What do you think?
Rate this book
Amžių sandūroje #1
Pasroviui
Antra laida (pirmoji – 2011 m.), nauja autoriaus redakcija.
Romane pasakojama apie 1964–1971 metus Lietuvoje (nors šiek tiek rasime ir Pasipriešinimo, ir Atgimimo laikotarpių atšvaitų).
Stalinizmas – jau praeitis, nors ir netolima, bet prasidėjęs atšilimas žadina gražesnio gyvenimo viltis, žada daugiau asmens laisvių. Tuo naiviai patiki nemaža dalis jaunuolių – išmokę mąstyti ideologinėmis klišėmis, pasijunta svarbiais komunizmo statybų epochos dalyviais, šviesios ateities kūrėjais, linkusiais ne įsiklausyti, bet atmesti kritiškesnę mintį ar skeptiškesnį požiūrį į savo optimizmą, kol skaudžios patirtys atveria akis.
Kūrinio siužetą autorius pina pasitelkdamas dviejų gretimų kartų (studento ir jauno mokslininko) meilės istorijas. Viena iš šių istorijų moterų padaro didelį poveikį abiem: vieną ji myli, kitą įraizgo į KGB tinklus...
Romanas ganėtinai ryškiai atskleidžia to meto gyvenimo ypatumus, jaunimo kelius ir klystkelius.
Romane pasakojama apie 1964–1971 metus Lietuvoje (nors šiek tiek rasime ir Pasipriešinimo, ir Atgimimo laikotarpių atšvaitų).
Stalinizmas – jau praeitis, nors ir netolima, bet prasidėjęs atšilimas žadina gražesnio gyvenimo viltis, žada daugiau asmens laisvių. Tuo naiviai patiki nemaža dalis jaunuolių – išmokę mąstyti ideologinėmis klišėmis, pasijunta svarbiais komunizmo statybų epochos dalyviais, šviesios ateities kūrėjais, linkusiais ne įsiklausyti, bet atmesti kritiškesnę mintį ar skeptiškesnį požiūrį į savo optimizmą, kol skaudžios patirtys atveria akis.
Kūrinio siužetą autorius pina pasitelkdamas dviejų gretimų kartų (studento ir jauno mokslininko) meilės istorijas. Viena iš šių istorijų moterų padaro didelį poveikį abiem: vieną ji myli, kitą įraizgo į KGB tinklus...
Romanas ganėtinai ryškiai atskleidžia to meto gyvenimo ypatumus, jaunimo kelius ir klystkelius.
568 pages, Hardcover
Published January 1, 2020
About the author
Vygandas Ostrauskis
6 books165 followersGimiau Mažeikiuose, kur baigiau vidurinę mokyklą (gimnazijų tada nebuvo), po to studijavau Kauno politechnikos institute, Radioelektronikos fakulteto absolventas (1973). Dirbau inžinieriumi, įmonių vadovu, 1990–1995 m. vadovavau Mažeikių rajono savivaldybei. Nuo 1995 m. verslo konsultantas.
2011–2017 m. Mažeikių rajono savivaldybės mero patarėjas. Po šios kūrybinės komandiruotės išleidau romanus apie dabartį: "Sic transit..." ir "...gloria mundi".
Mano romanai:
Pasroviui (2011 m.)
Trys dienos po mirties (2013 m.)
Tylus šauksmas (2014 m.)
Sušaudyta lemtis (2016 m.)
Sis transit... (2017 m.)
...gloria mundi (2018 m.)
Pasroviui (2020 m., antra laida, nauja redakcija)
Pastarąsias keturias knygas išleido leidykla "Kauko laiptai" (Kaunas).
http://www.kaunorasytojai.lt/tag/kauk...
Platintojai: https://www.knygos.lt/lt/knygos/autor... www.patogupirkti.lt www.pegasas.lt www.humanitas.lt
2011–2017 m. Mažeikių rajono savivaldybės mero patarėjas. Po šios kūrybinės komandiruotės išleidau romanus apie dabartį: "Sic transit..." ir "...gloria mundi".
Mano romanai:
Pasroviui (2011 m.)
Trys dienos po mirties (2013 m.)
Tylus šauksmas (2014 m.)
Sušaudyta lemtis (2016 m.)
Sis transit... (2017 m.)
...gloria mundi (2018 m.)
Pasroviui (2020 m., antra laida, nauja redakcija)
Pastarąsias keturias knygas išleido leidykla "Kauko laiptai" (Kaunas).
http://www.kaunorasytojai.lt/tag/kauk...
Platintojai: https://www.knygos.lt/lt/knygos/autor... www.patogupirkti.lt www.pegasas.lt www.humanitas.lt
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 7 of 7 reviews
July 17, 2021
3,5
Tai antroji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Aišku viena - rašytojo gyslelę Vygandas Ostrauskis tikrai turi. Tekstas sklandus, vaizdingas, netrūksta filosofinių pamąstymų. Ypač žavėjo muzikos, meilės, apskritai jausmų aprašymai. Autorius rašo labai pagauliai - jeigu apie muziką, tai kone ją girdi, jeigu apie darbą gamykloje - iškart įsitrauki į darbuotojų džiaugsmų ir rūpesčių verpetą.
Ir vis dėl to šiek tiek trūko siužeto. Knygoje labai išsamiai pasakojama apie paprastus (ne)paprastų žmonių gyvenimus, visi jie kažkuo panašūs, tad nejučiomis kyla klausimas, kodėl man tai turėtų būti įdomu? Jeigu tie žmonės iš tiesų egzistavo, gal vertėjo paklausyti paskutinio Vido patarimo ir knygą pradėti nuo epilogo. Iš anksto žinodama, kad rašoma apie autoriaus draugus (ar patį autorių), romaną būčiau skaičiusi visai kitaip. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertingas ir apie jį skaityti savaime įdomu - nes taip buvo iš tikrųjų. Jeigu šio romano personažai išgalvoti, jų gyvenimuose man visgi pritrūko įvykių, kurie būtų verti knygos (ir dar tokios nemenkos apimties). Tokiu atveju privalau pagirti neabejotiną autoriaus talentą įsijausti ir viską perteikti taip nuoširdžiai, kad skaitytojui kiltų įspūdis, jog rašoma apie realiai egzistavusius žmones.
Vertinant ne kaip (auto)biografiją, o kaip romaną, knyga yra gerokai per ilga. Pavyzdys: šešiolikos puslapių skyriuje labai išsamiai aprašoma, kaip veikėjai žvejoja. Taip išsamiai, kad net nusibosta, bet vis lauki, gal čia prie kažko vedama, gal kažkas nutiks, gal veikėjas žvejodamas priims kokį svarbų sprendimą. Ne, nieko panašaus neįvyksta. Vyrai pažvejoja ir grįžta namo. Tada galvoji, na, gerai, galbūt čia vystomas personažo charakteris, gal žvejyba bus svarbi jo gyvenimo dalis ir šios ilgos scenos reikšmė atsiskleis vėliau. Bet ne, daugiau knygoje apie žvejybą neužsimenama. Ir čia vėlgi žaidžia mano minėta (auto)biografijos ir romano skirtis. (Auto)biografijoje skyrius apie žvejybą teisę būti turi savaime, nes tai realaus žmogaus buvęs ar esamas realus pomėgis. Romane jau norisi, kad toks išsamus aprašymas turėtų pateisinimą. Čia labai tinka tas gal jau kažkiek nuvalkiotas, bet aktualumo nepraradęs posakis apie šautuvą, kuris privalo iššauti.
Taip pat buvo neaišku, kodėl taip šokinėjama nuo pirmo prie trečio asmens. Atrodė, lyg knyga iš pradžių buvo rašoma kaip dienoraštis, podraug vis bandant atsiriboti, apsimesti, kad rašoma ne apie save, o apie kažkokį pašalinį žmogų, bet čia pat vėl užsimirštant ir pereinant prie pirmo asmens. Tikiu, kad autorius taip rašė ne atsitiktinai, bet mane skaitant toks sprendimas šiek tiek trikdė. Juolab kad po pirmo trečdalio pirmu asmeniu daugiau pasakojama nebuvo.
Labai patiko epilogas. Jame puikiai apibendrinama knygos esmė, prasmė ir paskirtis. Anotacija žada, kad romanas ryškiai atskleis „to meto gyvenimo ypatumus, jaunimo kelius ir klystkelius“ - autorius šį pažadą išpildė su kaupu.
Už knygą širdingai dėkoju autoriui.
Tai antroji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Aišku viena - rašytojo gyslelę Vygandas Ostrauskis tikrai turi. Tekstas sklandus, vaizdingas, netrūksta filosofinių pamąstymų. Ypač žavėjo muzikos, meilės, apskritai jausmų aprašymai. Autorius rašo labai pagauliai - jeigu apie muziką, tai kone ją girdi, jeigu apie darbą gamykloje - iškart įsitrauki į darbuotojų džiaugsmų ir rūpesčių verpetą.
Ir vis dėl to šiek tiek trūko siužeto. Knygoje labai išsamiai pasakojama apie paprastus (ne)paprastų žmonių gyvenimus, visi jie kažkuo panašūs, tad nejučiomis kyla klausimas, kodėl man tai turėtų būti įdomu? Jeigu tie žmonės iš tiesų egzistavo, gal vertėjo paklausyti paskutinio Vido patarimo ir knygą pradėti nuo epilogo. Iš anksto žinodama, kad rašoma apie autoriaus draugus (ar patį autorių), romaną būčiau skaičiusi visai kitaip. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertingas ir apie jį skaityti savaime įdomu - nes taip buvo iš tikrųjų. Jeigu šio romano personažai išgalvoti, jų gyvenimuose man visgi pritrūko įvykių, kurie būtų verti knygos (ir dar tokios nemenkos apimties). Tokiu atveju privalau pagirti neabejotiną autoriaus talentą įsijausti ir viską perteikti taip nuoširdžiai, kad skaitytojui kiltų įspūdis, jog rašoma apie realiai egzistavusius žmones.
Vertinant ne kaip (auto)biografiją, o kaip romaną, knyga yra gerokai per ilga. Pavyzdys: šešiolikos puslapių skyriuje labai išsamiai aprašoma, kaip veikėjai žvejoja. Taip išsamiai, kad net nusibosta, bet vis lauki, gal čia prie kažko vedama, gal kažkas nutiks, gal veikėjas žvejodamas priims kokį svarbų sprendimą. Ne, nieko panašaus neįvyksta. Vyrai pažvejoja ir grįžta namo. Tada galvoji, na, gerai, galbūt čia vystomas personažo charakteris, gal žvejyba bus svarbi jo gyvenimo dalis ir šios ilgos scenos reikšmė atsiskleis vėliau. Bet ne, daugiau knygoje apie žvejybą neužsimenama. Ir čia vėlgi žaidžia mano minėta (auto)biografijos ir romano skirtis. (Auto)biografijoje skyrius apie žvejybą teisę būti turi savaime, nes tai realaus žmogaus buvęs ar esamas realus pomėgis. Romane jau norisi, kad toks išsamus aprašymas turėtų pateisinimą. Čia labai tinka tas gal jau kažkiek nuvalkiotas, bet aktualumo nepraradęs posakis apie šautuvą, kuris privalo iššauti.
Taip pat buvo neaišku, kodėl taip šokinėjama nuo pirmo prie trečio asmens. Atrodė, lyg knyga iš pradžių buvo rašoma kaip dienoraštis, podraug vis bandant atsiriboti, apsimesti, kad rašoma ne apie save, o apie kažkokį pašalinį žmogų, bet čia pat vėl užsimirštant ir pereinant prie pirmo asmens. Tikiu, kad autorius taip rašė ne atsitiktinai, bet mane skaitant toks sprendimas šiek tiek trikdė. Juolab kad po pirmo trečdalio pirmu asmeniu daugiau pasakojama nebuvo.
Labai patiko epilogas. Jame puikiai apibendrinama knygos esmė, prasmė ir paskirtis. Anotacija žada, kad romanas ryškiai atskleis „to meto gyvenimo ypatumus, jaunimo kelius ir klystkelius“ - autorius šį pažadą išpildė su kaupu.
Už knygą širdingai dėkoju autoriui.
January 18, 2021
Įvertinau trilogijos ("Pasroviui", "Tylus šauksmas" ir "Trys dienos po mirties") kontekste ir atsakingai pareiškiu, jog verta dėmesio, laiko ir iškilusių jausmų knyga. Tinka visiems, bet rekomenduočiau rimtesnės literatūros mylėtojams.
June 2, 2022
Po pastebimos pertraukos vėl noriu pramankštinti savosios klaviatūros klavišus ir pateikti jums dar vieną mano dėmesį atkreipusios knygos apžvalgą. Knygos, kuri man tikrai patiko. Gal dėl to, kad kiek susitapatinau su vienu iš pagrindinių jos veikėjų. Pastarasis gyveno dar man dar nė pasaulio nespėjus išvysti. Paradoksalu, bet tam tikri jo elgsenos bruožai, meniška prigimtis ir jausminiai vidiniai konfliktai man pasirodė familiarūs.
"Pasroviui" - pirmasis rašytojo išleistas romanas, skaitytojus pasiekęs ir daugelio skaitytojų praeities prisiminimus suaštrinęs dar 2011-ais metais.
Čia aprašomo sovietinio gyvenimo aktualijos perteiktos natūraliai ir organiškai, rusofobijos nėra (ar beveik nėra) ir tai, be abejonės, sveikintina - pavymui alsuojanti Tarybų Sąjaunga juk buvo kiekvieno gyvenimo dalis, nesvarstoma ir akivaizdi. Praeities aktualijų autentika čia veši ir bujoja. Žmonės, gyvenę minimu laikotarpiu, labiau bijojo KGB, kurios aktyvi veikla ir taikytos represijos, nukreiptos prieš įvairių socialinių luomų gyventojus, tekste paliečiamos ne kartą.
Daug dėmėsio skiriama jaunimo kasdienybei, jų rutinos, mokslų ir karjeros siekimo, o taip pat, be abejonės, ir jausminėms bei dvasinėms peripetijoms - pykčiams ir suartėjimams, tėvų ir vaikų pasaulėžiūrų priešpriešoms ir lengvabūdiškiems problemų sprendimams. Pagrindinių veikėjų charakteriuose paraleliai mainosi pramuštgalviškumo ir brandos, narciziško išdidumo ir pragaištingo sielvarto, meilės ir neapykantos pynės.
Galima rasti keletą smulkių liapsusų, kaip antai gramatinės klaidos, pavyzdžiui "vyliuosi" 174-ame puslapyje. Buvo dar keletas, tačiau jų atskirai neužsižymėjau. Skaitant, tarkime, autobuse ar ant suolelio Neries krantinėje, nepatogu atitraukti dėmesį nuo teksto.
Tokio tipo klaidas daryti yra visiškai organiška. Ypač tada, kai rašytojas skuba užfiksuoti jį aplankiusias ir galimai tuojau pat apleisiančias mintis, kurios jau ir taip sukasi vijurku. Galbūt tai ne rašytojo, o redaktorės kaltė, tačiau ši ir keletas kitų klaidelių išvydo dienos šviesą bei tapo prieinamos skaitytojo akims. Na, būna ir blogiau. Nevermind.
Taip pat pastebėjau, jog net keletą kartų kinta naratyvo dėstymo modelis, nes pasakojama tiek pirmuoju, tiek trečiuoju asmeniu. Taip ir likau nesupratęs, ar tiriu ir juntu lyrinio subjekto, ar pasakotojo visažinio jusles, mintis ir pastebėjimus.
Pagrindinių veikėjų, kurie romane yra du, gyvenimo klystkeliai aprašomi itin sklandžiai, smulkmeniškai, o jų ir jų gyvenimuose esančių palydovių gyvenimo linijos čia susitapatina, čia esti priverstos plyšti, trūkti ir atsiskirti, čia vėl ima jungtis vos įmatomais plaušo siūleliais.. Taip, buvo juntamas šioks toks blaškymasis nuo vieno pagrindinio veikėjo prie kito, tačiau aš ir pasakojimo stilius netrukome darnon susigyventi. Ši jausmų ir dramų pasiutpolkė, kuri, lyginant su romanu, kuriame būna apkalbama tik viena meilės istorija, yra keltina kvadratu. Sukantis šiame įvykių verpete sunku būtų įtikėti, jog tai galėjo būti ar buvo autobiografija. Retai mūsų pačių gyvenimai būna tokie įdomūs, jog būtų verti tokio pobūdžio įamžinimo. Beletristiką turiu omenyje.
Tam tikruose skyriuose mane žavėjo bendras autoriaus išprusimas ir tikslus bei smulkmeniškas man ne itin artimų (ar net apskritai nepažįstamų) temų, kaip štai žvejybos arba elektronikos inžinierių amato aprašymai. O autorius dargi tam ir ganėtinai nemažai dėmesio bei eilučių skyrė. Savišvieta ne mokslinės knygos tekste - puikus papildomas bonusas.
Lakoniškai rašyti autoriui visai nesiseka ir, mano sujektyvia nuomone, tai yra gera, net puiki savybė. Itin preciziškai aprašomos situacijos, aplinkybės, detalės ir smulkmenos leidžia kur kas geriau vaibinti (angl. vibe) su pasakojama istorija. Norėjau šį anglicizmą panaudoti, nes šiuo metu jis Lietuvos ir užsienio jaunimo tarpe išgyvena aukso amželį, o man visai smagu elgtis šiuolaikiškai. Arba pritapti. Nežinau.
Knyga tikrai nemenkos apimties. Į šio romano kietviršį įrištą knygos bloką sudaro kone 400 (senasis leidimas - naujajame buvo net per 600) puslapių, tačiau laikina draugystė su šiuo eruditiškai istoriniu romanu man neprailgo. Nė kiek. Ilgas, for sure, bet nenuobodus.
"Pasroviui" rekomenduoju autentišką pokario literatūrą mėgstantiesiems. O jei dar ir romanus - plačiąja prasme - dažnai internetiniuose knygynuose į krepšelį įsidedate - šis džiaugsmelis tikrai Jums.
"Pasroviui" - pirmasis rašytojo išleistas romanas, skaitytojus pasiekęs ir daugelio skaitytojų praeities prisiminimus suaštrinęs dar 2011-ais metais.
Čia aprašomo sovietinio gyvenimo aktualijos perteiktos natūraliai ir organiškai, rusofobijos nėra (ar beveik nėra) ir tai, be abejonės, sveikintina - pavymui alsuojanti Tarybų Sąjaunga juk buvo kiekvieno gyvenimo dalis, nesvarstoma ir akivaizdi. Praeities aktualijų autentika čia veši ir bujoja. Žmonės, gyvenę minimu laikotarpiu, labiau bijojo KGB, kurios aktyvi veikla ir taikytos represijos, nukreiptos prieš įvairių socialinių luomų gyventojus, tekste paliečiamos ne kartą.
Daug dėmėsio skiriama jaunimo kasdienybei, jų rutinos, mokslų ir karjeros siekimo, o taip pat, be abejonės, ir jausminėms bei dvasinėms peripetijoms - pykčiams ir suartėjimams, tėvų ir vaikų pasaulėžiūrų priešpriešoms ir lengvabūdiškiems problemų sprendimams. Pagrindinių veikėjų charakteriuose paraleliai mainosi pramuštgalviškumo ir brandos, narciziško išdidumo ir pragaištingo sielvarto, meilės ir neapykantos pynės.
Galima rasti keletą smulkių liapsusų, kaip antai gramatinės klaidos, pavyzdžiui "vyliuosi" 174-ame puslapyje. Buvo dar keletas, tačiau jų atskirai neužsižymėjau. Skaitant, tarkime, autobuse ar ant suolelio Neries krantinėje, nepatogu atitraukti dėmesį nuo teksto.
Tokio tipo klaidas daryti yra visiškai organiška. Ypač tada, kai rašytojas skuba užfiksuoti jį aplankiusias ir galimai tuojau pat apleisiančias mintis, kurios jau ir taip sukasi vijurku. Galbūt tai ne rašytojo, o redaktorės kaltė, tačiau ši ir keletas kitų klaidelių išvydo dienos šviesą bei tapo prieinamos skaitytojo akims. Na, būna ir blogiau. Nevermind.
Taip pat pastebėjau, jog net keletą kartų kinta naratyvo dėstymo modelis, nes pasakojama tiek pirmuoju, tiek trečiuoju asmeniu. Taip ir likau nesupratęs, ar tiriu ir juntu lyrinio subjekto, ar pasakotojo visažinio jusles, mintis ir pastebėjimus.
Pagrindinių veikėjų, kurie romane yra du, gyvenimo klystkeliai aprašomi itin sklandžiai, smulkmeniškai, o jų ir jų gyvenimuose esančių palydovių gyvenimo linijos čia susitapatina, čia esti priverstos plyšti, trūkti ir atsiskirti, čia vėl ima jungtis vos įmatomais plaušo siūleliais.. Taip, buvo juntamas šioks toks blaškymasis nuo vieno pagrindinio veikėjo prie kito, tačiau aš ir pasakojimo stilius netrukome darnon susigyventi. Ši jausmų ir dramų pasiutpolkė, kuri, lyginant su romanu, kuriame būna apkalbama tik viena meilės istorija, yra keltina kvadratu. Sukantis šiame įvykių verpete sunku būtų įtikėti, jog tai galėjo būti ar buvo autobiografija. Retai mūsų pačių gyvenimai būna tokie įdomūs, jog būtų verti tokio pobūdžio įamžinimo. Beletristiką turiu omenyje.
Tam tikruose skyriuose mane žavėjo bendras autoriaus išprusimas ir tikslus bei smulkmeniškas man ne itin artimų (ar net apskritai nepažįstamų) temų, kaip štai žvejybos arba elektronikos inžinierių amato aprašymai. O autorius dargi tam ir ganėtinai nemažai dėmesio bei eilučių skyrė. Savišvieta ne mokslinės knygos tekste - puikus papildomas bonusas.
Lakoniškai rašyti autoriui visai nesiseka ir, mano sujektyvia nuomone, tai yra gera, net puiki savybė. Itin preciziškai aprašomos situacijos, aplinkybės, detalės ir smulkmenos leidžia kur kas geriau vaibinti (angl. vibe) su pasakojama istorija. Norėjau šį anglicizmą panaudoti, nes šiuo metu jis Lietuvos ir užsienio jaunimo tarpe išgyvena aukso amželį, o man visai smagu elgtis šiuolaikiškai. Arba pritapti. Nežinau.
Knyga tikrai nemenkos apimties. Į šio romano kietviršį įrištą knygos bloką sudaro kone 400 (senasis leidimas - naujajame buvo net per 600) puslapių, tačiau laikina draugystė su šiuo eruditiškai istoriniu romanu man neprailgo. Nė kiek. Ilgas, for sure, bet nenuobodus.
"Pasroviui" rekomenduoju autentišką pokario literatūrą mėgstantiesiems. O jei dar ir romanus - plačiąja prasme - dažnai internetiniuose knygynuose į krepšelį įsidedate - šis džiaugsmelis tikrai Jums.
March 30, 2021
Nors gimiau, augau ir formavausi kaip asmenybė jau nepriklausomoje Lietuvoje, jaučiu tokį sunkiai įvardinama, gal net kiek romantizuotą, jausmą sovietmečiui. Greičiausiai perėmiau jį iš savo močiutės, kuri man be galo artima ir kurios jaunystė bei, taip vadinami, gražiausi gyvenimo metai buvo būtent tuomet, sovietmečiu. Nėra taip, kad norėčiau jog mūsų laikai būtų kažkuo panašūs, tikrai ne. Tačiau sovietmetis man turi kažką nepatirto ir tuo pačiu artimo, nes nors tos santvarkos nepatyriau savo kailiu, jos pėdsakai ir šešėliai man dažnai jaučiami ir šeimoje, ir bendrai visuomenėje.
Romanas Pasroviui leido man iš arčiau pažvelgti į močiutės jaunystės laikus (knygoje vaizduojami 1964-1972). Per dviejų jaunuolių gyvenimo linijas atvaizduota tiek daug: studentavimo metai, ideologinės abejonės ir paieškos, KGB pinklės ir subtilybės, meilė ir dar daug daug visko. Viskas atrodė labai gyva, tikra (kiek supratau iš paskutinio skyriaus, knyga paremta tikra istorija), todėl ir tie beveik 600 psl. susiskaitė gana greitai.
Romane aš jaučiau, kad niekas nepraslysta paviršiumi. Veikėjų psichologiniai portretai gyvi, išraiškingi, tekste atsiskleidžia autoriaus erudicija, kuri dar labiau viską pagyvina, na o Kauno vaizdavimas man kėlė prisiminimus apie ten pragyventus metus. Galima sakyti, kad man tai buvo daugeliu prasmių nostalgiška knyga. Na ir dar vienas labai man patinkantis dalykas yra skaitytojo smalsumo patenkinimas atskleidžiant kas vyksta su veikėjais po 30 metų. Nežinau ar tai yra autoriaus rašymo bruožas (kitame mano skaitytame romane autorius daro tą patį), bet mane tai žavi. Neabejoju, kad skaitysiu ir kitas autoriaus knygas ir labai dėkoju jam už šią padovanotąją :)
Romanas Pasroviui leido man iš arčiau pažvelgti į močiutės jaunystės laikus (knygoje vaizduojami 1964-1972). Per dviejų jaunuolių gyvenimo linijas atvaizduota tiek daug: studentavimo metai, ideologinės abejonės ir paieškos, KGB pinklės ir subtilybės, meilė ir dar daug daug visko. Viskas atrodė labai gyva, tikra (kiek supratau iš paskutinio skyriaus, knyga paremta tikra istorija), todėl ir tie beveik 600 psl. susiskaitė gana greitai.
Romane aš jaučiau, kad niekas nepraslysta paviršiumi. Veikėjų psichologiniai portretai gyvi, išraiškingi, tekste atsiskleidžia autoriaus erudicija, kuri dar labiau viską pagyvina, na o Kauno vaizdavimas man kėlė prisiminimus apie ten pragyventus metus. Galima sakyti, kad man tai buvo daugeliu prasmių nostalgiška knyga. Na ir dar vienas labai man patinkantis dalykas yra skaitytojo smalsumo patenkinimas atskleidžiant kas vyksta su veikėjais po 30 metų. Nežinau ar tai yra autoriaus rašymo bruožas (kitame mano skaitytame romane autorius daro tą patį), bet mane tai žavi. Neabejoju, kad skaitysiu ir kitas autoriaus knygas ir labai dėkoju jam už šią padovanotąją :)
July 20, 2021
Labai patiko. Aš esu tokio amžiaus, kai aprašomu knygoje laikotarpiu, man buvo virš trisdešimt metų. Todėl atsimenu daug ką iš to laikotarpio. Buvo labai smagu prisiminti tų metų gyvenimą, stebėti Vytauto ir Vido gyvenimo istorijas. Nesitikėjau, kad taip greitai perskaitysiu gana didelės apimties knygą. Aš visą gyvenimą nuo pat mažens su knyga, tad šitą knygą tikriems knygos mylėtojams tikrai rekomenduoju. V. Ostrauskio ,,gloria mundis''... irgi net labai patiko.
March 25, 2021
3,5⭐️!
Knyga labai gražiai parašyta! Ir aš labai norėjau, kad ji mane žavėtu dar kuo nors. Ir tas kas nors man buvo Vytauto gyvenimas!
Vytautas- elektronikos inžinierius, mokslininkas (mokslų kandidatas) universiteto dėstytojas. Jo gyvenime viskas sukasi apie darbą, universitetą, mokslo pažangą ir meilę. Jo gyvenime buvo dvi moterys: Sonata ir Danguolė. Sonata pirmoji, mokyklos meilė, bet Danguolė- tai apie ją Vytauto mintys! Įspūdinga, protinga, graži tamsiaplaukė ir tokia nepasiekiama. Ji jam save dalina po truputį, kaip šventinį skanėstą, leidžia pasimėgauti ir dingsta palikdama svaigų skonio prisiminimą ir kitos šventės laukimą. Vytautas kantrus ir pasiruošęs ištikimai jos laukti. Įduodamas savo namų raktus, jis nenutuokė, kad tas laukimas užtruks pusę gyvenimo...
Vidas- jaunas automatikos studentas. Jis turi pomėgį kurti poeziją, rašyti. Atrodo ramus, taikus jo būdas nežada jokių nuotykių. Bet knyga neplona ir man šiektiek pabodo jo gyvenimo vingiai: KGB žabangos, sprendimas išvykti į Rusiją, Leda, draugai... galėjo būti įdomu, bet pats pasakojimas stokojo įtampos, to skaitytojo įtraukimo į pasakojimą jausmo (kai negali sustoti, kai žūt būt norisi sužinoti, kas vyks toliau).
Vidai- tu man buvai nuobodus.
Knyga labai gražiai parašyta! Ir aš labai norėjau, kad ji mane žavėtu dar kuo nors. Ir tas kas nors man buvo Vytauto gyvenimas!
Vytautas- elektronikos inžinierius, mokslininkas (mokslų kandidatas) universiteto dėstytojas. Jo gyvenime viskas sukasi apie darbą, universitetą, mokslo pažangą ir meilę. Jo gyvenime buvo dvi moterys: Sonata ir Danguolė. Sonata pirmoji, mokyklos meilė, bet Danguolė- tai apie ją Vytauto mintys! Įspūdinga, protinga, graži tamsiaplaukė ir tokia nepasiekiama. Ji jam save dalina po truputį, kaip šventinį skanėstą, leidžia pasimėgauti ir dingsta palikdama svaigų skonio prisiminimą ir kitos šventės laukimą. Vytautas kantrus ir pasiruošęs ištikimai jos laukti. Įduodamas savo namų raktus, jis nenutuokė, kad tas laukimas užtruks pusę gyvenimo...
Vidas- jaunas automatikos studentas. Jis turi pomėgį kurti poeziją, rašyti. Atrodo ramus, taikus jo būdas nežada jokių nuotykių. Bet knyga neplona ir man šiektiek pabodo jo gyvenimo vingiai: KGB žabangos, sprendimas išvykti į Rusiją, Leda, draugai... galėjo būti įdomu, bet pats pasakojimas stokojo įtampos, to skaitytojo įtraukimo į pasakojimą jausmo (kai negali sustoti, kai žūt būt norisi sužinoti, kas vyks toliau).
Vidai- tu man buvai nuobodus.
March 11, 2021
Knyga patiko, ji priminė netolimą praeitį, kurią esame primiršę, tačiau skaitant labai įdomu prisiminti 1964-1970 m. laikotarpį. Daugeliui tai buvo mokyklos, studentavimo laikai. Romane ryškūs personažai, siužetą autorius pina pasitelkdamas dviejų gretimų kartų (studento ir kandidato į mokslo daktarus) meilės istorijas, paliečiama labai daug įvairių temų - studentiškas gyvenimas Kaune, jaunimo nusivylimas sparčiųjų statybų šiaurėje tikrove, KGB pinklės, laužančios žmonių likimus, meilės trikampiai. Knygoje ne tik aprašomi įvykiai, bet ir bandoma juos suvokti giliau, daug įdomių diskusijų. Jaučiasi, kad autorius žino, apie ką rašo ir rašo labai paprastai bei nuoširdžiai. Su ypatinga meile aprašomas to laikmečio Kaunas. Įsimintini veikėjai, spalvingi charakteriai, siužete yra ir intrigos. Romanas atskleidžia to meto gyvenimo ypatumus, ideologinių lozungų ir kasdienės realybės priešpriešą. Tikrai verta dėmesio knyga.
Displaying 1 - 7 of 7 reviews