3/5
Kai viskas gerai, labai gerai. Ir vertimas geras, ir tekstas puikiai sukaltas, ir humoras skoningas. Bet viskas taip ištemptai. Ir taip kraštutinumuose. Kai dvasingai – tai aukštumose. Kai juokingai – tai super skoningai bajerius skaldant. Bet kai nuobodžiai, tai taip, kad belieka sukandus dantis stumtis į priekį. Kai užsikalba, tai jau taip, kad siūlo galą ne tik pametei: net pamiršai, kad iš viso jį rankose laikei. Knyga seka ne tik Prancūzijos, Europos, Amerikos, bet ir vienos moters gyvenimą ir jo neišvengiamą pokytį. Prisitaikymą prie aplinkybių, kylančios įtampos. Atrodo, kad Europoje tvyrantis chaosas atsispindi ir pagrindinės veikėjos Madlenos gyvenime: išbandymai ir nelaimės, mirtys ir nesėkmingos sutartys, kilusios iš tokių pat nesėkmingų santykių, bankrotai ir pasitikėjimas tais, kurie pasitikėjimo niekada nebuvo verti. Tačiau neįtraukia taip labai, kaip iš jos tikėčiausi. Toli gražu ne taip labai, kaip „Iki pasimatymo ten aukštai“. Tema, nors ir įdomi, plėtojama talentu persunktais žodžiais, tačiau užsižaidžiant jų forma. Prėskokai, pagardinama nebent humoru. Tiesa, tikrai nuostabiu, bet nepakanka man to, visai negana.
Nors dažniausiai nesibaidau nei politikos, nei socialinių aktualijų knygose, šioje pajaučiu, kad man tiesiog neįdomu. Piniginės machinacijos, bandymai sutaupyti ir ką nors pakišti, kitą subankrotinti, o pačiam iškilti. Veikėjai, nors ir labai įgudusia ranka tapomi, visgi pinasi tarpusavyje – jų daug, jie skirtingi, bet galiausiai supanašėja savo vienodai moraliai abejotinais sprendimais. O ir veikėjų pokyčiais nelieku įtikėjusi: autorius skiria nepaprastai daug dėmesio aplinkos plėtojimui, tačiau kol aplink keičias miestai ir veidai, veikėjai pasikeičia tarsi iš reikalo – nes metai prabėgo, kaip kitaip? Tik kad nelieku suspėjusi to pokyčio užfiksuoti, išjausti, kartu išgyventi. Ar jis įvyko gyvenimiškai natūraliai, taip nepastebimai, akies mirksnyje, blakstienų virptelėjime? Galbūt, bet mano skoniui akcentai netinkamose vietose. Jeigu pirmoji knyga išlaiko nuostabią poetiškumo, absurdo ir humoro darną, tai šioji atrodo talentingai, bet vis tiek nenaudojamai sudėliota iš pernelyg skirtingų dalių. Kaip lėlė, pasiūta iš skirtingų medžiagų: kojos medinės, kūnas guminis, galva medžiaginė.
Atrodo, kad knyga išsiskiria į dvi labai aiškias linijas: pirmąją, gyvenimiškąją, kurioje motina aiškinasi, kodėl gi jos sūnus buvo išstumtas pro langą. O gal pro jį iššoko? Antroji, tokia pat gyvenimiška, visgi užliūliuoja savo monotonija: kad ir kaip gražiai parašyta, visgi leidžia suvokti, kad nebaisiai man įdomu ypač smulkmeniškai sekama Prancūzijos (ir ne tik) ekonominė padėtis tarpukariu. Jums kitaip? Griebkit, patiks. Tik sunku įsivaizduoti, kad viename žmoguje gali sutilpti tiek vienodas noras skaityti apie motinos kančias, tiek apie Prancūzijos, Europos ir JAV ekonomiką ir politiką prieš beveik šimtmetį. Tokių neįtikėtinų žmonių yra, neabejoju. Tik aš nesu viena jų.