Rozmarinas

by Kristijonas Kaikaris

Pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo...

Istorija, įkvėpta COVID-19.

Pandemija. Mirtį sėjantis virusas. Išgyvena vos dešimtadalis Žemės gyventojų. Grupė išlikusiųjų nedidelėje gyvenvietėje apsitveria aukšta tvora su spygliuota viela. Jie ne mažiau kaip trejiems metams apsirūpinę maistu ir kitomis visiškoje izoliacijoje išgyventi būtinomis priemonėmis. Pasaulis už tvoros kelia mirtiną baimę. Ar kitoje pusėje tik virusu užsikrėtę svetimi, už maisto kąsnį pasiryžę bet kam? Ar pasaulis kada nors bus toks, koks buvo? O gal išliks tik stipriausieji?

„Drebėjau galvodama, kad tai gali atsitikti ir... šypsojausi sužavėta subtilaus Kristijono humoro jausmo. Širdis džiaugėsi romano leitmotyvu: kad meilė stipresnė už pandemiją." – Jolita Herlyn

„Tas atvejis, kai ne tu suryji knygą, o ji suryja tave. Skaitai laukdamas, kas bus toliau, tačiau supranti, jog lauki savo paties reakcijos. O ji dažnai ateina po tam tikro laiko. Kai suvoki, kad taip iš tikrųjų gali būti. Ir gal net jau yra. Kosmosas." – Rytis Sabas

„Turiu draugų ir pažįstamų, kurie per metus perverčia vos vieną grožinę knygą, o gal nė vienos. Sako, knygos nuobodžios, lėtos, trūksta veiksmo, nuobodu... Susimąsčiau – jeigu jau prisėdau rašyti knygą, rašysiu taip, kad veiksmo netrūktų, o puslapiai verstųsi kaip TV serialų epizodai ar filmukai jutūbe!“ – Autorius

224 pages, Hardcover

First published January 1, 2020

About the author

Trileris +0.5
Fantastika +0.5
Lietuvė(is) +1
Gera nuotaika + :)

Reviews

[Ieva Andriuskeviciene · Rating 3 out of 5]

Visiškai netikėtas skaitinys. Knyga tikrai ne mano nei tematika nei stiliumu, BET aš ir nebuvau auditorija kuriai ji rašyta.
Greitas tarsi filmas trileris, paremtas šių dienų aktualijomis. Pasaulis po pandemijos. Valdžios nėra, tvarkos nėra, žmonių mažai.
Bandysiu išsakyti kas patiko ir konstruktyvią kritiką.

+ Patiko pasaulio politikos išnašos. Kaip sustvarkė Šiaurė Korėja, Amerika. Tarsi nupieštas vaizdas kaip autorius įsivaizduoja pasaulį po visko. Jų mažai, bet knyga ir nepretenduoja į rimtą skaitinį

+ Labai patiko rozmarino simbolis. Taip gražiai surišantis tarsi stuburas visai knygai

+ Vaikystės prisiminimas ir ypač istorija su geniu. Šiaip autoriaus kažkokie prisiminimai buvo stiprioji dalis

+ Patiko keistieji personažai, kaip Vadas, Stingulys. Įtariau kas jis toks, bet toks simbolinis pats sustingimas. Turbūt giliausias ir jautriausias visoje knygoje

+ Labai patiko dviejų pasaulių takoskyros. Priešingų. Vienas kuris sėdi ir laukia kol viskas praeis, gyvena iš to ką sukaupė. Ir kitas, kuris dealina su situacija ir nieko nelaukia, o sugalvoja kaip gyventi dabar.
Grynai dabartinis pasaulis, ar ne?
Pirmoje dalyje piktino tokie kvaili personažai. Kodėl jie nevalgė kiaulių? Žuvų? Kodėl nieko nedarė? Pradėjus skaityti antrą supratau, kad toks ir buvo autoriaus sumanymas. Parodyti 2 pasaulius. Baltarankių ala inteligentų ir kitokį, paprastų žmonių. Ploju dėl šito. Galima buvo nueiti dar konceptualiau ir simboliškiau, bet čia ne ta knyga. Nesikabinėju.

+ patiko ideologo mintys apie dievą ir pasaulį. Norėjosi dar daugiau gylio, bet vėlgi tempiu prie savęs. Knyga ne man skirta. Šantaramas ir iš esmės užsiminimas apie knygos svarbą užkabino

+ Visi panaudoti keiksmažodžiai man pasirodė vietoje ir laiku.

+ Fainiausias personažas tai tas 5G diedukas😀

Kas nepatiko

- Kam reikėjo dviejų personažų tuo pačiu vardu? Danielius ir Danielė? Negi vardų pritrūko?

- Lauros meilės apraiškos tokios nenatūralios. Nerangios. Šiaip seksas biški cringe

- Suglumino moterų poreikis plaukų dažams kai nėra pasaulio, wtf? Arba autorius labai prastai jas pažįsta arba labai jau prastai apie jas galvoja. Ta prasme jie rizikavo viskuo dėl plaukų dažų? Kažkaip iš viso autorius nelabai mėgsta moteris, jos visos kvailokos, netgi bukos sakyčiau. Isteriškos bobos tokios. Galiu tuos plaukų dažus pateisinti norint pabrėžti pirmojo pasaulio beprasmybę ir tuštumą, bet tada trūksta bendro gylio

- suprantu, kad autorius norėjo gyvos kalbos, bet kai kurios vietos perspaustos:
“Per tvorą mesta radijo stotelė man praskėlė galvą ir toje vietoje iškilo ketvirčio mėsos konservų indelio dydžio guzas.”
Koks įdomus mato vienetas. Tai jis į temą pagal siužetą, bet vistiek.

“O šventa karve, negi niekada jo nebežaisiu?” - ta prasme holly cow! Kas LT sako “šventa karve”?

Žinau, kad buvo lyginusių su serialu “Walking dead”, jo nemačiau. Mergaitės scena prekybos centre (ji buvo minėta) tai man tokia klišinė atrodo, kad net aš sugalvočiau rašant distopiją. Mano nuomone, daugiau klišių nei kažkokio plagiato. Kaip ir tušti keliai, sunkvežiai.

Nemeluosiu, tikėjausi visiško šūdo kurio bus neįmanoma skaityt, gavau daug geriau. Ta knyga nei kažkoks literatūrinis stebuklas, nei kažkas su išliekamąja verte.. Tiesiog geras saldainis auditorijai kuriai knyga ir buvo rašyta. Atsitraukti tikrai sunku. Taip pat matau, kad autorius ją apgalvojo. Ir gana giliai, nors gali taip neateodyti. Trūko personažų išbaigtumo. Lauksiu kitų!

*ačiū autoriui, kuris man padovanojo knygą kai sudalyvavau diskusijoje GR komentaruose. Tai mano vertinimo ir atsiliepimo niekaip neįtakojo. Turiu įrodymų, kad leido rašyt ką noriu😀

[cypt · Rating 2 out of 5]

Perskaičiau ir antrą Kaikario knygą, ji visai kitokia nei pirma ir fainesnė, bet ir sykiu kitas kraštutinumas: nėr visapusiško pertekliaus, nėra olig-life, o yra balansavimas ties ne/išlikimo riba dėl....... viruso, kuris prasidėjo Kinijoje :(((((( Dabar (knygoje) jau pražuvę miestai, dingęs visas bendruomeniškumas, yra tik tokios chuntossavarankiški ūkiai, valdomi tarybų / despotų, besistengiantys išgyventi.

Išties abi knygos tikrai smarkiai kitokios: abi lygtai trileriai, abiejose pakankamai nuspėjamai "pagalbininkai" persiverčia į "priešininkus", abiejose kažkoks savotiškai bajavykinis / 21-mečių juokaujamu tonu išrašytas seksas. Bet "Nėra vietos dviem" visą laiką buvo anapus belief, net neprašė tavęs kuo nors tikėti, o "Rozmarine" visokios virusinės / išgyvenimo detalės yra ne tai kad arti belief, bet skaitai ir vis galvoji - ojėzau nu gal nebereikia, ir taip jau beveik ir patys čia saulės energiją gaminamės savo namų ūkiuose, kam dar skaityt apie tai. JOKING: kokia dar saulė šią žiemą??? Tas paėmimas esamos situacijos ir jos pavertimas trileriu ("Keistas ruduo" apžvalgoj rašo, kad "išverstu" iš serialo, jei taip ir yra - juolab) skaitosi smarkiai nejaukiai. Nežinau kodėl. Gal buvimas pernelyg arti tokios išimtinės būklės, kurioje atsidūrę daugelis dabar jaučiasi, irgi sukelia panašų atmetimą, kaip ir l. didelis nutolimas. Nu gal bent man.

Patiko:
- kompozicija. Knyga pasidalina į 3 dalis, keičiasi pasakojimo vieta / perspektyva, ir nors vis tiek greitai suvedi galus, kaip kas susiję, labai smagu, kai kaitaliojasi. Toks kinematografinis ėjimas, bet fainai ir čia suveikė, labai užskaičiau.
- pabaiga! Kaip džiaugiaus, kad neišrišo visų mazgų. Toks wannabe Kelias, mėgstu.

Nepatiko:
- idėjinis dalykas - gal jis būdingas visiems trileriams, nežinau. Skaitydama knygą kaip per vieną žingsniuką (ok gal per šimtametriuką) nutolusią nuo kovidinės situacijos - kas įvyksta, kai vis dėlto nesuvaldomas virusas, sugriūva ekonomikos ir suyra pamatiniai susitarimai, - vis pasigesdavau bent kokio nors kolektyvinio matmens, bendruomeniškumo. Bent kurioj nors stovykloj!! Galbūt čia yra postapokaliptinių pasaulių konstanta, kad tada jau viskas - elektra gali būt ar nebūt, žmonės gali šildytis prie laužų arba dar kur nors, bet jau būtinų būtiniausiai kiekvienas tik už save ir žmogus žmogui vilkas, visi pažadai sulaužomi, tikri draugai žūva, netikri išduoda. Gal taip ir būtų, bet vis tiek nepatiko: kažkaip nyku, stereotipiška ir.. nesinoritikėtina.
- epilogas. Galima suprasti ironiškai, bet koks skirtumas, vis tiek surišo visus mazgus, kur nesurišo pabaigoj. Nemėgstu.

Toks ant ribos, bet šiaip juokiaus pastebėjus:
- kad visas veiksmas vyksta teritorijoj, kuri, anot knygos pradžioj pateikiamo žemėlapio, yra per 95 km nuo sostinės. Nu dar neminėsim elektrinės kažkur netoliese. Taip ir norisi pacituoti įvairiomis aplinkybėmis VTF pasitelkiamą folklorą: PRIE KO ČIA KAUNAS? Čia toks liūdnesnis..... (man kaip kaunietei :D )

[Katinas Čiobrelis | knygos, kelionės ir kiti įdomūs dalykai · Rating 4 out of 5]

www.facebook.com/miciausknygos
Knyga į kurią pradžioje žiūrėjau skeptiškai, bet paskaitęs pirmą skyrių supratau, kad įdomi, įtraukianti. Antras skyrius buvo mažiau įdomus, bet viską išpirko paskutinis skyrius kai visi galai susiėjo į visumą.
Anotacijoje rašoma, kad tai sukrečianti knyga, pandemija, mirtį sėjantis virusas ir t.t. Tiesa kažkiek priminė serialą apie apokalipsę, bet čia labiau sulietuvinta versija. Tinka vakaro skaitymui, žodžiu pasinaudojant tinkamomis aplinkybėmis prašytas knyga, lengva, bet įdomi.

[Fantastiškų KŽL · Rating 2 out of 5]

Utopiškai distopiška pasaka suaugusiems
Nu gerai, 1 su pliusu.

https://knyguziurkes.com/2021/01/25/r...

[Gabrielė|Kartu su knyga · Rating 4 out of 5]

Šiuo metu pasaulyje nelinksma padėtis, o ypač Lietuvoje, kuomet naujų Covid-19 atvejų kasdien vis daugiau.. Pamaniau, jog puikus metas perskaityti šią knygą apie pandemiją.

Paskui save paliekantis lavonų krūvas virusas.. Išlieka tik stipriausieji. Jei ne virusas, tuomet gali palaužti ir badas, jeigu tu nebuvai gerai apsirūpinęs maisto atsargomis..
Grupelei žmonių, kurie savo mažoje gyvenvietėje apsitvėrę aukšta spygliuota tvora, kol kas toks scenarijus negresia. Jie jaučiasi puikiai pasiruošę šiam likimo išbandymui. Tik kyla klausimas.. Galbūt saugiau ten už tvoros? O gal kaip tik atvirkščiai.. Kitoje tvoros pusėjeesantys žmonės tik ir galvoja kaip tau "perkąsti gerklę". Kova dėl išlikimo tik prasideda..

Dar šią vasarą perskaičiau "Nėra vietos dviem", tai buvo Kristijono debiutinis romanas. Man jis paliko tikrai gana neblogą įspūdį, tad jau tuomet žinojau, jog skaitysiu ir kitas šio autoriaus knygas. Turėčiau prisipažinti, jog ši knyga man patiko labiau. Kaip ir pirmoje knygoje, taip ir šitoje puslapiai vertėsi su vėjeliu. Buvo įdomu bei lenga skaityti, o įpintas humoras čia taip pat puikiai derėjo. Taip pat mane sužavėjo Jono personažas bei jo santykiai su žmona bei vaikais.
Autorius knygoje įtampą kūrė nuo pat pirmųjų puslapių, kuri mus ji lydėjo iki pat knygos pabaigos. Tikrai nebuvo kada nuobodžiauti. Žinoma aš knygos siužeto nenorėčiau atkartoti realybėje, bet jis privertė susimąstyti ir apie mus supantį šiandieninį pasaulį bei aplinkinius žmones. Kuomet net atrodo tau puikiai pažįstamas bei artimas žmogus dėl gardesnio kąsnio gali pasiryžti tam, ko net neįsivaizdavai..

Rekomenduočiau šią knygą tiems, kam norisi greito bei įtraukiančio trilerio. Nors šį kartą kūrinio pabaiga man asmeniškai, atėjo truputį greičiau nei tikėjausi, tačiau tai nesugadino skaitymo malonumo.

[Edita · Rating 5 out of 5]

Akivaizdus įrodymas: kai tik Lietuvoje atsiranda naujas autorius, jis tampa populiarus ir žinomas, tuoj sukyla „Jie“ ir „sudrasko“ knygą su pačiu autoriumi į smulkius skutelius. „Jie“ glostosi tais skuteliais, džiaugiasi savo iškrypėliška laime.

Perskaičiau K.Kaikario „Rozmariną“, man jis patiko net labiau, nei „Nėra vietos dviem“, kuri taip pat buvo gera knyga. „Rozmarinas“ išleistas pačiu laiku, kai taip rūpi, o kas gi bus rytoj. Be galo įdomu žvilgtelėti į distopinę rytdieną drauge su autoriumi, kuris fantazijos, išmonės ir kūrybiškumo išties nestokoja.

Nerašysiu apžvalgos apie pasakotą istoriją, kad be reikalo neišduočiau visų gerų dalykų joje. Be to, nelabai moku rašyti knygų apžvalgas, jas geriau paliksiu rašyti knygų blogerėms. Bet turiu šiokį tokį supratimą apie grožinę literatūrą, tai mano kasdienio darbo dalis, todėl išvardinsiu tai, kas man svarbu knygose:

1. Istorijos, veiksmo ir veikėjų santykis. Pirmoje autoriaus knygoje dominavo istorija, per kurią herojai bėgo nesustojančiu veiksmo sūkuriu. Jeigu joje kai kuriems skaitytojams pritrūko gilesnių veikėjų portretų, jų motyvacijos ir brendimo nuo istorijos pradžios iki paskutinio puslapio, tai „Rozmarine“ K.Kaikaris viską subalansavo tais pačiais svoriais: istorija įdomi, aktuali, intriguojanti; veiksmo nė akimirką netrūksta, bet yra tinkamos pauzės tinkamose vietose; pagrindiniai veikėjai pakankamai gilūs, įdomūs ir originalūs. Net antro plano veikėjai atsiranda laiku ir ne be reikalo, juos matai ir jauti.

2. Knyga užkabina nuo pirmo puslapio. Iškart sukuriama intriga, istorija sėkmingai rutuliojasi su netikėtumais, suteikdama gerą ritmą iki pat pabaigos. Pabaiga labai gera, nes skaitydama imi pergyventi dėl veikėjų ir tikiesi teigiamo finalo (atsiprašau už „spoilerį“)

3. Užvertusi paskutinį puslapį kurį laiką analizavau, ką perskaičiau. Neatskleisiu ką ir dėl ko, bet „Rozmarino“ greitai nepamiršiu.

4. Sveikas humoras, tinkamas jo kiekis (knyga ne komedija), taiklus sarkazmas ir aktualių temų įliejimas į knygos pasakojimą yra puikus pavyzdys, kad „Rozmarinas“ gerokai daugiau nei vidutinė knyga. Nenustebsiu, kad bus nemažai skaitytojų, kurie liks ja susižavėję (kaip aš).

5. Autorius duoda tiek informacijos, kiek neįkyri skaitytojui, neperša savo išvadų ir nuobodžiai neanalizuoja jokių prasmių ar panašių dalykų – palieka tai skaitytojui. Puiku! Ne visiems populiariems užsienio autoriams taip pavyksta.

6. Visiškai nesijaučia „grafomanijos“. Autorius ir redaktorė meistriškai sukoncentravo tik tai, kas svarbu. Jokio pertekliaus, jokių 500 ir daugiau puslapių.

Labai džiaugiuosi, kad mes Lietuvoje turim gerų naujų rašytojų. Nesistebiu, kad juos „drasko“ tie „jie“. Jeigu „jie“ sugebėtų taip rašyti, negaištų laiko viduriuodami su savo „apžvalgomis“ ir „vertinimais“.

Myliu knygas ir supratingus žmones. Būkim protingi, atsakingi ir drauge pasistenkim, kad mūsų tikrasis gyvenimas nenusiristų iki K.Kaikario aprašytos distopijos.

[Gražina · Rating 5 out of 5]

Drąsi ir provokuojanti knyga. Niekada anksčiau nepagalvojau, kad žmonės stato atomines elektrines nesuprasdami (o gal sąmoningai nutylėdami?), kad jos neprižiūrimos virstų atominėmis bombomis. Yra apie ką susimąstyti, ar ne? Na jeigu ne apie pačias atomines elektrines, tai plačiau, apie žmogaus veiklą ir galimas to pasekmes? Ne viena tokia mintis aplanko skaitant rozmariną. Pavyzdžiui, apie homoseksualumą ir homofobiją. Prisipažinsiu, buvo kilusi mintis, kad autorius propaguoja homofobiją! Bet tik perskaičiusi toliau supratau, kokia ten buvo žinia. Va tikrai drąsiai ir provokuojančiai.
Ir dar prisipažinsiu, pusiau juokais, pusiau rimtai :) Perskaičiusi rozmariną vyrui sakau, gal reikia pasirūpinti kiaulienos konservais ir makaronais bent kokiems metams, maža ką? Vyras man sako, gal man galvoje pasimaišė, kokių nesąmonių aš čia prisiskaičiau? Liepiau jam skaityti, tai perskaitęs trečdalį knygos jis klausia manęs: o kokių dar galima nusipirkti konservų, negi tik kiaulienos? :)
Perskaičiau rozmariną per du prisėdimus. Vyras baigs knygą šiandien ar rytoj. Tai bus antra jo perskaityta knyga šiemet. Laukiu trečios Kristijono Kaikario knygos.

[Rasa|Knygų princesė · Rating 4 out of 5]

Apokalipsė, pandemija, virusas dabar aktualios ir populiarios temos. Iš ties džiugu, kad lietuvių rašytojai stengiasi koja kojon keliauti su literatūrinėm tendencijom, Nė nereikia sakyti, kaip buvo smalsu perskaityti Kristijono antrąjį romaną, nes pirmasis pasirodė tikrai neblogas.

Istorija pasakoja apie pasaulį, kurį nusiaubė mirtino viruso pandemija. liko tik dešimtadalis populiacijos, kurios gyvena uždaromis bendruomenėmis. Rašytojas mus įsileidžia į vieną iš jų, kur nuo pasaulio žiaurumų slepias penkiolika šeimų įkūrę tikrą tvirtovę pusiasalyje ties upės vingiu. Kas nutinka, kai keletas bendruomenės narių nusprendžia išeiti už tvoros?

Kristijonas yra veiksmo ir įtampos meistras. Romano puslapiai tiesiog vertėsi savaime, nes tiesiog laukiau, kas bus toliau. Šį kartą ir įvykių logikos beveik nepritrūko, nors dar išliko superžmonių fenomenas, kurie išgyvena bet kokiomis sąlygomis. Tai lyg serialo serijos, kurios smagiai susižiūri po sunkios darbo dienos.

Rašytojas sukūrė ne tik įtampos kupiną skaitinį bet ir palietė žmonių nužmogėjimą tokiomis ekstremaliomis sąlygomis: nužudyti ar apvogti tapo elementariu būdu išgyventi, Visame įvykių sūkūryje blaškosi veikėjų jausmai ir bandoma bent šiek tiek išsaugoti savas vertybes. Tarp visų šaudo-gaudo tikrai tai buvo šiokia tokia atgaiva.

Skaitydama pagalvodavau, kad ir mes galime atsidurti tokioje pačioje padėtyje, kaip ir romano veikėjai. Jau pirmosios COVID-19 bangos metu buvo graibstomos kai kurios prekės, medicininės kaukės ir kitos apsaugos priemonės brango minutėmis. O visuomenė turbūt vis dar ant tokio nužmogėjimo ribos.

[Keistas Ruduo · Rating 1 out of 5]

Pigi žinomo serialo kopija

Svarstote kodėl taip pradedame šios ką tik pasirodžiusios knygos apžvalgą? Tuojau viską ir paaiškinsime (nors tie, kas žiūrėjo serialą „Vaikštantys numirėliai“ ir patys susipras).
Pirmosios autoriaus knygos skaityti neteko, bet antroji sudomino būtent pasirinkimu rašyti apie tai, apie ką iki koktumo skaitome dienraščiuose – pandemiją. Žmonėms tema įkyrėjusi, tad nutarėme, kad kūrinys turės būti super geras, kad būtų skaitomas būtent šiuo metu, kai apie virusą nė girdėti nebesinori. Tačiau, tai ką aptikome gerokai mus šokiravo.
Žinoma, nesumeluotume, mums tikrai teko nemažai girdėti koks kietas bei naujas rašytojas atsirado Lietuvoje, pirmąja savo knyga šovęs į pardavimų topus ir tapęs bestseleriu. Tokie faktai intrigavo, tad buvo sąlyginai smalsu pasižiūrėti ką tas Kristijonas Kaikaris rašo ar daro teisingai... Ir kas tapo akivaizdu, jau nuo pirmųjų puslapių – jis gerai vagia. Ne, čia nėra kokia nors klaidinanti frazė ar metafora, kuria mes mėgintume pajuokauti. Iš tiesų, visa knyga yra absoliuti serialo „The Walking Dead“ kopija. Ir dar kartą ne, čia nėra tas variantas, kuomet rašytojas įkvėptas patikusio serialo ar filmo parašo panašia tema knygą, ar pasiskolina vieną kitą idėją. Visas šitas romanas yra absoliučiai, vietomis, scena į sceną nukopijuotas serialas.
Kas be ko, autorius, nors ir nelabai gudrus, tačiau turėjo šiokį tokį supratimą, kad visgi, galbūt ne visi jo skaitytojai yra dundukai ir neatseks, iš kur pareina visas pasakojimas, todėl, scenas apdairiai išmėtė po visą kūrinį taip, kad bendras vaizdas atrodytų mažiau panašus į pirmais minėtą serialą. Bet... Viskas čia dvelkia vagyste taip, jog net veikėjų tipažai, net ir tie, iš esmės yra imami iš serialo. Jeigu seriale mes turime pagrindinį veikėją, kuris yra ramus, strategiškas ir valdo išlikusiųjų grupelę, tai knygoje mes turime visiškai identišką Jono variantą. Jei seriale mes turime visoje grupelėje nenuoramą, stuobrį, kuris nori viską daryti pagal save ir nuolat keikiasi – taip, supratote teisingai, knygoje mes turime – Danielių.
Identiški įvykiai ir vietovės, kai aprašoma stipri bendruomenė auginanti sau javus ir kovojanti su kitais, gyvenimas šiapus ir anapus tvoros, "svetimi" (aliuzija į negyvėlius) apspintantys bandantį nuvažiuoti automobilį, diskusijos ką daryti su alkoholio atsargomis, nušauta mergaitė... Scenų ne vienetai. Jų dešimtys. Ir BET KAS žiūrėjęs serialą mums pritars, kad sutapimų per daug. Neskanu. Neoriginalu. Gėda.
Tokias knygas skaitant, iškyla natūralus pamąstymas, kodėl štai tokie autoriai vėliau verkia, kad jų knygas siunčiasi nelegaliai ir platina? Rašytojai, Jūs esate visiškai tame pačiame katile prisivogę turinio iš užsienietiškų serialų. Turėkit omeny.
Nepaisant „nuimtų“ motyvų bei scenų aspekto, visas šis bandymas adaptuoti serialą į knygą yra žymiai prastesnis nei pats serialas, kadangi, nieko stebėtino, kai rašyti užsimano bet kas, vien turėdamas gerų pažinčių, rezultatas retai kada būna geras. Tekstas šiame romane lakoniškas, glaustas, jame nėra jokių vertingų detalių, kas padėtų nusipiešti visą tą aplinką mintyse. Dialogai... Žinote, skaitant, kol rašėmės pastabas, nuolat tekdavo pasižymėti žodį „dialogas“, nes jie čia tokie tušti, tokie paviršutiniški, jog supranti, kad geriau iš tiesų įsijungti to paties serialo seriją. Lyg to būtų maža, per knygoje veikiančius veikėjus vyksta nuolatinis propagandos skatinimas, kur autorius reiškia atvirą savo neapykantą kai kurioms šalims ir jau klasika patapusios klišės į tai, kaip vyrai įsivaizduoja moteris – nuolat ištroškusias sekso ir nieko daugiau. Emocijos šiame kūrinyje beveik neegzistuoja, nuolat juntasi ta pati pradedančiųjų rašytojų klaida – jie verčiasi per galvą kurdami įvykius vieną po kito, užmiršdami, kad už veiksmą svarbiau yra sukelti skaitytojui emocijas.
Stebina, kad knygos gale dėkojama blogerėms, davusioms minčių ir autoriui. Kyla natūralus klausimas: kokio lygio tu esi blogeris, jei nepastebi ir draugiškai nepasakai savo pažįstamam autoriui, kad jo kūrinyje trūksta originalumo? Na, bet leidyklų prašymai vienų autorių reklamuoti kitus jau tapę kasdienybe.
Prasčiausia metų knyga – vienareikšmiškai.

[Ingrida Lisauskiene · Rating 4 out of 5]

Ne taip seniai viruso sukelta grėsmė ir pandemijos blogumai buvo palietę mus visus, tačiau, laimė, gyvenimas nebuvo taip sugriuvęs kaip aprašyta šio lietuvių autoriaus romane. Puikiai parodoma, kaip veiklūs, "visuomenės grietinėlės" žmonės moka "tvarkytis" su bloga situacija, kai pasaulis jau sugriuvęs. Deja, apokalipsė yra apokalipsė, ir net sugebėhimas "susitvarkyti savo gyvenimą" yra trumpalaikis. Ir tiesiog pradeda kartotis žmogaus evoliucijos istorija - "stipresniojo išgyventi teisė", "žudyk, kad išgyventum", "mums reikia naujo vado" ir "vadas visada teisus" taisyklės įsigalioja labai greitai.

[Goda l Knygu_jura · Rating 3 out of 5]

Vos tik pasirodžiusi ši knyga patraukė mano dėmesį. Juk kalbame apie pandemiją, apokalipsę, mirtį siejantį virusą! Panašus scenarijus yra ir dabar, tik reikia tikėtis, kad jis netaps dar panašesnis į K. Kaikario sukurtą apokaliptinį variantą.. “Rozmarine” išgyvenusiųjų Žemės gyventojų vos dešimtadalis, grupė išlikusiųjų apsistoję nedidelėje gyvenvietėje, kurią apsitvėrė aukšta tvora. Jie turi maisto trejiems metams, o pasaulis už tvoros kelia mirtiną baimę.

Prieš imdama šią knygą į rankas norėjau knygos atsipalaidavimui, tad tokią tikrai gavau! Istorija skaitytoją įtraukia nuo pirmųjų puslapių, tekstas itin paprastas, lengvai ir greitai skaitomas. O ir istorija išties pagauli, įdomu kaip sekasi išlikusiesiems, kas slepiasi už tvoros. Apskritai, kaip galėtų viskas vykti nustojus tiekti medicinines paslaugas, apsaugą, kai reikėtų pasirūpinti maistu neaišku kuriam laikui.. Autorius pateikta istoriją įkvėptą Covid-19, tačiau ji atrodo pakankamai reali, atspindinti paveikslą pavadinimu “Kas būtų, jeigu būtų?”.

Ši knyga lyg veiksmo filmas. Kaip jau minėjau, įtraukia nuo pirmųjų puslapių, veiksmo daug, veiksmas įdomus. O ir veikėjai intriguojantys, su savomis problemomis, jausmais ir vertybėmis, išliekančiomis nužmogėjimo laikais. Nejučia įsitrauki į gyventojų gyvenimą, jautiesi lyg pats dalyvautum visuose įvykiuose. Tačiau to veiksmo labai įmanoma padaugint, kai jis iš labai skanaus po truputį virsta rūgštaus skonio. Kai truputį pradedi raukytis, kai truputį pradedi galvoti, kad gal jau užtenka. Į pabaigą man būtent taip ir buvo, daug veiksmoveiksmoveiksmo ir tada staigi pabaiga. 

Tačiau iš esmės knyga man patiko ir ją rekomenduoju! Ypač ieškantiems veiksmo filmo knygos formatu, lengviems, atsipalaidavimui skirtiems vakarams, jei norite, kad puslapiai tiesiog patys rankose tirptų. Na ir žinoma rekomenduoju tiems, kurie nori dar truputį prisiliesti prie neišsemiamos pandemijos temos ir skaitant įsivaizduoti, kaip elgtumėtės atsidūrę tokioje padėtyje! 

[Ugnė | pilna_lentyna · Rating 3 out of 5]

Pamenu, kaip laukiau antros Kristijono knygos. Net į jos pristatymą sostinėj turėjau keliauti, bet "atsitiko gyvenimas" ir visi planai sugriuvo dėl.. pandemijos 🤷‍♀️ Likimo ironija, nes knyga būtent apie ją. Tik scenarijus romane daug baisesnis, nei tai, kas šiandien vyksta aplinkui. ⠀
⠀
Apie ką knyga?⠀
⠀
Visiems iki gyvo kaulo įgrisęs virusas. Gal ne COVID, bet kažkas labai į jį panašaus. Išgyvenusių nedaug - visi jie užsidarę nuo pasaulio, gyvena savotiškame saugumo burbule ir nenutuokia, kas vyksta už tvoros. ⠀
Trapi ramybė neamžina - dėl įvairių priežasčių (gal kiek nelogiškų), knygos herojai nusprendžia rizikuoti ir keliauti už miestelio ribos ir pažiūrėti, koks balaganas tvyro ten.. Ar dar likę gyvųjų? Gal išgyveno tik "svetimi"? O gal pasaulis stojasi ant kojų ir gyvenimas palengva grįžta į vėžias?⠀
⠀
Visą laiką skaitydama mintyse lyginau "Rozmariną" su "Nėra vietos dviem". Pastaroji "prilipo" labiau. Šį kartą sunkiau sekėsi prisirišti prie knygos veikėjų. Pradžiugino knygos apimtis - neištempta, greita, įtraukianti istorija. Lyginant su pirmąja knyga, šioje nekliuvo dialogai. Jei skaitant "Nėra vietos dviems", kartais pagalvodavau, kad "ė, taip niekas nekalba", tai šį kartą viskas atrodė daug natūraliau ir logiškiau. ⠀
⠀
Pabaiga atrodė šiek tiek per greita - trečioje dalyje buvo labai daug veiksmo ir viskas per porą puslapių staigiai pasibaigė. Dar mielai būčiau skaičius epilogą apie tai, kaip Jono šeimai sekėsi toliau. Bent trumpai 🙂⠀
⠀
Jei dar neatsibodo pandeminės/apokalipsinės temos ir norit lengvo, kelių vakarų skaitinio - drąsiai rekomenduoju. Jei ieškot rimto, super intelektualaus kūrinio - bėkit neatsigęždami, kaip Maximoj pamatę žmogų be medicininės kaukės. 👽⠀
⠀
O jei surizikuosit ir paskaitysit, pasidalinkit įspūdžiais 🤗⠀

[Giedrius Ramanauskas · Rating 5 out of 5]

Antra Kaikario knyga, kurios laukiau ir dėl viruso tematikos, ir dėl to, kad jo trileris "Nėra vietos dviems" man patiko ne mažiau, nei Carterio "Krucifiksas". Nu ir ką, kaip taip lauki, lauk nusivylimo??? Tikrai ne! Kaikaris nenuvylė ir davė superinę istoriją, distopiją, veiksmą, įtampą ir net romantiką :). Drąsiai sakau, Kaikaris yra veiksmo ir intrigos meistras, rašo tiksliai, aiškiai, be išvedžiojimų, be užtęstų scenų, be nieko nereikalingo. Nesinori praleisti nė vieno puslapio. Patinka man toks stilius. Pirma knyga buvo ne atsitiktinumas. Maladec!

[Kamilė | Bukinistė · Rating 3 out of 5]

Knygą nusprendžiau perskaityti, nes praėjusių metų pabaigoje netikėtai gerai surijau Yana Vagner romaną Vongo Ežeras. Nors tiek minėtoji knyga, tiek Rozmarinas įprastomis aplinkybėmis nepakliūtų į mano akiratį, tai neįprastomis (dabar) - pandemijos akivaizdoje - jos sužibo visai kitais atspalviais. Pamenu pirmuosius pandemijos mėnesius, pirmuosius uždarymus ir tą nelabai jaukų jausmą, jausmą - kai nežinai, kaip viskas baigsis. Įdomu, ko bijojo ir kaip scenarijus tokiose situacijoje piešė kiti, o šiuo atveju - Kristijonas Kaikaris, taigi - žiūrim.

Pradedant nuo to, kas patiko - tai juk, kaip jau ir minėjau, man buvo įdomu, kaip blogąjį siužetą mato koks nepažįstamasis, taigi - aš tikrai tą ir gavau. Tiesa, autoriaus įsivaizdavimas ganėtinai šabloniškas, turbūt kažkaip panašiai galėtume sugalvoti ko ne kiekvienas, tačiau - juk logiška, būčiau daug labiau nuliūdusi, jei čia būtų atsiradę ateivių ar zombių. Scenarijus liko įmanomas, galimas, įtikinamas. Kuo dar jis buvo labai tikroviškas, tai jog visiškai surištas su paskutiniųjų metų aktualijomis, detalėmis: Kinija, Amerika, Rusija, tuoletinis popierius, kruopos ir konservai, net chip(s)ai nepamiršti! :D Jei būčiau skaičius kokį kovą - sakyčiau tik laiko klausimas, kada viskas susidėlios, kaip rašo Kristijonas.

Viena vertus lyg ir viskas čia vyko pernelyg prabėgom, per 200 puslapių greit susuktas siužetas, nelabai leidžiantis įsigilinti, įsigyventi, o dar du pasakotojai - taigi vieno asmens istorija dar trumpėja ir dalinasi tais dviem šimtais. Kai kas nuspėjama, nes nebuvo vietos ilgai slapstyti ar mėtyti pėdas. Kita vertus - gerai kad istorija trumpa, nes aš nuo tokio tipo pasakojimų kažkaip tai pavargstu, pradžioje toks max hype, o tada labai greit kalneliu žemyn man tas entuziazmas, tai jei dar 200 puslapių +, būčiau tikrai kad pervargus.

[Greta / meile.knygoms · Rating 4 out of 5]

Įtempta, intriguojanti ir drąsi istorija apie šių dienų aktualijas – pandemiją ir mirtį sėjantį virusą.

„Rozmarinas“ – pasakojimas apie išlikusiuosius po pasaulį nusiaubusios pandemijos, kurios metu išgyveno vos dešimtadalis visos žmonijos. Grupė išlikusiųjų apsistoja nedidelėje gyvenvietėje, kurią apsitveria aukšta spygliuota tvora. Jie maisto turi vos trejiems metams, o pasaulis už tvoros kelia mirtiną baimę. Ar viskas kada nors bus taip, kaip buvo?

Tuo metu, kai skaičiau knygą, jai vos tik pasirodžius, galvojau, kaip gerai, kad tai tik autoriaus fantazijos kūrinys, kad ši istorija liks nugulusi tik knygos puslapiuose, o mes, įveikę savąjį virusą, galėsime pasidžiaugti. Deja... Šių dienų skaičiai nenumaldomai kyla, o knygos scenarijus pradeda panašėti į realybę. O gal atvirkščiai?

Dabar, ko gero, knygą skaityčiau visai kitomis akimis, bet tuomet, kai situacija dar nebuvo tokia prasta, knyga, jei nuoširdžiai, manęs nesužavėjo taip, kaip tikėjausi.

Daug veiksmo, daug įvykių, daug įtampos, daug skubėjimo ir mažai vietos atsikvėpti. Viskas vyko taip greitai, kad vietomis tapo sunku susigaudyti kas, kaip ir kodėl. Kai kurias vietas teko skaityti ir po kelis kartus, kol viskas susirikiavo į savas vietas. Tai man labiausiai ir kliuvo – veiksmas prie veiksmo, su mažai pauzių ir atokvėpio. Man visko buvo pernelyg daug.

Bet, nepaisant to, romanas man visai patiko, nors ir nesužavėjo taip, kaip pirmoji autoriaus knyga „Nėra vietos dviem“. Jeigu pastarąją suskaičiau kone vienu prisėdimu, o puslapiai, rodos, vertėsi savaime, tai su „Rozmarinu“ taip tikrai nebuvo.

Visgi atradau vietų, kurios išties itin realistiškai atspindėjo šių dienų realybę – deficitinis tualetinis popierius arba ta visuotinė panika, „šluojant“ parduotuvių lentynas, nes „o jeigu man neliks?!“. Juokinga? Na, gal ir būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Noriu tikėti, kad ta apokalipė, ištikusi veikėjus, tik ir liks knygos puslapiuose.

Vienaip ar kitaip, drąsiai galiu sakyti, kad pirmoji autoriaus knyga nebuvo vien tik atsitiktinumas. Rekomenduoju!

[Stasys Karbauskas · Rating 4 out of 5]

Šiais laikais daugelyje skirtingų sričių siekiant padidinti pajamas iš vartotojų yra ypač populiaru siūlyti vartotojams plėtinius ("Expansion", "DLC", etc.) arba aukštesnės kartelės to apties produkto leidimus ("Premium Edition", "Extended version", etc.), kurie arba perkamam produktui suteikia daugiau funkcionalumo, arba prailgina jo teikiamą naudą vartotojui:
•Automobiliai, kuriose kai kurias funkcijas turi užsisakyti už papildomą mokestį (e.g. Tesla autopilotas)
•Blu-Ray filmas, kurio nekarpyta (režisieriaus sumanyta) versija dažniausiai kainuoja daugiau
•Begalė kompiuterinių ir mobiliųjų žaidimų, kur papildoma siužetinė linija ar gražesni veikėjo rūbai kainuoja papildomai, ir t.t.

Apie kompiuterinius žaidimus užsiminiau neveltui, kadangi yra ne vienas pavyzdys šioje industrijoje, kur žaidimo papildymas buvo toks geras, kad kūrėjai sugalvojo jį išleisti kaip atskirą ("stand-alone") žaidimą, kurį vartotojai gali žaisti net ir nežaidę pagrindinio žaidimo.

Būtent toks įspūdis man iš pradžių susidarė apie "Rozmariną", kad tai yra labai puikus "stand-alone" papildymas S. Kingo "Dvikovai" ("The Stand"), pasakojantis apie kelių išlikusių grupių žmonių gyvenimus ir tarpusavio santykius pasaulyje siautėjant mirtinam virusui. Viskas tinka ir pritinka, knygų sukurtas pasaulis neprieštarauja vienas kitam, o priešingai - papildo.

Tačiau perskaitęs knygą supratau, kad "Rozmarinui" nebūtina būti kažkieno kito papildiniu, jis pats iš savęs sukūrė gan aiškų naujojo pasaulio branduolį, kurio nedidelę dalelė ir pristatė mums skaitytojams. Betrūksta tik daugiau istorijų iš to pasaulio, kadangi tema įdomi.

Knygą, kaip ir pirmąją autoriaus knygą, suskaičiau pora prisėdimų, kadangi priešingai negu dalis kitų smagių knygų, ši dėl savo rašymo stiliaus pasiduoda skaitymui labai lengvai, tad skaitytojas nesijaučia pavargęs ją perskaitęs. O kadangi knygos apimtis taip pat nedidelė, knyga "neužsisėdi" ant "šiuo metu skaitomų" knygų staliuko per ilgai. ;)

[Aušra Maksimovienė · Rating 1 out of 5]

Įpusėjau knygą ir... mečiau. Įspūdis toks, kad ką tik skaičiau lietryčio lygio publikaciją. Nuobodu, ne tas laikas rašyti apie pandemiją pandemijos metu(?), nuvalkiota tema,deja, bet įspūdžio jokio nepaliko.

[Joanna · Rating 1 out of 5]

135th book of the year
4th book of October🎃👻

😬 ⭐️

[Jurga · Rating 2 out of 5]

2,5⭐️

[Konung · Rating 4 out of 5]

Mirtinas virusas ir postapokaliptinis pasaulis. Kam galėtų nepatikt? Ir yra visko. Ir labai gerų momentų ir tokių, kurie man nepatiko.

Stipru:
- Kaip visi susitvarkė su apokalipse. Kas kaip sukasi, kas ėmėsi kokių priemonių. Ypač geri politiniai sprendimai.

- Rozmarinai. Netikėtai teisingas pavadinimas. Kai žmona paklausė kodėl rozmarinas? Atsakiau “negaliu pasakot, pamatysi”.

- Vietovė. Puikiai padirbėta ties miesteliu. Skaitant nelenda jokia šalis ar vaizdas į galvą. Lietuviški vardai ir mentalitetas, amerikietiška aplinka (miesto aprašymas, viadukai ir skardžiai su upeliais, fermos ir dribsniai) bei kalašnikovai rankose. Pasaulio gyventojai.

- Grupuotės. Aprašomam miestely susidėlioja trys pagrindiniai gyvenimo būdai. Ir buvo smagu skaityt kas juos skatino pasielgt vienaip ar kitaip. Kaip sprendė elementarius klausimus, maisto trūkumą ir t.t.

Nepatiko:
- Pastovus žaismas su realiais įvykiais. Suprantu norėta atsispirt nuo pandeminių įvykių ir juos perspaust. Bet pastoviai atrodė, kad fantazijos pritrūko ir toks “visai,kaip pas mus - pažvengsim skaitydami”, bet tik viską gadino ir erzino. Nepasiteisino, bent man.

- Finalas. Pagrindinis veikėjas perėjo visus gyvenimo stilius. Bent jau turėjo galimybę ir aš to tikėjausi. O realiai knyga užsibaigė net nespėjus susipažint kaip sekasi tiem prekybcentrio žmonėm. Kaip jie išgyveno? Kokie jų sunkumai dabar? Kaip išgyvent tokiom sąlygom?
O vietoj to gaunu nutraukimą - pyst ir viskas. Lyg būtų nutrauktas serialo finansavimas ir likus viena serija. Ar gal laikas priduot buvo ir nespėjo apie tai pakalbėt. Ir viruso klausimas. Vieną dieną tiesiog dingo? Tai kodėl? Kada?
Tiek daug klausimų ir mažai atsakymų.

Visa kita puiku tik tas neišbaigtumo jausmas. Todėl - 4.

[Lina · Rating 5 out of 5]

Prisiskaičiusi atsiliepimú, jog autorius nukopijavo TWD, ir būdama viena tú, kuri sužiūrėjo tiek šį, tiek daugelį kitú analogiškú serialú, skaitydama laukiau to savo ištariamo “aha!”. Bet nebuvo. Tempk netempęs. Nope. I knygos veiksmas susiurbė. Buvo tikrai įdomu versti puslapius. Taip pat, kaip ir skaitant “Nėra vietos dviems”. Tai yra grynai kategorijoje “for entertainment”. Nėra ko ieškoti šioje literatūroje Kafkos su Nyče. Laukiu naujos knygos!

[Vilius · Rating 3 out of 5]

Toks lengvas fantastinis veiksmo trileris pandemine tema. Veiksmo gana daug, bet viską gadina šabloniški, neįdomūs ir kartais kvailoki veikėjai.

[Paulius · Rating 2 out of 5]

Pagaliau. Perskaityti pavyko ir man :D Tik ta literatūra lietuviška dar vis giliame dugne. Okay, skaitai, verti puslapius, bet tas siužetas toks nejudrus, kurio įdomumas kalamas ant keiksmo. Ir tai išsprūstantis iš visiškai plokščio personažo, kuriam autoriaus laiko pagailėta iki pilno išdirbimo. Sakiniai nevaizdingi, idėjos neypatingos. Jeigu visai nėra ką veikt galima bandyti skaityti.

[Karina Kei · Rating 5 out of 5]

Lengvai ir greitai skaitosi. Šių dienų kontekste skaityti dar įdomiau tokią knygą. Kai mintyse, nori ar ne, vistiek prasikala klausimas “o jei iš tiesų iki to įmanoma prieit”? Tiems, kurie ieško gilių prasmių ar atsakymų į globalines problemas, gali nesivarginti ir neskaityti. Tai lengvai skaitomas fantastinis romanas. Labai patiko kaip išdėstytos trys dalys ir kad keičiasi pasakojantysis istoriją asmuo, suteikia daugiau gyvumo knygai.

[Kajus Jurevičius · Rating 5 out of 5]

Didžiausias gerumas yra tas, kad atsiverti pirmą puslapį ir be sustojimo verti kitus, kol jie baigiasi. Atsijungiau nuo dabartinio pasaulio ir apsigyvenau Kaikario scenarijuje, kuriame viską mačiau tarsi tikrai ten būčiau. Matyt knygoje esantis žemėlapis prie to prisideda, o gal taip dėl sklandaus pasakojimo. Skaitydamas girdėjau Kaikario balsą :) Būtų gerai audioknyga su formulės 1 balsu!

[Karolina | kemsynai · Rating 3 out of 5]

Dažniausiai skaitydama knygas žymiuosi patikusias ar nelabai įtikusias vietas. Šįkart skaitydama pasižymėjau vos kelis aspektus. Ir tada supratau. Žymėtis nebuvo kada.

Mano galva, autorius Kristijonas Kaikaris sukūrė įtraukiantį ir vietomis papurtantį pasakojimą. Kur reikėjo jausti įtampą, jaučiau. Kur reikėjo įtarinėti, neatsipalaidavau. Paprastai taip ar panašiai ir yra apibūdinamas neprastas trileris!

Apie rimtus dalykus – nerimtai?

„Rozmarinas“ – vienas lengvesnių skaitinių. Neskubėkite daryti išvadų – tai yra komplimentas tokios tematikos knygai, kuri pasakoja apie distopinį pasaulį. Rašyti lengvai apie dalykus, kurie visai čia pat mūsų, yra nemenka užduotis.

Distopinis romanas yra suskirstytas į tris dalis. Verčiantis puslapiams dalių pasakojimai jungiasi – persipinanti istorija pamažu aiškėja. Štai kas užkabina skaitytoją. Istorija, pateikta lengva kalbos nata.

Taip, Kristijonas Kaikaris, pasitelkęs humorą, vietomis – sarkazmą, pasakoja apie pandemiją. Mirtį. Išsibarsčiusią psichologinę būseną. Jis nepamokslauja, tik iš pažiūros lengvą istoriją rutulioja. Istorija lengva, nes kalba lengva. Tiesa, pasitaikė ir kliuvynių. Karts nuo karto kliuvo dialogai. Pavyzdžiui, vienas iš veikėjų nusikeikdamas leptelėjo „šventa karvė“. Tikriausiai ne itin dažnai jį kasdienėje kalboje išgirsi. Vertinant visumą, skaitėsi išties lengvai.

Apie ką pasakojimas?

Knygoje, kaip ir realybėje, virusas paliečia visus. Buvo įdomu stebėti, kaip su juo dorojasi baltarankiai, aukštas pareigas užimantys bei kiek žemiškesni veikėjai, turintys įgūdžių žemę dirbti ar kaip reikiant apiplėšti.

Tačiau knyga nėra vien apie tai. Joje galima aptikti samprotavimų apie Dievą, šeimos svarbą, meilę ir kibirkščiuojantį susižavėjimą bei homoseksualumą. Man išties patiko sukurti vyrų veikėjai. Tenka pripažinti, kad jie daug geresni už moterų.
Beje, skaitant smagu buvo išsiaiškinti pavadinimo prasmę. Toks mistifikuoto rozmarino susiejimas su pasakojimo dėmenimis – sveikintinas.
 
Ar tema – laiku?

Aš, kaip ir jūs, 2020-aisiais buvau pasiklydusi jausmų raizgalynėje. Prisimenu, kaip pirmojo karantino metu puolėme žiūrėti filmus apie pandemiją. Kiek panašumų su 2011 metų kino juosta „Contagion“ radome. Kaip stebėjomės!

Skaitant knygą „Rozmarinas“ mane lankė panašūs jausmai. Ar tema trukdė? Tikrai ne. Romaną norėjosi lyginti su dabartine situacija. Buvo įdomu rasti panašumų. Visgi palengvėja, kai supranti, kad tai yra fikcija. Kaip ir pats autorius minėjo, tikėkimės, kad ši istorija liks knygoje.

Tiesą sakant, ši fikcija skaitėsi itin lengvai. Negalėjau aš jos apleisti. Tas viršelyje stovintis siluetas kvietė išnarplioti siužetą. Taip ir padariau. Šį distopinį romaną sudorojau per kelis kartus.

Kam rekomenduočiau?

Knyga leido atsipūsti. Man tai buvo pabėgimas nuo rimtesnės literatūros. Autorius prasitarė, kad knygos tikslas – užkabinti. Ji skirta visiems, bet labiau neskaitantiems. „Rozmarinas“ turįs sužadinti skaitymo apetitą. „Rozmarinas“ yra pradžios taškas, lengva ranka leidžiantis „Netflix“ iškeisti į kūrinį. Žodžius. Paslėptas tiesas.

Knygą „Rozmarinas“ rekomenduoju tiems, kurie vietoje serialo serijos nori pasiritinėti per knygos puslapius. Įsigyventi ir įsivaizduoti siužeto serpantinus. Kas jau kas, bet pasakojimas čia rutuliojasi kaip pašėlęs.

Išsamią knygos apžvalgą rasite čia: https://bit.ly/3oxqt8d

[Grėta Puodžiūtė · Rating 5 out of 5]

Nesitikėjau,kad knyga taip patiks! Patiko Jono humoras ir sarkastiški pamąstymai,jog vietomis juokiausi balsu 😃 Tai pirmoji pažintis su autoriaus kūryba ir ji visiškai pavykusi! Būtinai perskaitysiu pirmąją autoriaus knygą ir su nekantrumu lauksiu kitų! 😊

[Justina Bu · Rating 5 out of 5]

Juokiuosi, nes antrą Kristijono knygą vėl perskaičiau per 3 dienas, kaip ir pirmąją.
Prisipažinsiu, pradžioje kažkaip sunkiau sekėsi susikaupt, buvo kiek neramu, net galvojau, ar galima parašyt antrą tokią gerą knygą?
Bet vos tik įsivažiavau, veiksmas įsisuko ir nuo pirmos dalies pabaigos knygos nebenorėjau paleisti iš rankų. Man labiausiai patinka tas jausmas, kai gyveni savo gyvenimą, bet skaitant gerą knygą vis galvoji, o kas ten toliau nutiks knygos herojams. Kas toliau vyksta? Ir taip norisi dar ir dar.
Ką tik užverčiau paskutinį knygos puslapį ir tik pakartosiu, ką rašiau perskaičiusi pirmąją Kristijono knygą - aš tikrai skaitysiu visas jo rašomas knygas. Tikiuos bus dar!
Nes jau akivaizdu, kad jis turi ir savitą stilių ir puikiai geba valdyti plunksną;)
Labai džiaugiuosi, knyga privertė susimąstyti, ji pilna nuotykių ir tikrai nei kiek nenuobodi.
O kas rašo neigiamus komentarus - tegul patys pabando ką nors stipraus sukurti prieš kritikuodami. Manau, kad sukurti įdomų, intriguojantį scenarijų ir stiprius veikėjus yra didelė meistrystė, duota ne kiekvienam.
Todėl vėl sakau: bravo, Kristijonai! Lauksim dar!:)
P.s. Beje, pagal šią knygą galėtų būt sukurtas filmas!

[RAIMUNDAS · Rating 3 out of 5]

Tikrai nustebinęs kūrinys, nes lietuvis parašė. Aišku, jautėsi kad vaikinas nelabai turi patirties rašyme, bet tai nesutrukdė parašyti apokalipsinį romaną, maloniai ir įdomiai susiskaitė, o pati pabaiga nustebino

[Eglė / Gal paskaitom? · Rating 4 out of 5]

Kristijonas Kaikaris “Rozmarinas” 🌱 

Romanas nukeliantis į mirtino viruso nusiaubtą pasaulį, kuriame išgyveno tik dešimtadalis gyventojų. 🦠

Upės vingio apsuptoje laukymėje grupė žmonių įsikuria savo gyvenvietę. Virusas taip pakeitė pasaulį, kad jie niekur nesijaučia saugūs, tačiau spygliuota tvora ir pakaitomis bokštelyje budintys gyventojai padeda ramiau užmigti. Bet netikėtai sumažėjus būtiniausioms atsargoms, gyventojai yra priversti išeiti už savo sienos ribų. Išvažiuoti į teritoriją, kurioje pilna užsikrėtusių ir išbadėjusių, bet ką dėl išgyvenimo galinčių padaryti žmonių. Tačiau gal ne jie vieni susikūrė savo gyvenvietę? Gal už sienos nėra taip pavojinga kaip jie galvojo ir kitur taip pat yra saugiai gyvenančių sveikų žmonių?

Šioje knygoje aprašoma labai panaši situacija į dabartinę pandemiją, tik pateikiamas gana liūdnas, gerokai progresavęs scenarijus. Pati esamą situaciją priimu rimtai ir skatinu visus laikytis apsaugos priemonių stabdančių viruso plitimą, tad ir knygą, apie tai kur gali nuvesti nesisaugojimas, skaityti buvo įdomu. Pateiktas gan fantastinis variantas, bet po šių metų niekad negali žinoti ką mums atneš rytojus. 😄🤷🏼‍♀️ Visgi buvo ir tokių detalių, kaip pavyzdys – aukso vertės tualetinis popierius, apie kurias realybėje girdėjau jau tiek daug kartų, kad jos tiesiog pabodo, už tai ir tekste nedžiugino. Bet gal, skaitant knygą po daugelio metų, tokios detalės visai netrukdytų ir padėtų prisiminti, kad dalis knygoje minimų dalykų vyko ir realybėje. 😉 Pirmoje knygos dalyje pasirodė daug dėmesio skiriama smulkmenoms, bet rami knygos pradžia po truputį įsisiūbavo. Vėliau veiksmo tikrai netrūko, jis įtraukė ir puslapiai tiesiog skriejo. Visgi kai kurie pagrindinio personažo poelgiai bei požiūris į moteris man pasirodė keistoki, bet čia nenoriu nieko išduoti, perskaitysit ir susidarysit savo nuomonę patys. 😉 Bet patiko tai kaip buvo apjungtos pirma ir antra knygos dalys. Taip pat ne dažnai lietuviškose knygose matau pateiktus žemėlapius. Tai buvo smagus knygos papildymas padedantis geriau įsivaizduoti veiksmo eigą.

Rekomenduoju „Rozmariną“ tiems kas mėgsta lengvas, įtraukiančias istorijas, distopijas bei daug veiksmo turinčias knygas.

3,5 ⭐️ | 2020 – 81 📚