgyvenimas - toks ypatingai tikras, neapčiuopamas, gilus, trapus, sumišęs - na būtent taip, kaip po siaubingų išgyvenimų būna tikroje žmogaus, o ne veikėjo, sieloje. Ir nors autorius nepaleidžia humoro gaidelės, tas humoras man čia toks (irgi kaip tikrame gyvenime) - maskuojantis, pridengiantis. Tikrai ne vien juo (netgi toli gražu) varomas romano arkliukas; nors visiems baisiausias patikęs kalbos kultūros monumentas aka šiaulietiška tarmė ir šiame romane palikta (išsiilgusiems!) - man labai patiko, kad turėjome ir bendrinės kalbos intarpų, ypač ten - kur autorius visai surimtėdavo: tada ir pats, skaitydamas, lyg labiau susikaupdavai, nusimesdavai tą atsipalaidavimą, kažkokią pasakojimo tėkmę, ir įkvėpdamas sau pagalvodavai - koks išties tai rimtas kūrinys.
Vienintelė detalė, kurios dėl manęs (bet juk knyga tai ne dėl manęs parašyta, oh well) galėjo ir nebūti: nuotraukos ir iliustracijos tekste. Nes, pasikartosiu, čia fantastiškai fantastinė knyga, ir būtų pilnai užtekę tosios fantazijos.
Manau, tai kol kas geriausia 2022 metų knyga manajame repertuare. Lauksiu kitų autoriaus romanų. (Čia jau skamba)
January 23, 2021
Knyga, galinti virsti kulka lygtinai. Na ta kulka, kuri šiandien tavęs dar nepasivijo, bet gal pašaus ateities pabaigoje, kai visos nueito gyvenimo patirtys sutūps ant tavo blakstienų.
„Istorijas, tikras istorijas yra kaip žaibs, katras nudegin, jos perleid‘ elektras šoką per kūną i arba sudegin tave, arba pažadin. Reik sava gyvenimą prikalt iš pelenų“(169 psl.), sako poetas Kmita. Tai va. Čia poeto knyga. Net jeigu ta poezija profesionaliai įvardintina (ilgai rinkau gramatinę įvardinti formą, šita tinka) mistiniu realizmu.
“Pietinia kronika” — knyga apie tai, kaip augdamas gali atsiverti refleksijai. Tapti poetu.
„Remygoj“ žmonių gyvenimai it neapibrėžta forma kyla iš atminties pelkių ir virsta poezija.
Tokia prieiga, mano galva, atverdama tikrovę ją vis dėlto tuo pat metu užsklendžia. Galiausia visa, kas sakoma, virsta metaforų interpretacija skaitytojo galvoje.
Net pagrindinio herojaus mirtis virsta metafora. Tiesa, būtent ta paskutinė mirties metafora knygai suteikia kažkokio vidinio prieštaringumo. Mirdamas Remyga užkerta kelią galutiniam prisikėlimui kitokioje Lietuvoje, prie kitokio Kryžiaus.
Kita vertus, „[Ž]monės kovojo dėl laisvės. Paskui laisvę sutapatino su pinigais“ (257 psl.). Ir nuo tada kulkos lygtinai „zvimbia kaip bitės laukdamos kokio plyšio danguj“ (261 psl.)
„Istorijas, tikras istorijas yra kaip žaibs, katras nudegin, jos perleid‘ elektras šoką per kūną i arba sudegin tave, arba pažadin. Reik sava gyvenimą prikalt iš pelenų“(169 psl.), sako poetas Kmita. Tai va. Čia poeto knyga. Net jeigu ta poezija profesionaliai įvardintina (ilgai rinkau gramatinę įvardinti formą, šita tinka) mistiniu realizmu.
“Pietinia kronika” — knyga apie tai, kaip augdamas gali atsiverti refleksijai. Tapti poetu.
„Remygoj“ žmonių gyvenimai it neapibrėžta forma kyla iš atminties pelkių ir virsta poezija.
Tokia prieiga, mano galva, atverdama tikrovę ją vis dėlto tuo pat metu užsklendžia. Galiausia visa, kas sakoma, virsta metaforų interpretacija skaitytojo galvoje.
Net pagrindinio herojaus mirtis virsta metafora. Tiesa, būtent ta paskutinė mirties metafora knygai suteikia kažkokio vidinio prieštaringumo. Mirdamas Remyga užkerta kelią galutiniam prisikėlimui kitokioje Lietuvoje, prie kitokio Kryžiaus.
Kita vertus, „[Ž]monės kovojo dėl laisvės. Paskui laisvę sutapatino su pinigais“ (257 psl.). Ir nuo tada kulkos lygtinai „zvimbia kaip bitės laukdamos kokio plyšio danguj“ (261 psl.)
April 1, 2021
Ne man skirta knyga... nors ir šiaulietė nuo 0 iki 18 m., ir laikotarpis - gerai pamenamas, bet ne mano.
August 1, 2021
Gerai parašyta, bet per klampi mano skoniui.
November 28, 2020
“O kokia mano teisybė? Remyga nežino ne tik savo teisybės, bet ir istorijos. Su kuo jam susikibti rankomis ir paliudyti? Remyga gali paliudyti absurdą, parsivežtą iš armijos, bet kas dabar jo nori klausyti? “O kokia mana teisybė? - ta tuštuma vis neduoda Remygai ramybės. - Ką aš sakysiu sūnui, kai paaugs ir paklaus: “Kur mano seneliai?” - “Nėra.” - “Tėti, o kas tu?” - “Kas aš? Buvęs kareivis.” Tėvynę gyniau? Ka nieks nepuole. Mana tėvynes nieks nepuole. Mana tėvynę jau seniai buva užpuolę i aš tarnavau užpuolusių armijoje. Ką aš jam papasakosiu? Dabar ments, prižiūrintis, tipo, tvarką. Kokią karalystę aš ginu, ką aš čia saugau? Ir aš tikrai turėsiu visa tai su sūnum išsiaiškint?”
Man ši knyga tarsi namai. Nors aprašomuoju laikotarpiu buvau gal penktoje ar šeštoje klasėje ir be mokyklos bei kiemo draugų nelabai ką daugiau ir pamenu, bet skaitant niekuomet neapleido jausmas, kad tai apie mano namus, apie mano tėvus, mano draugų tėvus, mano kaimynus, apie mane ir visą tuometį mūsų gyvenimą. Koks jis bebuvo. O juk toks jis ir buvo. Su amžinąją ugnimi Šiaulių katedros patvoryje, su aliuminiu kareiviu, apie kurį sklandė legenda, kad neva tai nulietas iš numušto nacių lėktuvo metalo, su visiems Šiaulių vaikams gerai pažįstama žaislų parduotuve “Buratinas”, nepaisant to, kad bent kiek geresni žaislai buvo gaunami “po blatu”, su visais pelikanų ir paukščių fontantais, “Voveraite”, kurioje buvo galima rinktis tuk tarp obuolių ar pomidorų sulčių, kurių pastarasias dar reikėjo padruskinti šlapia druska, su “gazirovkės” automatais po 1 ar 3 kapeikas už stiklinę, iš kurios gerdavo visas miestas, su mezgimo mašinų ūžimu beveik kiekviename bute, su siuvimo mašinomis, ant kurių mažiau pažengusieji siuvimo meistrystėje siūdavo “tris paloskes” ir, aišku, su , Šiaulių “princų” tuo metu laikytais ypatingai prabangiais automobiliais prie “Šiaulių” viešbučio, bet dažniau Vasario 16-osios gatvėje. Pamenu ir ėjimą pėščiomis iki Kryžių kalno labai norint nors viena akimi pamatyti Popiežių Joną Paulių II, su visais, nes dauguma tų visų tiesiog netilpo į traukinį ar autobusą. Pamenu atrakcionus parke ir triratukų lenktynes jame (juk kaip bebūtų, Šiauliai dviračių miestas), pamenu fotografą, kuris visuomet laukė norinčiųjų fotografuotis prie Trijų nykštukų ir kiekvienas tikras šiaulietis turėjo tokią nuotrauką savo albume. Pamenu viską, nes tai buvo mano namai ir mano pasaulis. Kažkam Šiauliai - tik pilkas nuobodus pramoninis miestas su keistai kalbančiais žmonėmis. Bet man tai vieta, kurioje gyventa, kurta, mylėta. Tai mano legenda ir mano mistika. Tai istorija, kurią galiu papasakoti savo sūnui. Tai ir Vaikiukas, ir Jautis, ir Meška, ir Buratinas.
Man ši knyga tarsi namai. Nors aprašomuoju laikotarpiu buvau gal penktoje ar šeštoje klasėje ir be mokyklos bei kiemo draugų nelabai ką daugiau ir pamenu, bet skaitant niekuomet neapleido jausmas, kad tai apie mano namus, apie mano tėvus, mano draugų tėvus, mano kaimynus, apie mane ir visą tuometį mūsų gyvenimą. Koks jis bebuvo. O juk toks jis ir buvo. Su amžinąją ugnimi Šiaulių katedros patvoryje, su aliuminiu kareiviu, apie kurį sklandė legenda, kad neva tai nulietas iš numušto nacių lėktuvo metalo, su visiems Šiaulių vaikams gerai pažįstama žaislų parduotuve “Buratinas”, nepaisant to, kad bent kiek geresni žaislai buvo gaunami “po blatu”, su visais pelikanų ir paukščių fontantais, “Voveraite”, kurioje buvo galima rinktis tuk tarp obuolių ar pomidorų sulčių, kurių pastarasias dar reikėjo padruskinti šlapia druska, su “gazirovkės” automatais po 1 ar 3 kapeikas už stiklinę, iš kurios gerdavo visas miestas, su mezgimo mašinų ūžimu beveik kiekviename bute, su siuvimo mašinomis, ant kurių mažiau pažengusieji siuvimo meistrystėje siūdavo “tris paloskes” ir, aišku, su , Šiaulių “princų” tuo metu laikytais ypatingai prabangiais automobiliais prie “Šiaulių” viešbučio, bet dažniau Vasario 16-osios gatvėje. Pamenu ir ėjimą pėščiomis iki Kryžių kalno labai norint nors viena akimi pamatyti Popiežių Joną Paulių II, su visais, nes dauguma tų visų tiesiog netilpo į traukinį ar autobusą. Pamenu atrakcionus parke ir triratukų lenktynes jame (juk kaip bebūtų, Šiauliai dviračių miestas), pamenu fotografą, kuris visuomet laukė norinčiųjų fotografuotis prie Trijų nykštukų ir kiekvienas tikras šiaulietis turėjo tokią nuotrauką savo albume. Pamenu viską, nes tai buvo mano namai ir mano pasaulis. Kažkam Šiauliai - tik pilkas nuobodus pramoninis miestas su keistai kalbančiais žmonėmis. Bet man tai vieta, kurioje gyventa, kurta, mylėta. Tai mano legenda ir mano mistika. Tai istorija, kurią galiu papasakoti savo sūnui. Tai ir Vaikiukas, ir Jautis, ir Meška, ir Buratinas.
March 30, 2021
Antroji šiauliečio Kmitos knyga. Ir visai kitokia, nei „Pietinia kronikas“. Bet bendras vardiklis yra. Rašytojo talento dėka Šiauliai gyvi ir vienoj, ir kitoj knygoj. Gal šitoj net dar gyvesni, nes braunas į pasakojimą visom letenom ir kanopom.
Bene nuo pačių pirmųjų puslapių Kmita mus panardina į savotišką sapno, netgi košmaro erdvę. Blaškosi tame košmare, mindamas tikrų ir mitinių Šiaulių grindinį Remyga – buvęs afgancas, dabar gi mentas tuo tarpiniu periodu, kai jau kaip ir nebe milicininkas, bet dar ne visai policininkas. Lūžio momentu. Sukrėtusiu visą šalį, nubrėžusiu brūkšnį – va, ten praeitis, o čia, už brūkšnia, jau ateitis. O Remyga blaškosi ant to brūkšnio. Kapstosi praeityje, smaugdamas ateitį. Gal ir pasisuktu veidu į kitą pusę, bet praeitis sėlina šešėliu iš paskos, lanko sapnuos, dusina realybėje.
Pasakojimas supintas taip, kad nė neatskirsi, kur čia kas. Sapnas, realybė, košmaras, vizijos? Į visą tą kasą darniai įsipina ne tokios dar senos Šiaulių istorijos įvykiai – kaip kad tas leitenantas, su taksu važiavęs Landsbergio šaudyt, ar estrados sprogimas.
Neabejotinai stipresnė knyga už pirmąją. Bet man patiko mažiau. Tai ir turėkit vienoj pastraipoje objektyvumą suplaktą su subjektyvumu. Žodžiu, objektyviai penki, bet aš rašau keturis. Ir neabejotinai lauksiu, kuo dar tas šiaulietis iš Pietinia nustebins.
Bene nuo pačių pirmųjų puslapių Kmita mus panardina į savotišką sapno, netgi košmaro erdvę. Blaškosi tame košmare, mindamas tikrų ir mitinių Šiaulių grindinį Remyga – buvęs afgancas, dabar gi mentas tuo tarpiniu periodu, kai jau kaip ir nebe milicininkas, bet dar ne visai policininkas. Lūžio momentu. Sukrėtusiu visą šalį, nubrėžusiu brūkšnį – va, ten praeitis, o čia, už brūkšnia, jau ateitis. O Remyga blaškosi ant to brūkšnio. Kapstosi praeityje, smaugdamas ateitį. Gal ir pasisuktu veidu į kitą pusę, bet praeitis sėlina šešėliu iš paskos, lanko sapnuos, dusina realybėje.
Pasakojimas supintas taip, kad nė neatskirsi, kur čia kas. Sapnas, realybė, košmaras, vizijos? Į visą tą kasą darniai įsipina ne tokios dar senos Šiaulių istorijos įvykiai – kaip kad tas leitenantas, su taksu važiavęs Landsbergio šaudyt, ar estrados sprogimas.
Neabejotinai stipresnė knyga už pirmąją. Bet man patiko mažiau. Tai ir turėkit vienoj pastraipoje objektyvumą suplaktą su subjektyvumu. Žodžiu, objektyviai penki, bet aš rašau keturis. Ir neabejotinai lauksiu, kuo dar tas šiaulietis iš Pietinia nustebins.
April 5, 2021
Pirmas sakinys: Kryžių kalnas tolumoje dar tebuvo tirštesnė tamsa, o upė alsavo rūką, kuris kėsinosi uždengti horizontą.
• Sudėtingesnė, gilesnė, niūresnė nei „Pietinia kronikas“
• Panašumai: vėl Šiauliai, vėl įspūdinga laikmečio detalizacija, abi link pabaigos vis liūdnėja.
• Labai aktuali, nes mūsų visuomenė vis dar serga.
Iš Jūratės Čerškutės interviu su Rimantu Kmita:
Jūratė Čerškutė: Kita romano plotmė ir svarbiausia Remygos drama – užsikimšusios atminties arterijos prapūtimas, siekis pravalyti atminties takus ir tą svarbią romanui požeminę Šiaulių upę. Remyga siekia išsiaiškinti savo praeitį, kad galėtų ramiai užauginti sūnų. Romane ne kartą sakoma, kad „Remyga neturi atminties. Bet turi sapnus. Tai beveik tas pats.“
Kaip tau pačiam atrodo – ir kaip rašytojui, ir kaip literatūros tyrėjui, nuosekliai narstančiam sovietmetį, – kaip mums apskritai sekasi tą atmintį iš(si)valyti? Ar joje vis dar sapnų daugiau, ar pagaliau tikra atmintis, kiek ji gali būti patikima, ima viršų? Kaip subalansuoti gerus ir blogus atsiminimus? Kaip įgyvendint tą Uošvio ištarą „i atmintis tur’ judėt’, nestovėt’, tur’ kovot’ dėl išlikima“?
Rimantas Kmita: Kaip sekasi? Nekaip. Juk nesusikalbam nei dėl Noreikos, nei dėl Nėries, nei dėl Cvirkos. Kartais atrodo, kad tiesiog kalbam skirtingom kalbom, o kartais, kad sąmoningai viskas jaukiama siekiant ne kažką išsiaiškinti ir susitarti, o siekiant savų tikslų. Lietuviams turbūt tikrai geriau sekasi su sapnais negu su atmintimi, geriau sekasi dainuoti, o ne pasakoti, kentėti, o ne diskutuoti.
Sovijus susapnavo, kaip turim gyventi ir mirti, Gediminas susapnavo sostinę. Ir po mūsų sapnus tikrai blaškosi Fredžiai Kriugeriai – tai su trispalve, tai su Rusijos vėliava, tai su draudžiama sovietine simbolika. Tikrai nežinau, ką daryti, pats jaučiuosi pavargęs nuo tų ginčų ir nesusikalbėjimų ir po truputį tolstu nuo tos temos akademinių tyrinėjimų. Gal su proza kada grįšiu.
Bet kai 1992–1993 aktyviausiai per visą Nepriklausomybės istoriją balsavę žmonės išsirenka tuos, kurie Sąjūdžio metais siūlė nuosaikesnį kelią, kurie siūlė autonomiją, o ne laisvę, tai supranti, kad laisvė nėra jokia savaiminė vertybė, kad žmonėms ji gali būti per sunki, per idealistiška.
• Keista apžvalgininkų ir žurnalistų baimė priskirti knygą fantastikai kartais atrodo net absurdiškai: autorius interviu pats pasako, kad tai urban fantasy, kad norėjo parašyti kažką panašaus į Neil Gaiman „Amerikos dievai“, o žurnalistas - ne, mano nuomone, čia magiškas realizmas, nes...
Tik drąsiausi romanui apibūdinti leidžia sau įterpti šį nepadorų žodį tarp kitų: keistas fantastikos, siaubo ir stebuklų pasakos mišinys, dokumentais grįsta fantastika.
• Labai geras sprendimas įdėti nuotraukos ir parodyti, kurių epizodų autoriui net nereikėjo išgalvojo. Tačiau norėtųsi geresnės kokybės (pvz., kai kurių didesnių).
• Paskaičiau, kas kitiems skaitytojams įstrigo, kaip skaitė knygą: komunistų persivertimas į patriotus, žmogus savijauta po gėdingo karo, lietuvių požiūris, kad gydyti psichinės sveikatos sutrikimus yra gėdina (dar vienas patvirtinimas, kad knyga labai aktuali).
Man knyga buvo malonumas prisiminti 90-ųjų pradžią ir galimybė permąstyti kai kuriuos socialinius bei politinius klausimus.
• Skaityti buvo lengva ir pagaulu, nes viskas dar gyva. Nebuvo problemų (bent taip atrodo) atskirti, kur faktai, o kur fantastika. Įdomu, kaip skaityčiau, jeigu būčiau jaunesnis – ar suprasčiau, ką reiškia atsikaitymas „žvėriukais“, kas yra verkianti Marijana, viską žadantis „Pole čudes“, užsukti kraniukai?
• „Šiauliams labai pasisekė, kad turi tokį dainių - šitiek visko įpinti, pripinti reikia didžiulio talento.“ (Justinas Žilinskas).
• Sudėtingesnė, gilesnė, niūresnė nei „Pietinia kronikas“
• Panašumai: vėl Šiauliai, vėl įspūdinga laikmečio detalizacija, abi link pabaigos vis liūdnėja.
• Labai aktuali, nes mūsų visuomenė vis dar serga.
Iš Jūratės Čerškutės interviu su Rimantu Kmita:
Jūratė Čerškutė: Kita romano plotmė ir svarbiausia Remygos drama – užsikimšusios atminties arterijos prapūtimas, siekis pravalyti atminties takus ir tą svarbią romanui požeminę Šiaulių upę. Remyga siekia išsiaiškinti savo praeitį, kad galėtų ramiai užauginti sūnų. Romane ne kartą sakoma, kad „Remyga neturi atminties. Bet turi sapnus. Tai beveik tas pats.“
Kaip tau pačiam atrodo – ir kaip rašytojui, ir kaip literatūros tyrėjui, nuosekliai narstančiam sovietmetį, – kaip mums apskritai sekasi tą atmintį iš(si)valyti? Ar joje vis dar sapnų daugiau, ar pagaliau tikra atmintis, kiek ji gali būti patikima, ima viršų? Kaip subalansuoti gerus ir blogus atsiminimus? Kaip įgyvendint tą Uošvio ištarą „i atmintis tur’ judėt’, nestovėt’, tur’ kovot’ dėl išlikima“?
Rimantas Kmita: Kaip sekasi? Nekaip. Juk nesusikalbam nei dėl Noreikos, nei dėl Nėries, nei dėl Cvirkos. Kartais atrodo, kad tiesiog kalbam skirtingom kalbom, o kartais, kad sąmoningai viskas jaukiama siekiant ne kažką išsiaiškinti ir susitarti, o siekiant savų tikslų. Lietuviams turbūt tikrai geriau sekasi su sapnais negu su atmintimi, geriau sekasi dainuoti, o ne pasakoti, kentėti, o ne diskutuoti.
Sovijus susapnavo, kaip turim gyventi ir mirti, Gediminas susapnavo sostinę. Ir po mūsų sapnus tikrai blaškosi Fredžiai Kriugeriai – tai su trispalve, tai su Rusijos vėliava, tai su draudžiama sovietine simbolika. Tikrai nežinau, ką daryti, pats jaučiuosi pavargęs nuo tų ginčų ir nesusikalbėjimų ir po truputį tolstu nuo tos temos akademinių tyrinėjimų. Gal su proza kada grįšiu.
Bet kai 1992–1993 aktyviausiai per visą Nepriklausomybės istoriją balsavę žmonės išsirenka tuos, kurie Sąjūdžio metais siūlė nuosaikesnį kelią, kurie siūlė autonomiją, o ne laisvę, tai supranti, kad laisvė nėra jokia savaiminė vertybė, kad žmonėms ji gali būti per sunki, per idealistiška.
• Keista apžvalgininkų ir žurnalistų baimė priskirti knygą fantastikai kartais atrodo net absurdiškai: autorius interviu pats pasako, kad tai urban fantasy, kad norėjo parašyti kažką panašaus į Neil Gaiman „Amerikos dievai“, o žurnalistas - ne, mano nuomone, čia magiškas realizmas, nes...
Tik drąsiausi romanui apibūdinti leidžia sau įterpti šį nepadorų žodį tarp kitų: keistas fantastikos, siaubo ir stebuklų pasakos mišinys, dokumentais grįsta fantastika.
• Labai geras sprendimas įdėti nuotraukos ir parodyti, kurių epizodų autoriui net nereikėjo išgalvojo. Tačiau norėtųsi geresnės kokybės (pvz., kai kurių didesnių).
• Paskaičiau, kas kitiems skaitytojams įstrigo, kaip skaitė knygą: komunistų persivertimas į patriotus, žmogus savijauta po gėdingo karo, lietuvių požiūris, kad gydyti psichinės sveikatos sutrikimus yra gėdina (dar vienas patvirtinimas, kad knyga labai aktuali).
Man knyga buvo malonumas prisiminti 90-ųjų pradžią ir galimybė permąstyti kai kuriuos socialinius bei politinius klausimus.
• Skaityti buvo lengva ir pagaulu, nes viskas dar gyva. Nebuvo problemų (bent taip atrodo) atskirti, kur faktai, o kur fantastika. Įdomu, kaip skaityčiau, jeigu būčiau jaunesnis – ar suprasčiau, ką reiškia atsikaitymas „žvėriukais“, kas yra verkianti Marijana, viską žadantis „Pole čudes“, užsukti kraniukai?
• „Šiauliams labai pasisekė, kad turi tokį dainių - šitiek visko įpinti, pripinti reikia didžiulio talento.“ (Justinas Žilinskas).
December 8, 2020
Su antruoju gerbiamo Rimanto Kmitos romanu mano santykiai labai komplikuoti gavosi. Labai laukiau, ėjau į pristatymus (dar nebuvo karantino!) ir jau tada supratau, kad bus sunku. Ir atsiverčiu aš pagaliau pirmąjį skyrių, skaitau.... tada ilgai galvoju ir pati sau atkartoju tą patį, kaip ir ta meška iš knygos: "Nesuprontu!". Užverčiu ir googlinu. Randu kažkokį interviu su rašytoju, o ten jau vedėja iš kitų pasigavusi tą "Magiškąjį realizmą". O autorius kukliai ir sako, kad gal labiau Urban fantasy, bet gerai ir tas realizmas :D Vat tada man viskas stojasi į vietas, prisimenu Neilą Gaimaną. YAS! galiu skaityt toliau, nebeieškau gilumų, kurių nesugebėčiau atrasti, tegu intelektualesni ieško ;) ir vat atradus tą knygos enter code jau labai greit įsivažiavau, tekstas laisvas, malonus, kaip ir "Pietinia kronikose" toks organiškas. Veiksmas vėlgi vyksta Šiauliuose, Lietuvos nepriklausomybės atkurimo laikotarpiu, ir čia jau užgriebiamos level up problemos, daug gilesnės, dramatiškesnės ir tamsesnės. Man patiko ne tik tradicinė priešprieša blogis vs gėris, bet ir senoji mitologija vs naujų laikų mitai. Tik kai skaitai "Amerikos dievus", tuos mitus gerai žinai, lengvai atpažįsti (pop kultūros galia), o vat su lietuviška mitologija yra problemų, tekstas būtų suteikęs daugiau patyrimo, nors tas nebuvo labai didelis trukdis.
O vat paties Remygos man visą laiką buvo labai gaila. Čia autorius užkabina labai jautrią ir tragišką temą. Tai ne tik paties Remygos karinės traumos, kurių niekaip neišgydisi, tai ir mūsų visuomenės žiaurumas ir nesupratingumas, apie empatiją iš vis jokios minties. Ir čia aš pakomentuoti nieko daugiau ir neturiu, tik labai labai gaila.....
O vat paties Remygos man visą laiką buvo labai gaila. Čia autorius užkabina labai jautrią ir tragišką temą. Tai ne tik paties Remygos karinės traumos, kurių niekaip neišgydisi, tai ir mūsų visuomenės žiaurumas ir nesupratingumas, apie empatiją iš vis jokios minties. Ir čia aš pakomentuoti nieko daugiau ir neturiu, tik labai labai gaila.....
November 20, 2020
Negaliu iki galo atsakyti ar knyga gera, ar bloga - sunku rasti atsakymą, kai žinau, kad tikrai ne mano skonio. Lyginant su "Pietinia kronikomis", šioje knygoje yra fantastinė/mitologinė dimensija, kuri padaro skaitymą ir įsijautimą gerokai sudėtingesniu (gal aš tiesiog per daug racionalus).
Uždėčiau 3*, bet visgi 4* dėl viso veiksmo Šiauliuose ir įspūdingo istorinio detalumo ir atkūrimo 1988-1990 metų.
Uždėčiau 3*, bet visgi 4* dėl viso veiksmo Šiauliuose ir įspūdingo istorinio detalumo ir atkūrimo 1988-1990 metų.
March 7, 2021
Didelis istorinis virsmas ir mažas žmogus, kuriam reikia tai išgyventi. Nei šaknų, nei idealų, anei jokio šiaudo, kurio įsitvėręs galėtum išplaukti į laimingesnius laikus. Tik vidinis kompasas, kurio rodyklės kažkaip, nepaisant visų vidinų ir išorinių trikdžių, vis tiek aiškiai skiria gėrio ir blogio kryptis. Stebina, kad pavyko taip teisingai aprašyti tą virsmo laikotarpį. Esu skaičiusi, kaip biologas tiria tundros augalus: meta lanką ir kantriai sukataloguoja viską, kam lankas lėmė būti pastebėtam. R.K. meta lanką ant Šiaulių ir ne mažiau kantrai sukataloguoja. Ir dar čiabuvių kalba, dėl tikslumo. Kai kurių egzempliorių ir nuotraukos pridėtos.
June 13, 2021
“Remyga” sukele dvejopus jausmus. Autorius tikrai mane nustebino.
Is pirmo zvilgsnio viskas labai pazistama, nostalgiska, nes gimiau ir augau Siauliuose. Mineti miesto objektai - buratinas, gaidys, batai, auksinis berniukas, kapines, Talksos ezeras, gatves ir pastatai - nukele mane i vaikyste.
Taciau Siauliu princai, mentai, “stogai”, kontrabanda, sprogdinimai, ginklai, zargonai, alkoholis, siaulietiska tarme, prekyba “tiolkomis”, “paniatkes”, gatves snekta (“Nyksti is cia”) - skamba bauginanciai is siandienines perspektyvos; sunku patiketi, kad cia as praleidau gan reiksminga savo gyvenimo dali.
“Vieni buvo princai ir zaide futbola, kiti buvo mentai ir turejo gyventi.” - kaip sako pats autorius.
Bene labiausiai mane sudomino pats kurinio stlius. Klaidziojau tarp tikru ivykiu ir vietoviu, miesto herbo simbolikos, mitologiniu butybiu, afgancu, haliucinaciju, vietomis jau nebesuprasdama, ar as vis dar Siauliuose, ar jau psichineje ligonineje, ar ten kazkur kur Laima ryskina juosteles su zombiais:)
Visumoje kurybiskai parasytas romanas apie tamsiaja Siauliu puse, apie gerio ir blogio kova, apie laika, kai Lietuva atgavo nepriklausomybe, o uzsienis buvo kaip menulis, ir visa tai su magiskojo realizmo spec efektais.
“Nieks nesikeič. Čia pelke. Visi sako, kad viskas keičias daba. Gal jiems i keičias. Vėliavas keičias. Laikraščiai keičias. O aš sėdžiu užsidarius. I čia nieks nesikeič. Dulkes nesikeič. I jos visur. Dulkių erkes visur. Jos ėd mūsų mirusius kūnus“.
Is pirmo zvilgsnio viskas labai pazistama, nostalgiska, nes gimiau ir augau Siauliuose. Mineti miesto objektai - buratinas, gaidys, batai, auksinis berniukas, kapines, Talksos ezeras, gatves ir pastatai - nukele mane i vaikyste.
Taciau Siauliu princai, mentai, “stogai”, kontrabanda, sprogdinimai, ginklai, zargonai, alkoholis, siaulietiska tarme, prekyba “tiolkomis”, “paniatkes”, gatves snekta (“Nyksti is cia”) - skamba bauginanciai is siandienines perspektyvos; sunku patiketi, kad cia as praleidau gan reiksminga savo gyvenimo dali.
“Vieni buvo princai ir zaide futbola, kiti buvo mentai ir turejo gyventi.” - kaip sako pats autorius.
Bene labiausiai mane sudomino pats kurinio stlius. Klaidziojau tarp tikru ivykiu ir vietoviu, miesto herbo simbolikos, mitologiniu butybiu, afgancu, haliucinaciju, vietomis jau nebesuprasdama, ar as vis dar Siauliuose, ar jau psichineje ligonineje, ar ten kazkur kur Laima ryskina juosteles su zombiais:)
Visumoje kurybiskai parasytas romanas apie tamsiaja Siauliu puse, apie gerio ir blogio kova, apie laika, kai Lietuva atgavo nepriklausomybe, o uzsienis buvo kaip menulis, ir visa tai su magiskojo realizmo spec efektais.
“Nieks nesikeič. Čia pelke. Visi sako, kad viskas keičias daba. Gal jiems i keičias. Vėliavas keičias. Laikraščiai keičias. O aš sėdžiu užsidarius. I čia nieks nesikeič. Dulkes nesikeič. I jos visur. Dulkių erkes visur. Jos ėd mūsų mirusius kūnus“.
March 29, 2024
Darbo įdėta labai daug. Tikrai tas jaučiasi. Bet labai sunkiai man sekėsi sekti įvykius ir gaudytis dialoguose. Tiek knygose, tiek realiame gyvenime nesugebu puikiai orentuotis ivykių ir pokalbių intensyviuose srautuose.
Plius tarmiška kalba tikrai apsunkino skaitymą. Iškyrus aišku žemaitiška tarmė, nes tai mano gimtoji kalba. 😊
Plius tarmiška kalba tikrai apsunkino skaitymą. Iškyrus aišku žemaitiška tarmė, nes tai mano gimtoji kalba. 😊
February 1, 2022
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
Čia iš tos serijos kai turi knyga kurią saugai tam tikram momentui, kad galėtum perskaityti, bet pradėjus skaityti supranti, kad knyga tikrai nėra nei gera nei bloga. Tokia labiau vidutiniška. Pradžia nieko nesakau tikrai patiko, buvo daug vilties, kad bus įdomi, nes vis tik laukiniai devyniasdešimtieji, tačiau kuo toliau, tuo labiau skaitant knygos siužetas darėsi vis klampesnis. Vietomis norėjosi užsiimti kita veikla, tačiau vis dar duodavau šansą, gal viskas bus gerai, gal bus įdomiau. Perskaičiau ir visitiek man ji atrodo tokia vidutiniška. Net nežinau, kažko trūko.
www.facebook.com/miciausknygos
Čia iš tos serijos kai turi knyga kurią saugai tam tikram momentui, kad galėtum perskaityti, bet pradėjus skaityti supranti, kad knyga tikrai nėra nei gera nei bloga. Tokia labiau vidutiniška. Pradžia nieko nesakau tikrai patiko, buvo daug vilties, kad bus įdomi, nes vis tik laukiniai devyniasdešimtieji, tačiau kuo toliau, tuo labiau skaitant knygos siužetas darėsi vis klampesnis. Vietomis norėjosi užsiimti kita veikla, tačiau vis dar duodavau šansą, gal viskas bus gerai, gal bus įdomiau. Perskaičiau ir visitiek man ji atrodo tokia vidutiniška. Net nežinau, kažko trūko.
December 27, 2020
Ši man, tiesą sakant, patiko kur kas labiau nei Pietinia Kronikas, nors iš pradžių atrodė, kad bus panašios. Fantasmagorija, simbolikos daug. Bet užvis labiausiai patiko, kad čia yra visai kitos Sąjūdžio, Nepriklausomybės atkūrimo diskursas, ir žmonės yra labiau "žmonės", kai kurie net ir nesupranta Lietuvos virsmo. Viešojoje erdvėje dominuojančiame patriotiniame diskurse šiuo metu tai tikrai labai malonus gaivus gurkšnis.
March 1, 2022
Knygos idėja superinė. Vaizdžiai papasakota apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, kaip keičiasi gyvenimas, kaip priverstas keistis žmogus.
Bet tie mistiniai ir psichodeliniai intarpai... Kad ir kaip juos stengiausi interpretuoti kaip Remygos pokarines haliucinacijas, tie intarpai vėlė, vargino, atėmė skaitymo džiaugsmą. Ir jie buvo pernelyg ilgi.
O vat spektaklyje ta psichodelika visai skaniai susižiūrėjo. Bravo Šiaulių dramos teatro aktoriams!
Bet tie mistiniai ir psichodeliniai intarpai... Kad ir kaip juos stengiausi interpretuoti kaip Remygos pokarines haliucinacijas, tie intarpai vėlė, vargino, atėmė skaitymo džiaugsmą. Ir jie buvo pernelyg ilgi.
O vat spektaklyje ta psichodelika visai skaniai susižiūrėjo. Bravo Šiaulių dramos teatro aktoriams!
July 7, 2022
Vienu metu ir paprasta / atpažįstama, ir paini / kaštligiška knyga.
Suskaičiau maloniai, bet liko daug klaustukų, galvojau, ką aš čia praleidau ar nesupratau? Padėjo vienas interviu su autoriumi, kuriame jis sako "Romanas veja gijas tarp įvairių miesto detalių. Sunku pasakyti, ar jos iš tikrųjų yra, ar mes kiekvienas miestą audžiame savaip. Bet kai pradedi vystyti, pavyzdžiui, buratino figūrą ir ji nuveda ne tik prie sovietinių nepadorių anekdotų, bet ir prie baisios karo mašinos tokiu pat pavadinimu, tai supranti, kad kai kada tos intuityvios gijos turi pagrindo.".
Dabar galvoju, gal taip ir reikia skaityti - sekant sąsajomis, kurios kartais greitai išsiriša, kartais tiesiog nutrūksta, o kartais taip ir lieka su klaustuku.
Suskaičiau maloniai, bet liko daug klaustukų, galvojau, ką aš čia praleidau ar nesupratau? Padėjo vienas interviu su autoriumi, kuriame jis sako "Romanas veja gijas tarp įvairių miesto detalių. Sunku pasakyti, ar jos iš tikrųjų yra, ar mes kiekvienas miestą audžiame savaip. Bet kai pradedi vystyti, pavyzdžiui, buratino figūrą ir ji nuveda ne tik prie sovietinių nepadorių anekdotų, bet ir prie baisios karo mašinos tokiu pat pavadinimu, tai supranti, kad kai kada tos intuityvios gijos turi pagrindo.".
Dabar galvoju, gal taip ir reikia skaityti - sekant sąsajomis, kurios kartais greitai išsiriša, kartais tiesiog nutrūksta, o kartais taip ir lieka su klaustuku.
December 26, 2020
Prieš keletą metų Rimantas Kmita trinktelėjo neblogai, į lietuviškos literatūros padebesius įnešdamas naujovę: žemaitėška akcenta. Ir bemaž pradėjęs devyniasdešimtųjų renesansą. Ir sudrebindamas dogmą, su kuria man teko augti: kad lietuvių literatūra, absoliučiai visa iš principo yra kažkokia labiau menkavertė nei bet kas, kas parašyta kitur [įterpkit bet kurią pasaulio valstybę].
Akcentai man gražu – labai pavydžiu anglakalbiams, kad jie turi šitiek akcentų, išreiškiamų tiek tarimu, tiek regionams būdingais žodžiais, tiek ideomomis. O argi eitų tekstą kavianskai parašyti? Kuo tai, be skolinių iš rusų kalbos kiekiu, skirtųsi nuo viliansko teksto? O devyniasdešimtieji kuo toliau, tuo labiau domina. Nes tai – laikotarpis, kada jau buvau, tačiau su tuo pasauliu dėl objektyvių priežasčių esu beveik visai nepažįstama: ką ten gali būdamas vaiku suprasti apie laikmečio specifiką? Tad labai norisi suvokti, kas ten per romantika, ar tikrai viskas prieš Europos Sąjungą ir NATO buvo badmetis, turgūs, laukinis kapitalizmas ir besišaudantys/besisprogdinantys berniukai.
Kmitos „Remyga“ – labai daugialypė. Čia vėl rasime devyniasdešimtųjų Zeitgeist. Tiek, kad čia jis kiek ankstėlesnis nei „Pietinia kronikose“. Personažas čia vėlgi yra jaunas, švelnus, geranoriškas vyras (realiai, tai vaikinas, bet, kas baisu, kad skaitydamas tai vis pamiršti), tačiau jo gyvenimo patirtis visai kitokia nei „Pietinia kronikų“ protagonisto, tad ir pats romanas nepalyginamai tamsesnis, skaudesnis ir sudėtingesnis. Priedo to, Kmita čia dar ir eksperimentuoja tiek temomis, tiek forma, tad šis romanas – gerokai mažiau user friendly ir turbūt dėl to kelią į skaitytojų širdis skinsis sunkiau nei „Pietinia kronikas“. Ko gaila, nes temos čia labai reikalingos intensyvaus apsvarstymo ir diskusijų.
Knygos veiksmas čia vėl vyksta Šiauliuose, tačiau arealas čia jau kitas, daugiau miesto centras. Aprašymai gražūs, gyvi (ypač kaifavau nuo senųjų Šiaulių kapinių aprašymo) ir dar papildyti paties autoriaus ar kitų šaltinių nuotraukomis būtent iš aprašomo periodo. Erzino tik kai kurių nuotraukėlių dydis, norėjosi didesnių, net ir suprantant, kad čia nėra dokumentika/memuarai. Tad jo, būčiau visai nieko prieš apsilankyti ir apvaikščioti tiek miesto centrą, tiek po kapinaites, tiek palei Tal(k)šos ežerą (pasirodo, ten bent kelių į Raudonąją knygą įrašytų paukščių ir augalų ekologinė buveinė).
Personažai žemaičiuoja, tačiau, kadangi rašyta daugiausiai trečiu asmeniu, nebe taip intensyviai. Tačiau šarmas vis dar tebėra. Ir apskritai, smagu žiūrėti, kaip autorius lengvai persijungia nuo vieno akcento prie kito.
Devyniasdešimtieji čia vėl alsuoja visu galingumu, tačiau šįsyk, gerokai tamsiau. Jau vien pradėkime nuo švenčių, kurių pagrindas – daugiadienė „Radioshow“ stiliaus pjankė (aš galvojau, kad jie ten šaržuoja, nu bet pasirodo, ne taip jau labai). O rimčiau – kasdienė nežinomybė dėl ateities: grįš sovietai ar ne; grius valstybė, ar ne; sienos kaip ir yra, bet per jas laisvai eina kontrabanda, vyksta susišaudymai su banditais/OMON‘u; sovietų kariniai daliniai, jei ką, vis dar Lietuvoj, net kai nepriklausomybė jau paskelbta, o kai kurios šalys jau spėjo ją pripažinti politiniu lygmeniu, ir dargi net prievarta gaudo jaunus vaikinus į kariuomenę (patvirtinta tėvo, berods, mano nuosavą dėdę slėpti teko). Skurdi buitis, su darbais ne kažką: pasirinkimas ribotas, valstybinių darbų atlyginimai tokie maži, kad kas netingi, kažkokias varkes suka; policininkai, norėdami pramaitinti šeimas, su bandziūgomis/kontrabandininkais bendradarbiauja (irgi girdėta iš vyresniųjų; dabar aišku, kodėl po šiai dienai pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis šlubuoja). Net visas patosas, Sąjūdžio ir nepriklausomybės siekio patosas prigęsta stebėtinai greitai. Gyvenimas geras bemaž tik banditams.
Laikmečio detalizacija vėl įspūdinga.
Ir vis tik pagrindinis „Remygos“ akcentas – pagrindinio veikėjo, Remigijaus, asmeninė tragedija.
Kmita šita tema nustebina. Žiauriai, skausmingai kenčiantis ir šitai aplinkai parodantis vyras Lietuvoje yra tabu. Literatūroj, kine, televizijoj (na, teatre gal mažiau, nes ten nuo seno yra Edipai, Hamletai, Makbetai, Otelai, bet ten kiti dalykai). Ir užvis baisiausia, kad tai tabu ir realiame kasdieniame gyvenime. Nes principas „Ko čia verki, būk vyras” mums įdiegtas taip giliai, kad šitą net savo šeimoj, kuri šiaip yra stebėtinai neskirstanti „vyriška/bobiška“, girdėti teko.
Remyga – kaip ir visi labai jauname amžiuje traumuotas privalomosios tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Kad ir kaip ten kas aiškintų, kad „ten nieko tokio, visi tarnavo, taigi vyriškumo mokykla“ – niekaip nepatikėsiu, kad tai nėra trauminė patirtis. Sąmoningo mąstymo atjunginėjimas, skatinimas vykdyt, negalvot – net jei tai gelbsti mūšio lauke, civiliniam gyvenime tai - nu, sorry. O dar pridėkime sovietinės kariuomenė dedovščiną – sisteminį, useless žmonių žeminimą pramogai ar sukauptam pykčiui išlieti. Kažkoks košmaras.
Tačiau Remygai padaryta ir kai kas daug baisiau, dėl ko jis siaubingai kenčia. Jis - Sovietų Sąjungos karo Afganistane (1979-1989 m.) veteranas, gyvenantis su „afgano sindromu“.
Daug metų negalėjau suprasti, kas čia per sindromas, išskyrus tai, kad tų vargšų, nelaimingų žmonių kažkodėl prisibijoma kaip ugnies, kol tėvas kartą nepapasakojo apie vieną tai patyrusį pažįstamą. Švęsdami kažką su draugais jie užsikūrė laužą. Ką šis jame išvydo, neaišku, tačiau nusikabinęs ginklą, ėmė šaudyti į liepsną. Ginklą iš jo šiaip ne taip atimti pavyko, tačiau draugų verdiktas buvo vienareikšmiškas: „Eik šikt, durniau, su tavim nieko nešvęsim!“ Supratau, kad kalbama apie PTSD.
Remygos atvejis labai sunkus. Jį lydi fiziniai gliukai, prisiminimai apie žiauriai žuvusius bendražygius, kamuoja košmarai, panikos atakos, kvėpavimo sutrikimai, alpuliai. Priepuolius išprovokuoja bemaž bet kas. O darbas tai savaime stresinis – milicijoje, besikonvertuojančioje į policiją itin nestabiliais, pavojingais laikais (nes kur kitur jį po Afgano priims? Beje, darbas policijoje irgi stigmatizuotas). Kmita genialiai naudojasi tamsiaisiais devyniasdešimtųjų aspektais apsunkinti tiek Remygos kondiciją, tiek jo gyvenimą apskritai. Lietuviško (o gal post-tarybinio) mentaliteto elementais irgi – psichologinė pagalba tik per alkoholį. Paskui, aišku, eina pasekmės.
Maža to, Remyga kenčia ir dėl savo tapatybės – užaugo be tėvų, vaikų globos namuose.
Žodžiu, vargšas, labai pasimetęs gyvenime žmogus.
Vienintelis šviesulys Remygos gyvenime – jo sūnus, tačiau šeimyninis gyvenimas byra. Tiek dėl jo kondicijos, tiek dėl menkai apmokamo darbo nepateisinamų žmonos lūkesčių. Na, žinot tą pusiau barakudinį ne tai tarybinį, ne tai devyniasdešimtųjų mentalitetą – vyras turi būti toks medžioklinis, sukti varkes ir nešti pinigus namo. Jei ne – tai prastas. Visą gyvenimą niekinau tokio tipo motėras. Tačiau labai neseniai mane šokiravo mano motina, pripažinusi, kad su tėvu daug metų įvairiose socialinėse situacijose meluodavo pažįstamiems, aiškindami, kad motina uždirbanti mažiau nei tėvas. Kad nepakenktų šeimos įvaizdžiui ir atitiktų lietuviškas „vyriškumo/moteriškumo“ sampratas. Myliu ir gerbiu savo tėvus, ypač todėl, kad jie, kaip Nedas Starkas, sąžiningi iki durnumo ir paprastai spjauna ant veidmainiškų socialinių nesąmonių, net jei tai atsiliepia jų santykiams su giminėmis ir pažįstamais. Tačiau šitos nesąmonės net jie neatlaikė.
Pažįstamas ir vyriausiosios kartos spaudimas ir manipuliavimas per finansinę paramą jaunai devyniasdešimtųjų porai ir tam, kaip tai atsiliepia šeimos tarpusavio santykiams. Uošvio personažas – superinis savo bjaurumu. Turbūt paaiškina, kodėl šitiek šeimų po šiai dienai turi problemų su uošviais.
Tad jo, Kmita labai aktualus. Mūsų visuomenė vis dar serga. Manau, daug skaitytojų atpažins tuos simptomus „Remygoje“ ir gal net išsigąs atpažinę tam tikrus pavyzdžius savame rate. Apie vyrų psichologinę sveikatą Lietuvoje kalbama dar nedaug ir tyliai. Ir retai kada pačių vyrų. O tokių kaip Remigijus Lietuvoje daug. Kiek jų visai visiškai vienišų? Prasigėrusių? Nusižudžiusių? Kodėl toks atotrūkis tarp vidutinio sulaukiamo vyrų ir moterų amžiaus? Kiek žmonių su psichologinėmis problemomis arba psichinėmis ligomis užleistų, tiesiog pašluotų po kilimėliu, kad kiti jų nematytų? Kodėl pas mus „debilas“, „daunas“, „psichas“, „autistas“, „retardas“, „šiza“ vartojami praktiškai kaip keiksmažodžiai? Niekur kitur taip nemačiau. Tikiuosi, kad ši knyga padės situaciją pajudinti.
Forma patiko mažiau. Magišką realizmą mėgstu, bet su visokiais siurrealistiniais, postmodernistiniais formų laužymais vargstu. Laimei, kad Kmita parašė dar taip, kad „atėjau-pamačiau-nugalėjau“ tipo tekstą mėgstančiam skaitytojui dar būtų galima perskaityti, nors prisipažinsiu, kad kai kurių scenų nesupratau. Kaip ir to, kas vis dėlto nutiko Uošviui.
Kiek kliuvo, kad labai greitai išsimetė laiko mierkės. Pradžioj dar buvo datos: kada vestuvės, kada Baltijos Kelio mitingas, paskui tie atskaitos taškai dingo. Ar čia dėl to, kad Remygai progresyviai blogėja, ar dėl to, kad tie, kas tuos devyniasdešimtuosius matė, ir taip pajus, kuriais metais ir kurie čia įvykiai?
Apskritai, vietomis situacijos labai greitai sudėliotos. Tarkim, personažai spėlioja, kodėl radiją apniko trikdžiai, vienas dialogu pateikia savo versiją, sekantis sakinys tam pačiam dialoge maždaug „gerai, einam“, be jokių intarpų. Kai kurie personažai tiesiog šiaip sau reikiamu laiku vietoje išdyginėja kaip teatro spektaklyje.
Pasirodė keista personažų reakcija į Nepriklausomybės paskelbimą. Ir sausio 13-oji pasimetė. Tikėjausi daugiau haipo. Negi visus taip buitinės nepriklausomo gyvenimo problemos užmušė? Nors gal tiesiog kiekvieno santykis su tais įvykiais labai asmeniškas. O gal čia aš, kaip Nepriklausomybės vaikas, neliudijęs tų įvykių, tiesiog indoktrinuota švietimo sistemos.
Bet čia nesvarbu. „Remyga“ – tikrai labai verta dėmesio knyga, net jei tokios literatūros paprastai neskaitot. Jau vien tam, kad paaiškėtų, kas per daiktas tie devyniasdešimtieji ir kad realiai, Lietuva nuo Nepriklausomybės paskelbimo nuėjo labai toli. Va, dar jei daugiau dėmesio psichinei sveikatai skirtų...
Akcentai man gražu – labai pavydžiu anglakalbiams, kad jie turi šitiek akcentų, išreiškiamų tiek tarimu, tiek regionams būdingais žodžiais, tiek ideomomis. O argi eitų tekstą kavianskai parašyti? Kuo tai, be skolinių iš rusų kalbos kiekiu, skirtųsi nuo viliansko teksto? O devyniasdešimtieji kuo toliau, tuo labiau domina. Nes tai – laikotarpis, kada jau buvau, tačiau su tuo pasauliu dėl objektyvių priežasčių esu beveik visai nepažįstama: ką ten gali būdamas vaiku suprasti apie laikmečio specifiką? Tad labai norisi suvokti, kas ten per romantika, ar tikrai viskas prieš Europos Sąjungą ir NATO buvo badmetis, turgūs, laukinis kapitalizmas ir besišaudantys/besisprogdinantys berniukai.
Kmitos „Remyga“ – labai daugialypė. Čia vėl rasime devyniasdešimtųjų Zeitgeist. Tiek, kad čia jis kiek ankstėlesnis nei „Pietinia kronikose“. Personažas čia vėlgi yra jaunas, švelnus, geranoriškas vyras (realiai, tai vaikinas, bet, kas baisu, kad skaitydamas tai vis pamiršti), tačiau jo gyvenimo patirtis visai kitokia nei „Pietinia kronikų“ protagonisto, tad ir pats romanas nepalyginamai tamsesnis, skaudesnis ir sudėtingesnis. Priedo to, Kmita čia dar ir eksperimentuoja tiek temomis, tiek forma, tad šis romanas – gerokai mažiau user friendly ir turbūt dėl to kelią į skaitytojų širdis skinsis sunkiau nei „Pietinia kronikas“. Ko gaila, nes temos čia labai reikalingos intensyvaus apsvarstymo ir diskusijų.
Knygos veiksmas čia vėl vyksta Šiauliuose, tačiau arealas čia jau kitas, daugiau miesto centras. Aprašymai gražūs, gyvi (ypač kaifavau nuo senųjų Šiaulių kapinių aprašymo) ir dar papildyti paties autoriaus ar kitų šaltinių nuotraukomis būtent iš aprašomo periodo. Erzino tik kai kurių nuotraukėlių dydis, norėjosi didesnių, net ir suprantant, kad čia nėra dokumentika/memuarai. Tad jo, būčiau visai nieko prieš apsilankyti ir apvaikščioti tiek miesto centrą, tiek po kapinaites, tiek palei Tal(k)šos ežerą (pasirodo, ten bent kelių į Raudonąją knygą įrašytų paukščių ir augalų ekologinė buveinė).
Personažai žemaičiuoja, tačiau, kadangi rašyta daugiausiai trečiu asmeniu, nebe taip intensyviai. Tačiau šarmas vis dar tebėra. Ir apskritai, smagu žiūrėti, kaip autorius lengvai persijungia nuo vieno akcento prie kito.
Devyniasdešimtieji čia vėl alsuoja visu galingumu, tačiau šįsyk, gerokai tamsiau. Jau vien pradėkime nuo švenčių, kurių pagrindas – daugiadienė „Radioshow“ stiliaus pjankė (aš galvojau, kad jie ten šaržuoja, nu bet pasirodo, ne taip jau labai). O rimčiau – kasdienė nežinomybė dėl ateities: grįš sovietai ar ne; grius valstybė, ar ne; sienos kaip ir yra, bet per jas laisvai eina kontrabanda, vyksta susišaudymai su banditais/OMON‘u; sovietų kariniai daliniai, jei ką, vis dar Lietuvoj, net kai nepriklausomybė jau paskelbta, o kai kurios šalys jau spėjo ją pripažinti politiniu lygmeniu, ir dargi net prievarta gaudo jaunus vaikinus į kariuomenę (patvirtinta tėvo, berods, mano nuosavą dėdę slėpti teko). Skurdi buitis, su darbais ne kažką: pasirinkimas ribotas, valstybinių darbų atlyginimai tokie maži, kad kas netingi, kažkokias varkes suka; policininkai, norėdami pramaitinti šeimas, su bandziūgomis/kontrabandininkais bendradarbiauja (irgi girdėta iš vyresniųjų; dabar aišku, kodėl po šiai dienai pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis šlubuoja). Net visas patosas, Sąjūdžio ir nepriklausomybės siekio patosas prigęsta stebėtinai greitai. Gyvenimas geras bemaž tik banditams.
Laikmečio detalizacija vėl įspūdinga.
Ir vis tik pagrindinis „Remygos“ akcentas – pagrindinio veikėjo, Remigijaus, asmeninė tragedija.
Kmita šita tema nustebina. Žiauriai, skausmingai kenčiantis ir šitai aplinkai parodantis vyras Lietuvoje yra tabu. Literatūroj, kine, televizijoj (na, teatre gal mažiau, nes ten nuo seno yra Edipai, Hamletai, Makbetai, Otelai, bet ten kiti dalykai). Ir užvis baisiausia, kad tai tabu ir realiame kasdieniame gyvenime. Nes principas „Ko čia verki, būk vyras” mums įdiegtas taip giliai, kad šitą net savo šeimoj, kuri šiaip yra stebėtinai neskirstanti „vyriška/bobiška“, girdėti teko.
Remyga – kaip ir visi labai jauname amžiuje traumuotas privalomosios tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Kad ir kaip ten kas aiškintų, kad „ten nieko tokio, visi tarnavo, taigi vyriškumo mokykla“ – niekaip nepatikėsiu, kad tai nėra trauminė patirtis. Sąmoningo mąstymo atjunginėjimas, skatinimas vykdyt, negalvot – net jei tai gelbsti mūšio lauke, civiliniam gyvenime tai - nu, sorry. O dar pridėkime sovietinės kariuomenė dedovščiną – sisteminį, useless žmonių žeminimą pramogai ar sukauptam pykčiui išlieti. Kažkoks košmaras.
Tačiau Remygai padaryta ir kai kas daug baisiau, dėl ko jis siaubingai kenčia. Jis - Sovietų Sąjungos karo Afganistane (1979-1989 m.) veteranas, gyvenantis su „afgano sindromu“.
Daug metų negalėjau suprasti, kas čia per sindromas, išskyrus tai, kad tų vargšų, nelaimingų žmonių kažkodėl prisibijoma kaip ugnies, kol tėvas kartą nepapasakojo apie vieną tai patyrusį pažįstamą. Švęsdami kažką su draugais jie užsikūrė laužą. Ką šis jame išvydo, neaišku, tačiau nusikabinęs ginklą, ėmė šaudyti į liepsną. Ginklą iš jo šiaip ne taip atimti pavyko, tačiau draugų verdiktas buvo vienareikšmiškas: „Eik šikt, durniau, su tavim nieko nešvęsim!“ Supratau, kad kalbama apie PTSD.
Remygos atvejis labai sunkus. Jį lydi fiziniai gliukai, prisiminimai apie žiauriai žuvusius bendražygius, kamuoja košmarai, panikos atakos, kvėpavimo sutrikimai, alpuliai. Priepuolius išprovokuoja bemaž bet kas. O darbas tai savaime stresinis – milicijoje, besikonvertuojančioje į policiją itin nestabiliais, pavojingais laikais (nes kur kitur jį po Afgano priims? Beje, darbas policijoje irgi stigmatizuotas). Kmita genialiai naudojasi tamsiaisiais devyniasdešimtųjų aspektais apsunkinti tiek Remygos kondiciją, tiek jo gyvenimą apskritai. Lietuviško (o gal post-tarybinio) mentaliteto elementais irgi – psichologinė pagalba tik per alkoholį. Paskui, aišku, eina pasekmės.
Maža to, Remyga kenčia ir dėl savo tapatybės – užaugo be tėvų, vaikų globos namuose.
Žodžiu, vargšas, labai pasimetęs gyvenime žmogus.
Vienintelis šviesulys Remygos gyvenime – jo sūnus, tačiau šeimyninis gyvenimas byra. Tiek dėl jo kondicijos, tiek dėl menkai apmokamo darbo nepateisinamų žmonos lūkesčių. Na, žinot tą pusiau barakudinį ne tai tarybinį, ne tai devyniasdešimtųjų mentalitetą – vyras turi būti toks medžioklinis, sukti varkes ir nešti pinigus namo. Jei ne – tai prastas. Visą gyvenimą niekinau tokio tipo motėras. Tačiau labai neseniai mane šokiravo mano motina, pripažinusi, kad su tėvu daug metų įvairiose socialinėse situacijose meluodavo pažįstamiems, aiškindami, kad motina uždirbanti mažiau nei tėvas. Kad nepakenktų šeimos įvaizdžiui ir atitiktų lietuviškas „vyriškumo/moteriškumo“ sampratas. Myliu ir gerbiu savo tėvus, ypač todėl, kad jie, kaip Nedas Starkas, sąžiningi iki durnumo ir paprastai spjauna ant veidmainiškų socialinių nesąmonių, net jei tai atsiliepia jų santykiams su giminėmis ir pažįstamais. Tačiau šitos nesąmonės net jie neatlaikė.
Pažįstamas ir vyriausiosios kartos spaudimas ir manipuliavimas per finansinę paramą jaunai devyniasdešimtųjų porai ir tam, kaip tai atsiliepia šeimos tarpusavio santykiams. Uošvio personažas – superinis savo bjaurumu. Turbūt paaiškina, kodėl šitiek šeimų po šiai dienai turi problemų su uošviais.
Tad jo, Kmita labai aktualus. Mūsų visuomenė vis dar serga. Manau, daug skaitytojų atpažins tuos simptomus „Remygoje“ ir gal net išsigąs atpažinę tam tikrus pavyzdžius savame rate. Apie vyrų psichologinę sveikatą Lietuvoje kalbama dar nedaug ir tyliai. Ir retai kada pačių vyrų. O tokių kaip Remigijus Lietuvoje daug. Kiek jų visai visiškai vienišų? Prasigėrusių? Nusižudžiusių? Kodėl toks atotrūkis tarp vidutinio sulaukiamo vyrų ir moterų amžiaus? Kiek žmonių su psichologinėmis problemomis arba psichinėmis ligomis užleistų, tiesiog pašluotų po kilimėliu, kad kiti jų nematytų? Kodėl pas mus „debilas“, „daunas“, „psichas“, „autistas“, „retardas“, „šiza“ vartojami praktiškai kaip keiksmažodžiai? Niekur kitur taip nemačiau. Tikiuosi, kad ši knyga padės situaciją pajudinti.
Forma patiko mažiau. Magišką realizmą mėgstu, bet su visokiais siurrealistiniais, postmodernistiniais formų laužymais vargstu. Laimei, kad Kmita parašė dar taip, kad „atėjau-pamačiau-nugalėjau“ tipo tekstą mėgstančiam skaitytojui dar būtų galima perskaityti, nors prisipažinsiu, kad kai kurių scenų nesupratau. Kaip ir to, kas vis dėlto nutiko Uošviui.
Kiek kliuvo, kad labai greitai išsimetė laiko mierkės. Pradžioj dar buvo datos: kada vestuvės, kada Baltijos Kelio mitingas, paskui tie atskaitos taškai dingo. Ar čia dėl to, kad Remygai progresyviai blogėja, ar dėl to, kad tie, kas tuos devyniasdešimtuosius matė, ir taip pajus, kuriais metais ir kurie čia įvykiai?
Apskritai, vietomis situacijos labai greitai sudėliotos. Tarkim, personažai spėlioja, kodėl radiją apniko trikdžiai, vienas dialogu pateikia savo versiją, sekantis sakinys tam pačiam dialoge maždaug „gerai, einam“, be jokių intarpų. Kai kurie personažai tiesiog šiaip sau reikiamu laiku vietoje išdyginėja kaip teatro spektaklyje.
Pasirodė keista personažų reakcija į Nepriklausomybės paskelbimą. Ir sausio 13-oji pasimetė. Tikėjausi daugiau haipo. Negi visus taip buitinės nepriklausomo gyvenimo problemos užmušė? Nors gal tiesiog kiekvieno santykis su tais įvykiais labai asmeniškas. O gal čia aš, kaip Nepriklausomybės vaikas, neliudijęs tų įvykių, tiesiog indoktrinuota švietimo sistemos.
Bet čia nesvarbu. „Remyga“ – tikrai labai verta dėmesio knyga, net jei tokios literatūros paprastai neskaitot. Jau vien tam, kad paaiškėtų, kas per daiktas tie devyniasdešimtieji ir kad realiai, Lietuva nuo Nepriklausomybės paskelbimo nuėjo labai toli. Va, dar jei daugiau dėmesio psichinei sveikatai skirtų...
March 10, 2021
Daugiasluoksnis „Remyga“ ir afgancas Šiauliuose
Viename interviu rašytojas Rimantas Kmita apie savo knygą „Remyga“ sakė, kad šioje knygoje visiškai nenorėjo ieškoti konkrečių atsakymų į socialinius ar politinius klausimus. Turbūt melavo.
R. Kmita Lietuvos skaitytojams puikiai žinomas dėl savo fenomenalaus romano „Pietinia kronikas“. Dešimtąjį dešimtmetį knygoje puikiai atspindėjęs rašytojas ėmėsi dar vieno sudėtingo žingsnio – daugiasluoksnio kūrinio apie Šiaulius nepriklausomybės priešaušryje.
Romane „Remyga“ pasakojama apie jauną vyrą, grįžusį iš karo Afganistane į gimtuosius Šiaulius ir bandantį kibtis į gyvenimą. Jis susituokia, uošvio yra įdarbinamas milicijoje, bet viskas keičiasi, laikai nestabilūs, sovietinė armija išvaroma, milicininkai nekenčiami, gaujos įgauna vis daugiau galios ir realiai valdo Šiaulius. O čia dar nuolat pasireiškia Remygos psichikos problemos, kurias jis parsivežė iš Afganistano – jis juk tikras afgancas.
Jau ir taip spalvingą nepriklausomybės priešaušrio gyvenimą rašytojas nuspalvina stebuklinės pasakos elementais. Remygą lanko veikėjai: berniukas, meška, jautis, jam tenka kovoti su buratinu. Ir skaitytojas nejučia paliekamas svarstyti, ar tai – stebuklinė pasaka, ar afganco kliedesiai ir priepuoliai.
Knygoje R. Kmita pavaizduoja daugybę devinto ir dešimto amžių sandūros problemų. Viena jų – apgailėtinas požiūris į psichinę sveikatą. Aplinkiniai supranta, kad Remyga yra afgancas, o tai reiškia, kad grįžęs iš karo jis nėra stabilus, supranta, kad jis turėtų gerti vaistus. Visgi, tuo pačiu jį keikia. Pavyzdžiui, žmona jį žemina, kad jis verkia „kaip boba“ arba „vis dar kariauja“. Tuo pačiu Remyga milicijoje patenka į situacijas, kur tenka panaudoti ginklą ir visi karo prisiminimai grįžta. Psichinės sveikatos aspektas aktualus ir šiandien, nes nors Lietuva ir pasistūmėjo šiuo klausimu, vis dar esame labai arti knygoje vaizduojamo laikotarpio Šiaulių.
Ne ką mažiau svarbus yra vis didesnis kapitalizmo ir pinigų vaidmuo išlaisvėjusiuose Šiauliuose. Doleriai čia valdo. Ir ne tik pinigus, politiką, bet ir jausmus. Ta pati Remygos žmona, kuriai jau ėmiau jausti šiokią tokią antipatiją, verčia jį nusikalsti, kad tik šis uždirbtų daugiau pinigų, nuolat priekaištauja, kodėl ji negali atostogauti Ispanijoje, dėvėti importinių rūbų ir t.t.
Rašytojas tiesiog puikiai perteikia ir didžiausią to laikotarpio skaudulį – nusikalstamas grupuotes. Kaip gali knyga apie Šiaulius apsieiti be nors šiokio tokio „Princų“ paminėjimo.
Atskiro paminėjimo verta ir šiaulietiškos tarmės intarpai knygoje. Jų daug, bet neužgožia visos knygos. Negaliu patikėti, kaip sklandžiai galima rašyti šia tarme. Taip, aš augęs žemaitiškoje aplinkoje, tad tarmiškai skaityti visada mokėjau, bet R. Kmita rašo taip, kad tarmiškumas nereikalauja jokių papildomų pastangų perskaityti ir suprasti knygą.
Apskritai, R. Kmita iškėlė daug socialinių ir politinių klausimų. Ar jis, priešingai negu teigė interviu, stengėsi atsakyti į juos? Manau, kad tikrai taip, nes aš knygoje radau daug atsakymų.
Jaučiu, kad apie R. Kmitos romaną galėčiau labai daug rašyti ir rasčiau jame daugybę temų. Tačiau nenoriu atpasakoti viso siužeto, todėl nuoširdžiai rekomenduoju jums visiems taip pat paieškoti tų atsakymų, kuriuos radau, ir perskaityti „Remygą“.
Viename interviu rašytojas Rimantas Kmita apie savo knygą „Remyga“ sakė, kad šioje knygoje visiškai nenorėjo ieškoti konkrečių atsakymų į socialinius ar politinius klausimus. Turbūt melavo.
R. Kmita Lietuvos skaitytojams puikiai žinomas dėl savo fenomenalaus romano „Pietinia kronikas“. Dešimtąjį dešimtmetį knygoje puikiai atspindėjęs rašytojas ėmėsi dar vieno sudėtingo žingsnio – daugiasluoksnio kūrinio apie Šiaulius nepriklausomybės priešaušryje.
Romane „Remyga“ pasakojama apie jauną vyrą, grįžusį iš karo Afganistane į gimtuosius Šiaulius ir bandantį kibtis į gyvenimą. Jis susituokia, uošvio yra įdarbinamas milicijoje, bet viskas keičiasi, laikai nestabilūs, sovietinė armija išvaroma, milicininkai nekenčiami, gaujos įgauna vis daugiau galios ir realiai valdo Šiaulius. O čia dar nuolat pasireiškia Remygos psichikos problemos, kurias jis parsivežė iš Afganistano – jis juk tikras afgancas.
Jau ir taip spalvingą nepriklausomybės priešaušrio gyvenimą rašytojas nuspalvina stebuklinės pasakos elementais. Remygą lanko veikėjai: berniukas, meška, jautis, jam tenka kovoti su buratinu. Ir skaitytojas nejučia paliekamas svarstyti, ar tai – stebuklinė pasaka, ar afganco kliedesiai ir priepuoliai.
Knygoje R. Kmita pavaizduoja daugybę devinto ir dešimto amžių sandūros problemų. Viena jų – apgailėtinas požiūris į psichinę sveikatą. Aplinkiniai supranta, kad Remyga yra afgancas, o tai reiškia, kad grįžęs iš karo jis nėra stabilus, supranta, kad jis turėtų gerti vaistus. Visgi, tuo pačiu jį keikia. Pavyzdžiui, žmona jį žemina, kad jis verkia „kaip boba“ arba „vis dar kariauja“. Tuo pačiu Remyga milicijoje patenka į situacijas, kur tenka panaudoti ginklą ir visi karo prisiminimai grįžta. Psichinės sveikatos aspektas aktualus ir šiandien, nes nors Lietuva ir pasistūmėjo šiuo klausimu, vis dar esame labai arti knygoje vaizduojamo laikotarpio Šiaulių.
Ne ką mažiau svarbus yra vis didesnis kapitalizmo ir pinigų vaidmuo išlaisvėjusiuose Šiauliuose. Doleriai čia valdo. Ir ne tik pinigus, politiką, bet ir jausmus. Ta pati Remygos žmona, kuriai jau ėmiau jausti šiokią tokią antipatiją, verčia jį nusikalsti, kad tik šis uždirbtų daugiau pinigų, nuolat priekaištauja, kodėl ji negali atostogauti Ispanijoje, dėvėti importinių rūbų ir t.t.
Rašytojas tiesiog puikiai perteikia ir didžiausią to laikotarpio skaudulį – nusikalstamas grupuotes. Kaip gali knyga apie Šiaulius apsieiti be nors šiokio tokio „Princų“ paminėjimo.
Atskiro paminėjimo verta ir šiaulietiškos tarmės intarpai knygoje. Jų daug, bet neužgožia visos knygos. Negaliu patikėti, kaip sklandžiai galima rašyti šia tarme. Taip, aš augęs žemaitiškoje aplinkoje, tad tarmiškai skaityti visada mokėjau, bet R. Kmita rašo taip, kad tarmiškumas nereikalauja jokių papildomų pastangų perskaityti ir suprasti knygą.
Apskritai, R. Kmita iškėlė daug socialinių ir politinių klausimų. Ar jis, priešingai negu teigė interviu, stengėsi atsakyti į juos? Manau, kad tikrai taip, nes aš knygoje radau daug atsakymų.
Jaučiu, kad apie R. Kmitos romaną galėčiau labai daug rašyti ir rasčiau jame daugybę temų. Tačiau nenoriu atpasakoti viso siužeto, todėl nuoširdžiai rekomenduoju jums visiems taip pat paieškoti tų atsakymų, kuriuos radau, ir perskaityti „Remygą“.
November 30, 2020
Viskas čia man svetima. Nė aš nuo Šiaulių, nė paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžią gerai prisimenu. Kur ten prisiminsi, kai nemažą jos dalį praleidai paslapčia nuo mamos žalius agrastus kimšdamas ir pas kaimynų panaitę (lygiai taip pat paslapčia) lakstydamas. Man, gimusiam devyniasdešimtų gruodį, valstybės pradėjimas ir gimimas, kaip mano paties, pažįstamas tik iš artimųjų pasakojimų, televizijos tapytų paveikslų ir skaitytų dokumentų. Toks keistas jausmas, kai, atrodo, viskas čia pat, dar gyva, dar paliest, regis, gali. Bet tuo pat metu savęs šitoj importuotoj atminty niekur nematai. Gal dėl to anas laikas visada atrodė truputį magiškas, truputį epiškas, truputį... išgalvotas. Greičiausiai dėl to Kmitos knyga tokį įspūdį paliko - nuo grandinės paleidusi vaizduotę, stipriai ir ryškiai dokumentuota, tačiau nuo dokumentinio pasakojimo išvadavusi. Gal dėl to niekaip negalėčiau sutikti su mintim, kad mūsų valstybingumo idėja mitologinį drabužį nunešiojo.
"Remyga" - viena iš apgavysčių, už kurią neina pykti. Imdamas skaityti, visai kitokio kūrinio tikėjausi, su visai kita intencija atsiverčiau. Turiu prisipažinti, truputį daugiau dėl mados ar dėl ankstesnio romano atgarsių. Bet jau pirmi puslapiai dėmesį prikaustė. Likusius surijau lengvai ir su dideliu pasimėgavimu.
Kaip jau sakiau, aprašomas pasaulis man visai nepažįstamas, svetimas, tolimas. Dėl to leidausi apraizgomas drįkstančiomis pasakos vijomis, visą dėmesį skirdamas jį apdengusiai nerealybei, tik iš nuotrupų atpažindamas tikrus įvykius, o ir tuos tuoj pat pakišdamas po stebuklo antklode. Neapsimesiu, kad dėl to greičiausiai praradau bent dalį istorijos, kuri liko užrakinta man neišsprendžiama spyna. Didelis autoriaus nuopelnas, kad net ir šitaip tuomečio virsmo pojūtis, rodos, daugiau nei užčiuopiamas. Knyga pilna puikių scenų, leidusių sąmyšį visuomenėj ir sumaištį sąmonėje išvysti aiškiau, nei galėčiau grynai autentiško pasakojimo klausydamas.
Ir ne tik pagrindinis veikėjas tose scenose žavi. Apkskritai kiekvienas atverstas puslapis žadėjo vis kažką nauja. Epizodas po epizodo esi užkabinamas bastytis po kuriamą pasaulį, susidurti su jame gyvenančiomis būtybėmis, gali girdėti, matyti, užuosti tai, ką jie. Kartais užklupmpi juos intymiausiomis akimirkomis, sutinki tamsiausiose vietose, tik probėgšmais, vos spėji veidą pamatyti. Bet to užtenka, kad jis amžiams pasikeistų, kad šiurpas nugara nubėgtų.
Romanas šiek tiek priminė vieną mėgiamiausių kūrinių - Donoso "Tamsų nakties paukštį". Labirintas, kuriame pasiklysti ir kelio jau nesurasi. Tiesos ir pramano salės, kuriose "šviesa įlūžta į tamsą", kur dulkų erkės "ėd mūsų mirtį", kur nugulė mirusios, niekam neberūpinčios istorijos.
"Remyga" - viena iš apgavysčių, už kurią neina pykti. Imdamas skaityti, visai kitokio kūrinio tikėjausi, su visai kita intencija atsiverčiau. Turiu prisipažinti, truputį daugiau dėl mados ar dėl ankstesnio romano atgarsių. Bet jau pirmi puslapiai dėmesį prikaustė. Likusius surijau lengvai ir su dideliu pasimėgavimu.
Kaip jau sakiau, aprašomas pasaulis man visai nepažįstamas, svetimas, tolimas. Dėl to leidausi apraizgomas drįkstančiomis pasakos vijomis, visą dėmesį skirdamas jį apdengusiai nerealybei, tik iš nuotrupų atpažindamas tikrus įvykius, o ir tuos tuoj pat pakišdamas po stebuklo antklode. Neapsimesiu, kad dėl to greičiausiai praradau bent dalį istorijos, kuri liko užrakinta man neišsprendžiama spyna. Didelis autoriaus nuopelnas, kad net ir šitaip tuomečio virsmo pojūtis, rodos, daugiau nei užčiuopiamas. Knyga pilna puikių scenų, leidusių sąmyšį visuomenėj ir sumaištį sąmonėje išvysti aiškiau, nei galėčiau grynai autentiško pasakojimo klausydamas.
Ir ne tik pagrindinis veikėjas tose scenose žavi. Apkskritai kiekvienas atverstas puslapis žadėjo vis kažką nauja. Epizodas po epizodo esi užkabinamas bastytis po kuriamą pasaulį, susidurti su jame gyvenančiomis būtybėmis, gali girdėti, matyti, užuosti tai, ką jie. Kartais užklupmpi juos intymiausiomis akimirkomis, sutinki tamsiausiose vietose, tik probėgšmais, vos spėji veidą pamatyti. Bet to užtenka, kad jis amžiams pasikeistų, kad šiurpas nugara nubėgtų.
Romanas šiek tiek priminė vieną mėgiamiausių kūrinių - Donoso "Tamsų nakties paukštį". Labirintas, kuriame pasiklysti ir kelio jau nesurasi. Tiesos ir pramano salės, kuriose "šviesa įlūžta į tamsą", kur dulkų erkės "ėd mūsų mirtį", kur nugulė mirusios, niekam neberūpinčios istorijos.
Displaying 1 - 30 of 100 reviews