3/5
Antras pasaulinis karas, nacizmas, dingęs močiutės dienoraštis, dvi istorinės linijos, iš kurių abi, žinoma, neišvengiamai susikirs, šimtmečius saugotos šeimos paslaptys... Klišių rinkinys, bent jau iš pirmo žvilgsnio, ką? Bet dar šalia Bauhauzas, Kandinskis, Klee, Feiningeris, muzika, kuria veikėjai kvėpuoja ir gyvena, šokis ir menas, fotografija ir bohema, vyrai ir moterys, gerokai pralenkę savo laiką. Vienu metu ši knyga yra ir absoliuti šiandieninės populiariosios literatūros sėkmės formulė, vienu užpakaliu užsėdanti kiekvieną pseudo rašytojėlių jau gerokai nuvalkiotą temą, ir gaivus oro gurkšnis visų tų klišių fone. Todėl knygą vertinti vienareikšmiškai ir yra taip nepaprastai sudėtinga.
Kuo visgi ji ypatinga? Tom Saller rašo nuostabiai, o Kristina Sprindžiūnaitė jį įgarsina dar nuostabiau: žodžiai plaukia kaip muzika, kaip daina, šoka ir raibuliuoja akyse, kaleidoskopais ir miražais. Pirmoji knygos dalis pagauna ir įtraukia akimirksniu: jaunatviškomis svajonėmis, retai kada populiarioje literatūroje sutinkamu giluminiu meno pasaulio pjūviu, o ne tik jo imitacija. Vis dėlto, antroje pusėje, vis dar tuo pačiu šokio žingsniu, literatūriškai, prasideda tai, ko literatūroje apie Antrąjį Pasaulinį ir nekenčiu, nuo ko stengiuosi pabėgti ir ko iš šios knygos nesitikėjau: visokie netikėti susitikimai su seniai (ne)mirusiais giminaičiais, nostalgiški padejavimai, dramatiškos istorijos apie karo išskirtus giminaičius. Tikros ir baisios, nesupraskit neteisingai, bet man vis tiek Bauhauzas ir giluminis jo pjūvis būtų buvęs įdomesnis. Kodėl jam buvo skirta tiek nedaug laiko?
Pabaiga galutinai įmurkdo į banalybes ir beprasmybes, neįtikina ir nuvilia, o ir nutempia „Kai Marta šoka“ į klišių liūną. O gi autorius turėjo visą potencialą niekada jame nesimurkdyti, net kojų nesušlapti. Todėl knyga gaunasi tokia netvirtai ant abiejų kojų stovinti: nei ji iki galo, rodos, nudžiugins tuos, kurie tik ir laukia WW2 šeimyninių dramų, nei iki galo sužavės grožinės literatūros apie meno pasaulį ištroškusius. Todėl gaunasi taip, jog Tom Saller bando apsėsti dvi kėdes vienu metu. Tik kad kėdės stovi skirtinguose kambario galuose ir autorius mėtosi į šonus, plėšosi ir, rodos, visai neranda nei sau, nei Martai vietos. „Kai Marta šoka“ man būtų patikusi kur kas labiau, jei nebūčiau pajautusi autoriaus noro apeliuoti į tai, kas šiandieninėje literatūroje ypač populiaru. Nes „Kai Marta šoka“ turėjo potencialo būti ypač šviežia, įdomia ir nauja pačiomis geriausiomis ir įvairiausiomis prasmėmis. Buvo. Tik, deja, per mažai.