Medžiojant tėvą

by Dovydas Pancerovas

Tą penktadienio rytą Tomas Urbonas sėdėjo Uostadvario restorane ir laukė lemtingo susitikimo. Edvardas Dylertas turėjo pasirodyti netrukus. Jam paruoštas segtuvas su slaptais dokumentais kol kas gulėjo kuprinėje. Svečias nesirodė. Tomas Urbonas dar kurį laiką pasėdėjo restorane spoksodamas pro langą, paskui pakilo nuo stalelio ir išėjo į pamario pelkes. Ten vėliau jį surado policija.

Romane „Medžiojant tėvą“ tikroviška žurnalistinė istorija panyra į keistą, vietomis netgi mistišką atmosferą. Skaitytojas ir personažai įtraukiami į manipuliacijų žaidimą, kuriame neaišku, kas yra neginčijami faktai, o kas viso labo kliedesiai.

„Medžiojant tėvą“ – debiutinis Dovydo Pancerovo (1987 m.) romanas. Jo publicistinės knygos „Kiborgų žemė“ (2017 m.) ir „Kabinetas 339“ (2019 m., parašyta kartu su B. Davidonyte) tapo bestseleriais ir sulaukė teigiamų įvertinimų bei apdovanojimų.

Genres: Fiction

256 pages, Paperback

Published November 10, 2020

Reviews

[Patricija || book.duo]

2/5

Kaip žurnalistei man Dovydas visada buvo ir yra siekiamybė ir pavyzdys. Patraukim šitą iš kelio dabar pat. Bet remtis į asmenines simpatijas, kai analizuoji darbus – neteisinga. Ir šį kartą kalbėsiu tik apie Dovydą kaip rašytoją, ne Dovydą kaip žurnalistą ir absoliutų savo srities šviesulį. Nes žurnalistika – ne kūryba (dievaži, bent dažniausiai). Vietos medžių pašlamėjimams ir vėjo paūbavimams ten mažai. Geriausia, kai visai nėra. Ir plunksna, kuria Dovydas rašo savo straipsnius, visai netinkama tuomet, kai nusprendi rašyti politinį trilerį/detektyvą. Bet tiriamoji žurnalistika gerai užgrūdina ir drąsos išmoko. Todėl Dovydas neria giliai ir stačia galva, raibuliuoja aplink lūkesčiai skaitytojų, įtemptų siužetų mėgėjų. Ir kaip norėtųsi tik girti. Nes iš pirmo žvilgsnio knygoje viskas tvarkinga, viskas sklandu. Bet blemba, kaip neįtraukia, kaip neparūpo man nei čia nei vienas veikėjas, kaip nesvarbu nei kas čia mirė, nei kas ir kodėl dar mirs. Ir šoki tokią pasiutpolkę aplink knygą, kurią norisi pamėgti: taip bandai prieiti, ir iš kitos pusės dar truputėlį, bet viskas vis tiek lietuviškai kinematografiška – ne ne, ne lėtumu, niekas čia pro aplytą langą nežiūri, vyro iš karo grįžtančio nelaukia. Bet kiek dar teks perskaityti knygų, kuriuose dialogai tokie, kuriais nepatikėsi kad ir kiek simpatijų širdy laikytum?

Pakalbėkim citatom, gi be jų vis tiek manim nepatikėsit. Koks taksistas kada nors sakė „Varlės šiknon tuos... <..> Sumokėkit, ir aš dingstu.“ Koks taksistas, tipiškas agresyvus chamas, aprėkdamas savo klientą, dar aiškintų: „Keliaukit vienas, jei jums taip rodosi. <...> O jei ir jūs atgal panūdot, tai va šitas kelias. <...> Keliaukit šitom miškavežio proveržom pirmas, o aš eisiu pridurmu ir pašviesiu“? Ir šiaip knygoj tiek visokių keistų išradimų, savos kūrybos metaforų, kurios net kažkaip sunepatogina savo iškritimu iš bendro konteksto: „Tylėk kaip nakties laukiantis vaiduoklis.“; „Dyvus šnekat, žmonės plaukuoti.“ Prieš visokius „ė, drauguži“ tipo bajerius dar galima užsimerkti. Bet kiek daug čia dialogu bandoma pasakyti dalykų, kuriuos šiaip skaitytojas turėtų suprasti ar pajausti. Laiko taupymo sumetimais visada lengviau visą veikėjo priešistorę papasakoti tiesiogine kalba, bet aš tai to laiko turiu, galiu ir ilgesnę knygą paskaityti, jei tik joje nebus bandoma visos autoriui žinomos informacijos sugrūsti į tiesioginę kalbą, bandant neduok Dieve nesukelti nuobodulio tiems, kurie net po ilgesniu FB postu komentuoja „tl;dr“. Pavyzdžiui: „Ir štai problema: mes, amerikiečiai, nė velnio nežinome apie tuos žmones, kurie minimi dokumentuose. Mums tai tik krūva neištariamų europietiškų pavardžių. Tačiau jūs, ponai ir ponios, įtariu, rasite ten vieną kitą įdomią istoriją“. Aišku, dar yra dalykų, kurie iš viso neaišku nei kam, nei kodėl. Pavyzdžiui: „-Dieve, kas tavo batams? <...> -Tai purvas.“

Dovydas turi tai, ko reikia geram rašytojui. Jis moka palaikyti tempą, o svarbiausia – jis išmano vidinę virtuvę, kuria remdamasis ateity, tikiu, kals tokius trilerius, kad verslininkams ir politikams tik oda raitysis meldžiantis, kad ateities bestseleris būtų ne apie juos. Gal net norėsis teismuose pasiaiškinti, kaip buvusios knygos pagrindiniam veikėjui? Bet šį kartą Dovydas prašauna – tėvo medžiokle aš nepatikėjau, kad ir kiek man buvo bandoma įtampą negrabiai pakurstyti. Nes viskas per greitai, paskubomis, verčiantis per galvą – kad tik nė minutei skaitytojas nenurimtų, neapsnūstų, nenuobodžiautų. Per daug koncentruojantis į gerai susuktą siužetą, nepakankamai dėmesio paskiriant veikėjų plėtojimui, dialogams, tempo nuoseklumui (didžioji dalis medžioklės ir vyksta laukiant, tykant ir vos vos kvėpuojant, argi ne?). Ar skaitysiu tai, ką Dovydas dar parašys? Neabejotinai. Bet šį kartą, net žinodama, kad tenka kritikuoti tą, kuriuo taip žaviuosi, gūžčioju pečiais – gal kitą kartą medžioklė pasiseks geriau. Nes šį kartą Tėvo medžioklė man sukelia tokias pat emocijas, kaip ir tikroji – šitos pramogos lieku nesupratusi.

[cypt · Rating 3 out of 5]

Perskaičiau Pancerovo naujausią romaną ir dėl daugelio dalykų nusiminiau. Bet ne tiek dėl paties romano, kiek dėl visokių susijusių reikalų.

TL;DR: KOMENTARAS APIE KNYGĄ MENKAI SUSIJĘS SU PAČIA KNYGA

1. PASAKOJIMAS / PERSPEKTYVA. Visam romane dominuoja 3 asmens pasakotojas, bet tam tikrais fragmentais persijungia į 2-ąjį asmenį - taip rodoma pagrindinio žurnalisto Tomo Urbono perspektyva, tarsi jis su savim kalbėtųsi. Šitas gerokai erzino - jei jau nori pateikti kažkieno vidų, yra daug įdomesnių būdų tai padaryti, o ir šiaip netinka prie trilerio, daro jį tokį nykiai lietuvišką kaip lietuviškas kinas. Tai gal gerai, vis bent savitas? Nežinau, bet nuobodu. Kam rūpi, skaitant trilerį, kad "Tu atpažįsti veidą, bet smegenys neranda jam vardo, kaip pirštai, bėgantys ilgu stalčiumi per senas bylas. O kitą akimirką išgirsti jo balsą ir prisimeni žmogų, kurio veidas dabar, pasirodo, toks pasikeitęs, palyginti su išsaugotu tavo atminties archyve" (p. 54)?

2. BALASTAS. Personažai, sutinkami tik "tam kartui" (pvz vizitas JAV), atliekantys tik 1 funkciją (perduoti info, išsakyti tą ar kitą mintį) - boring. Žodžiai, epitetai, kuriuos norint suprasti, reikia kreiptis į LKŽ - gražu, bet... juk skaitydami labiau nesikreipsim nei kreipsimės. Aprašymai, kas žengia kokį žingsnį, pro kur pravažiuoja traukinys, kokios kojos ateina traukinio vagonu - gražu, bet tik "tam kartui".
Ypač liūdna dėl visų tų žodeliukų, dėl kurių tik retas kuris skaitytojas kreipsis į LKŽ.

3. PERSONAŽAI: pagrindiniai tyrėjai - trys žurnalistai, mergina ir du vaikinai, vienas dramatinis pagrindinis ("redaktorius"), vienas - šalutinis. Kaip ir nesąžininga čia ieškoti buvusios "15min" tyrimų komandos, bet tas pagrindinio žurnalisto Tomo dramatiškumas, užsisklendimas, savo šaltinių turėjimas ir nekolegiškumas (paskui paaiškėja, kad žmogus labai traumuotas) vietom tarsi kelią jausmą, lyg jis ne veikėjas būtų, o pasakotojui labai įdomi, nesuprantama figūra, kurią vis norisi tyrinėti ir nepaleisti. Gal iš čia man kilo įspūdis apie knygos tikslą (4 punktas). Nesakau, kad ta figūra - būtinai Černiauskas, bet ta figūra - tikrai knygos skausmo centras.
Nu ir trečiasis brolis, žurnalistas vardu Deividas, kuris toks neutralus, toks paprastas paprastas kolega, tiesiog pasirodantis kada reikia, padarantis ką reikia, greitai susigaudantis, bet nelendantis "į kadrą" - jei tai ne mažytė autoriaus / nešališko stebėtojo projekcija, tai ką jis veikia toje žurnalistų komandoje?

4. KNYGOS TIKSLAS. Galiausiai taip ir nesupratau: o tai knyga kalba apie politinės korupcijos skandalą + darbą jį atskleidžiant, ar apie žmogaus bandymą suvesti sąskaitas su praeitim? Tarsi apie korupciją, KOL yra suvedinėjamos sąskaitos, medžiojamas tėvas (dėl to ir pavadinime - aplinkybė "medžiojant tėvą", ne "medžioti"). Bet kodėl tėvas vis tiek lieka pirmam plane? Kažko nepagavau.

5. ŽANRAS. Atsimenu, labai keistai atrodydavo, kad Holmso novelės ir pan detektyvukai būdavo spausdinami žurnaluose, laikomi popsu ir nelabai meniškai vertinami, galvodavau: taigi čia išmonės pavyzdys, klasika, kaip jo galėtum nevertinti? Paskui Ernestas Parulskis rašė, kad lietuviai neturi detektyvo dėl to, kad neturi ilgaamžės miesto gyvenimo tradicijos, o detektyvas yra grynai miesto - jo chaoso, žmonių ir soc. aplinkų persimaišymo - žanras. Ir tikrai - kai lietuviai bando rašyti tą klasikinį whodunit arba kad ir naujesnį trilerio žanrą, išeina visaip ir galiausiai Melniko Adata pakliūna į kūrybiškiausių knygų 12-uką.
"Medžiojant tėvą" turi detektyvo elementų, turi politinio trilerio elementų, bet labiausiai man įstrigo - kad taip natūraliai ir paprastai pasirašo ne kas kita, bet politinės korupcijos "detektyvas", kai reikia surast ne žudiką, o kas kam sumokėjo. Kaip Holmsas pasakoja apie didmiesčio Londono gyvenimą ir virsmus, pvz elektrifikaciją, taip Pancerovas kalba apie mus ir tai, kas grindžia mūsų visuomenės tvarkos ir jos pažeidimo sampratas. Visi mechanizmai pinigams plauti per ofšorines kompanijas, fiktyvios agentūros / "paramos fondai" vėlgi pinigams plauti... viskas atrodo taip girdėta, taip nyku - o juk dėl to, kad va šitai, o ne Džeko Skerdiko žudynės ar deimantų vagystės yra mūsų kasdienybė. Dėl Džeko Skerdiko - gerai, bet šiaip tai liūdna.

6. NUSIKALTĖLIS. Kad ir kokie viražai, nusikaltėlis galiausiai yra +- Darbo partija (Socialinio teisingumo partija; gal dar galima pritempt prie socdemų, bet vis tiek labiau Darbas). Tai visiškai nestebina - ypač šiandien, maršų ir antivalstybinių iniciatyvų laiku, iš ko, kaip rašo LRT, kyšo Uspaskio pinigai. Ir sykiu labai liūdna, kalbant ne apie romaną, o apie mūsų tikrovę. Tekstuose visada liūdna, kai drakonas iš pasakos pasirodo ir besąs drakonas, arba kai tas, kurį visi nuo pradžių įtarinėja turint daugiausiai motyvų ir mažiausiai alibi, ir pasirodo esąs žudikas.
Skaitydama vis galvojau: įdomu, kaip atrodytų politinis trileris apie Masiulio dėžutę su buteliu ar apie kokį konservatorių skandalą - ar vis dar, kaip "socialistai" iš "Medžiojant tėvą", manipuliuotų skurstančiais ir kitaip pažeidžiamais žmonėmis, tokiais ties piliečio / žmogaus riba?

Bet - skaityti tikrai įdomu, nesikankinau; balastas per daug nenervino, tik stiprino liūdesį. Bet - korumpuoto verslininko pavardė DYLERTAS yra labai nice, tokia, kokia ir turėtų būti visa knyga - trumpa, juokinga, į temą. Bet - vis dėlto knyga tokia nėra, ji net labai daug kuo nejuokinga. Galbūt, kaip ir turi būti Gotame, pagrindinis tyrėjas Tomas Urbonas is the hero we deserve but not the one we want right now.

[Marijus Gailius · Rating 3 out of 5]

PROS
1. Senojo vyro istorija (interviu žanru pateikiamas monologas). Detali, vaizdinga personažo biografija, užrašyta daugmaž šnekamąja kalba, tai gyviausia romano dalis (iš viso 12 proc. teksto).
2. Keturbalsis pasakotojas. Pastanga labai graži.

CONS
1. Nenatūralūs dialogai. Po jais pakišama tai, kas netilpo vaizduojant (sausos aferos detalės, įv. šalutinės istorijos, t. t.). Kaip gyveni, Tadai? Oi, tu paklausyk, ką dabar papasakosiu iš vaikystės! Ir pasakoja.
2. Grafomanija. Pvz., su vėjo motyvu: „Per kiemą šuorais švilpia vėjas, tarytum dūmų kamuolius draskydamas marių ošimą“, „Tomas Urbonas išsyk pagavo smarkų vėjo šuorą, kuris šniokštelėjo ausyje lyg švirkštu čiurškiama srovė, bet ūmai nusčiuvo ir pavirto į tolimą lapuotų guobų šlamėjimą“, ir t.t.
3. Egzaltacija. Jau taip svarbu šitai ir tai, kaip svarbu yra, tik palauk, čia tokia intriga. Palauki. A, nu jo. Tai pasirodo, tas Belizo popierius buvo skirtas įsteigti Limited ofšorui, per kurį plovė pinigus fondui, kuris susijęs su tuo žmogumi, kurį mes apklausinėjom, o tas taigi veda į partiją, taigi, afera, nuo kurios visiems skauda. Tai ir reikia privaloma tvarka pajust tą nerimą ir skausmą.

[Efka · Rating 1 out of 5]

Ties 45-u psl. ir pasidaviau.

Visiškai nesusivaibinau nei su pačiu rašymo stilium, kuris man priminė labiau 70-80 metų sovietizuotų lietuvių kaimo godas, nei su istorija ar jos dėstymo būdu. Žodžiu, man tai nea, nepaėjo.

[Ausra Maldeikiene · Rating 4 out of 5]

Metafora „Medžiojant tėvą“ labai imli. Medžiodamas tėvą, medžioji savo praeitį, gaudai šalį vardu vaikystė , iš kurios visi ateiname. Medžioji prisiminimus, kvapus — ir nesvarbu, ar tai medžio, ar jūros kvapas. Gaudai tėvų namų dovanotas mąstymo klišes. Bet medžioklė šiame lauke tegali atnešti vieną vienintelį laimikį. Save patį.
Save patį medžioja ir pagrindinis knygos veikėjas, žurnalistas Tomas Urbonas. Save medžioja ir sėkmės gaudytojas Olegas Jeremėjus. Tiesiogiai ar dažniau netiesiogiai jie nuosekliai konfliktuoja: sankirtos prasmingos, nes tai konfliktai su savimi pačiu.
Kodėl išskyriau šiuos du veikėjus? Jie gyviausi, apaugę detalėmis, ir nors atrodytų yra savotiški antipodai, tačiau asmeninių visatų centruose jie labai panašūs. Panašūs medžiotojo gaudančio nuolat išslystančią savastį instinktais.
Skaitydama Dovydo Pancerovo kartu su Birute Davidonyte parašytą „Kabinetą 339“ nuolat klupau ties autorių bandymais paaiškinti, kaip jie kerpa ir siūlėja savo tyrimą. Tai erzino. Tekstas, perkrautas įtikinėjimais, kad viskas daroma sąžiningai ir profesionaliai, praranda ir sąžiningumo, ir ypač profesionalumo aurą, o nuokrypiai į autorių asmeninius išgyvenimus suskaido tekstą ir mintį. Tiesa, anoji knyga buvo žurnalistinis tyrimas, kai dabartinė romano forma suteikia daugiau laisvės ir nereikalauja tokios, kartais pernelyg smulkmeniškos, atidos detalėms.
Tas pasitraukimas nuo tiesmukų paaiškinimų, kai pati knygos fabula, veikėjų dialogai, apmąstymai atskleidžia minties vingius ir moralines atramas, tikrai labai rimtas autoriaus laimėjimas.
Kita vertus, knygoje nuosekliai vystoma ir ta perdėm lietuviška pasakojimo tradicija, kai herojai visus savo jausmus išreiškia vos matomais kūno judesiais.
Net tada, kai Tomas ciniškai spaudžiamas nespausdinti tyrimo, kuriam atiduotas laikas ir širdis, jis reaguoja beveik stoiškai: „veidas lyg ir nepasikeitė, bet įdėmiame žvilgsnyje atsirado kažkas ironiška“. (213 p.). Šantažuojamas— „po motinos mirties išprotėjai, tapai nepakaltinamas , nebegali suvokti realybės“ (211 p.) — herojus reaguoja ramiai, net šiek tiek iš aukšto. Griežtesni žodžiai išsprūsta tik atsakantį į pasiūlymą tylėti mainais už sustabdytą šmeižto kampaniją: „[N]eklausiu, ką visa tai reiškia, bet siūlau užsičiaupti“(212 p. ).
Tomas ne tiek kalba, kiek atkakliai siekia tikslo. Ir tas tikslas, kuris svarbesnis už reputaciją, už santykius, ramybę, iškyla it savotiškas egzistencinis sprendinys.
Net išgirdęs grasinimą, kad bus sunaikinta reputaciją, ir „tada viskas bus baigta“, Tomas reaguoja taip ramiai, kad aiškiai supranti, kad jam, priešingai, viskas bus baigta, jeigu jis mes darbą ir atsisakys papasakoti savo įvykių versiją. Ir ta stoiškai laikysena šantažuotojo akivaizdoje, matyt, yra ir Tomo atsakymas, į klausimą, ar dėl šios dienos tiesos verta aukoti rytojų (213 p.).
„Žinai, jaunuoli, aš bent turiu savo lozungus“, —samprotauja redaktorius ir tęsia, — „Gal pasenusius (...), bet mane jie išlaiko nesulūžę. O tu, visa tavo karta, jūs krentat erdvėje ir niekada nepaliečiate žemės. Tiesa, tikrovė, interpretacijos — viskas jūsų pasaulyje susimaišę, viskas jums ir egzistuoja, ir neegzistuoja, užtat ir neturit į ką atsiremti“. (215 p.).
Net kai oponuojantis kolega bando palenkti žurnalistą nusileisti stipresnei, kaip jis teigia, jėgai ir primena, jog „kaskart ką nors išsiaiškinę ant stalo priešais skaitytoją padedame savo tyrimą ir savo reputaciją, o skaitytojas pasiima vieną iš jų — arba pasiima tyrimą, arba atima reputaciją“, Tomas į reaguoja tarsi abejingai — „aš dirbu savo darbą, o ne tiesos ieškau“ (214 p.) ar net išoriškai dar abejingesne formule — „[D]irbu, kad išgyvenčiau“.
Anapus koncentruoto moralinių sprendinių lauko, kuris veriasi įtemptame žurnalisto ir redaktoriaus dialoge aiškiai veriasi prieštaringa tiesos ir jos interpretacijos knygoje realybė: akcentuojantis vertybinę tiesoieškos perspektyvą redaktorius pasirodo esąs tiesiog elementarus cinikas, kai anapus nuolat Tomo kartojamos „tik dirbu savo darbą“ nuotrupos slypi aiškus moralinis pasirinkimas.
Savotiškas T. Urbono antipodas Olegas Jeremėjus nemeilės vaikystėje, skurdo ir pasimetimo genamas pirmai progai pasitaikius griebiasi abejotinų moralinių alternatyvų, kurios galiausiai jį grąžina į pirminę vienišumo būseną. Kai Olegas „ išsikraustė iš motinos namų, sekcija buvo pristumta prie sienos, piešiniai išmesti —vaikystės kambario kaip nebūta“ (240 p.).
Vis dėlto — ir tai dar vienas herojų likimų persipynimas — pasakojimo pabaigoje itin skrupulingai savo veiksmus analizuojantis Tomas vienišas blaškosi nužudytos mamos ir pamirštos tetos gyvenimų ir daiktų šešėlyje, kai „iš savo motinos namų balkono žvelgdamas į vaikystės kiemą jis [Olegas —A.M.] neginčijamai juto ir ramybę. Juto bemaž fiziškai, kaip sustiręs kūnas, panardintas į karštą vonią, pajunta atlėgstančius raumenis“ (241 p.)
Vienu sakiniu: gražus nemoralizuojantis autoriaus bandymas meno kalba svarstyti didžiųjų moralės pasirinkimų gimimą mūsų galvose ir širdyse.

[Dovilė Stonė · Rating 3 out of 5]

Hmmmmm.

Prisidėsiu prie būrio tų, kurie šiaip jau labai mėgsta Dovydą už publicistinius jo darbus. Nekantravau perskaityt pirmąjį jo grožinį bandymą, bet greit supratau, kad skaitant teks kovoti tarp noro mest, smalsumo ir pagarbos autoriui.

Nemečiau, todėl pradėjusiems ir dvejojantiems galiu patvirtint - knyga galiausiai įsivažiuoja. Antra dalis įtemptesnė, spartesnė, mažiau užkrauta tais... perdėm detaliais siužetui nereikšmingų detalyčių aprašymais. (Arba aš tiesiog išmokau juos greičiau praskaityti.)

Buvo įdomu, kaip baigsis žurnalistinis tyrimas, bet labiau nei jis mane įtraukė ir sužavėjo autoriaus bandymai vaizduoti pagrindinių veikėjų priešistorę - kas nutinka, kad žmonės imasi moraliai abejotinos veiklos? Man tokio narpliojimo norėjosi dar daugiau. (Tiesa, gal tik nebūtinai veikėjų istorijas įspraudžiant į mažai tikėtinus dialogus. Vargu, ar į kampą įspiestas, priešiškumą ir baimę jaučiantis įtariamasis su tokiu polėkiu ir detalumu pirmąkart matomam žurnalistui pultų pasakoti apie savo praeitį ir tai, kaip jis sulig kiekvienu žmogišku darbdavio gestu apsiverkdavo.
Kažkaip kitaip gal galima.)

Tai kodėl tada norėjau mest? Dėl perkrautos kalbos ir pernelyg dažnų nuokrypių į nereikšmingų aplinkos detalių aprašymus.

a) sunki kalba - begaliniai sudėtiniai sakiniai, kuriuos skaitant sunku ritmingai plaukti kartu su tekstu. Kažkas vis stringa.
"Ji atrodė apgirtusi, nemiegojusi. VOVERIŠKIAI RAUDONI PLAUKAI, SUGULĘ Į GLOTNŲ AUDINĮ NUO PERDIEN KANKINUSIO KARŠČIO, APTEMPĖ GALVOS KIAUŠINĮ IR NUO STATAUS VIRŠUGALVIO KRITO, RANGYDAMIESI NUŠIURUSIOMIS BANGELĖMIS."

Kas nutiko su sinonimais? Kodėl jų tiek daug? Iš kur jie atsirado? Turtinga kalba man yra stiprybė, bet tik tuo atveju, kai ji padeda perteikti mintį, sukurti atitinkamą atmosferą - ne tuomet, kai trikdo/juokina negirdėtais, keistai skambančiais, tame pačiame sakinyje mainomais paprastus dalykus apibūdinančiais žodžiais. Man sinonimai tokiais kiekiais, kokiais vartoti "Medžiojant tėvą", atrodo kaip beprasmis teksto apkrovimas ir perdėtas įmantravimas. Tas pats ir su būdvardžiais ir prieveiksmiais.
Jie dusina fantaziją, versdami galvoj dėliotis keistus, autoriaus pirminę mintį vis tiek vargu, ar atitinkančius, koliažus.

b) nuokrypiai į nereikšmingą aplinką. Žinau, kad yra žmonių, kuriems aplinką detalizuojantys tekstai yra tikras pasigardžiavimas ir jie šauniai persikelia į garšvomis kvepiančius miškus, kur kartu su veikėjais alsuoja drėgnu samanotu oru, bet aš nesu tas žmogus, tad kai knygoj dominuoja tokie nuokrypiai, man noris ją mest, mest, mest. YPAČ jei tie nuokrypiai nesuteikia jokios vertingos informacijos apie siužetą.
Knygų žiurkės (https://knyguziurkes.com/2020/12/13/m...) labai gerą gabaliuką išskyrė:
"Užvertęs nosį į plytinčių viršum molinių čerpių dangaus žydrynę, kur slinko vilnoniai debesys, jis pastebėjo senojo kaštono lapų lają, apibertą tviskančiais rasos lašeliais, ir, geriau įsižiūrėjęs išvydo iš ano lapuotyno išnirusį daiktą."

Ahaaa, kokį daiktą? Kas čia buuus? Tęsiam:

"Prireikė kelių akimirkų, kad suvoktų, ką mato: per visą gatvelę - virš nelygiai iškloto grindinio ir siauro šaligatvio - kybojo nežinia kokios jėgos perplėštas kamienas ir vaisinga šaka, aplipusi gelsvėjančiais lapais ir pažėrusi savo vaisius ant šaligatvio. Lapuota medžio nuoplaiša kabojo viršum gatvelės tarsi pakelta užtvara, todėl eidamas po ja Tomas Urbonas instinktyviai įtraukė galvą, nors šito ir nereikėjo."

Trečdalis puslapio medžio nuoplaišai, kuri niekaip nesusijusi su jokiu knygos vyksmu. Užtat sužinome, kad Tomas yra žmogus ir jam galioja žmogiški nervų sistemos glitch'ai.

Per knygos pristatymą girdėjau, kad Dovydas Pancerovas rašo naują knygą. Aš tikrai jos lauksiu - man labai įdomu, kaip šis autorius toliau bręs kaip grožinės literatūros kūrėjas. (Bet jei nesiliaus su tais begaliniais sinonimais, trečios nebelauksiu! :D )

[Birutė Davidonytė · Rating 5 out of 5]

Pabaigusi skaityti knygą dar kurį laiką permąsčiau visą jos siužetą, jau vien tai man reiškia, kad knyga yra gera.

Romano veiksmas sukasi aplink tiriančių žurnalistų komandą ir jų darbą. Skaitytojas tarsi pats atsiduria žurnalisto vaidmenyje ir po dėlionės detalę aiškinasi visą istoriją. Tačiau iš tiesų romanas yra ir apie kur kas platesnius dalykus nei žurnalistika: apie šeimą, žmonių santykius, manipuliacijas ir intrigas. Beje, ypač patiko romano pabaiga.

Įdomus dalykas yra tas, kad Dovydas pirmą romano juodraštį parašė 2018 m. Tuomet trumpai papasakojo siužetą. Per tuos metus nemaža dalis to siužeto išsipildė realybėje taip, kad net teko pakeisti jo dalis, jog tai neatrodytų kaip tikrų įvykių atsakojimas. Nuo to laiko pradėjau galvoti, kad gal Dovydas turi kažkokią aiškiaregystės dovaną. :)

[Fantastiškų KŽL · Rating 3 out of 5]

Tarp trilerio ir esė

https://knyguziurkes.com/2020/12/13/m...

[Antanas · Rating 5 out of 5]

Neįtikėtinai nuo pat pradžių įtraukiantis romanas apie žurnalistinį tyrimą atliekančią žurnalistų komandą. Bet žurnalistinis tyrimas man buvo kontekstas, o pagrindinis įdomumas slypėjo veikėjų gyvenimuose. Autorius itin profesionaliai nupiešė pagrindinių veikėjų psichologinius ir socialinius paveikslus, pradedant jų vaikystės išgyvenimais, baigiant šių dienų jausmų puokšte. Todėl tampa dar įdomiau skaityti pačią istoriją, kai supranti veikėjų motyvus, ateinančius iš vaikystės ar gyvenimo išgyvenimų.

Kūrinys žavėjo temų įvairove: skurdas, mirtis, politika, manipuliacijos, vaikų ir tėvų santykiai, slaptųjų tarnybų darbas ir be abejo žurnalistų darbas. Tiek “parsidavusių” žurnalistų, kurie kūrinyje ėmė interviu iš senojo tėvo, tiek tiriančiųjų žurnalistų, kurie negailėdami savęs nuoširdžiai ir moraliai darė savo darbą. Tai ypatingai turėtų įkvėpti būsimuosius ar jaunuosius žurnalistus rinktis tinkamą kryptį.

[Milda · Rating 5 out of 5]

Žinojau, kad šitą knygą perskaitysiu per dieną, net nebuvo abejonių :)
Dovydai, esi šaunuolis :) Žinai formulę kaip įtraukti skaitytoją, jo nepaleisti ir neapkrauti informacija. Knygoje yra nemaža temų įvairovė, vis sužinom daugiau informacijos apie veikėjus, kokie jų motyvai, bet viskas labai skoningai. Nebuvo taip, kad būtų atsibodę skaityt, viskas labai gerai sustyguota.
Dar viena tobula tavo knyga :)

[Širšė Širšė · Rating 3 out of 5]

Man labai patinka posakis: mūsų trūkumai yra per toli pažengę mūsų privalumai. Būtent apie tai vis sukosi mintys skaitant „Medžiojant tėvą“, kadangi knygoje radau daug man įdomių (ypatingai
„techninių“) sprendimų, tačiau jų visuma nesukūrė tokios knygos, kurios negalėčiau paleisti iš rankų ir kartais atrodė, jog mėginama suplakti vandenį su aliejumi, kurie iš esmės negali pasiekti vienalyčio būvio.

Trumpai apie įsimintiniausius dalykus:

~ Vaizdinga kalba ir detalės. Vau. Pradžioje net liežuvis ištįso, kaip viskas buvo sodru, tikra, apčiuopiama ir gyva. Tokio gebėjimo pastebėti smulkmenas realiai pavydžiu. Bet verčiant puslapius ta vaizdinga kalba ėmė pintis apie kojas, mat viskas turėjo palyginimą, sugretinimą, paralelę, metaforą, epitetą... kartais imdavo atrodyti, kad tekstas susideda iš „lyg“, „tarytum“, „tarsi“, „kaip“ bei keistų žodžių, kurių gyvenime nesame vartoję.

~ Formos. Įprastas pasakojimas trečiu asmeniu kartais paįvairinamas antru asmeniu parašytais intarpais. Turiu pripažinti, kad šis sprendimas mane tiek suintrigavo, kad buvo viena priežasčių pabaigti knygą: labai norėjau sužinoti, kodėl autorius pasirinko tokią formą.
Prie šių dviejų pinasi dar viena, atskira linija, parašyta interviu forma, labai primenančia scenarijų.
Čia reikia paminėti, kad pabaigoje šie kūrybiniai sprendimai įgyja tiesioginę arba simbolinę prasmę, tačiau skaitant mane blaškė ir buvo labiau atstumiantys, nei įtraukiantys.

~ Detektyvas. Žodis sušmėžuojantis knygos aprašymuose velkasi kaip koks neišpildytas pažadas, nes nors ir vyksta tyrimas, tačiau dalis nusikaltimo lieka neatskleista, žurnalistinė dalis gal nėra tiek netikėta ir stebinanti, o ryškūs ir gilūs veikėjai su savo istorijomis užima didžiąją knygos dalį, todėl tas „detektyvas“ pasitraukia į foną.

~ Veikėjai. Nuostabiai spalvingi, su savomis istorijomis, retkarčiais groteskiški, dauguma – tragiški. Netikėtumas tame, kad visi savaip nepatrauklūs ir dėl to skaitant sunku su kažkuo tapatintis, o šitas ryšys turėtų sukurti dalį skaitymo malonumo ir nuo jo priklausytų įsitraukimas į kūrinį. Bet jei man nė vienas veikėjas nėra artimas, kodėl turėtų rūpėti, kas jam nutinka? Maža to, autorius ir čia daro eksperimentą ir dar stipriau atstumia skaitytoją visus užsispyrusiai vadindamas vardu ir pavarde. Lyg vis baksnodamas ir primindamas, kad „jie nėra tau draugai, neužsimiršk“.

~ Navigacija. Jei nubraižytumėm kūrinio žemėlapį su priežasčių ir pasekmių linijomis, įvertinant, kad dalis jų yra punktyrinės, dalis – menamos, kitos – reliatyvios ar sumeluotos, išeinančios už kartografo pažinimo ribų, reiktų kelti kepurę prieš kapitoną, kad pravedė laivą saugiau tarp povandeninių uolų. Keliu.

~ Pasižymiu šią knygą kaip puikų nepatikimo pasakotojo pavyzdį. Nors čia sąvoką reiktų išplėsti iki visų veikėjų ir pripažinti, kad tai yra puikus sociumo pavyzdys. Tiesiog gyvenimo mimikrija.


Sunkiausia yra apsispręsti dėl vertinimo: kaip ir sakiau kūrybiniai sprendimai man buvo labai įdomūs, labai tikslūs ir nematyti, tačiau visuma (gal jų tiesiog buvo per daug vienam kūriniui?) neįtraukė ir vietomis net buvo pikta dėl tokios priešpriešos, todėl nežinau geresnio sprendimo kaip apsistoti ties viduriu.
Skaitant man vis sukosi mintis, kad prieš akis kažkoks sofistikuotas siaubo ar mistinis romanas. Galbūt ateity autorius nutars išmėginti ir labiau nuo jo profesinės veiklos nutolstančius žanrus, nes man kažkodėl atrodo, kad jam tai galėtų labai tikti. Bet kuriuo atveju intriga išlieka.

[Artūras Ketlerius|Knygosnugarele.lt · Rating 4 out of 5]

„Medžiojant tėvą“: ar lietuviai moka rašyti detektyvus?

Dovydo Pancerovo debiutinio romano „Medžiojant tėvą“ veikėjai turbūt mane pamokytų, kad pavadinime uždaviau blogą klausimą. Į jį atsakymas – „taip“ arba „ne“, tad pokalbis gali ir nebesivystyti. Visgi, apie šį mistinį detektyvą galima pasakoti daug, tad vieno žodžio atsakymu neapsiribosiu.

D. Pancerovas yra geriausiai žinomas kaip tiriamosios žurnalistikos atstovas, taip pat dviejų negrožinės publicistinių knygų autorius „Kiborgų žemė“ ir „Kabinetas 339“ (šią parašė kartu su kolege Birute Davidonyte). Dideliais tiražais pardavęs šias knygas, žurnalistas savo plunksną nusprendė išbandyti ir grožinės literatūros kategorijoje, tad kaip sekėsi tas pirmas blynas?

„Medžiojant tėvą“ knygoje pasakojama apie tris tiriamuosius žurnalistus, dirbančius nepriklausomoje redakcijoje „Skarabėjai“. Jie imasi tyrimo apie politikų ir verslininkų ryšius, o viską apgaubia netikėta vieno esminių tiriamųjų mirtis. Žurnalistai bando išsiaiškinti, kodėl vienam verslininkui priklausanti ofšorinė kompanija ėmėsi pervedinėti pinigus į Baltarusijos žmogaus teisių gynėjų fondą bei kaip į tai įsivėlę Lietuvos politikai, o laikas iki artėjančių rinkimų vis senka… Taigi, D. Pancerovas skaitytojui pasakoja apie tai, ką pats supranta: žiniasklaidos, politikos ir verslo užkulisius, tyrimus, įvairiausias netikėtas sąsajas, juodųjų ryšių technologijas.

Beje, nors pats D. Pancerovas tikina, kad veikėjai nėra jo kolegų atspindžiai, du žurnalistai ir viena žurnalistė labai primena senosios sudėties, dar iki skandalingo išsiskyrimo buvusį 15min.lt tyrimų skyrių. Buvo ir kitų veikėjų, kurie labai priminė kai kuriuos Vilniaus elito žmones, visgi gali būti, kad aš tiesiog įžvelgiu daugiau, negu iš tiesų parašyta.

Kalbant apie patį siužetą, autorius jį sudėliojo tikrai įdomiai. Deja, nenorėdamas gadinti skaitymo malonumo, daugiau detalių neatskleisiu. Tačiau patikinu, kad jis dinamiškas, nepergrūstas ir atrodo gan logiškas. Net ir mane labai sunervinusi knygos pabaiga daugumai skaitytojų, manau, turėtų patikti.

Savo pirmajame romane D. Pancerovas taip pat sukūrė stiprius tėvų ir vaikų santykius. Visi pagrindiniai veikėjai – Tomas Urbonas, Ieva Piekūraitė ir Olegas Jeremėjus – demonstruoja visiškai skirtingus santykius su tėvais bei kaip tai atsiliepia vėlesniame gyvenime. Autorius profesionaliai šiuos ryšius išnaudoja, kurdamas siužetines linijas bei dėliodamas užuominas. Tad skaitytoją įtraukia ne vien siužeto vingiai, bet ir stiprūs pagrindinių veikėjų psichologiniai paveikslai.

Tačiau knyga turi ir savotiškų sprendimų, kurie patiks tikrai ne kiekvienam. D. Pancerovas romane eksperimentuoja skirtingais pasakojimo būdais, stengdamasis atskirti skirtingus pasakojimo elementus. Visgi, be papildomo paaiškinimo, nesudėtinga pasimesti. Viename skyriuje įprastas romanams dėstymo būdas, kitame – to įprasto dėstymo ir vidinio pasaulio bei minčių miksas, o kitame skyriuje – pjesę primenantis dėstymo būdas, nurodant, kuris aktorius dabar kalbės. Po kurio laiko rašytojo užmojus, be abejo, perpranti, tačiau susimąstai, ar tai buvo geriausias būdas.

Nors, kaip minėjau, pats siužetas logiškas, jame norėjosi daugiau užuominų, sąsajų ar kitų detektyvinėms istorijoms įprastų detalių. Visgi, atsakant į pavadinime iškeltą klausimą, tai yra labai stiprus žingsnis į priekį pramoginėje grožinėje literatūroje, praturtinantis detektyvų kategoriją. Rekomenduoju perskaityti.

[Neringa · Rating 3 out of 5]

Didžioji „Medžiojant tėvą“ stiprybė – Pancerovas moka ir nori įdomiai pasakoti istoriją. Jis turi patirties turiniui su povandeninėmis srovėmis. Tai įtraukia ir gerai veikia, nes skatina kritiškai stebėti realybę, kurioje gyvename. Man patiko, kad Tomas Urbonas nėra įprastas kietas čiūvas (kas kad, žinoma, su lietpalčiu), dinamiškame romane siekiama tyrinėti ir bylą, ir jį parodyti kaip iki galo neišaiškinamą asmenybę – vertinama žvaigždė ir nepatikimas šunsnukis.

Romanas tikrai galėjo būti paveikesnis, jeigu pasakojimo negožtų bandymas trileriui suteikti „literatūriškumo“. Arba atskleisti savąjį suvokimą apie tai (jeigu klystu, džiugu). Taigi aprašymai turi būti sodrūs, veikėjai būtinai turi visomis poromis jausti kvapus ir spalvas, nors iš esmės be jų apsieinantis aplinkos ir veiksmų nusakymas kuria patikimą kinematografinį efektą. Bangomis esi įklampinamas į vaizdingųjų veiksmažodžių tirštynę, netikroviškų palyginimų grandines („jos šypsena nusileido prie stalelio lyg plunksna paskui nutūpusią gulbę“). Ši žodeliena labai trukdo perskaityti esmę – dėmesio vertą turinį – ir kelia klausimą, iš ko šiandien išmokstama šitos patetikos? Visokius nerangius „kiūtina“, „stūkso“, „blanda“ laikas palikti ten, kur jiems ir vieta – praeito amžiaus prozoje, kuri atitinka ją rašiusių autorių charakterį. Perskaičius romaną akivaizdu, kad tokios priemonės nieko bendro su autoriniu stiliumi, literatūros gyvybe ir geru tonu neturi. Tai iš esmės suniveliuoja tikrai neprastus prozos kūrinius ir neskatina stebėtis kūrėjo išradingumu (kurio kitais lygiais Pancerovui netrūksta).

Kad visa tai romane liko, dar kartą parodo, kaip stipriai mūsų prozai trūksta patikimų, autoritetingų redaktorių. (Šlepikai, sėsk, du.)

[Agnė · Rating 2 out of 5]

2.5 iš 5

Medžiojant tėvą - tai tiriamosios žurnalistikos romanas/politinis detektyvas/psichologinis trileris. Kaip sakant, visko po truputį :)

Šioje knygoje daug dėmesio skiriama aplinkos detalėms ir aprašymams. Ar vaizdinga kalba patiks, ar ne - čia, manau, jau skonio reikalas. Man asmeniškai ji visai netrukdė, nes Medžiojant tėvą klausiausi audioknygos forma, kuri, beje, puikiai įgarsinta aktoriaus Giedriaus Arbačiausko.

Nors politinio detektyvo/tiriamosios žurnalistikos siužetas tikroviškas, man jis pasirodė nuobodokas, trūko intrigos.

Labiausiai patiko palaipsniui atskleidžiamos kelių pagrindinių veikėjų gyvenimo istorijos, bet pats psichologinis trileris man pasirodė painokas, per daug neatsakytų klausimų, daugiaprasmiškumo. Bet, kaip supratau iš Audioteka.lt interviu su autoriumi, taip ir turėjo būti :)

Pati pabaiga mane nuvylė. Kaip ir supratau ją, bet nesu garantuota :D Man asmeniškai pritrūko užbaigtumo ir daugiau prasmingų sąsajų.

[Viktorija Berteškienė · Rating 3 out of 5]

Hm .... Sunkiai einasi apibudinti knyga, sunku surankiot mintis, istorija labai paini, veikejai man pasirode nepatrauklus, nei vieno realiam gyvenime sutikt nenoreciau, nuolat jauciasi kazkoks saltis, slogi tamsa. Skaiciau ilgai ir su pertraukom, tai nera viena is tu knygu kurios uzkabina ir norisi viska pamirsus skaityt dienu dienas, pabaigoj lyg ir istorijos vaizdas aiskeja, bet tyrimas buvo labai sudetingas ir ideta daug darbo, bet jis niekur nenuvede, kazkaip per greitai buvo pasiduota, dideli ivykiu tarpai nes pasakojama is keliu zmoniu pozicijos, po paskutiniu pastraipu neina isivaizduoti pagrindinio veikejo likimo, ka jis veiks toliau, ar jo aplinkoje bus tie patys zmones, ar jo karjera tesis, ar tai ji isvis paveike neigiamai, ar nepadare jokios itakos, nezinia. Man si istorija per sudetinga ir per daug slegianti.

[Dominykas · Rating 4 out of 5]

Gerb. Pancerovas paliko labai daug neatsakytų klausimų, už ką aš jam pažadu prie kavos aparato neduoti ramybės. ŽINAU, KAD MATAI! RUOŠKIS!

[Pranykustolumoj · Rating 4 out of 5]

Mano pirmoji pažintis su D.Pancerovu kaip rašytoju įvyko skaitant „Kiborgų žemę“ – publicistinio stiliaus pasakojimą apie Maidano revoliuciją ir po jos vykusį karą Ukrainoje. Įžanga ir epilogas buvo labai skysti ir pritempti, bet tai, kas buvo tarp jų, paliko išties gerą įspūdį.

Taip pat patiko Dovydo tiriamieji straipsniai „15min“ portale, dabar – tyrimai su Birute Davidonyte „LaisvėsTV“.

„Kabinetas 339“ manęs dar laukia.

O štai, pamačiusi pirmąjį bandymą kurti grožinę literatūrą, kiek nustebau.

Ir vis tik toli nuo savęs D.Pancerovas knygoje nepabėga. Jei nors šiek tiek pasidomėsite papildomai, atrasite, kad knygoje yra nemažai autobiografinių detalių.

„Medžiojant tėvą“ nėra lengvas skaitaliukas. O ją perskaičius, klausimų kyla daugiau nei atsakymų.

Koks knygos žanras: detektyvas, trileris, romanas? Ar apskritai įmanoma įvardinti ir įsprausti į vieną konkretų žanrą? Man nepavyko.

Pasakojimas dėliojamas trimis balsais: neutralaus pasakotojo, pagrindinio veikėjo žurnalisto Tomo Urbono alter ego balsu, bei jo tėvo pokalbis su žurnalistu. Keistas ir neįprastas yra šis alter ego kalbėjimas vienaskaitos antruoju asmeniu: tu darai, tu jauti, tu matai. Visą knygą kamavo klausimas kas negerai su Tomu Urbonu: jam šizofrenija, bipolinis sutrikimas ar tiesiog apsėdimas, o gal juo manipuliuojama? Kažkodėl pagrindinis veikėjas man priminė Carrie Mathison iš serialo „Homeland“.

Svarbus klausimas skaitant - kuo tikėti ir kuo pasitikėti? Pasakotoju, vidiniu Tomo Urbono balsu, tėvo pasakojimu? Kaip iš detalių sudėlioti visą istoriją? Visą laiką skaitant mane lydėjo netikrumo jausmas. Kas istorijoje tikra, o kas ne?

Knygos siužetas painus ir klampus: Tomas Urbonas kartu su savo nepriklausomų žurnalistų komanda narplioja stambią korupcijos schemą, kur įsipynę žinomi verslininkai, politikai, statytiniai, fondai, ofšorinės įmonės, kriminaliniai elementai. Beje, su vykstančiu tyrimu pinasi Tomo Urbono prisiminimai apie kitą tyrimą. Keisti ir nenatūralūs Tomo Urbono santykiai su kitais veikėjais: savo „padėjėjais“ Ieva Piekūraite ir Deividu Pociumi, tėvu.

Beje, prie Tomo Urbono kuprinės visada prisegtas skarabėjas, jo nepriklausomos žurnalistikos centras taip pat vadinasi „Skarabėjas“. Siūlyčiau pagooglinti šią istoriją.

Man knyga labai patiko. Faktas, kad mano darbe taip pat labai daug netikrumo ir manipuliacijų faktais, taip pat padarė įtakos mano vertinimui.

Nerekomenduočiau knygos tiems, kurie: mėgsta paprastą pasakojimą, kai visi įvykiai vyksta iš eilės; aiškias pabaigas; atsakytus visus klausimus.

Rekomenduočiau nebijantiems mindfuck tipo romanų.

P.S. Be proto įdomu, kaip visas šis reikalas skamba "Audiotekoje".

[Justinas Rastenis · Rating 4 out of 5]

Alvydo Šlepiko apibūdinimas ant knygos nugarėlės, manau, geriausiai apibūdina pačią knygą - veikėjo išgyvenimai maišosi su siužeto vingiais kurdami mistinę atmosferą, kurioje reikėjo daug pastangų susigaudyti. Knygos siužete taip pat paliekama nemažai vietos pačiam skaitytojui susikurti tolimesnę įvykių eigą, o knyga baigiasi irgi, mano nuomone, pakankamai atvirai. Labai patiko tai kaip autorius vystė pagrindinius knygos veikėjus skirdamas daug dėmesio atskleisti dalyvių vidinę būseną, socialinę aplinką bei praeitį, kurios formavo veikėjus tokius, kokie jie yra knygoje. Romanas ne pats geriausias technokratiškai tiksliai mąstyti mėgstančiam skaitytojui, bet skaitytojui mėgstančiam intelektualinę įtampą su daug vietos interpretacijoms tai yra puikus pasirinkimas.

[Augustas Glinskis · Rating 3 out of 5]

Knyga turėjo įdomių momentų. Vietomis aprašymai ir palyginimai atrodė perspausti, tačiau herojų kūrimas neblogas. Pagrindinės žurnalistinio tyrimo siužetinėje linijoje narpliojama istorija/schema yra primityvoka, nors labai realistiška. Iš Panama Papers dalyvavusio žurnalisto tikėjausi kiek daugiau. Knygos pabaiga privertė susimąstyti, apie ką ši knyga (o gal praleidau kažkiek puslapių?). Stiprus trejetas, lūkesčius pralenkė.

[RAIMUNDAS · Rating 3 out of 5]

Blemba, galvoju - nu va, dar vienas lietuviškas kūrinys, kur per daug aprašoma aplinka, kur veikėjai visi vienodo charakterio, kur kai kurias pastraipas tiesiog praleidžiu, nes nusibosta skaityti vietovės aprašymus ir veikėjų jausmus... Nu tipinis lietuviškas romanas, kur veiksmas įsitempia taip lyg koks rūkas - brendi, bandai užsikabinti, bet taip tiršta, kad pabosta kovoti su savimi ir rašytojo fantazija, nuspėti ką ji šiuo sakiniu nori pasakyti. Nu tiesiog pavargsti skaityti, lyg žiuretum lietuviška filmą - Šaunuoliai kad bandot prasmingus ir gilius dalykus parodyti, bet kartais taip norisi " popso" - aiškaus siužeto ir be jokių melachoniškų jausmų.
Ir debiutinis romanas, mano nuomone, turi " sprogdinti - iš kart sužavėti skaitytoją, nunežti jam galvą ir jei to negali padaryti, mano nuomone, nerašyk, nes visi žinomas tik siauruose sluoksniuose, bet tavo balso tik vienetai išgirs
Ir skaitant galvoje sukosi mintys - ar bus kada, kad lentynose pasirodys tikras lietuviškas detektyvas, kurio stilius kaip skandinavų - kabintų nuo pirmų sakinių ir veiksmas rutuliuotusi sklandžiai ir įdomiai.
Palinkėjimas - pameskit " lietuvišką rašymo stilių" užmirškit, tobulėkit, kurkit siužetus, veikėjų charakterius, o ne žaiskit su svajingais aprašymais, nes šito " gėrio" mokyklos laikais sočiai atsiskaičiau
Bet... Pabaiga įdomi sakyčiau... Bet iki jos blyn reikėjo kapstytis...

[Konung · Rating 3 out of 5]

Turi žmogus lengvą plunksną. Tekstas bėga greit ir sklandžiai. Personažas ryškūs, net gal per realistiški. Istorija natūrali savo gyvenimiškų nebaigtumu, bet tuo pačiu ir ne tokia kabinanti. Čia svarbiau ne kas, o kaip.

P.S. Nežinau kodėl skaitydamas prisiminiau pykčio fazes. Ir įdomu ar čia priėmimas/derybos ar susitaikymas/priėmimas.

[Kamilė · Rating 3 out of 5]

Ši knyga parodo kaip veikia pati žurnalistika, nors ir pati istorija išgalvota. Patiko, kad kalba kiekvienas veikėjas, istorija įdomi, parodyta kiekvieno akimis, bet man labai trūko didesnio veikėjų individualumo, nes kartais atrodė, kad visi kalba tais pačiais sakiniais, tuo pačiu stiliumi, todėl vietomis buvo painu juos atskirti. Bet visai neblogas skaitinys.

[Indrė Griškienė · Rating 5 out of 5]

Lengvas ir įtraukiantis siužetas, personažų vidiniai portretai ir dinamiškas rašymo stilius nepaleidžia, kol neužverti paskutinio knygos puslapio.

[Ona · Rating 3 out of 5]

Žaviuosi Dovydu kaip žurnalistu, tačiau romanas neįtraukė.

[Brigita Almaz · Rating 4 out of 5]

„Kartais šios dienos tiesa nėra tokia reikšminga, kad būtų verta aukoti rytojų“, – sakinys, kuris man apibūdina visą knygą. Tiesos paieškos, manipuliacija skaitytoju, psichologiniai veikėjų portretai – visa tai galite rasti debiutiniame Dovydo Pancerovo romane „Medžiojant tėvą“.

Prisipažinsiu, po Dovydo ir Birutės knygos „Kabinetas 339” laukiau, ką naujo pristatys šie du puikūs žurnalistai. Griebiau „Medžiojant tėvą“ skaityti iškart, kai tik knyga pateko į rankas. Nors užtruko nemažai laiko, kol įsivažiavau į kūrinį, tačiau vėliau pastebėjau, kad skrieju puslapiais, įkliuvau į rašytojo sukurtas manipuliacines pinkles ir negalėjau jos padėti, kol nebaigiau. Taigi, kas patiko?

Tiriamoji žurnalistika trilerio/detektyvo kontekste. Nežinau kaip jums, bet visi trileriai man bemaž vienodi dėl panašių siužetų ir įprastų jų kūrimo taisyklių. Taip, visada matome prasigėrusius seklius, kuriems nesiseka šeimos reikalai (tarp žmonos ir vyro). Nesiseka ir Tomui Urbonui, tačiau viskas slypi šiek tiek giliau – dėmesys skiriamas tėvų ir vaikų santykiams. Žmonių santykiai kūrinyje – nenugludinti ir realūs. Dažnai nenorime pasakoti apie santykį su mums artimais žmonėmis, tačiau ši siužetinė linija duoda neblogą progą susimąstyti ir pažiūrėti į kūrinį kitu kampu. Beje, patiko, kad knygoje išgirstame ir tėvo istorijos versiją.

Kalbant apie patį Urboną, mus persekioja mintys jo galvoje, jo skausmai ir nepasitikėjimo klausimai aplinka ir žmonėmis šalia. Ši dalis šiek tiek komplikavo skaitymą, tačiau užverčiant paskutinius knygos puslapius išaiškėjo ir rašytojo užmačios jas įterpiant. Šios manipuliacijos skaitytoju romane, leidžiant pačiam išsiaiškinti, kas tikra, o kas ne, dėl pastarosios dalies labai primena žurnalistiką, kai pateikiami faktai, o skaitytojas jau pats turi išsiaiškinti tiesą.

Šūdvabalio, uoj atsiprašau, skarabėjo metafora. Šis vabalas knygoje šmėžčioja nuolatos, o knygoje vienas iš personažų išsireiškia „šūdvabaliai žurnaliūgos“. Patiko ši ironiška idėja, kaip kartais išties gali jaustis žurnalistai, ieškantys tiesos, bet prieštaringai vertinami aplinkinių. Persidavė ir ta niūri atmosfera, kai vaikštoma ant peilio ašmenų, bandant atlikti sudėtingą žurnalistinį tyrimą. Well done!

Frazių originalumas. „Jūsų drabužiai kaip iš karvės dantų ištraukti“, „Dyvus šnekat, žmonės plaukuoti“, „varlės šiknon“ – nauji atradimai lietuvių kalboje. Nemažai iš jų prisikikenau.

Kas kūrinyje erzino? Perdėtas detalumas aplinkai. Vietomis jaučiausi kaip skaitydama A. Baranausko „Anykščių šilelį“, o tai tikrai nėra komplimentas. Taip pat vietomis trukdė įsitraukti į siužetą perspaustai vaizdinga kalba, norėjosi greičio, norėjosi skuosti kuo greičiau ir viską išsiaiškinti.

Romanas turi tam tikrų minusų, tam tikrų niuansų, kurie nevisiškai įtikino, tačiau viena yra aišku – Dovydui netrūksta potencialo, jis vis dar rašys ir mus stebins. Nepaprastai laukiu!

Beje, tiriamosios žurnalistikos centras “Skarabėjai” – Dovydo garsiai neišsakyta svajonė? 🙂

[Giedrius · Rating 4 out of 5]

Visą laiką esi priverstas galvoti, kas kur kaip ir iš kurios pusės, tikėdamas sulaukti atsakymų verčiant puslapius į priekį. Tačiau, visi atsakymai ir sijų suvedžiojomai paliekami mums.

[Egidijus Jaraminas · Rating 5 out of 5]

Skaitant knygą, labai daug momentų buvo - "ahhhhh, I see what you did there.. ".
Buvo nelengva įsivažiuoti, bet vėliau supratau kodėl. Knyga ne visiems gali būti lengvai įkandama, tačiau tame vienok ir yra didelė dalis vertės, malonumas ateis patiems įdėjus analitinio mąstymo pastangų, bandant narplioti užuominas ir simbolius.

[Gailė Ne · Rating 2 out of 5]

Nebūčiau skaičius, jei nebūčiau laimėjus audiotekoj. Pabandžiau ir metu nepabaigus. Visiškai neįdomu. Bet tik man asmeniškai, nenoriu peikt knygos. Autorius tikrai moka rašyti, kurti atmosferą. Tiesiog tema man neįdomi.

[Domantė · Rating 5 out of 5]

Įtraukianti, nenuspėjama, intriguojanti istorija.
Puikūs veikėjų aprašymai, leidžiantys lengvai susikurti savotiškus jų paveikslus galvoje. Visi herojai su unikaliomis savybėmis, vertybėmis, atskirais pasauliais, kuriuose knygoje suteikiama galimybė pasiknaisioti giliau.
Kiekvienas skyrius lyg nauja istorijos detalė, kurios dėka ne tik veikėjai, bet ir pati turėjau galimybę narplioti stipriai susisukusių įvykių tinklą. Tai leido pasijausti knygos dalimi, kartus su veikėjais klampoti po realius ir metaforinius sušlapusios žemės purvus.
Ir pabaiga. Verta paminėti, sunku apibūdinti. Linkiu perskaityti!

[Jurga Šernienė · Rating 2 out of 5]

Ne mano knyga, ne mano žanras ir tiek. Buvo painu, nuobodu ir tiesiog neįdomu.