„Šeši šeši“ - paskutinis Kęstučio Navako (1964–2020) eilėraščių rinkinys, užbaigiantis trilogiją (ankstesnės dalys – „100 du: eilėraščiai“ (2013) ir „net ne: eilėraščiai“ (2018)).
gyvenimas
viriau sriubą, pjausčiau salierus, mano peilis smigo į atsitiktinio praeivio kūną ir kūno syvai varvėjo į ištiestą delną, buvo graži diena, dar nesnigo, praeivis gulėjo veidu į plunksninius debesis po to pakilo ir nuėjo, turėjo reikalų, mano kiemo slyva atsispindėjo gretimo namo plytose, jau seniai nužydėjusi. numetusi tą ką turėjo, gatve praėjo kupranugarių karavanas gabenantis druską ir šafraną, žiūrėjau į kiemo medžius, skaičiau knygą, išviriau sriubą, mylimoji grįš iš darbo ir turės ką pavalgyt, stebėjau keisčiausius vabalus galvojau apie jų gyvenimą, išviriau sriubą, bus ką valgyt, nieko neveikiau, gyvenau, miriau, vėl gyvenau
„Gera knyga. Aukščiausios klasės meistrystė niekur nedingus. Labai gera pirmoji dalis. Kai skaitai, atrodo, kad žaidi kaladėlėmis ir kiekvieną kartą nežinai, kokį užrašą atversi ant kaladėlės šono: „ešafotas“, „pjausčiau salierus“, „tomas sojeris“, „merginos kurios vakar pamiršo pėdkelnes“, „iš karstų vėjas išpūtė vinis“... Paskui susidaro įspūdis tokio trūkčiojančio gyvenimo tinklo, kuris ir pats praplyšta, ir pats susilopo bei gaudo drumstuose vandenyse nežinia ką (čia pats fainumas). Antroji dalis lengvėlesnė (bet gerai, kad ji yra, nes sudaro kontrastą pirmajai). Ji pagyvina, paįvairina Kęstučio Navako knygą ir jo kūrybą apskritai - Navakas įsilies ir į lietuviškųjų haiku upę...“ Alfonsas Andriuškevičius
nubudome jau pastatytuose miestuose parašytoje literatūroje sukurtoje muzikoje. jūros ir kontinentai buvo dar vakar susiformavę. mūsų niekas nelaukė. nebuvo kas paėmęs už rankos vestų per tuščią plynę sakydamas: čia nieko nėra bet tu viską sukursi. nebuvo adatos į kurią įvertum siūlą. vanduo tekėjo be mūsų atspindžių o miške nebuvo žvėries kuris mūsų vengtų. <...>
Eilėraštis „sraigtasparniai“ (p. 23) yra tiesiog puikus, nors net ir jį, mano nuomone, kiek pagadina marčėniškai kajokiška pabaiga. Turiu omeny tuos bent jau mane labai erzinančius pseudobudizmus (yra/nėra, viskas/niekas, buvo/nebuvo) ir finalinius tiek minties, tiek sintaksės susmulkėjimus, kurių, gaila, bet visame rinkinyje yra kiek per daug.
4. Kęstutis Navakas „Šeši šeši“ Leidykla „Apostrofa“
KAM: Besidominties Kęstučio Navako kūryba ir gyvenimu
Paskutinioji maestro K.Navako knyga „Šeši šeši“ yra tikras literatūrinis įvykis. Pirmiausia todėl, jog ji vainikuoja 2020-aisiais išėjusio poeto kūrybinį gyvenimą. Dėl tos pačios priežasties ją šiek tiek nedrąsu skaityti - menininko mirtis įpareigoja šį tekstą suprasti teisingai, nors joks skaitytojas to daryti neprivalo.
„Šeši šeši“ suprantu, kaip knygą apie gyvenimo prasmę, kuri tiek poetikos, tiek leidybiniu požiūriu išpildyta skrupulingai. Skaitydamas ją jauti, jog rankose laikai kolekcinį daiktą.
Šiuo atveju rašytojo biografija tampa svarbiu knygos dėmeniu – klaustrofobiškame fantazijų pasaulyje jaučiasi blėstanti žmogaus gyvybė bei iki pat galo rusenanti kūrybinė kibirkštis. Ji ne tiesiog išnyksta, bet baigiasi dramatiškai, raiškiai, kaip Rachmaninovo akordas. Juodu kvadratu.
Itin konceptualus pasirodė eilėraštis „Imperatyvai“, kuriame subjektas, atidaręs anapusybės duris, teištaria „O“. Paradoksas ir dar gyvenimo tiesa – fantazuokime kiek norime, bet vis tiek nesužinosime, kas laukia, kai viskas baigiasi.
Fontanas, atsirėmęs į savo čiurkšles... Žavingos, spalvingos, ironiškos, nostalgiškos ir visokos kitokios žodžių čiurkšlės. Už jų vos vos įžiūrimas ir fontanas, vienišas ir neįsileidžiantis kaip nesprogusi pistacija. Puikiame S. Chlebinskaitės dovanotame mėtos spalvos ir švelnumo popieriuje, kurį net pieštukas nepagydomai sužeistų.
Kol nuvargęs kūnas mirko vonioj, dūšia buvo su Kęstučiu. Man sunku kaip tai boružei. Nebėr poetos. “Boružei sunku paskristi. Ieško kur užsilipus. Vienu taškeliu jai per daug.”