Люди всегда воевали. Из-за территории, золота, глупой обиды.
Серая Стража ведет войну с чернокнижниками и не вмешивается в политику, но есть исключения.
Натаниэль Эверсон узнает, что его семья замешана в грязных делах, — пришло время собраться с силами и сделать выбор.
С Границы надвигается полчище склавян, и Магнус, Касс и Люциус снова вместе, ведь ведьмы пророчат прибытие кровавого демона – как обычно, только на этот раз опасность грозит со всех сторон и требует жертв. Но что значит боль единиц по сравнению со спасением тысяч?
Antroji ciklo knyga. Ir, kad ir kaip keista, kad ir kaip liūdna – pirmoji, debiutinė buvo stipresnė. Taip, veikėjai buvo labiau šabloniniai, bet tuo pat metu – gerokai gyvesni. Iš devynerių rekrutų, siekusių pilkojo apsiausto, pirmojoje knygoje išgyveno penki. Ir štai sutinkame juos prabėgus penkeriems metams. Suvyriškėjusius, dabar jau vadovaujančius tokiems žaliems naujokams, kokiais kadaise buvo patys. Nathanielis jau sukioja ant piršto auksinį žiedą ir vadovauja pilkųjų komandorijai. Tiesa, pačiai atokiausiai, pačiame pasienyje. O anapus sienos – neramu. Tie barbarai iš anapus ir taip nuolat puldinėjo pasienio kaimus ir miestelius, ieškodami lengvo grobio. O šįsyk, regis, juos domina ne tik grūdai, vištos ir stotingos mergos. Šįsyk jie vienijasi į didžiulę armiją ir ruošiasi gerokai praplėsti teritoriją Imperijos sąskaita. Jei viso to būtų negana, kad Nathanielis garantuotai apsirūpintų nemiga, tai dar suaktyvėjo visokios ten raganos, mat jos tai tikrai žino – demonas ateina. Žodžiu, veiksmo ir intrigų nestinga. Bet veiksmas truputį trūkinėja, lyg sena, uždrožta magnetofono juostelė, o rezgamos intrigos arba tiesios kaip pedanto kelnių kantas, arba tokios įmantrios, kad oi. Žodžiu, retas atvejis. Už debiutą autorius gavo keturis, šitai gi atseikėt galiu tik tris iš penkių. Bet trečiąją perskaitysiu. Na, kai jau parašys.