Žebriūnas

by Rūta Oginskaitė

Arūnas Žebriūnas (1930–2013) – kino režisierius, sukūręs filmus „Paskutinė atostogų diena“, „Mažasis princas“, „Gražuolė“, „Naktibalda“, „Velnio nuotaka“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Riešutų duona“, „Turtuolis, vargšas...“ ir daugelį kitų.
Jis atėjo į Lietuvos kino studiją XX amžiaus 7 dešimtmetyje, kartu su pirmaisiais pokario lietuvių kino profesionalais. Niūrus mažakalbis atsiskyrėlis, šaipęsis iš standartų ir kūręs filmus „žiūrovo aukštesniajam Aš“, Žebriūnas visada išdidžiai tikėjo menininko misija. Filmais jam rūpėjo ginti jautresniuosius nuo šiurkščiųjų, trapų savitumą – nuo bandos banalybės.
2011-aisiais, sulaukęs 81 metų ir apdovanotas Nacionaline premija „už kūrybą, klojusią pamatus poetiniam kinui“, jis sakė pasijutęs kaip iškasena, „kurią kažkas atkapstė, nuvalė ir pasakė – gražu“.
Man gražu nuo „Paskutinės atostogų dienos“, nuo 1964-ųjų. Jo pirmųjų filmų herojai – vaikai, ir ne viena jauna siela užaugo veikiama Žebriūno kino. Rašau apie jį, nes noriu, kad būtų žinomas jo likimas, tipiškas pirmiesiems lietuvių kino kūrėjams ir vis tiek labai individualus. Labiausiai noriu, kad jo filmus atrastų vis nauji žiūrovai.
Rūta Oginskaitė

439 pages, Hardcover

Published October 1, 2020

Reviews

[Greta]

Nepaprasto sodrumo biografija. Tiek daug žmogiškumo į šitą knygą sudėta – ne tik dailaus ir teigiamo, bet visokio. Žmonijos mozaika, kino kaleidoskopas, jausmų ir santykių tinklai traukia iš vandenyno keisčiausiai blizgančiais žuvis. Knygoje gausu detalių, daug liudininkų pasakojimų, Žebriūno minčių, autorės refleksijų ir viskas elegantiškai laviruoja tarp labai rimto teksto ir labai nerimtų paskalų. Bet niekad nepraranda tam tikro autoritetingumo.
Besidomintiems lietuvišku kinu rekomenduoju liuosai.
Nesidomintiems nei žmonėmis, nei kinu, gal patiks kaip atskleidžiama sovietinė santvarka – truputį kitaip, statiškiau įsivaizdavau tų laikų meno gamybą.

[Ugnė · Rating 5 out of 5]

Nors labai nepopuliari (bent goodreads tarpe), bet gera biografija, rekomenduoju paskaityti tiems, kurie buvo susižavėję "Velnio nuotaka", "Riešutų duona" ar gal net "Gražuole". Man anas miuziklas yra turbūt mėgstamiausias lietuviškas filmas, toks magiškas, pozityvus, su gerais aktoriais ir fonogramomis. Dėl to visada gerbiau Žebriūną. Knygoje jis pasirodė visoks: niūrus ir negatyvus, arogantiškas, kontroliuojantis, bet gyvenimo gale švelnus ir mylintis, o filmuose jautrus. Aprašytos jo filmų kūrimo istorijos, remiantis ne tik jo prisiminimais, kas būtų labai subjektyvu, bet ir bendradarbių atmintimi. Pokalbiai su vaikais, kurie atliko pagrindinius vaidmenis filmuose, žymiausiais aktoriais, kaip antai Girdvainis, Mainelytė, Gabriūnaitė. Pastaroji mane privertė pasijusti prasto meno mėgėja, nes, anot jos, "Velnio nuotaka" - kičas. Gerų žodžių pagailėta ir "Riešutų duonai", ir režisieriaus darbo pobūdžiui. Knyga nenuobodi, bet ir netaiko į "rimtas" biografijas tuo atžvilgiu, kad nėra sausa ar akademiškai parašyta.
Daug parašiau, galėčiau ir dar daugiau, pvz. apie režisieriaus niūrų gyvenimą sulaukus nepriklausomos Lietuvos, bet gal paskaitykit patys.

[Justinas Žilinskas · Rating 5 out of 5]

Pradėjau su skepsiu, bet baigęs matau, kad labai gerai parašyta ne visai tradicinė biografija, aprėpianti visas asmenybės puses.

[Lina Sakalauskaitė · Rating 4 out of 5]

Reikalinga knyga. Susipažinti, pamėginti suprasti, susidėlioti kontekstus. Žinau, kad yra aprašytas istorijos laikotarpis, kurio aš niekada pilnai nesuprasiu, nes jo neišgyvenau ir nepatyriau. Ir kai, kurie filmai sukurti tame etape man liks svetimi... Bet yra ir tie, kurie universalūs, kuriuose randi kažką artimo (kaip pvz. Paskutinė atostogų diena) ir visiškai nesvarbu tampa jų sūkurimo kontekstas, nes kurinys stiprus pats iš savęs. O laikotarpis, kuriame jau augau, pažvelgus iš kitos perspektyvos labai skaudus šiam režisieriui...

Ir perskaičius šią knygą šiek tiek aiškesni tapo keli momentai Lietuvos kino istorijoje...

Ir labai gaila, kad taip sunku kartais susivienyti dėl bendrų tikslų, ir trūksta kolegų palaikymo ir taip dažnai buvo kartojamas žodis “negalima”.
Galima ir reikia. Man atrodo, kad palengva pagaliau atsiranda kurianti karta, kuri palaiko vienas kitą vis drąsiau ir garsiau ir vis mažiau pavydo tarp kolegų (o gal čia tik man pro mano rožinius akinius taip atrodo?).
Kiekvienais metais (na išskyrus, tuos kai pandemija uždarė kino teatrus) vis daugiau ir labiau buvo, yra ir bus laukiami lietuviški filmai kino ekranuose. Pasiilgau kino peržiūrų kino teatre...

[Renata Vysniauskaite · Rating 5 out of 5]

❤

[K. Bembytė · Rating 4 out of 5]

Na tiesiog puiki knyga. Vienos labiausiai man patinkančių knygų tai tos, kurios tiesiog priverčia skaityti lėtai. Ne todėl, kad parašytos kažkaip sudėtingai, o todėl, kad skatina susimąstyti, kartais grįžti atgal ir vėl paskaityti, kartais pasidomėti faktais plačiau. Pirmoji dalis buvo gal kiek nuobodesnė, ypač vietose, kur analizuojami režisieriaus darbai, aprašomi atsiliepimai ir kt. Bet visi pasakojimai iš gyvenimo, buities, santykių, šeimos - tiesiog nuostabiai įdomūs ir privertė skaityti naktimis ☺️ Kaip norėčiau turėti galių įtikinti savo aplinką skaityti tokias knygas! Jos tikrai praturtina.

[Rokas Medonis · Rating 1 out of 5]

Neįtikėtinai sumalta ir sujaukta biografija, kurioje chaosą bandoma pristatyti kaip struktūrą.

Turinys - eilinis įrodymas, jog dažnu atveju nuostabių kūrinių kūrėjų, geriau nebandyti pažinti. Nes kūryniai gali tapti atgrasūs.

[Ieva Smėlynuose · Rating 5 out of 5]

Dar viena puikios autorės puiki knyga! Jautri, išsami, visapusiška. Negaliu jos pamiršti.

[Aistė Viktorija · Rating 5 out of 5]

Puiki knyga apie vieną iš pačių geriausių visų laikų Lietuvos kino režisierių. Sužavėjo, kad a.a. Arūnas Žebriūnas parodomas kaip spalvinga, įvairialypė asmenybė – ne Dievas, o žmogus su talentais, dorybėmis, silpnybėmis ir nuodėmėmis... Tą, įdėmiai skaitydami, atrasime šiame Rūtos Oginskaitės veikale. Rekomenduoju visiems, o ypač tiems, kurie negyveno anoje epochoje ir net nesupranta, kaip viskas tada funkcionavo ir per kokias kančias tekdavo brautis kiekvienam lietuvybės, nonkonformizmo ir tiesos daigui.

"Velnio nuotaka", "Seklio Kalio nuotykiai", "Riešutų duona", "Paskutinė atostogų diena", "Gražuolė"... Sunku patikėti, kad šitie filmai sukurti Sovietų Sąjungos laikais, kuomet visa reginti cenzūros akis terorizavo kūrėjus nė kiek ne mažiau, negu šiandieninė fondų pinigus skirstanti "pažangos, įtraukties ir įvairovės" ranka.