3/5
Nemėgstu per daug įsipatoginti rinkdamasi skaitomas knygas. Todėl kartais nei iš šio, nei iš to, išsikeliu sau kokius nors knyginius iššūkius. Išbandyti naują žanrą, autorių, kuris, atrodo, ne visai „mano“, grįžti prie klasikos ar atrasti kitokias temas. Jei šiaip gyvenime esu gana tipinė introvertė, tai knygos padeda išlipti iš tos komforto zonos, kurioje dažnai esu patenkintai įsitaisiusi. Taip nutiko ir su „Nepaprasta Peonės meile“.
Rytų šalių kultūra man niekada neatrodė nei tam tikra siekiamybė, nei kažkas itin artimo. Tiek grožio, tiek daugumos vertybių suvokimas, tiek filosofija tuose kraštuose man atrodo gana svetimi, tačiau pažinti dar neatrastus žemės plotelius kažin ar kam pakenkė. Ir visgi įsitikinau, kad buvau teisi. Netgi ir nemenkai cinikei kaip man kūrinys kėlė pakankamai nemažai pykčio ir slogumo. Dėl to, kaip Kinijoje stipriai ir giliai įsišaknijusios tokios siaubingos tradicijos, žalojančios ne tik moterų moralę, bet visų pirma jų kūnus. Dėl to, kad viskas, ką tuo metu darė moterys, tai buvo gražios lėlės. Dėl to, kad patriarchija tuose kraštuose, rodos, įgijo visiškai nesuvokiamą galią. Dėl to, kad moteris be vyro – bene tas pats kas mirusi. O ir su vyru ji dažnai tiesiog niekas – jokio laisvo pasirinkimo, jokių nuopelnų, rimtų pomėgių, aiški užduotis gimdyti ir auginti palikuonis. O ir šie pageidautinai turi būti sūnūs, kitaip kokia juk prasmė. Ir taip, sakysit – juk žinojai, kad tokie dalykai vyko, ir jie vyko visur. Bet žvilgsnis iš arčiau privertė kuriam laikui stabtelėti ir susimąstyti. Skaityti ištisus puslapius apie tai, kaip moterys ir mergaitės rišo savo pėdas ir priverstinai keitė kaulų išsidėstymą tam, kad atrodytų gležnesnės ir patrauklesnės vyrams, kaip bet kokie kiti jų talentai yra užgniaužiami, o jiems prasiveržus nuopelnus susirenka, taip, atspėjot, vyrai, buvo kankinama patirtis. O ir pykau ne ant veikėjų. Jie juk negalėjo įsivaizduoti kitokio gyvenimo, kai aplinkui matė tik tai. Nežinau ant ko pykau. Pasaulio? Savęs, kad leidausi į tokį mazochistišką nuotykį?
Sunku buvo tapatintis ir su vaizduojamomis moterimis, ir su jų išgyvenimais. Gal dėl to, kad negalėjau pritarti tam, kam pritarė jos, net ir suvokdama visą istorinį kontekstą ir aplinkybes. Kai kur istorija pasirodė kiek per daug melodramatiška, per daug naivi ir saldi, artėjanti prie YA žanro ir kiek užtęsta. Tačiau mėgstantiems jausmingus ir jautrius pasakojimus bei norintiems daugiau sužinoti apie rytų kultūras, šis kūrinys – tikras lobynas. Čia rasite nemažai istorinio konteksto, XVII a. kasdienybės detalių, itin plačiai nagrinėjamą kinų filosofiją bei atversite skrynią į jų dvasių pasaulį. Visa tai ne man, įsitikinau. Per daug noro papurtyti kiekvieną veikėją už pečių ir bandyti jį įtikinti, kad jis gali geriau. Kad gyvenimas gali būti geresnis. Net jei suvokiu, kaip absurdiškai tai skamba, o juk ir kalbame apie laikotarpį šimtus metų atgal. Tačiau iššūkio nesigailiu.