What do you think?
Rate this book
Fata morgana
„Fata morgana“ – tikrais faktais paremta neįtikėtina istorija, prieš šimtmetį nutikusi vidurio Lietuvoje. Tai debiutinis Sonatos Dirsytės istorinis romanas. Kėdainiuose gimusi ir augusi autorė, ryšių su visuomene specialistė, dabar gyvenanti Vilniuje, užrašė iš prosenelės bei močiutės girdėtas tikras, kartais mistiškas, net makabriškas istorijas apie tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo paliestus Kėdainius.
Tarpukariu ir karo metais abipus Nevėžio krantų vyko ne tik išgyvenimo dramos, bet ir siaubo filmų scenarijus primenantys įvykiai. Pasakojimo centre – anksti tėvų netekusios jaunos merginos Elenos istorija, per kurią skirtingais laikmečiais supažindinama su neįtikėtinais aplink Kėdainius gyvenusių dvarininkų ir paprastų žmonių, taip pat čia klestėjusių žydų likimais. Romane pasakojama ir liūdnai pagarsėjusios, net ir po mirties kunigams ramybės nedavusios Šventybrasčio Barboros istorija.
„Fata morgana“ – ir išgyvenimo istorija, pasakojanti apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais žmonės bandė prisitaikyti ir išlikti tarp draugų ir priešų, kurie galėjo ir išgelbėti, ir pasmerkti pražūčiai.
Fata morgana – tai optinė apgaulė, kai vandenyje esantys objektai gali atrodyti tarsi sklandantys ore. Šis reiškinys tarpukario geografų buvo pastebėtas Nevėžyje ties Kėdainiais ir aprašytas. Fata morgana kūrinyje tapo ne tik ramybės pranašu, bet ir neįmenamų paslapčių simboliu.
„Kuo toliau skaičiau, tuo labiau įtraukė, jaudino
ir net šokiravo (ypač palietė Barboros istorija).“
SIMONAS BENDŽIUS,
LRT žurnalistas, portalo Bernardinai.lt religijos temų redaktorius
Godžiai perskaičiau per tris vakarus. Sakyčiau, knyga – tarsi aistringai megzta
servetėlė su raštais, kai nežinai, kur vienas baigiasi ir prasidės kitas. Tai tarsi
pasaką ar legendą primenantis istorinis romanas. Skaitydama prisiminiau savo vaikystę ir kaip klausydavausi bobutės Barboros pasakojimų apie jos jaunystę, apie karą, apie žydus...
BEATA NICHOLSON,
Laidų vedėja, žurnalistė, kulinarinių knygų autorė
Tarpukariu ir karo metais abipus Nevėžio krantų vyko ne tik išgyvenimo dramos, bet ir siaubo filmų scenarijus primenantys įvykiai. Pasakojimo centre – anksti tėvų netekusios jaunos merginos Elenos istorija, per kurią skirtingais laikmečiais supažindinama su neįtikėtinais aplink Kėdainius gyvenusių dvarininkų ir paprastų žmonių, taip pat čia klestėjusių žydų likimais. Romane pasakojama ir liūdnai pagarsėjusios, net ir po mirties kunigams ramybės nedavusios Šventybrasčio Barboros istorija.
„Fata morgana“ – ir išgyvenimo istorija, pasakojanti apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais žmonės bandė prisitaikyti ir išlikti tarp draugų ir priešų, kurie galėjo ir išgelbėti, ir pasmerkti pražūčiai.
Fata morgana – tai optinė apgaulė, kai vandenyje esantys objektai gali atrodyti tarsi sklandantys ore. Šis reiškinys tarpukario geografų buvo pastebėtas Nevėžyje ties Kėdainiais ir aprašytas. Fata morgana kūrinyje tapo ne tik ramybės pranašu, bet ir neįmenamų paslapčių simboliu.
„Kuo toliau skaičiau, tuo labiau įtraukė, jaudino
ir net šokiravo (ypač palietė Barboros istorija).“
SIMONAS BENDŽIUS,
LRT žurnalistas, portalo Bernardinai.lt religijos temų redaktorius
Godžiai perskaičiau per tris vakarus. Sakyčiau, knyga – tarsi aistringai megzta
servetėlė su raštais, kai nežinai, kur vienas baigiasi ir prasidės kitas. Tai tarsi
pasaką ar legendą primenantis istorinis romanas. Skaitydama prisiminiau savo vaikystę ir kaip klausydavausi bobutės Barboros pasakojimų apie jos jaunystę, apie karą, apie žydus...
BEATA NICHOLSON,
Laidų vedėja, žurnalistė, kulinarinių knygų autorė
176 pages, Paperback
First published December 1, 2020
1 person is currently reading
166 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 32 reviews
March 2, 2021
Labai patiko šitie "Vakarai viensėdyje prie Nevėžies su kraštotyros elementais". Nesitikėjau tokio siurprizo iš debiutinės knygos.
Visų pirma patiko autorės stilius, kuris pagavo nuo pat pradžios - lengvas ir lakoniškas, neperkrautas beveik privalomais tokioje literatūroje gamtos aprašymais, epitetais ir kita grožine vata. Užtat nuo pat pirmų puslapių įvykiai patraukia paslaptingumu ir detektyvu, sakykim, o paskui dar prisideda lengvas anapilinis elementas. O gal ir nelengvas. Čia jau kaip kam. Nėra slegiančios tamsos ir mistikos, jeigu kas šito baidosi ir galvoja, kad oi, čia ne man. O gal kaip tik kažką nuvyliau?... :))
Patiko kaip autorė supynė Kėdainių krašto istorinę praeitį su legendomis ir vietinėmis "strašilkomis". Patiko, kad nepabijojo ir skaudžių temų, ir sugebėjo parašyti apie jas taip, kad tai nenuskambėtų nei pamokslaujančiai, nei kaip madingas "klikbeitas".
Gal šiek tiek labiau patiko knygos dalis iki antrojo pasaulinio karo, kai viskas buvo truputi pasaka ir legenda, nepaisant autorės pastangų sugrąžinti skaitytoją į tikrovę skambiomis pavardėmis ir istoriniais įvykiais.
Tik nustebino tas toks labai netikėtas peršokimas iš "tarnausi ponams dvare" prie "suėmė už antisovietinę veiklą" ir "atėjo vokiečiai". Iš kitos pusės - o gal taip ir buvo? Gal žmonėms taip ir atrodė, nes tarpukaris ir karas atnešė tiek visokių įvykių ir nelaimių kaip Kėdainiams, taip ir visai Lietuvai, kad gyvenimas pasiskirstė į staigų ir ryškų "iki" ir "po".
Knygos pabaiga kažkiek nuliūdino, nes tikrai galėčiau paskaityti apie Elenos ir jos dukrų gyvenimą dar apie 50 puslapių. Bet čia jau iš "if wishes were fishes" kategorijos.
4 blizgančios ir solidžios žvaigždutės.
Visų pirma patiko autorės stilius, kuris pagavo nuo pat pradžios - lengvas ir lakoniškas, neperkrautas beveik privalomais tokioje literatūroje gamtos aprašymais, epitetais ir kita grožine vata. Užtat nuo pat pirmų puslapių įvykiai patraukia paslaptingumu ir detektyvu, sakykim, o paskui dar prisideda lengvas anapilinis elementas. O gal ir nelengvas. Čia jau kaip kam. Nėra slegiančios tamsos ir mistikos, jeigu kas šito baidosi ir galvoja, kad oi, čia ne man. O gal kaip tik kažką nuvyliau?... :))
Patiko kaip autorė supynė Kėdainių krašto istorinę praeitį su legendomis ir vietinėmis "strašilkomis". Patiko, kad nepabijojo ir skaudžių temų, ir sugebėjo parašyti apie jas taip, kad tai nenuskambėtų nei pamokslaujančiai, nei kaip madingas "klikbeitas".
Gal šiek tiek labiau patiko knygos dalis iki antrojo pasaulinio karo, kai viskas buvo truputi pasaka ir legenda, nepaisant autorės pastangų sugrąžinti skaitytoją į tikrovę skambiomis pavardėmis ir istoriniais įvykiais.
Tik nustebino tas toks labai netikėtas peršokimas iš "tarnausi ponams dvare" prie "suėmė už antisovietinę veiklą" ir "atėjo vokiečiai". Iš kitos pusės - o gal taip ir buvo? Gal žmonėms taip ir atrodė, nes tarpukaris ir karas atnešė tiek visokių įvykių ir nelaimių kaip Kėdainiams, taip ir visai Lietuvai, kad gyvenimas pasiskirstė į staigų ir ryškų "iki" ir "po".
Knygos pabaiga kažkiek nuliūdino, nes tikrai galėčiau paskaityti apie Elenos ir jos dukrų gyvenimą dar apie 50 puslapių. Bet čia jau iš "if wishes were fishes" kategorijos.
4 blizgančios ir solidžios žvaigždutės.
May 5, 2021
Gal pradėsiu nuo to, jog knygos apipavidalinimas: viršelis ir pavadinimas - šiek tiek apgaulingas, na man pasirodė, kad knyga bus apie kažką baugiai mistiško (na taip, apie tai ir buvo), bet kiek kitokia prasme, nei radau knygos viduje.
Tam paslaptingumui - kurį sufleravo knygos pateikimas, man pirmiausiai pritrūko raiškos, pačios kalbos niuansių, pasakotojo meistriškumo, kuris sukeltų tuos šiurpulius. Na čia gi tekstas buvo kaip atpasakojimas, lygiai kaip anūkės iš senelės girdėtas pasakojimas. Bet kai priėmiau šį faktą, nusipurtydama išankstinius įsivaizdavimus, iškart pasvajojau - o juk kaip būtų smagu šias įstorijas apie vaiduoklius ir dvaseles skaityti kur kaime po obelim, ar vėsioj troboj, ant nutryptų, girgdančių medinių grindų.
Jei viskas būtų taip ir besitęsę, gal gi būtų labiau man patikę. Pirmoji knygos pusė su tuo antruoju nusistatymu (teisiog - seni, lietuviško kaimo prosenelių prisiminimai vaikams pašiurpinti) jau ėjosi puikiai, bet persiritus i antrąją istorijos pusę ne visai patiko du dalykai.
Pirmasis (GAL KIEK IR SPOILER ALERT) - tai kunigėlio ištvirkavimai. Aš labiau norėčiau matyti šios profesijos atstovus kaip bendruomenės ugdytojus, (net jei ir pati esu nepraktikuojanti katalikė, ar veikiau išvis ateistė), bet matyt - yra kaip yra (deja). Dar lyg ir pasipiktinus, na kam čia dabar apie tai rašo, juk skamba kaip visiška klišė - tąvakar per visokiausius info kanalus lindo antraštės su fainiausiais kunigėlių poelgiais ir sprendimais, nutikusiais pastarosiomis dienomis. Niekas nesikeičia - žodžiu.
Gerai, atleidau ir knygos istorijai apie kunigus.
Galiausiai gi, kas man neįsipaišė - tai, kad knyga pasakojusi apie visokius kaime vysktančius monus persirito į pasakojimą apie karą. Tai kažkaip nei šis nei anas gavos. Vaiduokliai pradingo, išdygo tikrasis blogis - gyvas žmogus.
Ir tik pabaiga, paskutinieji puslapiai, pastraipos lyg aprišo šias dvi, man kažkaip nelabai suderėjusias dalis. Kažkiek ir vėl išgelbėjo.
Tai va taip ir suskaičiau, tikėdamasi ir po to teisindama, kompromisų ieškodama. Kad nuteisčiau tai ne - va vis kažkas ištraukdavo istoriją, bet kad būtų patenkinę lūkesčius, greičiausi irgi pasakyti negaliu.
Tam paslaptingumui - kurį sufleravo knygos pateikimas, man pirmiausiai pritrūko raiškos, pačios kalbos niuansių, pasakotojo meistriškumo, kuris sukeltų tuos šiurpulius. Na čia gi tekstas buvo kaip atpasakojimas, lygiai kaip anūkės iš senelės girdėtas pasakojimas. Bet kai priėmiau šį faktą, nusipurtydama išankstinius įsivaizdavimus, iškart pasvajojau - o juk kaip būtų smagu šias įstorijas apie vaiduoklius ir dvaseles skaityti kur kaime po obelim, ar vėsioj troboj, ant nutryptų, girgdančių medinių grindų.
Jei viskas būtų taip ir besitęsę, gal gi būtų labiau man patikę. Pirmoji knygos pusė su tuo antruoju nusistatymu (teisiog - seni, lietuviško kaimo prosenelių prisiminimai vaikams pašiurpinti) jau ėjosi puikiai, bet persiritus i antrąją istorijos pusę ne visai patiko du dalykai.
Pirmasis (GAL KIEK IR SPOILER ALERT) - tai kunigėlio ištvirkavimai. Aš labiau norėčiau matyti šios profesijos atstovus kaip bendruomenės ugdytojus, (net jei ir pati esu nepraktikuojanti katalikė, ar veikiau išvis ateistė), bet matyt - yra kaip yra (deja). Dar lyg ir pasipiktinus, na kam čia dabar apie tai rašo, juk skamba kaip visiška klišė - tąvakar per visokiausius info kanalus lindo antraštės su fainiausiais kunigėlių poelgiais ir sprendimais, nutikusiais pastarosiomis dienomis. Niekas nesikeičia - žodžiu.
Gerai, atleidau ir knygos istorijai apie kunigus.
Galiausiai gi, kas man neįsipaišė - tai, kad knyga pasakojusi apie visokius kaime vysktančius monus persirito į pasakojimą apie karą. Tai kažkaip nei šis nei anas gavos. Vaiduokliai pradingo, išdygo tikrasis blogis - gyvas žmogus.
Ir tik pabaiga, paskutinieji puslapiai, pastraipos lyg aprišo šias dvi, man kažkaip nelabai suderėjusias dalis. Kažkiek ir vėl išgelbėjo.
Tai va taip ir suskaičiau, tikėdamasi ir po to teisindama, kompromisų ieškodama. Kad nuteisčiau tai ne - va vis kažkas ištraukdavo istoriją, bet kad būtų patenkinę lūkesčius, greičiausi irgi pasakyti negaliu.
October 25, 2022
Tai iš ties įtraukiantis, istoriniais faktais ir šeimų sagos pasakojimais paremtas, romanas.
Autorė genialiai atspindėjo ir supynė tikrus, 2ojo Pasaulinio karo meto įvykius su kiek mistiškais, bet iš ties tikroviškais šeimos kartų pasakojimais ir istorijomis.
Knyga sudaryta iš dviejų labai įdomių dalių, kuriose kupina įvykių. Jie labai gražiai supina ponų ir baudžiauninkų, kunigų ir parapijiečių, moterų ir vyrų, katalikų ir žydų, vokiečių ir rusų, bei asmeninius autorės šeimos gyvenimus prieš ir po karo.
Knyga įtraukė nuo pat pirmo puslapio ir neleido paleisti jos iš rankų. Visų žmonių gyvenimai ir jų istorijos buvo išaustos nuostabiai - o kas svarbiausia nesikapstant per daug detalėse! Tai padaryti yra menas.
Labai įdomu buvo skaityti ne tik Elenos ir jos giminės istoriją, bet ir apie antraplanius personažus.
Labiausiai, žinoma, sukrėtė Barboros bei Sofijos istorija. Knyga puikiai atspindi abi gyvenimiško medalio puses.
Labai džiaugiuosi atradus šią autorę ir jos knygą. Ji tikrai verta kiekvieno žmogaus knygų lentynos.
Autorė genialiai atspindėjo ir supynė tikrus, 2ojo Pasaulinio karo meto įvykius su kiek mistiškais, bet iš ties tikroviškais šeimos kartų pasakojimais ir istorijomis.
Knyga sudaryta iš dviejų labai įdomių dalių, kuriose kupina įvykių. Jie labai gražiai supina ponų ir baudžiauninkų, kunigų ir parapijiečių, moterų ir vyrų, katalikų ir žydų, vokiečių ir rusų, bei asmeninius autorės šeimos gyvenimus prieš ir po karo.
Knyga įtraukė nuo pat pirmo puslapio ir neleido paleisti jos iš rankų. Visų žmonių gyvenimai ir jų istorijos buvo išaustos nuostabiai - o kas svarbiausia nesikapstant per daug detalėse! Tai padaryti yra menas.
Labai įdomu buvo skaityti ne tik Elenos ir jos giminės istoriją, bet ir apie antraplanius personažus.
Labiausiai, žinoma, sukrėtė Barboros bei Sofijos istorija. Knyga puikiai atspindi abi gyvenimiško medalio puses.
Labai džiaugiuosi atradus šią autorę ir jos knygą. Ji tikrai verta kiekvieno žmogaus knygų lentynos.
May 6, 2021
Istorijos - įdomios, tiesa, užrašytos paprastu mokyklinio rašinio stiliumi.
October 4, 2021
Mėgstu, kai knyga nustebina. Kai pradėjus skaityti mintyse praplaukia - o juk geriau, nei tikėjausi.
Gana lakonišku kalbos stiliumi parašyta knyga, bet įtraukianti savo istorijomis ir pakankamai greitu dėstymu. Labai gražu, kad pasakojimuose ir žmonių paveiksluose atsiskleidžia krašto istorija. Ne nuobodi krašto istorija, kaip dažnai mūsuose būna - lyg juodai baltame filme sulėtintai lipdomi puodai. Vaizdžiai ir gyvai. Net ir šmėklos, atrodo gyvos. Kaip ir tas žmogelis, kuriam jos praslenka pro pat nosį. O juk vienos gal niekada ir nebuvo, o kitas jau kadų kadais atgulė žemelėje ilsėtis.
Išaugom mes apie lietuvišką prieškario kaimą daugiausia žinodami iš Žemaitės. Kaip apie nuobodų ir nykų. O čia kaimas gyvas. Ir neramios sielos našlaitėlė, ir kunigas pasileidėlis, ir artimas kaimynas, kuris vieną dieną geru dalijasi, o kitą jau blogį rezga. Paprastame kaime ir sofa upe atsitiktinai nepraplaukia.
Būtų galima knygai net ir 5 žvaigždutes skirti, bet mano akimis kūriniui pritrūko vientisumo. Pradžioje lyg skaitai dvaro romaną, paskui lyg ir mistinį, o galų gale apie karą. Ir visam tam trūksta tolygesnio sujungimo. Knygos ašis, žinoma, Elena. Bet istorija kartais nuo jos smarkiai pabėga. Tad gaunasi lyg ne Elenos istorija, o mozaika, kurią tiesiog sieja vienas kraštas.
Asmeniškai man labai labai tvirtas ketvertas.
Gana lakonišku kalbos stiliumi parašyta knyga, bet įtraukianti savo istorijomis ir pakankamai greitu dėstymu. Labai gražu, kad pasakojimuose ir žmonių paveiksluose atsiskleidžia krašto istorija. Ne nuobodi krašto istorija, kaip dažnai mūsuose būna - lyg juodai baltame filme sulėtintai lipdomi puodai. Vaizdžiai ir gyvai. Net ir šmėklos, atrodo gyvos. Kaip ir tas žmogelis, kuriam jos praslenka pro pat nosį. O juk vienos gal niekada ir nebuvo, o kitas jau kadų kadais atgulė žemelėje ilsėtis.
Išaugom mes apie lietuvišką prieškario kaimą daugiausia žinodami iš Žemaitės. Kaip apie nuobodų ir nykų. O čia kaimas gyvas. Ir neramios sielos našlaitėlė, ir kunigas pasileidėlis, ir artimas kaimynas, kuris vieną dieną geru dalijasi, o kitą jau blogį rezga. Paprastame kaime ir sofa upe atsitiktinai nepraplaukia.
Būtų galima knygai net ir 5 žvaigždutes skirti, bet mano akimis kūriniui pritrūko vientisumo. Pradžioje lyg skaitai dvaro romaną, paskui lyg ir mistinį, o galų gale apie karą. Ir visam tam trūksta tolygesnio sujungimo. Knygos ašis, žinoma, Elena. Bet istorija kartais nuo jos smarkiai pabėga. Tad gaunasi lyg ne Elenos istorija, o mozaika, kurią tiesiog sieja vienas kraštas.
Asmeniškai man labai labai tvirtas ketvertas.
January 13, 2021
Kėdainių ir miesto apylinkių istorija, pateikta grožiniu stiliumi. Galbūt atsiras vis daugiau žmonių, prabylančių apie vidurio Lietuvą.
Pasistengta su kalbos formavimu, atsižvelgiama į aprašomą laiką.
Pasistengta su kalbos formavimu, atsižvelgiama į aprašomą laiką.
June 10, 2021
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
#125
Visų pirma tai ši knyga buvo mano sąrašuose must read, nes parašyta apie mano gimtąjį kraštą. Skaitant patiko sužinoti, tam tikrų faktų kurių nežinojau. Taip pat patiko, kartu su knygos veikėjais išgyventi jų rupesčius ir tuometinius vargus. Kai kurios vietos yra išlikusios ir dabar, tai bus smagu praeinant prisiminti kaip žmonės gyveno prieš gerą šimtmetį.
Knygą tikrai rekomenduoju perskaityti, nes labai įdomiai viskas susiklosto. Labai greitai persiskaito.
www.facebook.com/miciausknygos
#125
Visų pirma tai ši knyga buvo mano sąrašuose must read, nes parašyta apie mano gimtąjį kraštą. Skaitant patiko sužinoti, tam tikrų faktų kurių nežinojau. Taip pat patiko, kartu su knygos veikėjais išgyventi jų rupesčius ir tuometinius vargus. Kai kurios vietos yra išlikusios ir dabar, tai bus smagu praeinant prisiminti kaip žmonės gyveno prieš gerą šimtmetį.
Knygą tikrai rekomenduoju perskaityti, nes labai įdomiai viskas susiklosto. Labai greitai persiskaito.
February 28, 2021
"Fata morgana" - tai trumpos XX a. Kėdainių krašto istorijos, trumpai pasakotos, bet labai efektingos. Šiurpulingos ir gotiškos, pradedant nuo pirmųjų pasakojimų, keliančios siaubą ir dvasios sopulį, perskaičius karo metų istorijas. Ir visą tą nepaprastą pasakojimą jungia vienos Sirutiškio kaimo šeimos nariai, kurie liudija - taip tuomet viską išgyvenome. Patiko man ir neįkyrus ir nenuobodus to krašto žmonių papročių ir gyvenimo būdo aprašymas, ir apie dvarininkus, įtariu, dar daug ko nežinom, nesam girdėję. Dar kartą pasitvirtinau, kad labiausiai žmogui reikia kito žmogaus bijot. Klausimas: ar skiriasi tas kareivio aprangą dėvintis žmogus, šaudantis beginklius, nuo to, kuris šiaip naktį pro langą įlipęs iš keršto ar dėl turto šeimą išpjauna? Kai kurias istorijas vyrui perpasakojau ir tik po to pamačiau kokiom didelėm akim vaikai į mane žiūri 😁 tai prašė daugiau pasekt, tai ir aš visai norėčiau daugiau paskaityt!
June 14, 2025
Pirmas sakinys: Tą 1922-ųjų pavasarį Nevėžis po greito atlydžio ir užsitęsusių liūčių išsiveržė iš vagos pasiglemždamas krantų šlaitus ir pradedančias žaliuoti paupio pievas.
Per mažai pastebėtas romanas (bent jau mano aplinkoje).
Kėdainių, Sirutiškio, Dotnuvos, Krakių, Kalnaveržės, Šventybrasčio, Žeimių gyventojų istorijos, suvertos ant vienos upės siūlo. Iš baudžiavos, tarpukario, vokiečių ir sovietų okupacijos laikų.
Šokinėjama laike ir tarp veikėjų, tačiau pinama gražiai – knyga pagauli ir lengvai skaitoma.
Kai kurios istorijos girdėtos, tačiau pasakojimo stilius lengvas ir lakoniškas, todėl apgailestavimo ar liūdesio nesukėlė. Skirtingai nuo veikėjų likimų: Elenos ir Jono, Sofijos ir Barboros, Jokūbo ir Marijos, sentikių ir žydų.
Labai patiko surišimas: (174 p.).
Vienintelis priekaištas – dirbtinumas jaučiasi norint parodyti, kad visur yra gerų ir blogų žmonių: tiek tarp dvarininkų (girtas grafas vs. Stolypinai), tiek tarp rusų ir vokiečių kareivių ir t. t.
Pagal romaną padarytas interaktyvus istorinis-literatūrinis žemėlapis su QR kodais ir įgarsintais įrašais.
3.8/5✰
Per mažai pastebėtas romanas (bent jau mano aplinkoje).
Kėdainių, Sirutiškio, Dotnuvos, Krakių, Kalnaveržės, Šventybrasčio, Žeimių gyventojų istorijos, suvertos ant vienos upės siūlo. Iš baudžiavos, tarpukario, vokiečių ir sovietų okupacijos laikų.
Šokinėjama laike ir tarp veikėjų, tačiau pinama gražiai – knyga pagauli ir lengvai skaitoma.
Kai kurios istorijos girdėtos, tačiau pasakojimo stilius lengvas ir lakoniškas, todėl apgailestavimo ar liūdesio nesukėlė. Skirtingai nuo veikėjų likimų: Elenos ir Jono, Sofijos ir Barboros, Jokūbo ir Marijos, sentikių ir žydų.
Labai patiko surišimas: (174 p.).
Vienintelis priekaištas – dirbtinumas jaučiasi norint parodyti, kad visur yra gerų ir blogų žmonių: tiek tarp dvarininkų (girtas grafas vs. Stolypinai), tiek tarp rusų ir vokiečių kareivių ir t. t.
Pagal romaną padarytas interaktyvus istorinis-literatūrinis žemėlapis su QR kodais ir įgarsintais įrašais.
3.8/5✰
December 31, 2020
Makabriskos istorijos aprasomos knygoje galetu laisvai gyvuoti ir E.A.Poe pasaulyje. Suzavejo
October 26, 2021
"Tą vakarą oras buvo pritvinkęs audros nuojautos. Dangus apsitraukė pilkuma, bet karštis neatslūgo. Atrodė, kad lietaus debesys tuoj tuoj pratrūks kaip vandens pilnas sviedinys iš kiaulės pūslės."
Nežinau, kaip tatai turėtų atrodyti ir kokie vandens pilni sviediniai pratrūksta pas kiaules pūslėse, bet prieš imant ir atsiverčiant šios knygos pirmą puslapį, taip pat kirbėjo nuojauta, jog kažko unikalaus ir ypatingo tarp šių puslapių nebus. Ir nebuvo.
Jeigu dar pirma šios knygos dalis šiek tiek intrigavo dėl istorijų ir nutikimų, kurie buvo pasakojami kaip Kėdainių šalies senų žmonių padavimai ir pasakos, tai antroji knygos dalis atrodė totaliai stereotipiška ir netgi vietomis tokia standartizuota, lyg pasakojimas būtų užrašytas vadovaujantis kažink kokia schema, taikoma, kuomet reikia papasakoti apie gyvenimą per karą ir jam pasibaigus. Greita, lengva ir kažkur jau skaityta, girdėta, matyta. Fata morgana, kurią buvo ir yra galima išvysti visoje Lietuvoje.
Gal iš tiesų "Laikus, kai galėdavai girdėti ir regėti kiekvieną vėlę, gerą ar piktą, užklystančią aplankyti gyvųjų, bet rytą viską užmiršdavai ir vėl būdavai smagus, pakeitė kitokie laikai."
Nežinau, kaip tatai turėtų atrodyti ir kokie vandens pilni sviediniai pratrūksta pas kiaules pūslėse, bet prieš imant ir atsiverčiant šios knygos pirmą puslapį, taip pat kirbėjo nuojauta, jog kažko unikalaus ir ypatingo tarp šių puslapių nebus. Ir nebuvo.
Jeigu dar pirma šios knygos dalis šiek tiek intrigavo dėl istorijų ir nutikimų, kurie buvo pasakojami kaip Kėdainių šalies senų žmonių padavimai ir pasakos, tai antroji knygos dalis atrodė totaliai stereotipiška ir netgi vietomis tokia standartizuota, lyg pasakojimas būtų užrašytas vadovaujantis kažink kokia schema, taikoma, kuomet reikia papasakoti apie gyvenimą per karą ir jam pasibaigus. Greita, lengva ir kažkur jau skaityta, girdėta, matyta. Fata morgana, kurią buvo ir yra galima išvysti visoje Lietuvoje.
Gal iš tiesų "Laikus, kai galėdavai girdėti ir regėti kiekvieną vėlę, gerą ar piktą, užklystančią aplankyti gyvųjų, bet rytą viską užmiršdavai ir vėl būdavai smagus, pakeitė kitokie laikai."
March 3, 2021
Pasistengsiu nieko nespoilinti, bet nieko nepažadu :)
"Krekenavos - kai norisi mėsos", lozungas perfrazuotas šiai knygai skambėtų taip: "Fata morgana - kai nori istorijos". Tinka ir veganams, bet subalansuota mėsėdžiams. Knyga, kurioje nieko nereikalinga, jokių pašalinių priedų, jokių E. Turim istoriją, ją pakepinam ant karštos keptuvės po 90s vieną pusę ir prašom serviruoti į knygą.
Jokių persaldintų frazių, pernelyg ilgų miniprologų į naują skyrių ar salsvo moralo. Viskas glausta, konkretu ir tiesu. Tik tai, ko reikia gerai istorijai.
Kitas teigiamas įspūdis yra knygos meninis apipavidalinimas. Nuo parinkto šrifto iki senoviškai stilizuoto žemėlapio viršelio vidinėse pusėse. Skoninga, estetiška ir to visur knygos reklamose afišuojamo makabriškumo efektas. Kur dar edgar-alan-po'iškas varnas ant viršelio. 10/10 už dekoratyvumą, kas knygą daro dar didesne lentynos puošmena.
Kaip matau leidyklų nuostata, kad rašytojo debiutui nėra suteikiama daugiau kaip 200psl., tebelieka galioti. Apsidraudimas leidyklai suprantamas, bet vietose estetikos priemonėmis jaučiamas jau ir knygos ištęstumas puslapių kiekyje. Nei gerai tai, nei blogai. Užtat bent jau gražu :)
Širdinga padėka Sonatai už knygą su autorės dedikacija. Kuo sėkmingiausių rašymų ateity! Lauksiu kaip deserto :)
P.S. 10/10 Gogoliškų baubų. Rekomenduoju, kai norisi mėsos.
"Krekenavos - kai norisi mėsos", lozungas perfrazuotas šiai knygai skambėtų taip: "Fata morgana - kai nori istorijos". Tinka ir veganams, bet subalansuota mėsėdžiams. Knyga, kurioje nieko nereikalinga, jokių pašalinių priedų, jokių E. Turim istoriją, ją pakepinam ant karštos keptuvės po 90s vieną pusę ir prašom serviruoti į knygą.
Jokių persaldintų frazių, pernelyg ilgų miniprologų į naują skyrių ar salsvo moralo. Viskas glausta, konkretu ir tiesu. Tik tai, ko reikia gerai istorijai.
Kitas teigiamas įspūdis yra knygos meninis apipavidalinimas. Nuo parinkto šrifto iki senoviškai stilizuoto žemėlapio viršelio vidinėse pusėse. Skoninga, estetiška ir to visur knygos reklamose afišuojamo makabriškumo efektas. Kur dar edgar-alan-po'iškas varnas ant viršelio. 10/10 už dekoratyvumą, kas knygą daro dar didesne lentynos puošmena.
Kaip matau leidyklų nuostata, kad rašytojo debiutui nėra suteikiama daugiau kaip 200psl., tebelieka galioti. Apsidraudimas leidyklai suprantamas, bet vietose estetikos priemonėmis jaučiamas jau ir knygos ištęstumas puslapių kiekyje. Nei gerai tai, nei blogai. Užtat bent jau gražu :)
Širdinga padėka Sonatai už knygą su autorės dedikacija. Kuo sėkmingiausių rašymų ateity! Lauksiu kaip deserto :)
P.S. 10/10 Gogoliškų baubų. Rekomenduoju, kai norisi mėsos.
February 26, 2021
Labai originalus, įtraukiantis, kerintis ir šokiruojantis lietuvių rašytojos romanas. Net negaliu apsakyti kaip gerai autorė perteikė tą senovę ir anuos laikus. Taip, kaip žmonės gyveno prieš šimtą metų. Dialogai, šeimyninis gyvenimas, buitis, prekyba, dvarininkų gyvenimas - viskas taip tikroviškai pateikta, kad net nėra prie ko prisikabinti 😄
Skaitant iš tiesų labai įsijauti į tą laikmetį ir kartais atrodo gyveni tiesiog kartu su veikėjais. Įvairios ligos, nesekmės, negandos, netgi gana žiaurūs nutikimai, šmėklos ir žmonių nuodėmės. Ir visa nuotaika knygos tokia niūri, bet ir paslaptingai traukianti. Lyg žiūrėtum nespalvotas nuotraukas iš senų laikų 😄
Skaitant jausmas toks, lyg skaitytum kokią šiurpią Brolių Grimų pasaką, arba legendą. Ir iš tiesų tiek daug mistinių, gal net fantastinių momentų, kad sunku suprasti, kaip ši knyga gali būti paremta tikrais faktais.
Labai neįtikinamai skambejo tas šmėklų faktas, bet aš tikrai esu gyvenime girdėjus tokių panašių istorijų, daugiausiai iš senų žmonių, kai šmėklos, arba sapnai apie mirusiuosius būna pranašiški arba bando perspėti.
Antroji knygos pusė patiko labiau, nei pirmoji. Joje smulkiau nagrinėjama karo tema, žydų genocidas su itin liūdnomis scenomis, situacijos, kai savi tampa priešais, o priešai padeda išgyventi. Kaip iš tiesų negali niekuo pasitikėti. Visiškai atvira to meto realybė.
"Dabar nebežinai, kuris savas, o kuris svetimas. Kuris draugas, o kuris priešas."
Bet mane nuvylė vienas dalykas. Rašant knygą įdėta tiek darbo, tiek ieškota informacijos, rinkti pasakojimai, nagrinėti istoriniai faktai... Bet pati pagrindinė knygos mintis tikrai gana silpnai išreikšta... Mintis labai gera! Ir realiai ją gali suprasti tik užvertus paskutinį puslapį. Bet taip norėjos daugiau emocijos... Daugiau pabrėžti...
Tai vienintėlis minusas šios knygos, tad mano vertinimas tik dėl to ir nukrito.
"Nereikia bijoti mirusiųjų. Mirusieji visada mūsų šeimą globojo. O kenkė gyvieji."
Skaitant iš tiesų labai įsijauti į tą laikmetį ir kartais atrodo gyveni tiesiog kartu su veikėjais. Įvairios ligos, nesekmės, negandos, netgi gana žiaurūs nutikimai, šmėklos ir žmonių nuodėmės. Ir visa nuotaika knygos tokia niūri, bet ir paslaptingai traukianti. Lyg žiūrėtum nespalvotas nuotraukas iš senų laikų 😄
Skaitant jausmas toks, lyg skaitytum kokią šiurpią Brolių Grimų pasaką, arba legendą. Ir iš tiesų tiek daug mistinių, gal net fantastinių momentų, kad sunku suprasti, kaip ši knyga gali būti paremta tikrais faktais.
Labai neįtikinamai skambejo tas šmėklų faktas, bet aš tikrai esu gyvenime girdėjus tokių panašių istorijų, daugiausiai iš senų žmonių, kai šmėklos, arba sapnai apie mirusiuosius būna pranašiški arba bando perspėti.
Antroji knygos pusė patiko labiau, nei pirmoji. Joje smulkiau nagrinėjama karo tema, žydų genocidas su itin liūdnomis scenomis, situacijos, kai savi tampa priešais, o priešai padeda išgyventi. Kaip iš tiesų negali niekuo pasitikėti. Visiškai atvira to meto realybė.
"Dabar nebežinai, kuris savas, o kuris svetimas. Kuris draugas, o kuris priešas."
Bet mane nuvylė vienas dalykas. Rašant knygą įdėta tiek darbo, tiek ieškota informacijos, rinkti pasakojimai, nagrinėti istoriniai faktai... Bet pati pagrindinė knygos mintis tikrai gana silpnai išreikšta... Mintis labai gera! Ir realiai ją gali suprasti tik užvertus paskutinį puslapį. Bet taip norėjos daugiau emocijos... Daugiau pabrėžti...
Tai vienintėlis minusas šios knygos, tad mano vertinimas tik dėl to ir nukrito.
"Nereikia bijoti mirusiųjų. Mirusieji visada mūsų šeimą globojo. O kenkė gyvieji."
December 29, 2020
Knyga labai įtraukianti, neištęsta, netgi pasidaro gaila, kad jau baigėsi. Skaitosi lengvai, nors kai kurios siužeto linijos stiprokai sukrėčia ir mintyse pasilieka dar kuriam laikui: kaip apmąstymai kokius vargus ir siaubus išgyvendavo mūsų senoliai, ko verta žmogaus gyvybė, kaip šimtmetis pakeitė žmonių ir visuomenės moralines normas ir buitį bei kokie dalykai vistik nelabai ir pakito.
Knygoje gražiai susipina atskirų herojų gyvenimo linijos, o kintantis laikas apjungia į vientisą istoriją.
Pirmieji skyriai pasirodė labiau it mistiškos siaubo istorijos, tačiau vėliau, regis, mistišas siaubas transformuojasi į realų anų dienų kasdienybės siaubą.
Ar verta skaityti? Tikrai taip!
Knygoje gražiai susipina atskirų herojų gyvenimo linijos, o kintantis laikas apjungia į vientisą istoriją.
Pirmieji skyriai pasirodė labiau it mistiškos siaubo istorijos, tačiau vėliau, regis, mistišas siaubas transformuojasi į realų anų dienų kasdienybės siaubą.
Ar verta skaityti? Tikrai taip!
April 1, 2021
Mistinė atmosfera, makabriški vaizdai, tarpukario ir karo laiko atspindys – viskas šioje knygoje išlaikyta, tarpusavy surišta. Mane pasakojamos istorijos įtraukė ir praturtino. Tikiu, kad taip pat paveiks tuos skaitytojus, kuriems įdomi mūsų istorija, miestai ir kaimeliai, gyvenimo būdas, papročiai - mūsų praeitis ir jos palikimas.
Ši knyga - iš trumpų istorijų sudėtas anksti tėvų netekusios Elenos gyvenimas netoli Kėdainių – Sirutiškyje. Apie Eleną sukasi visas pasakojimas, tačiau jis atskleidžia kur kas daugiau nei vienos moters gyvenimo kelionė. Čia ir kraupiai vaiduokliška Šventybrasčio Barboros istorija, ir karo laikmečio žiaurumai – gniaužė gerklę skaitant apie žydų likimus Kėdainiuose, ir miško brolių kasdienybės nuotrupos. Labai patiko laikmečio atspindys tekste – kalba, aprašytas žmonių gyvenimo būdas, mąstymas, tradicijos. Kiek probėgšmais, pasirodė, aprašytos dvarų gyventojų istorijos, čia visko man norėjosi daugiau, plačiau...
Pasakojime nuolat jaučiamas dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – ryšys. Ir knyga, sudaryta iš dviejų dalių - pirmoji apima tarpukario laikotarpį, antroji – karo – atspindi to ryšio pokyčius: „Dabar jau ir šmėklos nurimo, pasislėpė savuose pasauliuose, palikusios gyvuosius vargo vargti.“ (p. 124) Taip ne kartą knygoje sušmėžuoja mintis, kad bėdų šaltinis yra ne mirusiųjų šmėklos, o gyvieji, ir kartais jau nebežinai, ar tavo kaimynas dar netapo didžiausiu priešu.
Po tokių knygų noriu dar daugiau lietuvių autorių, dar geriau pažinti savo šalies istoriją būtent per tokius pasakojimus. Kai tik bus galimybė, taip pat keliausime į Kėdainius pamatyti aprašytų Sirutiškio ir Kalnaberžės dvarų, Šventybrasčio bažnyčios. Smagu, kai knygą ne tik perskaitai su susidomėjimu, bet su ja vienaip ar kitaip gyveni ir toliau.
Ši knyga - iš trumpų istorijų sudėtas anksti tėvų netekusios Elenos gyvenimas netoli Kėdainių – Sirutiškyje. Apie Eleną sukasi visas pasakojimas, tačiau jis atskleidžia kur kas daugiau nei vienos moters gyvenimo kelionė. Čia ir kraupiai vaiduokliška Šventybrasčio Barboros istorija, ir karo laikmečio žiaurumai – gniaužė gerklę skaitant apie žydų likimus Kėdainiuose, ir miško brolių kasdienybės nuotrupos. Labai patiko laikmečio atspindys tekste – kalba, aprašytas žmonių gyvenimo būdas, mąstymas, tradicijos. Kiek probėgšmais, pasirodė, aprašytos dvarų gyventojų istorijos, čia visko man norėjosi daugiau, plačiau...
Pasakojime nuolat jaučiamas dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – ryšys. Ir knyga, sudaryta iš dviejų dalių - pirmoji apima tarpukario laikotarpį, antroji – karo – atspindi to ryšio pokyčius: „Dabar jau ir šmėklos nurimo, pasislėpė savuose pasauliuose, palikusios gyvuosius vargo vargti.“ (p. 124) Taip ne kartą knygoje sušmėžuoja mintis, kad bėdų šaltinis yra ne mirusiųjų šmėklos, o gyvieji, ir kartais jau nebežinai, ar tavo kaimynas dar netapo didžiausiu priešu.
Po tokių knygų noriu dar daugiau lietuvių autorių, dar geriau pažinti savo šalies istoriją būtent per tokius pasakojimus. Kai tik bus galimybė, taip pat keliausime į Kėdainius pamatyti aprašytų Sirutiškio ir Kalnaberžės dvarų, Šventybrasčio bažnyčios. Smagu, kai knygą ne tik perskaitai su susidomėjimu, bet su ja vienaip ar kitaip gyveni ir toliau.
July 26, 2021
Džiaugiausi skaitydama, kad atsiranda autorių, rašančių krašto istorijas. Kai kurias iš jų pati pamenu, taip pat iš senelės pasakojimų. Tai tikriausiai kėdainiečiams įstrigusios istorijos ir pasakojimai, padarę gilų įspūdį. Pasakojimas įtraukė, sužavėjo ir nepaleido, kol nepabaigiau visos knygos vienu prisėdimu. Skaitant vaizduotėj iškilo Kėdainių senamiesčio aikštė, turgus, dvarai, na ir žinoma, žmonės: geri ir žiauroki, pilni atjautos ir abejingi, priimantys sprendimus negailestingu istorijos laikotarpiu.
June 10, 2024
Iš pradžių galvojau nieko nerašysiu ir savo didį nusivylimą pasiliksiu sau. Ale pagalvojusi gerą pusdienį nutariau brūkštelt, nes šita knyga, Sonatos Dirsytės „Fata morgana“, yra bomba. 🧨
Bombinė ji ta prasme, kad viduje išsprogdina daug vaikystės prisiminimų, mamų ir močiučių pasakojimų apie senus laikus. Knygą surijau per dvi dienas. Istorijos, kad ir nutikusios Kėdainių krašte, kur net nesu buvusi, taip įtraukia, kad negali atsiplėšti. Tai čia išsyk galiu rekomenduoti tiems, kas kilęs iš tų kraštų ir žino visokius apylinkių kaimus bei dvarus.
Mane pačią knygos pradžioje labai užkabino Šventabrasčio dvaro istorija, kurio savininkas buvo tikras išgama: įsakydavęs savo baudžiauninkams lipti į ąžuolą ir kukuoti, o tada jau pokšindavo šautuvu. Matot, aš kilusi iš Zarasų, o vasaras leisdavau Vencavų kaime. Tai Vencavų dvare irgi kažkada seniai vykdavusios panašios istorijos, tas visko matęs ąžuolas ir dabar dar ten tebestovi. 😞
Labai ten daug šiurpių istorijų ir iki trečdalio knygos naiviai tikėjausi, kad tekste minimi veikėjai pagaliau kažkaip susitiks. Bet jau knygos viduryje viltį ėmiau praradinėti. Kai prasidėjo antroji knygos dalis, vokiečių ir rusų okupacijų laikai, susivokiau, kad niekas čia niekada nesusitiks, čia tik užrašyta daug paskirų istorijų. 🤷♀️ Skaityti vis tiek negalėjau sustoti, nes užrašyta lengvai, nedaugžodžiaujant, be jokių įkyrių gamtos aprašymų. Nu bet po šimts perkūnų nesikeikiant! 😁 Burnoju, nes visos tos istorijos yra puikiausia žalia medžiaga bent trims puikioms knygoms, romanams-detektyvams, reikėtų tik veikėjus sujungti, nušviesti jų vidinį pasaulį, atskleisti abejones ir mintis apskritai. Galėjo būti žymiai žymiai geriau, tikrai, nes dabar šita knyga tėra paskirų istorijų kratinys. Įdomių, gerai užrašytų. Bet man širdį skauda dėl neatskleistos visos tos kruopščiai surinktos medžiagos potencialo.
Jeigu norit įtraukiančio skaitinio ar ilgitės močiučių ir promočiučių pasakojamų istorijų - skaitykit. 😉
Bombinė ji ta prasme, kad viduje išsprogdina daug vaikystės prisiminimų, mamų ir močiučių pasakojimų apie senus laikus. Knygą surijau per dvi dienas. Istorijos, kad ir nutikusios Kėdainių krašte, kur net nesu buvusi, taip įtraukia, kad negali atsiplėšti. Tai čia išsyk galiu rekomenduoti tiems, kas kilęs iš tų kraštų ir žino visokius apylinkių kaimus bei dvarus.
Mane pačią knygos pradžioje labai užkabino Šventabrasčio dvaro istorija, kurio savininkas buvo tikras išgama: įsakydavęs savo baudžiauninkams lipti į ąžuolą ir kukuoti, o tada jau pokšindavo šautuvu. Matot, aš kilusi iš Zarasų, o vasaras leisdavau Vencavų kaime. Tai Vencavų dvare irgi kažkada seniai vykdavusios panašios istorijos, tas visko matęs ąžuolas ir dabar dar ten tebestovi. 😞
Labai ten daug šiurpių istorijų ir iki trečdalio knygos naiviai tikėjausi, kad tekste minimi veikėjai pagaliau kažkaip susitiks. Bet jau knygos viduryje viltį ėmiau praradinėti. Kai prasidėjo antroji knygos dalis, vokiečių ir rusų okupacijų laikai, susivokiau, kad niekas čia niekada nesusitiks, čia tik užrašyta daug paskirų istorijų. 🤷♀️ Skaityti vis tiek negalėjau sustoti, nes užrašyta lengvai, nedaugžodžiaujant, be jokių įkyrių gamtos aprašymų. Nu bet po šimts perkūnų nesikeikiant! 😁 Burnoju, nes visos tos istorijos yra puikiausia žalia medžiaga bent trims puikioms knygoms, romanams-detektyvams, reikėtų tik veikėjus sujungti, nušviesti jų vidinį pasaulį, atskleisti abejones ir mintis apskritai. Galėjo būti žymiai žymiai geriau, tikrai, nes dabar šita knyga tėra paskirų istorijų kratinys. Įdomių, gerai užrašytų. Bet man širdį skauda dėl neatskleistos visos tos kruopščiai surinktos medžiagos potencialo.
Jeigu norit įtraukiančio skaitinio ar ilgitės močiučių ir promočiučių pasakojamų istorijų - skaitykit. 😉
October 14, 2022
3,5 ☆
Knyga gan fragmentuota, tad sunku apsispręsti kaip vertinti.
Kartais pasirodė, kad pasakotojas šiek tiek per daug kartojasi ar aiškina skaitytojui, bet, žvelgiant bendrai, didžioji dalis pasakojimų, kad ir gan tiesmukiškai aprašytų, labai įtraukė.
Jei atvirai, tai kažkodėl tikėjausi, kad visos istorijos ir bus apie antgamtinius reiškinius, tad karo žiaurumai ypač skaudžiai skaitėsi, buvau tam nepasiruošusi (prisidėjo ir vis dar ne iki galo išgaravusi baimė dėl visai šalia vykstančio genocido Ukrainoje ir Rusijos keliamos grėsmės). Bet dėl šios priežasties ir nelabai galiu kritikuoti pačią istoriją - knygos turinys paremtas bent dalinai tikrais įvykiais paremtomis istorijomis.
Tačiau, kelios trumpos istorijos apie dvaruose gyvenusias asmenybes pasijautė įdėtos be aiškaus tikslo, o pabaiga bei joje aptariamas (kaip ir visos knygos?) moralas pasirodė kiek per daug skubotai išreikštas, ne iki galo surišantis dvi labai skirtingas knygos dalis, ir per mažai palaipsniui išvystytas ankstesnėse istorijos dalyse.
Sofijos ir Barboros istorijos labiausiai įtraukė, priminė per lietuvių literatūros skaitytus (ir patikusius) tautosakos kūrinius. Tačiau, net ir ten viena mylėjimosi scena buvo gan kiek juokingai aprašyta (moteris palyginta su medžioja, o vyras - su sugauta stirna, dar paminėta, kad mylėdamiesi jie kartu mirdavo ir prisikeldavo, kad ir ką tai galėtų reikšti).
Bijau, kad šis mano tekstas išėjo toks pats fragmentiškas, kaip ir man pasirodė pati knyga, bet, pabaigai, noriu išryškinti, kad žaviuosi šios autorės debiutu ir, manau, kad pirmas blynas gavosi net labai pasisekęs, tad stebėsiu tolimesnes autorės avantiūras.
(Ai, ir dar! Radau labai akivaizdžią klaidą, kuri šiek tiek atitraukė nuo pasakojimo: vienoje pastraipoje Elenos dukra keturiolikos, o kitame puslapyje jau trylikos, nors pasakojimas vis dar tas pats).
Knyga gan fragmentuota, tad sunku apsispręsti kaip vertinti.
Kartais pasirodė, kad pasakotojas šiek tiek per daug kartojasi ar aiškina skaitytojui, bet, žvelgiant bendrai, didžioji dalis pasakojimų, kad ir gan tiesmukiškai aprašytų, labai įtraukė.
Jei atvirai, tai kažkodėl tikėjausi, kad visos istorijos ir bus apie antgamtinius reiškinius, tad karo žiaurumai ypač skaudžiai skaitėsi, buvau tam nepasiruošusi (prisidėjo ir vis dar ne iki galo išgaravusi baimė dėl visai šalia vykstančio genocido Ukrainoje ir Rusijos keliamos grėsmės). Bet dėl šios priežasties ir nelabai galiu kritikuoti pačią istoriją - knygos turinys paremtas bent dalinai tikrais įvykiais paremtomis istorijomis.
Tačiau, kelios trumpos istorijos apie dvaruose gyvenusias asmenybes pasijautė įdėtos be aiškaus tikslo, o pabaiga bei joje aptariamas (kaip ir visos knygos?) moralas pasirodė kiek per daug skubotai išreikštas, ne iki galo surišantis dvi labai skirtingas knygos dalis, ir per mažai palaipsniui išvystytas ankstesnėse istorijos dalyse.
Sofijos ir Barboros istorijos labiausiai įtraukė, priminė per lietuvių literatūros skaitytus (ir patikusius) tautosakos kūrinius. Tačiau, net ir ten viena mylėjimosi scena buvo gan kiek juokingai aprašyta (moteris palyginta su medžioja, o vyras - su sugauta stirna, dar paminėta, kad mylėdamiesi jie kartu mirdavo ir prisikeldavo, kad ir ką tai galėtų reikšti).
Bijau, kad šis mano tekstas išėjo toks pats fragmentiškas, kaip ir man pasirodė pati knyga, bet, pabaigai, noriu išryškinti, kad žaviuosi šios autorės debiutu ir, manau, kad pirmas blynas gavosi net labai pasisekęs, tad stebėsiu tolimesnes autorės avantiūras.
(Ai, ir dar! Radau labai akivaizdžią klaidą, kuri šiek tiek atitraukė nuo pasakojimo: vienoje pastraipoje Elenos dukra keturiolikos, o kitame puslapyje jau trylikos, nors pasakojimas vis dar tas pats).
April 19, 2021
Kūrinys prasidėjo daug žadančiai, su mistikos rūku, tačiau ilgainiui pasakojimas tapo vis buitiškesnis. Skaitant išsigrynina ir pagrindinė veikėja Elena, kurios gyvenimo atkarpomis pasakojamair Kėdainių apylinkių istorija. Vis pasirodo veikėjų, kurių linijos staiga nutrūksta, nelabai aišku, kokia jų funkcija. Na, Elenos prisiminimų nuotrupos. Gal autorė nenorėjo nutolti nuo girdėto ar skaityto autentiško pasakojimo.
Bendrai autorė pasakoja įdomiai, skaitoma lengvai, tad kaip pirmas kūrinys visai neblogas.
Bendrai autorė pasakoja įdomiai, skaitoma lengvai, tad kaip pirmas kūrinys visai neblogas.
September 29, 2021
Man be galo patiko ši knyga! Įtraukė ir nepaleido, kol nepabaigiau jos per vieną prisėdimą. Istorijos taip įdomiai papasakotos, jautiesi tarsi dalyvavęs veiksme. Kai kurie momentai tragiškai graudinantys, kai kurie gailestį ir užuojautą personažams keliantys. Knyga nukelia į sudėtingą laikmetį, į iššūkių pilnus žmonių likimus. Tai tikros istorijos, kurios papasakotos paprastu, bet genialiu stiliumi, kalba liejasi laisvai, ji turtinga. Sunku net ir patikėti, kad tai debiutinė knyga, autorei linkiu nesustoti rašyti.
January 10, 2026
Buvo itin įdomu skaityti pirmąją dalį, užsikabinau, nes senelis turėjo galimybę pagyventi Komarovskių dvare Sirutiškyje. Pasakojo irgi įdomių dalykų…
Antroji dalis buvo sunki. Istoriją apie Žydus ne kartą ir ne du girdėjau per istorijos pamokas. Tai nesigilindama permečiau akimis. Čia pasmego ir mistiškumas, susitikome su baisia realybe. Truputėlį pritrūko man dviejų dalių apjungimo.
Beeeet…. Kadangi esu kėdainietė - duodu aukščiausią balą.
Antroji dalis buvo sunki. Istoriją apie Žydus ne kartą ir ne du girdėjau per istorijos pamokas. Tai nesigilindama permečiau akimis. Čia pasmego ir mistiškumas, susitikome su baisia realybe. Truputėlį pritrūko man dviejų dalių apjungimo.
Beeeet…. Kadangi esu kėdainietė - duodu aukščiausią balą.
February 22, 2024
Paprasta, bet labai neprasta, knyga įtraukianti ir užburianti. Patiko, kad apie Lietuvą, apie apylinkes, kurias gali nuvažiavęs aplankyti, man atrodo, kad ateityje būdama prie Nevėžio pati tikėsiuos pamatyti Fata Morgana. Istorijų daug ir jos visos knygoje puikios.
June 25, 2025
visiškai nepatiko. kažkokia kakofonija, tai apie vaiduoklius rašo, tai apie pasileidusius kunigus, tai apie vokiečių kareivius ar partizanus. istorijos kone visiškai tarpusavy nesusiję. primityvokas kratinys
February 26, 2021
Interesting book basen on old real life stories. Ghosts,WW2
March 20, 2021
Turbūt viena geriausių skaitytų knygų.
October 30, 2021
Nustebino paprastumu ir gilumu. Surijau🙃
February 19, 2023
Labai patiko. Vietomis net šiurpuliukai lakstė 😊
January 30, 2024
Labai įdomi, daug išgyvenimų pateikianti istorija, vietoje įdėtas žemėlapis, vis googlinau, kaip atrodo, ar išlikę dvarai.
Laukiu antros knygos!
Laukiu antros knygos!
March 6, 2024
Tikrai vaizdinga mūsų senelių istorija. Ir mano močiutė bei mama saugojo savyje bei pasakojo panašias istorijas, nors gyveno kitoje Lietuvos vietoje - Pakruojo rajone
Displaying 1 - 30 of 32 reviews