Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete

by Gintare Jankauskiene, Agnė Kirvaitienė

Knyga „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų" skiriama visiems, augusiems alkoholiu piktnaudžiavusių tėvų ar kitose nedarniose šeimose, todėl šiandien:

patiriantiems kaustantį nerimą;
nemokantiems savęs mylėti;
turintiems polinkį į darboholizmą;
jaučiantiems vidinę tuštumą;
priklausomiems nuo savo partnerių;
norintiems kontroliuoti kitus;
nuodijantiems organizmą persivalgymu.

Pasitelkus gydomuosius psichoanalizės metodus, knygoje ieškoma atsakymų, kaip nugalėti vidinį kritiką, įgyti psichologinį atsparumą, atrasti seksualinį tapatumą ar įveikti priklausomybę nuo greitųjų angliavandenių ir cukraus.

224 pages, Hardcover

Published January 1, 2020

About the author

Žurnalistė, knygų „Kaip atpažinti ir įveikti valgymo sutrikimus“ (2022), „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“ (2020), „Panikos priepuoliai: išsivaduok iš nerimo ir baimių“ (2018), „Kai atgimsta viltis“ (2016) autorė.

Reviews

[Vita Rulinskiene · Rating 4 out of 5]

Knyga buvo geras skaitinys dėl bendro supratimo apie žmones, kurie turi šiek tiek daugiau psichikos sveikatos sunkumų. Kai kurie sunkumai vargina ir mane pačią. Tikras istorijos įdomu skaityti. Ačiū autorėms už darbą. Originalus lietuviškas tekstas priartina istorijas labai arti prie dabartinio gyvenimo.

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

Skaitysiantiems šią knygą reikia suprasti, kad tai nėra savipagalbos ar savigydos vadovėlis, nors pavadinimas ir gali kelti tokį lūkestį. Todėl jei kažkas, kas parašyta, pasirodys kaip puikios gairės ar tas patarimas, kurio reikėjo, labai puiku. Jei ne - ką gi, būna ir taip.

Lietuvoje turbūt nėra giminės, kuri vienu ar kitu kampu nebūtų susidūrusi su alkoholizmu, tik visi bandom gyventi lyg ši problema būtų kažkuriame kitame kieme. Arba leidžiam sau užsiliūliuoti savigailoje/kitų gailėjime (ko norėti, alkoholikų vaikas ) ir nieko nekeisti, kas yra ne mažiau žalinga nei apsimesti. Todėl aprašytos istorijos gali padėti prisipažinti, pripažinti ir nebešnairuoti į save ar tuos kitus, "prastoj šeimoj" užaugusius. Taip pat gali padėti suprasti, kas vyksta su mąstymu, jausmais, lūkesčiai ir santykiais užaugus nedarnioje šeimoje, su tėvais, kurių elgesys buvo gąsdinantis ir/ar neprognozuojamas. Ir pasiryžti ieškoti pagalbos, nes jau vaikystė prabėgo vienišai, tai kam toliau save vienatvėje laikyti?

Vieną žvaigždutę numušiau už du dalykus:
- kalbintų žmonių kalba ir mąstymas man pasirodė pernelyg literatūriški. Suprantu, kodėl to galėjo reikėti, ir vis tiek nelipo;
- iš 10 knygoje papasakotų istorijų tik viena pasakojama vyro. Nežinau, kodėl taip atsitiko - ar moteris lengviau prakalbinti buvo, ar jų istorijos iškalbingesnės ir tinkamesnės kaip pavyzdžiai, ar tas vienas vyras čia per klaidą atsirado. Tačiau manau, kad dėl šios priežasties kai kuriems vyrams ši knyga gali apskritai mažai kuo padėti, nes ją skaitydami jei tiesiog neras su kuo tapatintis.

[Marija Musmirtis · Rating 2 out of 5]

Tokios literatūros leidimai vietiniame kontekste yra reikšmingi, todėl gaila, kad ši knyga yra parašyta ganėtinai prastai. Neaiškus ir ištemtas užsiciklinimas ties tuo, kaip gi žmonėms "neapsimoka" meluoti psichoterapijoje, lyg žmonės natūraliai "iš išskaičiavimo" turėtų lengvai atsiverti (prie to paties trūksta ir kritiškesnio žvilgsnio į faktą, kad kokybiška terapija nėra visiems finansiškai prieinama, ir, ko gero, dauguma lieka užstrigę uždarame disfunkcijos rate). Kai skaitydama priėjau vietą, kurioje psichoanalitikė paprasčiausiai pradeda lyginti vyrų romantinių partnerių paieškas su "žvėrių medžiokle", o moterims siūlo vyrus rinktis taip pat išrankiai, kaip rankinukus, tai jaučiausi visiškai pavargus nuo neprofesionalumo. Knygos įvertinimą biškučiu pakėlė tik pačios pasakotojų istorijos - jas išgirsti yra visada svarbu, nes jos gali gyvuoti arčiau, negu esame linkę manyti.

[Lolita Auglienė · Rating 2 out of 5]

Silpna knyga. Labai įdomios istorijos, tačiau silpni psichoanalitikės komentarai, dažnai susidaro įspūdis, kad suaugęs alkoholiko vaikas bejėgis pats kažką pakeisti, nors labai norėtųsi paskatinimo pokyčiams ir įkvėpimo, kad viskas įmanoma. Iš esmės ši knyga skamba tarsi psichoterapijos reklama, nes kiekvienos problemos pirmasis sprendimas - lankyti psichoterapiją. Ir geriausia, kelis metus. Už nemažą kainą. P.S. Skyrius apie priklausomybę nuo angliavandenių - pats silpniausias, psichoanalitikė dėsto, kad viskas pakeičiama tik griežtu mitybos planu, nors siūlyčiau pasidomėti intuityviu valgymu ir tai, kaip susitaikymas su maistu padeda sveikti. Man netgi susidarė vaizdas, kad knygos autorė neturi supratimo, kas yra emocinis valgymas, bet yra labai kategoriška su sprendimo būdais. Tiesa, tas kategoriškumas matomas ir kituose skyriuose, bet mažiausiai reikalingas, nes sudaro įspūdį, kad autorė viską išmano geriausiai, nors aš tikrai drįsčiau tuo abejoti...

***

Beje, pamiršau paminėti. Malonių veiklų sąraše, kurie turėtų pakeisti persivalgymą, minimos tokios veiklos, kaip: organizuoti teminį vakarėlį, perdažyti kambarį, paskraidyti oro balionu ar parasparniu... čia rimtai? Pati psichoanalitikė komentuoja, kad užėjus persivalgymo norui, jį suvaldyti reikia bent 20 min. Kaip per 20 min.susiorganizuoti šias veiklas, kurias siūlote? Be to, kaip žmogui, kuris kenčia nuo persivalgymų, o greičiausiai turi ir antsvorio, galima sakyti, kad reikia išeiti pabėgioti ir dar nemažiau nei pusvalandį? Ar jūs prisiimsite už galimai sugadintą žmonių sveikatą dalindama tokius patarimus?

[Toma Ju · Rating 4 out of 5]

Istorijos labai jautrios ir nuostabiai papasakotos. Man pritrūko tik praktinių patarimų, kaip tvarkytis su emocijomis ar kitomis problemomis. Labai patiko rekomenduojamas literatūros, filmų ar nuorodų internete sąrašas.

[Renata · Rating 5 out of 5]

Ši lietuvių, žurnalistės ir psichoanalitikės, knyga yra iš ties vertinga ir man paliko labai teigiamą įspūdį.
🩸Nors knygos pavadinimas nusako tikslinę skaitytojų grupę, bet ją rekomenduočiau perskaityti platesnei auditorijai, kuri ieško atsakymo į kurį nors iš šių klausimų:
- Kaip išsilaisvinti iš įkyrių nerimastingų minčių?
- Kaip išmokti vienai ramiai leisti laiką?
- Kaip nutraukti kopriklausomus santykius?
- Kaip dažniau atsigręžti į savo poreikius?
- Kaip atrasti savo seksualinį tapatumą?
- Kaip išmokti džiūgauti ir linksmintis?
- Kaip nugalėti viduje tūnantį kritiką?
- Kaip įveikti įvairias baimes, susijusias su negalėjimu kontroliuoti situacijos, pavyzdžiui, vairuoti, plaukti, laukti eilėje, stovėti spūstyse?
- Kaip save kontroliuoti ištikus pykčio priepuoliui?
- Kaip nustoti meluoti?
- Kaip ugdyti psichologinį atsparumą gyvenimo negandoms?
- Kaip ugdyti dvasingumą?
- Kaip rasti pusiausvyrą tarp idealistinio darboholizmo ir tinginystės?
- Kaip nesigraužti dėl netobulo elgesio arba kai nesiseka?
- Kaip išmokti mylėti save ir žvelgti į save su pagarba?
- Kaip užmegzti sveikus santykius su vyru?
- Kaip įveikti priklausomybę nuo greitųjų angliavandenių ir cukraus?
- Kuo užpildyti slegiančią vidinę tuštumą?
- Kuo pakeisti nuolatinį persivalgymą?
- Kas yra savivertė ir kaip ją ugdyti?
- Kaip išmokti gyventi su suaugusio alkoholikų vaiko etikete ir kitoniškumą paversti stiprybe?
🩸Knyga gerai struktūrizuota(istorija bei psichoanalitikės atsakymai į klausimus, kodėl taip yra ir ką reiktų daryti), lengvai skaitoma.
🩸Galima skaityti nebūtinai nuo pradžių ir nebūtinai pačią istoriją, o tiesiai atsiversti dominančią temą. Savo patarimais ir paaiškinimu psichoanalitikė "užveda" ant kelio ir po to galima toliau gilintis ir spręsti savo problemas vienam ar su kažkuo drauge.
🩸Smagu, kad pasidalino knygų, filmų, internetinių svetainių rekomendacijomis.
🩸Man persiskaitė greitai ir norėjosi dar daugiau istorijų.
🩸Pagrindinės istorijų veikėjos moterys, tik vienas yra vyras - jeigu būtų daugiau vyrų istorijų, manau vyrams būtų smagiau skaityti knygą.

[Lena Uscila · Rating 5 out of 5]

Vertinu 5⭐️ dėl tikrai rimtos ir skaudžios temos, dėl tikrų istorijų (tikrai daug skausmo turėjo sukelti išpažintys), taip pat dėl rekomendacijų: literatūros, filmų, serialų ir kitų naudingų nuorodų.
Gal ir nebuvo tiksliai aprašyta ką daryti, kad išgydyti tam tikrus skaudulius. Asmeniškai suprantu, jog nėra vieno vaisto nuo skirtingų traumų. Vienam tai bus atsiribojimas nuo žmonių, kitam kaip tik visada būti apsuptam žmonėmis ar gyvūnais.
Tikrai ne viską priėmiau kad parašyta, bet tikrai buvo ne viena citata ar naudingas patarimas, kuris man tiko.

[Kamilė Strach · Rating 5 out of 5]

🍾Žurnalistė Gintarė Jankauskienė, Psichoanalitikė Agnė Kirvaitienė - Pasveikti nuo tėvų alkoholikų 🍾

5🌟 ir ne kitaip!

Šią knygą gavau dovanų iš pačios autorės Gintarės. Pačioje pokalbio pradžioje sakiau jai, kad nieko bendro su alkoholiu mano šeima neturi ir šis literatūrinis kūrinys tikrai ne man. Autorė atrašė, kad mes visi esame susidūrę su nedarniomis situacijomis šeimose, kurioms įtakos nedarė alkoholis ir visgi pasiūlė į šią knygą pažiūrėti kitu kampu.

Pati save nustebinau, kokia svarbi ši knyga man yra! Nuo pat pirmų knygos puslapių žaviuosi šiuo kūriniu kaip ir visais kitais žurnalistės G. Jankauskienės darbais. ("Panikos priepuoliai", "Kai atgimsta viltis")

❗Ką daro ši moteris - beprotiškai svarbu mūsų tautai.

Nors ir skaudu, nors ir kaip liūdna, ši žavi jauna moteris kapstosi mūsų, lietuvių, mintyse ir jas pateikia istorijų pavidalu, kad galėtume pasimokyti, įkvėpti ir paliūdėti kartu, bet tuo pat metu ir lengviau atsidusti - juk viskas baigėsi laimingai, o galėjo baigtis labai blogai.

Žurnalistė Gintarė šioje psichoanalitinėje knygoje pateikia 10 skirtingų istorijų, kurios vienaip ar kitaip susijusios su alkoholio vartojimu arba pykčio išliejimu šeimoje.✒

Visos jos - labai skaudžios, tačiau pasibaigusios laimingai.🌼

Itin taiklios psichoanalitinės A. Kirvaitienės įžvalgos padeda suprasti istorijas iš pačių šaknų - kad ne tik alkoholio vartojimas yra žalingas (juk visi tą puikiai žinome), bet ir pykčio, smurto, keiksmų papliūpos ant vaikų, bandymai nusižudyti vaikų akivaizdoje, muštynės ir pan.🧊

Kartais šeima atrodo lyg ir tikrai normali, nėra alkoholio, visi puikiai apsirengę, pasiturintys, tačiau niekas nežino, kad viduje, kai niekas nemato, vaikai kenčia žemą savivertę, puoselėja nemeilę sau, nes yra nuolat ujami ir užgauliojami, kad nepasiekia tokių rezultatų, kokių nori "tobulieji" tėvai.

❗REKOMENDUOJU šią knygą kiekvienam lietuviui turėti savo namų bibliotekose. Daug ką šiuose puslapiuose glūdintis tekstas palies, užgaus pamirštas stygas, tačiau tam, kad prasivalytume, reikia viską išsakyti, išverkti, išveikti.

Nerimas, žema savivertė, darboholizmas, kitų ir savęs kontrolė, perfekcionizmas - viskas užkoduota mūsų, lietuvių, genuose, nes vienaip ar kitaip esame "ragavę" nekokios "duonos" savo vaikystėje, gyvenę nedarniose šeimose, nė nenutuokiančiose, ką reiškia psichologas, nes tuo metu tai buvo TABU.

Galiu užtikrinti, kad visas tekstas - lengvai skaitomas, be sunkių psichologinių terminų ir sąvokų. Puslapiai verčiasi greitai, nes istorijos trumpos, konkrečios ir einančios tiesiai prie esmės. Šriftas - patrauklus akiai.📚

☘Tad, kviečiu perskaityti šį kūrinį ir pasigilinti į save, leisti sau gyventi be kaltės, be nerimo, leisti sau tvirtai pasakyti: "- Dabar aš gyvenu".☘

🦋Dėkoju knygos autorėms, kad jos nėra abejingos TABU temoms, kad joms svarbu, kaip žmogus jaučiasi ir kad jos rašo, šviečia mus, lietuvius❗🦋

[Irmina Žu · Rating 5 out of 5]

Ši knyga sudomino pažiūrėjus vaizdo įrašą su pristatymu ir diskusija, skirta 2021-ųjų metų Knygų mugei. Ir visgi metus laiko “tempiau gumą”, dvejodama, kiek iš tiesų aktualus knygos turinys. Vilkinimą skatino knygos pavadinimas, kuriame nuskamba visuomenės stigma, tabu tema. Knygą galiausiai perskaičiau ir reiktų akcentuoti, kad ji kalba apie disfunkcines šeimas, kur alkoholio vartojimas yra tik viena iš daugelio galimų problemų.

Skaitydama pagalvojau, kad liūdna, bet pažvelgus 20 ir daugiau metų atgal, didelė dalis šeimų pasižymėjo vienokiais ar kitokiais nukrypimais, kurie atrodė tų laikų norma, o šiandien suvokiama kaip asocialumo apraiškos. Daugybė vaikų augo kažkaip tarsi savaime: besibastydami gatvėmis, negaudami lytinio švietimo, fiziškai ar/ir emociškai neprižiūrimi dėl tėvų priklausomybių, ilgų darbo valandų ar tiesiog siauro suvokimo apie vaikų auginimą, užslopintais poreikiais ir gniuždoma besiformuojančiama savastimi, nes “kai šeimoj kalba suaugusieji, vaikai tyli” ir “kai turėsi savo namus, galėsi įvedinėt savo taisykles” etc.

Kalbant apie alkoholizmą, paminėtą knygos pavadinime, kilo minčių, kad ir šiandien visuomenėje gajus neigimas. Jeigu po darbo kasdien išgeriama po taurę vyno ar butelį/kelis butelius alaus, tai tikrai nėra priklausomybė, o viso labo atsipalaiduojama. Jeigu po kelias dienas “švenčiami algadieniai”, tai irgi dar ne alkoholizmas - viso labo leidimas sau pasidžiaugti uždirbtais pinigais. Pralėbauti savaitgaliai irgi tėra atsipalaidavimo forma… Regis, alkoholizmu dvelkia tik tada, kai geriama degtinė ir tai daroma kasdien, kai žmogus tampa “nedžiūstančia žeme”, nebegebančia dirbti ir atlikti elementarių funkcijų.

[Rimantė Mišeikaitė · Rating 4 out of 5]

Labai įtraukė ir greitai susiskaitė, istorijos įdomios, nors per daug literatūriškos. Psichoanalitikės komentarai vietomis buvo abejotini, neatsakoma į pačius klausimus. Pvz. skyriuje apie emocinį valgymą į klausimą, kuo pakeisti nuolatinį persivalgymą, kaip vienas iš būdų yra minimas pavakarieniavimas su draugais?

Kaip ugdyti savivertę liko nelabai aišku, vienintelis patarimas lankyti terapiją. Ar tikrai tai vienintelė išeitis?

[Karolina Bakanauskaite · Rating 3 out of 5]

Svarbi tema, įtraukiančios asmeninės istorijos ir gana silpnos psichoanalitikės įžvalgos. Man pritrūko gilio ir erzino nuolat atsirandantis krikščioniškasis naratyvas, kas dar labiau menkino tas įžvalgas. Be to, iš dešimt istorijų tik viena vyro, tad realiai knygos tikslinė grupė yra moterys (arba asmenys iš psichologinės pusės norintys geriau suvokti SAV patirtis).

[RokasŽ · Rating 4 out of 5]

Manau knyga tikrai gali praversti, būti labai mažas, bet svarbus žingsnelis supratimo, išsilaisvinimo. Nebūtina visą perskaityti. Pats skaičiau fragmentuotai, turbūt to ką reikia, tą ir pasiimiau. Vienas trūkumas - tik viena vyro istorija, jeigų jų būtų daugiau, galbūt, knyga lengviau rastų kelią ir pas vyrus.

[Viktorija · Rating 4 out of 5]

Įdomu skaityti lietuvių psichologės knygą nagrinėjančią lietuvių gyvenimo istorijas. Parašyta įdomiai ir naudingai. Taciau, nrėjosi išsamumo. Pirmos istorijos pakomentuotos plačiai ir įdomiai, o paskui tarsi skubama. O vieninteliam vyrui, kuris dalijosi iškart priklijuota narcizo etiketė.

[Ugnė · Rating 3 out of 5]

Iš istorijų belekiek buvo galima išnagrinėti, o paanalizuota silpnai. Toks jausmas, kad knygą išleido tik todėl, kad būtų išleista. Skaičiau susidomėjusi, bet trūko psichoanalizės. Likau visiškai nepasisotinusi, o tik suerzinusi smegenis, kad joms tiek mažai daviau peno.

[Gintarė Degaitytė · Rating 5 out of 5]

Įdomi, informatyvi. Rekomenduoju.

[nenustokskaityti93 · Rating 4 out of 5]

#pasveiktinuotėvųalkoholikų(knygos apžvalga)

Perskaičius 10 skirtingų istorijų, supranti, kad kiekvienoje iš jų randi atpažįstamų situacijų. Patirdami nerimą, pasirenkame meluoti, sugalvodami gana įtikinamą istoriją, kuri niekam nekelia klausimų ir leidžia gyventi toliau. Nemokėjimas atvirai bendrauti kelia nerimą ir abejones, ar esi pakankamai įvertintas. Bet vieną dieną užgniaužti jausmai veržiasi lauk, ir supranti, jog tai ženklas, kad turi skirti laiko sau.

Mergaitės, kurios užaugo nedarniose šeimose, visada ieškos atsakymo į klausimą: „Ar įmanoma pasveikti?“ Baimė būti atstumtoms, pasirodyti pažeidžiamoms persekios jas visą gyvenimą. Augdamos jos negaus patarimo „nešvaistyk savo kūno, saugok širdį“ ir nenutuoks, kad sužeistos priims neteisingus sprendimus. Užmezgusios intymų ryšį su žmogumi, jos gaus įspaudą savo sieloje visam gyvenimui. Jos galbūt išvažiuos gyventi į užsienį, sąmoningai manydamos, kad pabėgs nuo to, kas slegia, nes suaugusio alkoholiko vaiko bruožai daug ryškiau atsiskleistų pasilikus Lietuvoje. Abejonės, kad pavyks sukurti sveikus santykius, neduos ramybės, nes juk „lūženos susitinka su kitomis lūženomis, sulūžusiais žmonėmis“. Atsinešta skaudi patirtis ir susiformavusi žema savivertė privers jas tapti gelbėtojomis, aukotis ir paisyti kitų žmonių poreikių. Tik viso to pabaigoje lauks didelė sąskaita, kurią jos „nurašys ant Dievo“, nes jis su mumis kalba įvairiais būdais, ir visi siunčiami išbandymai yra jo kalba. Tos mergaitės susidurs su darboholizmu ir juo mėgausis, o tuo pačiu metu augantys jų vaikai išmoks slėpti jausmus. Ir vėl viskas kartosis.

Visada yra ir bus dėl ko liūdėti, žmogus negali būti laimingas kiekvieną akimirką. Sužeistas žmogus mato pasaulį suskaldytą ir save išsibarsčiusį tarp visų skilusių dalių. Tam, kad vėl jis taptų žmogumi, reikia būti su kitais žmonėmis, bet kaip tai daryti, jei net mintį apie prisirišimą smegenys sąmoningai veja šalin. O dar tie gvildenami pamąstymai apie „o, kas jeigu…“
10 istorijų priverčia perbėgti paskubomis per patirtus nuopolius ir tikėti, kad tunelio gale visada yra šviesa. Knyga suteikia skaitytojams vilties ir primena, kad tėvai – tie žmonės, kurie turi perduoti žinią, kad gyventi yra gera.