What do you think?
Rate this book
Manėme, kad plaukiame į Ameriką
Visame pasaulyje žinoma Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų" paremta kaunietės Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės gyvenimo istorija. Dabar I. S. Valaitytė-Špakauskienė dirba Lietuvių liaudies buities muziejuje Rumšiškėse – veda edukacinius užsiėmimus prie tremtinių jurtos. Moksleiviai dažnai smalsauja: „Ar jūs ištekėjote už knygoje minimo Andriaus?"
Šioje knygoje rasite atsakymą ne tik į šį klausimą. Sužinosite, koks buvo I. S. Valaitytės-Špakauskienės, R. Šepetys knygoje pavadintos Lina, tikrasis gyvenimas tremtyje ir nelegaliai grįžus į sovietinę Lietuvą.
Ką mergaitė, vilkinti vasarine suknele ir basutėmis, pamatė išlipusi atšiaurioje negyvenamoje Tit-Arų saloje? Kas jai, broliukui ir mamai – Lietuvos kariuomenės savanorio, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus Prano Valaičio šeimai – padėjo Arktyje išgyventi pirmąją žiemą, kai nuo bado ir šalčio išmirė daugiau nei trečdalis lietuvių tremtinių?
Šioje knygoje rasite atsakymą ne tik į šį klausimą. Sužinosite, koks buvo I. S. Valaitytės-Špakauskienės, R. Šepetys knygoje pavadintos Lina, tikrasis gyvenimas tremtyje ir nelegaliai grįžus į sovietinę Lietuvą.
Ką mergaitė, vilkinti vasarine suknele ir basutėmis, pamatė išlipusi atšiaurioje negyvenamoje Tit-Arų saloje? Kas jai, broliukui ir mamai – Lietuvos kariuomenės savanorio, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus Prano Valaičio šeimai – padėjo Arktyje išgyventi pirmąją žiemą, kai nuo bado ir šalčio išmirė daugiau nei trečdalis lietuvių tremtinių?
- GenresNonfictionBiography
232 pages, Paperback
Published January 1, 2020
8 people are currently reading
318 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 36 reviews
November 29, 2020
Skaudi istorija pasakojama su tokiu neapsakomu šviesumu ir begaline meile Lietuvai, kad stipriausias jausmas baigus skaityti knygą- pasididžiavimas, jog turime tokių bendratautiečių.
August 4, 2021
„Vaikų brigada tirpte tirpsta, kiekvieną dieną darbe kurio nors nesulaukiame. Bet esame tokie išvargę ir apatiški, kad tik sumurmame naktį girdėję rėkiant, vaitojant – vadinasi, mirė. Dažnas mirdamas rėkia, bet niekas neina ir nežiūri.“
„Kartais, jei nėra pūgų, atsikasus laukia šioks toks atokvėpis nuo panikos: nežemiško grožio pašvaistė, mėnesiena ar žvaigždės. Šiaurės nakčiai – ramiai, vaiskiai – aprašyti nėra žodžių, toks mažytis jautiesi gamtos galybėje ir grožybėje. Krante lyg gigantiškos dekoracijos stūkso uolos, šlama, spragsi Šiaurės pašvaistė, plevėsuoja savo nežemiškomis užuolaidomis, kas sekundę keisdama formas, spalvas. Pašvaistės spalvomis dažosi, žėri sniegas. Ir nebežinai, ar tą akimirką viską užmiršai, ar dar baisiau neviltį suvokei.“
Apie tai, kaip iš Sibiro parsivežė karstus su artimųjų palaikais:
„Be rakto nuo konteinerio vis dar nėra, o mūsų melo kojos jau nebelaiko. Vienas Urbšiukų, paėmęs kažkokį metalinį daiktą, kaip trenkė per tą plombą – ir atlaužėm tą reikalą! Atidarėme konteinerį – cinkuotos skardos karstų galai kyšo, mūsų kuprinės byra. Geležinkeliečiai verkia, mes visi verkiame. Ir jokio dokumento niekam nebereikia...“
Apie Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“, kurios pagrindine veikėja tapo:
„Kaip vertinu knygą apie save? Švelnu. Bet gal ir neįmanoma perteikti to, ką patyrėme... Juk tai buvo ištisinis, nuolatinis, nesiliaujantis badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas – broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta. Karo metas ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau padėti negali. Ir kad iki tavo namų tūkstančiai kilometrų – nepareisi.“
„Kartais, jei nėra pūgų, atsikasus laukia šioks toks atokvėpis nuo panikos: nežemiško grožio pašvaistė, mėnesiena ar žvaigždės. Šiaurės nakčiai – ramiai, vaiskiai – aprašyti nėra žodžių, toks mažytis jautiesi gamtos galybėje ir grožybėje. Krante lyg gigantiškos dekoracijos stūkso uolos, šlama, spragsi Šiaurės pašvaistė, plevėsuoja savo nežemiškomis užuolaidomis, kas sekundę keisdama formas, spalvas. Pašvaistės spalvomis dažosi, žėri sniegas. Ir nebežinai, ar tą akimirką viską užmiršai, ar dar baisiau neviltį suvokei.“
Apie tai, kaip iš Sibiro parsivežė karstus su artimųjų palaikais:
„Be rakto nuo konteinerio vis dar nėra, o mūsų melo kojos jau nebelaiko. Vienas Urbšiukų, paėmęs kažkokį metalinį daiktą, kaip trenkė per tą plombą – ir atlaužėm tą reikalą! Atidarėme konteinerį – cinkuotos skardos karstų galai kyšo, mūsų kuprinės byra. Geležinkeliečiai verkia, mes visi verkiame. Ir jokio dokumento niekam nebereikia...“
Apie Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“, kurios pagrindine veikėja tapo:
„Kaip vertinu knygą apie save? Švelnu. Bet gal ir neįmanoma perteikti to, ką patyrėme... Juk tai buvo ištisinis, nuolatinis, nesiliaujantis badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas – broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta. Karo metas ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau padėti negali. Ir kad iki tavo namų tūkstančiai kilometrų – nepareisi.“
May 17, 2023
Ši knyga mano mėgstamiausios knygos "Tarp pilkų debesų" herojės tikroji nepasirinkta istorija. Dabar kai perskaičiau abi knygas galiu jas palyginti ir pasakyti, kad "Tarp pilkų debesų" buvo švelti knyga palyginus su ši Irenos biografija. Šią knygą sunkiai skaičiau nes ji labai jautri ir skaudi, neprisimenu kada tiek daug verkiau skaitydama šią skaudžia istorija. Niekada neturėjau stiprios moters pavyzdžio, perskaičiusi šią knygą žaviuosi Ponia Irena.
P.s. šią knygą jau labai seniai norėjau perskaityti, keista žinojau, kad man patiks ši knyga ir tikrai man ji patiko, daugiau negu patiko. Nežinau kokias žodžiais išsakyti kaip man patiko ši istorija.
P.s.s. pirmą kartą rašau gr tokį ilgą komentarą. 😃
P.s. šią knygą jau labai seniai norėjau perskaityti, keista žinojau, kad man patiks ši knyga ir tikrai man ji patiko, daugiau negu patiko. Nežinau kokias žodžiais išsakyti kaip man patiko ši istorija.
P.s.s. pirmą kartą rašau gr tokį ilgą komentarą. 😃
March 14, 2021
Kai tikras pasakojimas, apie trėmimus. Negaliu jos vertinti taip pat kaip kokio romano... Tiesiog man buvo begalo įdomu ją skaityti..
Mano artimieji, ačiū Dievui, nesusidūrė su trėmimais, tačiau man teko pažinoti ne vieną ir ne du, kurie buvo ištremti į nežinią, su mama, kitais broliais ir sesėmis, kol buvo dar visai mažiukai, kiti grįžę netgi prisijungė prie partizanų bei kitaip bandė prisidėti prie Lietuvos išgelbėjimo.
Visiems šiems žmonėms jaučiu didžiulę pagarbą ir niekam niekada nelinkėčiau išgyventi tai ką jiems teko...
Mano artimieji, ačiū Dievui, nesusidūrė su trėmimais, tačiau man teko pažinoti ne vieną ir ne du, kurie buvo ištremti į nežinią, su mama, kitais broliais ir sesėmis, kol buvo dar visai mažiukai, kiti grįžę netgi prisijungė prie partizanų bei kitaip bandė prisidėti prie Lietuvos išgelbėjimo.
Visiems šiems žmonėms jaučiu didžiulę pagarbą ir niekam niekada nelinkėčiau išgyventi tai ką jiems teko...
March 26, 2023
Tokie žmonės kaip gerb. Irena yra verti didžiulės pagarbos, tokiais verta sekti, domėtis, žavėtis. Nei vieno žmogaus gyvenimas nepraeina be nesėkmių ir sielvartų. Bet kai kuriems tekę sunkumai yra protu nesuvokiami. Tačiau skaitau jos pasakojimą ir suprantu, kad ugnim išdegintas gyvenimas ir padarė iš jos tokį grynuolį, deimantą. Nes ji nepasidavė nevilčiai, vis tik visame tame siaube mylėjo ir buvo pastabi gerumui.
Šioje knygoje dar vienos šeimos tikra istorija apie sovietinę tremtį. Dar daugiau detalių apie lietuvių genocidą. Kas buvo naujo man asmeniškai, daugiau informacijos apie tai, kad grįžus į išsvajotą, bet vis dar okupuotą Lietuvą, dar bemaž dešimtmetį neturėjo nei vietos, nei ramybės savo šalyje, kur ir toliau buvo persekiojama kaip nusikaltėlė.
Labai didelė dalis jaunystės buvo atimta iš šitos moters ir paženklinta kančia. Bet taip įkvėpė jos noras mokytis, siekti, kaip gražiai atsiliepia apie savo darbą. Jautrūs pasakojimai apie šeimos ryšius, nors ir tėvų šeima buvo išardyta anksti, vėliau tėveliai mirė tremty, bet kokie gražūs vaikystės pasakojimai, kokia tai tvirta ir graži šeima buvo. Kaip jai pavyko sukurti nuostabų santykį su savo vyru. Daug kas iš jos buvo atimta, bet gyvenimas nepagailėjo esminių, gražiausių dovanų. Šita knyga įkvepia gyventi, branginti, dėkoti.
Šioje knygoje dar vienos šeimos tikra istorija apie sovietinę tremtį. Dar daugiau detalių apie lietuvių genocidą. Kas buvo naujo man asmeniškai, daugiau informacijos apie tai, kad grįžus į išsvajotą, bet vis dar okupuotą Lietuvą, dar bemaž dešimtmetį neturėjo nei vietos, nei ramybės savo šalyje, kur ir toliau buvo persekiojama kaip nusikaltėlė.
Labai didelė dalis jaunystės buvo atimta iš šitos moters ir paženklinta kančia. Bet taip įkvėpė jos noras mokytis, siekti, kaip gražiai atsiliepia apie savo darbą. Jautrūs pasakojimai apie šeimos ryšius, nors ir tėvų šeima buvo išardyta anksti, vėliau tėveliai mirė tremty, bet kokie gražūs vaikystės pasakojimai, kokia tai tvirta ir graži šeima buvo. Kaip jai pavyko sukurti nuostabų santykį su savo vyru. Daug kas iš jos buvo atimta, bet gyvenimas nepagailėjo esminių, gražiausių dovanų. Šita knyga įkvepia gyventi, branginti, dėkoti.
March 9, 2021
„𝑻𝒂𝒊 𝒏𝒆 𝒃𝒂𝒅𝒂𝒔, 𝒌𝒂𝒊 𝒗𝒂𝒍𝒈𝒚𝒕𝒊 𝒏𝒐𝒓𝒊, 𝒐 𝒎𝒊𝒓𝒕𝒊𝒏𝒂𝒔 𝒃𝒂𝒅𝒂𝒔 - 𝒃𝒓𝒐𝒍𝒊𝒖𝒌𝒂𝒊, 𝒔𝒆𝒔𝒖𝒕ė𝒔, 𝒎𝒂𝒎𝒚𝒕ė𝒔, 𝒃𝒆𝒏𝒅𝒓𝒂𝒌𝒆𝒍𝒆𝒊𝒗𝒊𝒂𝒊 𝒌𝒓𝒊𝒏𝒕𝒂 𝒕𝒂𝒖 𝒑𝒐 𝒌𝒐𝒋𝒐𝒎𝒊𝒔 𝒊𝒓 𝒎𝒊𝒓š𝒕𝒂. 𝑲𝒂𝒓𝒐 𝒎𝒆𝒕𝒂𝒔 𝒊𝒓 𝒕𝒖 ž𝒊𝒏𝒂𝒊, 𝒌𝒂𝒅 𝒏𝒊𝒆𝒌𝒂𝒎 𝒏𝒆𝒓ū𝒑𝒊, 𝒏𝒊𝒆𝒌𝒂𝒔 𝒕𝒂𝒖 𝒑𝒂𝒅ė𝒕𝒊 𝒏𝒆𝒈𝒂𝒍𝒊. 𝑰𝒓 𝒌𝒂𝒅 𝒊𝒌𝒊 𝒕𝒂𝒗𝒐 𝒏𝒂𝒎ų 𝒕ū𝒌𝒔𝒕𝒂𝒏č𝒊𝒂𝒊 𝒌𝒊𝒍𝒐𝒎𝒆𝒕𝒓ų - 𝒏𝒆𝒑𝒂𝒓𝒆𝒊𝒔𝒊.“
Mano rankose atsiradusi tuo metu be galo populiari Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“ kone pažadino susidomėjimą skaitymu. Tikrai nebuvo taip, kad neskaityčiau visiškai, tačiau beveik visi skaitiniai buvo iš privalomojo sąrašo, savo malonumui, galima sakyti, visai neskaičiau. Būtent lietuvių kilmės amerikietės parašytas romanas, paremtas tikra istorija, buvo viena iš knygų, kažką mano viduje pakeitusių, perprogramavusių ir įžiebusių nepasotinamą liepsną norui skaityti, kuri su laiku tik augo ir alko vis labiau.
Praėjus netrumpam laiko tarpui išgirdau apie šią naujieną ir nekantravau perskaityti bei palyginti su Šepetys sukurta istorija. Dabar, jau perskaičiusi knygą, supratau, kad lyginti tikrai nereikėjo. Rūtos Šepetys tikra istorija paremtas romanas visgi yra tik romanas, o ši knyga – gryni atsiminimai. Tikri, skaudūs, šokiruojantys atsiminimai.
„Manėme, kad plaukiame į Ameriką“ – autorės Irenos Saulutės Valaitytės-Šapakauskienės memuarai. Knygoje ji aprašo savo gyvenimo istoriją, nupasakoja savo, kaip tremtinės, atsiminimus, supažindina su patirtais išgyvenimais, tuometiniu normaliu gyvenimu, žiauria kasdienybe, kankinusią į valdžios gniaužtus pakliuvusį žmogų.
Taip pat knygoje paminima pažintis su Rūta Šepetys, itin besidomėjusia tremtimi bei kitomis istorinėmis detalėmis. Autorė papasakoja, kaip susipažino su rašytoja, kaip tarp jų užsimezgė stiprus ir išskirtinis ryšys, taip pat nusako nemažą dalį „Tarp pilkų debesų“ romano gimimo istorijos. Ši dalis knygoje man labai patiko. Su dideliu smalsumu skaičiau apie dvi moteris ir tarp jų įsižiebusią giją.
Knygos dizainas, maketas, visos nuotraukos viduje... Tai tikriausiai paliko man didžiausią įspūdį. Skaityti yra viena, o ir pamatyti tuos vaizdus, žmones, patyrusius protu nesuvokiamus dalykus, yra iš tiesų visiškai kitokia patirtis. Džiaugiuosi, jog autorė įterpė ir nuotraukas, visos jos mane prikaustydavo ir versdavo prie puslapių pasilikti kiek ilgėliau.
Maniau, kad knyga bus panaši į „Tarp pilkų debesų“ romaną dėl istorijos panašumo, tačiau šis skaitinys buvo visiškai kitokia patirtis. Kaip ir pati autorė teigė, Rūtos Šepetys kūrinį vertina kaip švelnią, neprilygstančią tikrovei knygą. Tačiau, anot jos, galbūt ir neįmanoma perteikti to, ką patyrė ji ir visi kiti tremtiniai. Kad ir kaip bebūtų, mano nuomone, abi knygos savaip geros. Irenos Saulutės Valaitytės – Špakauskienės papasakota istorija vienareikšmiškai suteikė didelį indėlį Lietuvos memuarinei literatūrai ir dar ne vieną skaitytoją priartins prie praeityje žmones ištikusios tragedijos.
Mano rankose atsiradusi tuo metu be galo populiari Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“ kone pažadino susidomėjimą skaitymu. Tikrai nebuvo taip, kad neskaityčiau visiškai, tačiau beveik visi skaitiniai buvo iš privalomojo sąrašo, savo malonumui, galima sakyti, visai neskaičiau. Būtent lietuvių kilmės amerikietės parašytas romanas, paremtas tikra istorija, buvo viena iš knygų, kažką mano viduje pakeitusių, perprogramavusių ir įžiebusių nepasotinamą liepsną norui skaityti, kuri su laiku tik augo ir alko vis labiau.
Praėjus netrumpam laiko tarpui išgirdau apie šią naujieną ir nekantravau perskaityti bei palyginti su Šepetys sukurta istorija. Dabar, jau perskaičiusi knygą, supratau, kad lyginti tikrai nereikėjo. Rūtos Šepetys tikra istorija paremtas romanas visgi yra tik romanas, o ši knyga – gryni atsiminimai. Tikri, skaudūs, šokiruojantys atsiminimai.
„Manėme, kad plaukiame į Ameriką“ – autorės Irenos Saulutės Valaitytės-Šapakauskienės memuarai. Knygoje ji aprašo savo gyvenimo istoriją, nupasakoja savo, kaip tremtinės, atsiminimus, supažindina su patirtais išgyvenimais, tuometiniu normaliu gyvenimu, žiauria kasdienybe, kankinusią į valdžios gniaužtus pakliuvusį žmogų.
Taip pat knygoje paminima pažintis su Rūta Šepetys, itin besidomėjusia tremtimi bei kitomis istorinėmis detalėmis. Autorė papasakoja, kaip susipažino su rašytoja, kaip tarp jų užsimezgė stiprus ir išskirtinis ryšys, taip pat nusako nemažą dalį „Tarp pilkų debesų“ romano gimimo istorijos. Ši dalis knygoje man labai patiko. Su dideliu smalsumu skaičiau apie dvi moteris ir tarp jų įsižiebusią giją.
Knygos dizainas, maketas, visos nuotraukos viduje... Tai tikriausiai paliko man didžiausią įspūdį. Skaityti yra viena, o ir pamatyti tuos vaizdus, žmones, patyrusius protu nesuvokiamus dalykus, yra iš tiesų visiškai kitokia patirtis. Džiaugiuosi, jog autorė įterpė ir nuotraukas, visos jos mane prikaustydavo ir versdavo prie puslapių pasilikti kiek ilgėliau.
Maniau, kad knyga bus panaši į „Tarp pilkų debesų“ romaną dėl istorijos panašumo, tačiau šis skaitinys buvo visiškai kitokia patirtis. Kaip ir pati autorė teigė, Rūtos Šepetys kūrinį vertina kaip švelnią, neprilygstančią tikrovei knygą. Tačiau, anot jos, galbūt ir neįmanoma perteikti to, ką patyrė ji ir visi kiti tremtiniai. Kad ir kaip bebūtų, mano nuomone, abi knygos savaip geros. Irenos Saulutės Valaitytės – Špakauskienės papasakota istorija vienareikšmiškai suteikė didelį indėlį Lietuvos memuarinei literatūrai ir dar ne vieną skaitytoją priartins prie praeityje žmones ištikusios tragedijos.
January 15, 2023
Tikros, išgyventos žmonių istorijos, jų pasakojimai visada turi didelę vertę, tai visada sujaudina, sudrebina širdį. Ypač kai pasakojama apie šiandien sunkiai įsivaizduojamus dalykus. Tremtis į Sibirą.
Rūtos Šepetys knygos "Tarp pilkų debesų" herojės tikroji gyvenimo istorija yra aprašoma ne visai taip, kaip rašė Rūta. Vis dėl to tai juk istorinė grožinė literatūra. O ši knyga pačios autorės Irenos Saulutės ("Tarp pilkų debesų" knygoje vadinamosios Linos) tikroji gyvenimo istorija su visais patirtais nuotykiais, išgyvenimais, prisiminimais.
Patiko skaityti, patiko paprastai išdėstytos mintys, tekstas, buvo įdomu stebėti nuotraukas, jos labai papildė istoriją. Nors ir liūdna istorija, stiprūs išgyvenimai, autorė nestokoja pozityvumo, įžvelgia visame tame ir gėrį. Kiek daug gerų žmonių teko sutikti, kaip jie kartu laikydavoai ir ta nuoširdi bendrystė padėjo visą tą blogąjį laikotarpį išgyventi.
"Aš nesustodama gyvenu du gyvenimus. Dabartį ir praeitį, kurios manęs nepalieka nė naktį. Nedažnai pavyksta užmigti, atsijungti, užsimiršti. Turbūt mano miegus išblaškė ešelonai, jurtos, barakai... Iš atminties kyla ne tik patirtys Arktyje, bet ir gyvenimas slapstabtis grįžus į sovietinę Lietuvą. "
Šioje knygoje rasite tikros, išgyventos tremties paliestos moters(tada dar buvusios vaiku) išgyvenimus, kovą dėl gyvenimo, stiprybę, drąsą, energiją. Verta skaityti, verta žinoti, kas praeityje įvyko. Tai mūsų istorija.
"Sibire vienintelis užtikrintas būdas išgyventi: suvalgyti duonos riekutę, kai tau gresia mirtis, ir nemirti". "Ir vis tiek man, tokiai mažai dulkelei, kažkas padėjo, įdavė duonos kriaukšlę, priglaudė nakčiai..."
"Pagalvokite, net jei viskas iš tavęs atimta, širdis, akys ir prigimtis juk ne atimta."
"Visai užmiršti ir nesijaudink niekada negali. Jei esi normalus žmogus, ne koks didvyris..."
Rūtos Šepetys knygos "Tarp pilkų debesų" herojės tikroji gyvenimo istorija yra aprašoma ne visai taip, kaip rašė Rūta. Vis dėl to tai juk istorinė grožinė literatūra. O ši knyga pačios autorės Irenos Saulutės ("Tarp pilkų debesų" knygoje vadinamosios Linos) tikroji gyvenimo istorija su visais patirtais nuotykiais, išgyvenimais, prisiminimais.
Patiko skaityti, patiko paprastai išdėstytos mintys, tekstas, buvo įdomu stebėti nuotraukas, jos labai papildė istoriją. Nors ir liūdna istorija, stiprūs išgyvenimai, autorė nestokoja pozityvumo, įžvelgia visame tame ir gėrį. Kiek daug gerų žmonių teko sutikti, kaip jie kartu laikydavoai ir ta nuoširdi bendrystė padėjo visą tą blogąjį laikotarpį išgyventi.
"Aš nesustodama gyvenu du gyvenimus. Dabartį ir praeitį, kurios manęs nepalieka nė naktį. Nedažnai pavyksta užmigti, atsijungti, užsimiršti. Turbūt mano miegus išblaškė ešelonai, jurtos, barakai... Iš atminties kyla ne tik patirtys Arktyje, bet ir gyvenimas slapstabtis grįžus į sovietinę Lietuvą. "
Šioje knygoje rasite tikros, išgyventos tremties paliestos moters(tada dar buvusios vaiku) išgyvenimus, kovą dėl gyvenimo, stiprybę, drąsą, energiją. Verta skaityti, verta žinoti, kas praeityje įvyko. Tai mūsų istorija.
"Sibire vienintelis užtikrintas būdas išgyventi: suvalgyti duonos riekutę, kai tau gresia mirtis, ir nemirti". "Ir vis tiek man, tokiai mažai dulkelei, kažkas padėjo, įdavė duonos kriaukšlę, priglaudė nakčiai..."
"Pagalvokite, net jei viskas iš tavęs atimta, širdis, akys ir prigimtis juk ne atimta."
"Visai užmiršti ir nesijaudink niekada negali. Jei esi normalus žmogus, ne koks didvyris..."
August 25, 2023
"Aš nesustodama gyvenu du gyvenimus. Dabartį ir praeitį, kurios manęs nepalieka nė naktį. Nedažnai pavyksta užmigti, atsijungti, užsimiršti. Turbūt mano miegus išblaškė ešelonai, jurtos, barakai...Iš atminties kyla ne tik patirtys Arktyje, bet ir gyvenimas slapstantis grįžus į sovietinę Lietuvą.
Papasakosiu jums savo gyvenimą. Privalau kalbėti už tuos, kurie negimė, nes jų tėvai buvo nužudyti. Ir už tuos, kurie išmirė vagonuose bei Arktyje, kurie neužaugo, neįsimylėjo, nesukūrė šeimų ir nesusilaukė gražių vaikų. Už sušaudytus tėvelius, mamas, mirusiuosius badu. Už visus sugrįžusius, kurie buvo engiami ir neturėjo normalaus gyvenimo.
Tai vieno vaiko, patyrusio ir suaugusiajam sunkiai pakeliamus išgyvenimus, prisiminimai".
Papasakosiu jums savo gyvenimą. Privalau kalbėti už tuos, kurie negimė, nes jų tėvai buvo nužudyti. Ir už tuos, kurie išmirė vagonuose bei Arktyje, kurie neužaugo, neįsimylėjo, nesukūrė šeimų ir nesusilaukė gražių vaikų. Už sušaudytus tėvelius, mamas, mirusiuosius badu. Už visus sugrįžusius, kurie buvo engiami ir neturėjo normalaus gyvenimo.
Tai vieno vaiko, patyrusio ir suaugusiajam sunkiai pakeliamus išgyvenimus, prisiminimai".
January 15, 2021
Tai ne knyga, čia istoriniai tremtinės atsiminimai!
Pagaliau, pagaliau turime prisiminimus, kuriuos galėsime skaityti kaip istorijos pamokas, ir perduoti savo vaikams ką lietuviams teko ištverti tiek tremtyje, tiek slapstantis grįžus...
Tik kodėl, kodėl turėjo praeiti net 30 metų nuo nepriklausomybės, kad tai būtų atgulta į knygą?
Kyla daug minčių, gal bijo, kad liks nesuprasti, nes juk daugeliui buvo gerai gyventi prie SSRS ir prisimena su nostalgija, kad ir butą duoda, ir darbą duoda, tik dirbk ir nesiskųsk..
Sunku suvokti ką tremtiniai ištvėrė, neįmanoma net baisiausiame košmare įsivaizduoti... Man klausimas vis iškyla kaip sugebėjo žmonės išgyventi tokiomis sąlygomis, ir kaip NORĖJO gyventi...
Saulutė Irena pamini, kad kasdien kalbėdavo apie Lietuvą ir valgius, tad turbūt tokie prisiminimai ir noras grįžti į tėvynę ir padėjo išgyventi.
Tik ar tremtiniai džiaugiasi kokią Lietuvą dabar turim?
Dar įstrigo p. Irenos atsakymas į klausimą, ar nemegsta rusų. Ji paklausė : tų, kurie trėmė, ar tie, kurie padėjo? :) taip kad negalime smerkti kažkokios tautos, nes visur yra ir gerų, ir blogų žmonių, taip kaip ir SSRS laikais buvo pilna lietuvių, kurie apsimetė draugais, bet išduodavo viską sovietams, tapo išdavikais ir parsidavėliais.
Tad, gerų pamokų galime išmokti iš mūsų istorijos ir iš Irenos lūpų.
Ačiū Jums, p. Saulute, jums Dievas padovanojo ilgą gyvenimą, pilną išbandymų, bet jūs esat Šventoji ir Jūsų laukia amžina saulė Rojuje!!!
P. S. Skaitant dažnai mintys šokinėja, nes čia ne rašytojos parašytas romanas :)
Man padėjo lengviau gaudytis, nes prieš tai buvau perskaičius romaną ,,Tarp pilkų debesų " :)
Pagaliau, pagaliau turime prisiminimus, kuriuos galėsime skaityti kaip istorijos pamokas, ir perduoti savo vaikams ką lietuviams teko ištverti tiek tremtyje, tiek slapstantis grįžus...
Tik kodėl, kodėl turėjo praeiti net 30 metų nuo nepriklausomybės, kad tai būtų atgulta į knygą?
Kyla daug minčių, gal bijo, kad liks nesuprasti, nes juk daugeliui buvo gerai gyventi prie SSRS ir prisimena su nostalgija, kad ir butą duoda, ir darbą duoda, tik dirbk ir nesiskųsk..
Sunku suvokti ką tremtiniai ištvėrė, neįmanoma net baisiausiame košmare įsivaizduoti... Man klausimas vis iškyla kaip sugebėjo žmonės išgyventi tokiomis sąlygomis, ir kaip NORĖJO gyventi...
Saulutė Irena pamini, kad kasdien kalbėdavo apie Lietuvą ir valgius, tad turbūt tokie prisiminimai ir noras grįžti į tėvynę ir padėjo išgyventi.
Tik ar tremtiniai džiaugiasi kokią Lietuvą dabar turim?
Dar įstrigo p. Irenos atsakymas į klausimą, ar nemegsta rusų. Ji paklausė : tų, kurie trėmė, ar tie, kurie padėjo? :) taip kad negalime smerkti kažkokios tautos, nes visur yra ir gerų, ir blogų žmonių, taip kaip ir SSRS laikais buvo pilna lietuvių, kurie apsimetė draugais, bet išduodavo viską sovietams, tapo išdavikais ir parsidavėliais.
Tad, gerų pamokų galime išmokti iš mūsų istorijos ir iš Irenos lūpų.
Ačiū Jums, p. Saulute, jums Dievas padovanojo ilgą gyvenimą, pilną išbandymų, bet jūs esat Šventoji ir Jūsų laukia amžina saulė Rojuje!!!
P. S. Skaitant dažnai mintys šokinėja, nes čia ne rašytojos parašytas romanas :)
Man padėjo lengviau gaudytis, nes prieš tai buvau perskaičius romaną ,,Tarp pilkų debesų " :)
July 5, 2022
Jei esi lietuvis, privalai žinoti savo istoriją...
Skaitant šiurpuliukai bėga, o kažkas visą tai išgyventi turėjo...
Skaitant šiurpuliukai bėga, o kažkas visą tai išgyventi turėjo...
February 6, 2021
Jei galeciau, duociau ir daugiau zvaigzduciu! Superine knyga, labai labai idomi👍
January 14, 2023
Lietuvos istorija, kurią būtina žinoti, apie ją pasakoti savo vaikams ir pasauliui. Knygos herojė ir pasakotoja - Irena man didvyriškumo, ištvermės, meilės ir vilties pavyzdys! O be to, dar ir kultūros pueselėjimo. Protu nesuvokiama kaip ji, per tremtį Šiaurėje išsaugojusi brangakmenį, belenkiek metų badavusi, jį "iškeitė" į teatro bilietus! "Jaunimas ir priespaudoj - jaunimas" - ar kažkaip panašiai pati sakė. Kas skaitė Rutos Sepetys "Tarp pilkų debesų" (arba matė filmą) jau kažkiek žino Irenos ir jos šeimos istoriją, bet čia ji pilnesnė, kartais ir žiauresnė, ne tokia romantiška. Silpnų nervų žmonėms reiktų skaityti atsargiai, bet perskaityti šią ar panašias, tikras istorijas, būtina!
October 30, 2024
Dar viena puiki knyga apie skaudžią ir liūdną Lietuvos istoriją. Irena gyveno netoli Lukšių miestelio, Šakių rajone. Buvo labai įdomu internete pažiūrėti to laikmečio nuotraukas ir žemėlapį. Džiaugiuosi, kad išgyvenę žmonės dalinasi savo patirtimi, nors ir nėra lengva ar malonu tai prisiminti. Žiūrint Irenos įrašytus video negaliu atsigėrėti kokia ji nuostabi, sveika, šviesaus proto moteris.
Rekomenduoju perskaityti kiekvienam.
Rekomenduoju perskaityti kiekvienam.
January 9, 2025
Labai gera knyga
January 7, 2021
Pagaliau turime gerb. Irenos prisiminimus! Dabar būtinai BŪTINAI reikia šią knygą išleisti anglų kalba. Aš gal 20 iš karto nupirkčiau savo draugams užsieniečiams!
August 19, 2023
Už širdies griebianti nuostabaus žmogaus istorija, kuri dar kartą primena, kodėl turime vertinti savo tautos laisvę bei dėl jos kovojusius herojus.
January 23, 2022
Tikras pasakojimas apie tremti ir gyvenima Sibire. Idomi knyga.
September 5, 2024
Totally amazing book… While reading, I have experienced a palette of emotions. Even though I can’t have similar memory or step into shoes of a person, who have lived during those years with soviet union, I really felt like I lived there. Recommend!
March 19, 2021
Tikroji Linos iš Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ istorija. Pastarasis romanas man labai patiko, prisimenu, kad prarijau vienu prisėdimu, kartais net ašarą nubraukdama. Šioje knygoje sudėti Irenos Saulutės Valaitytės atsiminimai apie vaikystę, tremtį ir gyvenimą grįžus į Lietuvą iki šių dienų. Esu skaičiusi nemažai tremtinių atsiminimų. Bet ši knyga kitokia – šviesi ir optimistiška, nors pasakoja apie skaudžius dalykus. Joje tarsi visiškai nėra pykčio ir nevilties...
Labai patiko knygos pabaigoje pateikti istoriko komentarai apie įvykius bei jų priežastis – sužinojau nežinomos informacijos.
Tikrai rekomenduoju šią knygą perskaityti.
Labai patiko knygos pabaigoje pateikti istoriko komentarai apie įvykius bei jų priežastis – sužinojau nežinomos informacijos.
Tikrai rekomenduoju šią knygą perskaityti.
May 16, 2021
Šią knygą pasirinkau, nes labai patiko anksčiau skaityta Rūtos Šepetys knyga "Tarp pilkų debesų", todėl norėjosi perskaityti tikrąją herojės istoriją.
"Manėme, kad plaukiame į Ameriką" skaitydama apie gyvenimą tremtyje net nenorėdama lyginau abi knygas. Šioje knygoje tremties laikotarpis man pasirodė mažiau įdomus. Tačiau pasakojimas apie gyvenimą Lietuvoje grįžus iš tremties labai sudomino. Bet labiausiai nustebino autorės pasakojimo lengvumas. Baisusis gyvenimo laikotarpis nuspalvintas vilties ir, man pasirodė, atleidimo spalvomis, tad ši knyga kažkiek kitokia, nei įprasta skaityti apie tremtį.
"Manėme, kad plaukiame į Ameriką" skaitydama apie gyvenimą tremtyje net nenorėdama lyginau abi knygas. Šioje knygoje tremties laikotarpis man pasirodė mažiau įdomus. Tačiau pasakojimas apie gyvenimą Lietuvoje grįžus iš tremties labai sudomino. Bet labiausiai nustebino autorės pasakojimo lengvumas. Baisusis gyvenimo laikotarpis nuspalvintas vilties ir, man pasirodė, atleidimo spalvomis, tad ši knyga kažkiek kitokia, nei įprasta skaityti apie tremtį.
March 11, 2021
Tiems, kas skaitė Rūtos Šepetys romaną Tarp pilkų debesų, ši knyga privaloma! Tikroji Linos (o iš tikrųjų Irenos Saulutės) istorija. Ooo, kokia ji panaši ir tuo pačiu skirtinga... Tremties metai romane atspindėti, deja, labai tiksliai, bet kas vyko Lietuvoje grįžus... Romane to nėra, o čia - pilna, skaudi, stebinanti vieno žmogaus istorija su tikromis pavardėmis, vietomis. Su nesuvokiamo gerumo ir dar labiau nesuvokiamo išdavikiško žiaurumo žmonėmis. Su istoriko komentarais...
Lietuvos istorijos nenutyleta pamoka...
Lietuvos istorijos nenutyleta pamoka...
February 20, 2023
Nors knygos apie karą man skaitosi nenoriai, tačiau ši autobiografija sugebėjo ne tik sudominti, bet ir padėjo į viską pažvelgti kitomis akimis. Taip nutiko todėl, kad ši istorija parašyta be kartėlio ir kaltinimų, t.y. tiek lengvai, kiek imanoma perteikti tokius žiaurius dalykus, tiesiog priėmant tai kas įvyko taip, kaip yra.
Skaitant apėmė jausmas tarsi pati viską regėčiau savomis akimis - sugebėta itin realistiškai vaizdus perteikti raštu.
Vietomis šiek tiek per daug kliuvo šokinėjimas laike siekiant kažką paaiškinti.
Skaitant apėmė jausmas tarsi pati viską regėčiau savomis akimis - sugebėta itin realistiškai vaizdus perteikti raštu.
Vietomis šiek tiek per daug kliuvo šokinėjimas laike siekiant kažką paaiškinti.
October 15, 2021
Perskaičius knygą, perklausiau ir peržiūrėjau turbūt visus pokalbius su Irena Saulute Valaityte-Špakauskiene, kuriuos radau internete - taip mane įtraukė sužinoti dar daugiau. Viename pokalbyje, Irena Saulutė pasakė, kad labai nenorėjo, kad būtų parašyta jos gyvenimo istorija (ši knyga). Bet džiaugiuosi, kad pasidalino savo biografija, naujais (man) istorijos faktais, mintimis ir asmeninėmis nuotraukomis.
Tiesiog nesuvokiama, ką teko patirti tremtiniams.
Tiesiog nesuvokiama, ką teko patirti tremtiniams.
June 30, 2021
I am speachless… those who were victims - they were so strong and patriotic. I guess we all have a lot to leran form them.
I would recommend thos book to everyone. Because there is none a novel who could show this naked truth and naked pain and absurd.
It simply does not fit in my head who coul initiate actions like this historic happened on 14th of June 1940
I would recommend thos book to everyone. Because there is none a novel who could show this naked truth and naked pain and absurd.
It simply does not fit in my head who coul initiate actions like this historic happened on 14th of June 1940
August 31, 2023
Knyga, kurią turėtų įtraukti į privalomų knygų mokyklose sąrašą. Kadangi teko Rumšiškių muziejuje sutikti ir pakalbinti knygos heroję Ireną Saulutę, knyga skaitėsi su ypatinga emocija. Rekomenduoju skaityti knygą ir nuvykti prie jurtos Rumšiškėse, kur gide dirba pati Saulutė. Šviesi ir įkvepianti asmenybė❤️
January 13, 2024
Perskaičius knyga apėmė dvejopi jausmai. Kai kur labai ištempta, kai kur norėjosi daugiu pasakojimo. Pats rašymo stilius nepatiko. Perskaičius tiek gerų atsiliepimų tikėjausi kažko daugiau, todėl knyga nuvylė. Tikriausiai labiausiai įtraukė tai, kad daug rašoma apie kraštą, iš kurio pati esu kilusi.
July 15, 2021
tiesiog wow 🖤 kiekvienas turėtų perskaityti ir iš naujo įvertinti savo patogią kasdienybę. kai ašaros ir šypsena susilieja į nenutrūkstantį knygos skaitymą. o labiausiai žavi ir didžiausia įspūdį palieka nesibaigianti Irenos Saulutės pozityvi energija, no matter what.
August 14, 2021
Retai kada skaitau knygas apie tremtį, bet šią panorau perskaityti būtent po R. Šepetys knygos "Tarp pilkų debesų"... Labai šviesi knyga, be pykčio, kas nustebino skaitant apie tokį tragišką autorės gyvenimą tremtyje bei grįžus iš tremties. Visada tikėjau, kad žmogus gali visad likti žmogumi...
March 12, 2022
Aš stebiuosi, kaip žmonės sugebėjo visą tai išgyventi ir likti gyvi! Begalo didžiuojuos, visų stiprybę, ryžtu ir drąsa. Kuo daugiau tokių istorijų, nes mes paprasti žmonės savo aplinkoj, neturėje tokių žmonių, daug ko ir nežinom.
July 7, 2023
Dar viena sekmės istorija. O gal geriau sakyti lemties išgyventi istorija? Taip, tai subjektyvus atsiminimų kūrinys, kuris išsiskiria savo jausmingumu ir tikrumu.
"Aš buvau tik maža dulkelė iš Paukščių Tako" - klysti mieloji Saule, nes be tavęs jis nebūtų toks vientisas ir nuostabus.
"Aš buvau tik maža dulkelė iš Paukščių Tako" - klysti mieloji Saule, nes be tavęs jis nebūtų toks vientisas ir nuostabus.
Displaying 1 - 30 of 36 reviews