Miesto šventė

by Lina Simutytė

„Miesto šventė“ – pirmasis jaunosios kartos prozininkės Linos Simutytės apsakymų rinkinys. Autorės pasakojimo stilius traukia gilyn ir prikausto dėmesį nenutrūkstančia minties įtampa. Knygoje nevengiama matyti tikrovės ir asmenų tarpusavio santykių tokių, kokie jie yra, pamažu išlukštenant paviršinius kasdienybės sluoksnius, parodant sudėtingą žmogaus psichologiją. Seksualinės patirtys, būsenų refleksijos, gyvenimo prasmės pajautos dera su popkultūros ženklais, o nenorminė leksika – su vaizdingais palyginimais.

174 pages, Paperback

First published September 1, 2020

Reviews

[cypt · Rating 4 out of 5]

Buvo labai įdomu skaityti Linos Simutytės debiutą, jis kitoks nei LRS leidžiami PK debiutai (gal nenuostabu, vis tiek ten tie patys redaktoriai, tas pats konkursas): labai vizualus, labai įmantriai prigalvoti siužetai, išbandomos įvairios lit technikos - kaitaliojasi perspektyvos, pasakotojų balsai, įdomiai išlenda leitmotyvai. Kita vertus, apsakymų pagrindas vis tiek lieka išgyvenimas, ir tuo ji labai lietuviška (europietiška), nėra tokios ironijos / sukonstruotumo kaip pas Wallace'ą ar tiesiog tuščio žaidimo vaizdiniais kaip pas Enriquez. Ir tuo pat metu iš tiesų labai sekanti Ivanauskaitės apsakymais, 100 % Ivanauskaitės premijos laimėtoja :) Atrodo, lyg Simutytės personažai irgi, kaip Ivanauskaitės, būtų pamatę Godo, sulaukę, ir dabar bandytų apie tą tuštumą / susitikimą su tuštuma nupasakoti.

Vienas fainiausių apsakymų man buvo apie nusižudantį vaikiną ("Jis tiek daug visko turėjo"), kuris man savotiškai tapo visos knygos metafora: tame apsakyme pasakotojo pusbrolis nusiperka iš skuduryno puzlą ir vis dėlioja, dėlioja, nežino, kas išeis (nėra dėžutės), galiausiai išeina Rafaelio paveikslas iš 5000 detalių. Paskui, prieš mirdamas, ir pasakotojas apsidėlioja daiktais, laiškais, drabužiais, kitais artefaktais - tarsi jie turėtų, kaip puzlo detalės, ir sudaryti tai, kas jis yra, jo paveikslą. Visai taip ir Simutytės rinkinyje: įvairiausi vaizdiniai, skirtingiausios aplinkos, turi sudaryti rinkinį, galbūt net pačios autorės portretą, bet tu skaitydama/s supranti, kad taip nei jos, nei jo iki galo ir nepažįsti (kaip ir tie tėvai, kur pamatę mirusį vaiką su visais rekvizitais, sako: kiek daug jis visko turėjo). Tas man gražu: ne koks tuščias mėtymasis vaizdiniais (man vat tokia atrodo Enriquez, nors suprantu, kad gal tiesiog biolaukai nesutampa), o vis dėlto rišlus pasaulėvaizdis, ir tau iš tiesų nėra labai būtina viską išgliaudyti.

Už Išgyvenimą duočiau 3* (vis tiek jo per dauuuuug, kiekvienam apsakyme užslėpta dramytė), bet už įvairiausius siužetus, nuo Kanados keisčiausių buržujiškų ritualų iki LT creeperių kaimo, - 5*, tai žvaigždutinu vidurkį.

[Lijana · Rating 4 out of 5]

Pagal ką renkatės knygą? Viršelis, medalis, kaina? Lentynoje reikia skaityti penktą ir kaip tik ši? Pagal vardus, pavardes? Devintas nuo kisieliaus rekomendavo?

Šventei kaupiausi ilgai. Reikėjo prieš tai nagus padildinti ir kulnus nusigremžti. Nauja, nematyta, negirdėta, bet viršelyje lyg vyno taurėje paskendęs. Vėl atgal nukiši į lentyną, nes sugalvoji, kad reikia dar batus nusiblizginti ar sijono klostes išlyginti. Ir pagaliau pavėlavusi, kaip visada (toms tikroms moterims privaloma vėluoti), atkaukšėjau į šventę. Iškart taurė į rankas, paflirtuoji su keturiais, po vidurnakčio išsliūkini pertraukėlei prie veidrodžio, grįžus į balių pasikandžioji, tyliai keletą prakeiki ir šoki vėl šoki dar šoki. Ir taurė prie lūpų ir svaigulys besileidžiantis į plaukus ir vis dažniau tempi sijono kraštą žemyn ir. Kol basakojė pasiryžta griebti už numestų kulnų bei dingti namo.

Išsimiegi, prasiblaivai ir nepamiršti.

Geras reikalas tos miesto šventės, tik minioje kai kur per daug karbatkų, fejerverkų ar kitų mozaikos detalių detalyčių. Man mažiau norisi. Beje, gal kas gali išduoti paslaptį: ar nėra ten tikrų žmonių ir istorijos detalių? Tiesiog per vieną šventę viena atominio dydžio Mažeikių detalytė iki manęs atklydusi, tokia panaši į knygoje esančią, kad net skauda labiau...

[Marijus Gailius · Rating 4 out of 5]

Vaizduotė čia pranoksta vaizdavimą. Už kai kurias nesaikingas puošmenas norėtųsi kaukštelt liniuote per klaviatūrą. Tačiau debiuto trūkumus atperka ryški stiprybė – nuovokiai jaučiamas sakinys, jo tempas, šita Simutytės sintaksė turi sielą.

Jos ribinių istorijų įtaiga sukėlė asociaciją su vienu įspūdingiausiu pastarųjų metų rinkinių – Groff Florida: vien tokia spontaniška mintis, prieš kurią dar nesugalvojau rimto vidinio kontraargumento, verčia pripažinti nemažą „Miesto šventės“ jėgą. Groff įdarbina kaitrą, Simutytė įdarbina gaisrą. Atminty išliks toli gražu ne kiekviena novelė, užtat kai kurių jau negaliu išmest iš galvos.

[Redaguota 20201018]

[Edita Puskunigytė · Rating 5 out of 5]

Įtraukia, pagavu, originalu, netikėta ir tuo pačiu užčiuopta fenomenalios gyvenimiškos patirtys, būsenos. Su nekantrumu laukiu naujo autorės kūrinio! Pirmyn, Lina!!!

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 3 out of 5]

Geras, stiprus debiutas. Aišku, kaip debiutinė knyga, turi tą trūkumą (gal nemažai kam tai visai ne trūkumas, o privalumas), kad rašoma beveik vien tik apie "jaunų žmonių patirtis", yra ir šiokios tokios egzaltacijos, ir stiliaus manieringumo - bet bendro įspūdžio tai nesugadina. Man labai patiko moterys personažės, tos bręstančios mergaitės. Laukiu antros knygos.

[Marija Peciulyte]

Knyga buvo tikrai neįprasta ir, bent iš mano skaitytos lietuvių literatūros, ji kitokia. Greičiausiai dėl pačios kalbos, stiliaus - jis labai vaizdingas, lyg braidytum pro neaišku ženklų ir įvairiausių besikeičiančių scenų sapną. Daug metaforų, palyginimų, kurie paverčia visą skaitymą stebuklingu, ypač, kai siužetas įstatomas į tokią buitinę - kontrastingą - aplinką, kaip mažas miestelis, butas baltais tapetais su kilimu ar pakelės užeiga. Žinoma, dažnai pasikartojantys pagrindiniai vaizdai apsakymuose ar labai panašus pasakojimo būdas, priemonės sukėlė monotonijos jausmą. Vistiek, autorės rašymo stilius ir istorijos išlaikė smalsumą skaityti toliau - juk istorijose tiek persikreipiančių vaizdinių ir, atrodytų, visos, net tamsiausios veikėjų mintys išreiškiamos, lyg skaitytojo kuris skaito jo mintis ar seka visą veiksmą net nebūtų! Nežinau kodėl tai suveikė, bet manau todėl, nes daug dalykų buvo, angliškai tariant, “raw”, atvira, nenušlifuota, kas tikrai atrodo nuoširdu ir tikra. Galiausiai, buvo verta pabaigti iki galo, nes knyga įspūdį paliko ilgam.

Jei būčiau vyresnė ir visko patyrusi kritikė, greičiausiai sakyčiau ”Kaip jauna rašytoja, ji turi potencialą”.

[Zygintas · Rating 4 out of 5]

Pirmas sakinys: Gatvės žibintas, atrodo, tyčia išsijungė vos priėjus, tarsi sąmoningai nusuktų akis pamatęs, kaip atrodau.

Viename interviu su autore suradau atsakymą, koks jausmas skaityti "Miestelio šventės" apsakymus – lyg bristi išlietu, klampiu ir stingstančiu betonu. Skaičiau po neįtikėtino teksto lengvumo Italo Calvino "Markovaldo", vasarą, kai už lango +30C, todėl šis jausmas buvo dar stipresnis.

Tekstas lengvai hipnotizuoja, įtraukia, mėgaujiesi originaliais palyginimais, įvaizdžiais, tačiau viskas pastatyta ant vidinio išgyvenimo (autorė sako, kad "Apskritai rašyti pradedu ne nuo personažo, o nuo spalvos, atmosferos, emocijos"), todėl kartais per daug užsižaidžiama kalba. Šia prasme Vido Morkūno "Pakeleivingų stotys" 1-2 puslapių istorijos daug efektyvesnės, paveikesnės.

Pagyra už apsakymų dramaturgiją – visų istorijų siužetas įdomus, pabaiga su kabliuku. Malonu atpažinti populiariosios kultūros elementus: "Black Sabbath", "Maxima", Nick‘ą Cave‘ą. Juntama Antano Škėmos įtaka: sąmonės srautas, egzistencializmas, visi veikėjai, – traumuoti, sužeisti (ar galima tai laikyti bendru lietuvių autorių bruožu?). Tas ypač jautėsi po Italo Calvino "Markovaldo": nors abiejuose kūriniuose gyvenimas nelepina veikėjų, tačiau italas į pasaulį žiūri šviesiai, o visi "Miestelio šventės" veikėjai labai jau lietuviškai depresyvūs ir nelaimingi.

Bet kokiu atveju, labai stiprus debiutas.

Labiausiai patiko: negaliu išskirti, nes visos vienodai patiko/kliuvo, išskyrus

Istorija, kurios nepasigesčiau: "Krioklys, Niagara" (stilistiškai įdomus, tačiau iškrito iš bendro rinkinio konteksto).

[Elita Lahm · Rating 5 out of 5]

Autorės debiutas, 2021 m. apdovanotas Jurgos Ivanauskaitės premija.

Apsakymų rinkinys. Labai įdomūs, daugiasluoksniai apsakymai, beveik visi, jei ne visi, pasakojami iš berniuko, vyro perspektyvos. Pasitelkta daug simbolizmo, ne visas metaforas ir pati supratau, reikėtų ilgiau paanalizuoti ką viena ar kita istorija galėtų reikšti ar koks aprašomas įvykis ką simbolizuoja. Turbūt pirmą kartą gyvenime mane nuoširdžiai domintų kūrinio interpretacija 😃 buvo aprašomos ir pirmos labai skirtingos seksualinės patirtys, vienas apsakymas parašytas visišku slengu. Tekstai parašyti ir surinkti per 15 metų laiko tarpą, tikėtumeisi juntamos skirtingos autorės brandos, bet visi iki vieno tokie savotiški ir gilūs. Esu nustebusi, kad kūrinys nėra populiaresnis, bet tikiu, kad apsakymų rinkinys kaip žanras dar ieško kelio į skaitytojų širdis. Man taip pat jis buvo pirmasis, per labai labai ilgą laiką. Be abejonių, dėmesio vertas kūrinys.

[Katinas Čiobrelis | knygos, kelionės ir kiti įdomūs dalykai · Rating 5 out of 5]

www.facebook.com/miciausknygos
Kažkaip šią knygą pamačiau internetiniame knygyne ir galvojau esant progai norėčiau šią knygą perskaityti. Ir galiu pasakyti, kad nė kiek nenusivyliau, knygą sudaro įvairūs apsakymai kurie nėra vienas su kitu susiję. Dauguma parašyta pastarąjį dvidešimtmetį, kadangi ir pati autorė yra jauna. Kaip ir tikėtasi apsakymai patiko ne visi, tačiau vistiek verti dėmesio.
Knygos stilius primena kažką hipsteriško, unikalaus, bet kartu ir labai pažystamo. Knygos veikėjai sukurti taip, kad parodytų tarpusavio santykius bei sudėtingą žmogaus psichologiją.

[Ernesta Qu · Rating 5 out of 5]

Man buvo atradimas. Ne pop reikalas, tamsu, drąsu, bet nuo šiol ši autorė viena iš mano LT rašytojų favoričių.

[Jurgita Videikaitė · Rating 4 out of 5]

Gerus metus lentynose įstrigusi pragulėjo. O kaip be reikalo! Apsakymus visada laikiau "ne mano" žanru, bet tada nutiko L. Groff "Florida" (viską mačiau vaizdais ir kartais atordė, kad istorijos veriasi kaip 3D paveiksliai iš sūnaus figūrinių knygų) ir L. Berlin laiškai namų tvarkytojoms (ši man strigo ir kliuvo, nes kaip veidrodis asmeninius išgyvenimus reflektavo taip, jog net skaudėjo), tada šie apsakymai. Ir juose man aidėjo abi minėtos autorės, paauglystės vizijų makabriškumas ir kasdienos makabriškumas.

Liūdėjau daugiau. Man knygoje švenčiamas ir švenčiantis gyvenimas rodės dažniau absurdiškai liūdnas ir pilkas. Neįtikėtinai taiklus ir sudarytas iš be proto daug sluoksnių.
Kartu tai labai "nelietuviška" knyga. Visas tas magiškas realizmas (ypač "Vanduo yra veidmainis") taško tokiose geografijos platumose, kad išmetus iš jų Mažeikius, sakyčiau, jog autorė yra aštrialiežuvė mano metų amerikietė.

Retas jausmas skaitant lietuvių literatūrą.

Keturios žvaigždės, nes visgi buvo vietų, kuriomis labai nepatik��jau, o apsakymu (pirmiausia, kaip žanru) aš noriu patikėti.

[Airina · Rating 2 out of 5]

NUOTAIKA perskaičius knygą. Rekomendacija kaip sunkios ir klampios knygos pasiteisino. Aš dar pridėčiau – pilka, niūru.

Nustebino, kaip autorė apsakymą pripildo detalių, kurios, deja, man nepraturtina paties apsakymo, nepadeda susikurti vaizdo, o yra tiesiog pačios sau. Herojai beveik visi paliesti depresijos, geismas pavaizduotas irgi kažkaip neskaniai. Jokio subtilumo (kažkoks pakvaišimas, agresija, gašlumas) – viskas kažkaip vienoda, net kyla klausimas, kodėl tai įkvepia autorę. Tekstas yra tiesiog tekstas, nesukelia jausmo.... nors pilka ir niūru taip pat jausmas.

Susipažinti su debiutu buvo įdomu. Savitas stilius - tokio teksto nebuvau skaičiusi. Bet dėl to trijų žvaigždučių nerašysiu. Nors kitų skaičiusių vertinimai daug aukštesni, neapsimesiu, kad suprantu kokia tai „Ritmingai alsuojanti, vadinasi gyva „Miesto šventės“ proza supinta iš subtiliausių jausenų, santūraus, veikiau tik numanomo dramatizmo ir itin tikslių detalių...skaitai ir mėgaujiesi“ (Vidas Morkūnas, prozininkas, poetas, vertėjas).
Ko gero šita citata tiktų apibendrinimui:
<„Tegu visos ekstazės miršta tavy, tegu visi malonumai trokšta užgesti.
Tegu skausmas nuskrenda nuo tavęs kaip trumpam nutūpęs vabzdys.
Neįsileisk savo žiedo vidun jokio graužiančio žygio. Nepamilk šių juodų vabalų. Tegu tavo laimė iš blyksnių susideda.
Tada tavo džiaugsmo dalis prilygs kitų džiaugsmo daliai.“> Marcel Shwob. Monelės knyga

[Asta Miškinytė · Rating 3 out of 5]

Miesto šventė, kuri man neįvyko. Vaikų sąskaitos tėvams, truma fantazija skurdo ir tų turtingųjų tema, tarsi surinktos mokyklinės nuoskaudos lyg kortų kaladėj gerai išmaišytos, o tada verčiamos ant stalo, lyg dalyvaučiau taro kortų būrime. O drauge nerealiai taiklūs ir kitokie, nei pačios istorijos apibūdinimai, lyg jie gventų savo atskirą gyvenimą, lyg poezija prozoje. Tik poezija man pasirodė tobula, o proza neskani, vietomis visai nevalgoma, nes neįsivaizduoju tų paaugliukių mokyklos rūbinėje, ar tų obuolių iš kompoto kaip herojaus sėklidės ( sorry, necituoju, tik apytiksliai įspūdį aprašau, nešokiruoja, ne, bet kartais atrodonenatųraliai įterpti į tekstą visi užpisa ir pan, be jū nebūtų buvę blogiau), ir psichiatrinės negaliu taip sureikšminti, nes sergančioms sieloms reikia pagalbos, ten nėra romantikos, ar kažko vau, tai tik palatos, kur galioja kitos taisyklės, vietomis kiek perdaug pykčio ir prievartos su visais tais vartojamais miksais, be jokios abejonės kinematografiškai, labai, vaizduotėje sukasi filmas, vos spėju perskaituti sakinį iki pabaigos. Dviejų paskutinių nenorėjau žiūrėti, visą laiką sukosi klausimas KODĖL tos istorijos papasakotos. Trumpometro filmas būtų gal visai nieko, labai tiktų studentiškų darbų pirmiesiems scenarijams.
Ir tik perskaičius knyga iki paskutinio sakinio... pasižiūrėjau, kas parašyta apie ją. Labai gražiai parašyta. Sutinka, bet klausimas KODĖL išlieka... Ar rašytojai ieško savyje ar tik išoriniame pasaulyje ir kodėl jų ieško arba kodėl nori papasakoti...
Romanas būtų buvęs kitoks? Arba romanas jau bus kitoks? Lauksiu, nes galintys rašyti privalo rašyti.

[Dainius Jocas · Rating 5 out of 5]

Jei trumpai, tai įdomu.

Jei detaliau, tai paskaitykit knygą.

[Ieva Žitkevičiūtė · Rating 4 out of 5]

Labai maloniai nustebino.
"Įsitaisai, kovodamas su miegu atmerki mažomis gyslelėmis
margintus akių vokus, ir visa likusį laiką žiūri, kaip tau prieš akis prabėga likęs gyvenimas be subtitrų."

[Maryja Šupa · Rating 1 out of 5]

Pros: short stories made it easier to endure through the shortcomings of the writing; Lithuanian provincial town aesthetics and atmosphere captured well from time to time.

Cons: you're back in high school cooing over the rašinėliai (untranslateable!) of yours and your circle of friends. Everyone knows they are an aspiring writer and will win the next literary association prize. But it's all there like on a bingo board: the unresonating first-person writing, unnecessary repetitions, undeveloped characters with no clear personalities and motivations, crochet expressions, unconvincing drama. Something to reflect on and get rid of after any semi-professional creative writing course.

What seriously disappointed me was not the book itself (after all, to each author their own) but the exclusively positive reviews by professional critics and writers on the back cover. Did they really mean it?

[Neringa · Rating 4 out of 5]

Kadaise bičiulis skirtumą tarp holivudinio ir europietiško kino juokais nusakė taip: pirmasis veikėjų ir žiūrovų nekankina ir efektingai viską ištaško velniop, o antrasis – verčia lėtai ir ilgai kamuotis savyje.
Simutytės „Miesto šventė“ primena bandymą prozoje judėti, mokantis laikytis vidurio tarp šių kraštutinumų.

Ši proza atrodo akivaizdžiai nepriklausomoje Lietuvoje užaugusios autorės kūrybos vaisius. Ir tai įdomu.
Plačiau: Lėto brendimo proza

[Irma · Rating 3 out of 5]

Labai vargino vis pasikartojantys motyvai. Jų buvo visuose apsakymuose be išimties ir tas šiek tiek nuvylė. Nors tekstai suregzti gana įdomiai, apsunkimo jausmą davė įvaizdžių, etitetų bei palyginimų virtinė. Tačiau čia jau stilistiniai dalykai. Skaitydama vis prisimindavau Tumasonytės ''Undines''. Radau bendrumų. Niekaip negalėjau apsispręsti ar trimis, ar keturiomis žvaigždutėmis vertinti. Įvertinau trijomis, tačiau vis tiek manau, kad tai stiprus debiutas.

[Urte · Rating 4 out of 5]

Anksčiau teko skaityti 'Vanduo yra veidmainis' tik išverstą į anglų kalbą. Tada labai patiko ir dabar mano nuomone tai stipriausias apsakymas. Labai įtraukia ir taip norėtųsi sužinoti kas jiems vėliau nutinka. Labai laukčiau romano.

[Eglė Jakaitė · Rating 4 out of 5]

Kartais erzino palyginimų gausa, todėl 4, bet verta dėmesio, nes nauja.

[Ilona · Rating 4 out of 5]

Žiauriai gerai. Į kiekvieną apsakymą lyg į ginekologo kėdę - iš anksto žinai, kad skaudės. Ne visi vienodai stiprūs, yra duobių ir atsitiktinumų, bet drąsa ir aktualumas kompensuoja trūkumus.

[Yauku]

Skaitant šią knygą jaučiausi tarsi būčiau šventėje, kurioje nepatogu ir vis norisi išeiti, tačiau pasilikti verčia jausmas, jog jei išeisi praleisi kažką svarbaus.

Labiausiai patiko minimos smulkios detalės (references) istorijų fone, kurios būtent ir suteikė kažko pažįstamo, kažko su kuo galima tapatintis net keisčiausioje istorijoje šiuose apsakymuose jausmą.