Na štai, ne taip seniai užverčiau paskutinį Williamo Makepeace Thackeray „Tuštybės mugė“ knygos puslapį. Turiu būti nuoširdi ir pripažinti - likau maloniai nustebinta šiuo kūriniu. Pilnas knygos pavadinimas „Tuštybės mugė: romanas be herojaus“, leidžia skaitytojui suprasti, kad romanas yra be herojaus. Ir iš tiesų, herojaus čia nėra. Skaitytojui nuo pat pradžių sudaromas įspūdis, kad knygos veikėjai tai marionetės, lėlės, tampomos už virvelių, o mes - skaitytojai, tai spektaklio žiūrovai ir autorius kartas nuo karto kreipiasi į mus, tuštybės mugės žiūrovus. Kada ir kaip autorius į mus kreipiasi, yra kruopščiai parinkta. Po tam tikrų įvykių, autorius tarsi atsiriboja nuo knygos veiksmo, padaro pauzę, palieka vietos apmąstymui, ar net, šiokiam tokiam moralui. Autoriaus kalba nestokoja subtilaus humoro ir sarkazmo.
Tai satyrinis romanas, parašytas 1848m., kurio veiksmas nukelia mus į 19a. Angliją. Knygos veiksmas vyksta Napoleono laikais, minimas jo pabėgimas iš Elbos salos ir Vaterlo mūšis (1815m). Romano pagrindinės veikėjos yra dvi moterys, įkūnijančios visiškas priešingybes, turinčias visiškai skirtingas moralines vertybes ir visiškai skirtingus gyvenimo būdus - tai Beki Šarp ir Amelija Sedli. Aplink šias dvi moteris sukasi ir kiti romano veikėjai: senieji Sedlis ir Osbornas, Džordžas ir Rodonas, seras Pitas ir panelė Kroli, Džozas ir Dobinas ir kt. Visi jie skirtingi, supriešinti, kurių gyvenimo būdas svyruoja nuo vienos kraštutinybės prie kitos. Rebeka, kurią iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sunku pamėgti, yra valdinga moteris, kilusi iš žemo sluoksnio, skinasi sau kelią į sėkmę lipdama per kitų galvas ir braudamasi alkūnėmis, jai ne svetima veidmainystė, melas ir intrigos. Ji neturi ko prarasti ir drąsiai siekia savo tikslo, o įvykus nesėkmei, tik garsiai nusijuokia. Kad ir kaip bebūtų, siekdama savo tikslų, ji sujudina ir kitų gyvenimus, kiti veikėjai šalia jos atgyja, įgauna gyvybingumo, kaip antai seras Pitas ar panelė Rodon. Amelija Sedli tuo tarpu yra visiška Bekės priešingybė, tai kukli, švelni, geraširdė, rami ir naivi būtybė, kuri nuo mažų dienų susižadėjusi su Džordžu Osbornu. Knygos veiksmas prasideda Čiziko mergaičių internate, kur abi draugės, Amelija ir Beki, baigė mokyklą, ir štai, karieta išrieda iš Čiziko gatvės. Ir štai, prasideda meilės ir neapykantos, mirties ir tragedijos, netekties, gudrybių ir klastos, naivumo ir nekaltumo, karo ir konfliktų nuotykiai. Uždanga pakyla, “Tuštybės mugės” vaidinimas prasideda.
Knyga parašyta beveik prieš du šimtus metų. Tas faktas mane šiek tiek gąsdino ir vis nepalioviau stebėtis: tiek metų prabėgo, o mažai kas pasikeitė. Gobšumas, naivumas, garbės, pripažinimo troškimas vis dar šalia mūsų, gal kitokiomis formomis ir kitokiu pavidalu mus supa, bet vis dar čia. Taip, “Tuštybės mugė” ir yra mumyse, mes esame šio vaidinimo dalyviai, kiekvienas iš mūsų. “Tuštybės mugė” eina koja kojon su žmonija, metai iš metų, karta iš kartos.
“Ak, vanitas vanitatum! Kas iš mūsų yra laimingas šiame pasaulyje? Kas iš mūsų gauna tai, ko trokšta širdis, arba gavęs netrokšta daugiau… Eime, vaikai, sukraukime lėles ir užvožkime dėžę, nes mūsų vaidinimas baigėsi.”